Aido Marčėno poezijos heroinas

Naujos Aido Marčėno knygos pasirodymas kaskart krusteli lietuviškos poezijos atmosferą. Šį kartą joje poetas pažėrė tankų – japonų lyrikos žanro – žiedų. Jie, kaip ir jazmino, poetui nenustoja daryti įtakos nuo pat jaunų dienų. Nors kas tos jaunos dienos? A. Marčėnas sako, kad ir dabar jaučiasi kažkur tarp šešerių ir šešiolikos. Pasirodo, kol vaikas – tol poetas.
– Paėmus jūsų knygą į rankas dėmesys pirmiausia krenta į neįprastai užrašytą pavadinimą „Ištrupėjusios r dvės“. Kažkada sakėte, kad jums pavadinimai paprastai ateina iš oro. Ar ir šis?– Pastebėjau, kad visų Kęstučio Navako knygų pavadinimuose yra raidė „r“. O mano knygų pavadinimuose – nė viename nėra. Tik „Vargše Jorike“, bet ir tai personažas pasivogtas iš W. Shakespeare’o. Dar lyginau visa tai su šunimi, nes kai duodi šuniui vardą, jame turi būti „r“ raidė – tada jį lengviau auklėti, jis labiau paklūsta. Savo knygos pavadinimą „Ištrupėjusios r dvės“ aš susapnavau. Jau tada rašiau tankas ir pamaniau, kad tas susapnuotas pavadinimas visai tiktų. Tai taip ir pavadinau. Tada mano redaktorius Valentinas Sventickas paklausė manęs: „Kiek tau metų?“ Sakau: „Kaip visada – tarp šešių ir šešiolikos“. Tada jis man sako, kad vis dėlto atrodau daug vyresnis ir geriau būtų, kad visose metrikose būtų palikta „Ištrupėjusios erdvės“, o  ant viršelio galim palikti taip, kaip užrašiau. Viršelis – meno kūrinys, tad galim žaisti.

Esu dėkingas Valentinui už šitą pasiūlymą. Su taip užrašytu pavadinimu atsiranda dar vienas knygos perskaitymo kodas. Tie, kurie neperskaito, kas užrašyta ant viršelio, gali šitos knygos net neimti į rankas – nieko joje nesupras. Čia jau šiek tiek pažengusiojo poezijoje knyga. Net paprašiau leidyklos, kad pamažintų tiražą. Dabar jis yra 800, manau, kad panašiai tiek skaitytojų ir būtų Lietuvoje. O pasirengusių suprasti tikriausiai dar mažiau.

– Teigiate, kad skaitytojas jums nerūpi, bet jį gerbiate.

– Teisinga mintis. Sakau, net tiražą pamažinau iš pagarbos skaitytojui (juokiasi). Šioje mintyje dar yra praleistas sakinys: skaitytojas man nerūpi, bet jis nusipirko šitą knygą ir skaitys, ką aš čia parašiau, todėl jį ir gerbiu. Aišku, kad jis vertas didžiausios pagarbos, bet kai rašau, jis man nerūpi. Nors gal kažkokiu pasąmonės krašteliu vis tiek galvoju apie tai… Galvoju, kad skaitytojas (bent mano knygų) nekvailesnis už mane. O mano gerieji skaitytojai už mane jau daug protingesni ir išmintingesni ir dar geriau žinantys, ką aš ten parašiau.

– Jūs pats vertinate, redaguojate kitų poetų kūrybą. Redaguojant jums į rankas pakliūva ir knygos su naujais lietuvių poezijos kūrėjų vardais. Kuo jų poezija skiriasi nuo vyresniųjų kūrybos?

Redaguodamas pastebiu, jog yra labai įdomių poetų. Bendras raštingumo lygis aiškiai padidėjęs. Naujoji grafomanija, rašoma pagal Vytautą Bložę, Nijolę Miliauskaitę, yra daug įdomesnė nei senoji, rašyta pagal Justiną Marcinkevičių. Lietuvių poezija kaip buvo stipri, taip tokia ir liko. Net ir po didžiosios griūties, kada per maždaug penkerius metus išėjo daugelis aukščiausio lygio poetų. Vis tiek poezija atsigauna po truputuką. O mano amžiaus poetai arba yra mirę kaip poetai, arba taip niekada jais ir negimė. Dvylika viena kalba rašančių – daugiau ir nereikia. O jaunųjų poetų entuziazmas – didžiulis. Nesuprantu, iš kur jis ateina? Nei čia didelių pinigų uždirbsi, nei prestižas… O visi taip veržiasi! Negi tiek bepročių pasaulyje? Na ne, pasižiūri – ir šviesūs, ir protingi. Bet iš kur toks kvailumas eiti į tą poeziją, nežinau. (juokiasi)

– Kaip į jūsų akiratį pakliuvo haiku ir tankos?

– Tai viena pirmųjų mano poetinių patirčių. Faktiškai ją atradau paauglystėje. Man buvo labai svarbus šios poezijos gamtiškumas, subtilumas.

– Ar nesijautėte įspraustas į tam tikro skaičiaus eilučių ir skiemenų rėmus? O gal jau taip įgudote, kad rašote nebeskaičiuodamas?

– Tai viena iš didžiausių paskatų ir džiaugsmas, kai pajauti, kad gali tai daryti intuityviai. Taisyklės neatsirado iš niekur, kiekvienas tekstas turi turėti savo tvarką. Ir jeigu pati kalba visa tai sudėliojo, reiškia ne be reikalo tokia forma yra. Norėjau ir aš šiuos dalykus išbandyti. Kuo tai ritmiškai, struktūriškai, tempo prasme skiriasi nuo vakarietiškos poezijos. Japoniškoje tradicijoje aš pastebėjau šokį. Ričardo Šileikos iliustracijos mano knygoje, tos šokančios geležėlės, labai tinka prie šių dalykų. Kiekviena tankelė išsilanksto labai individualiai ir sudėtingai: racija jungiasi su intuicija. Tai pajusti man buvo labai svarbu.

Ilgai laukiau išleisti knygą – man vis atrodė, kad stokoju meistriškumo. Reikia išaštrinto pojūčio, kad sugebėtum tai užfiksuoti. Šita knyga ilgai brendo, jau kokį pusmetį buvo beveik baigta. Bet vis parašydavau naujų tankų ir ieškodavau vietos, kur jas būtų galima įdėti. Reikėjo rasti jau sugedusią, mirusią ir ją pakeisti nauja. Šiaip jau šitas darbas turėtų tęstis ir toliau. Aš ir dabar esu parašęs kokias penkias naujas tankas ir mielai jas įdėčiau į šią knygą, nes jau matau joje panašų skaičių nustipusių.

– Kiek laiko kūrėte tankas šiai knygai?

– Kai išleidau „Dievų taupyklę“, nusprendžiau, kad jau parašiau knygą, kokios ir norėjau,  sukūriau poeziją, kokią ir įsivaizduoju, ir gal daugiau nelabai ką berašysiu. Pradėjau krapštytis prozoje. Supratau, kad prozos rašymas man keičia poeziją kaip metadonas heroiną. Galvojau, kad jau nebesikankinsiu su heroinu, kas man yra poezija, ir sėsiu ant metadono – prozos, kuri nereikalauja tokių didelių dvasinių pastangų, stiprių emocijų ir haliucinacijų. Bet vis dėlto neatlaikiau gydymo ir vėl pradėjau rašyti poeziją. Ir net nepastebėjau, kaip parašiau kokį keturiasdešimt eilėraščių, iš kurių kokia penkiolika yra tankos. Prisiminiau, kai Viktorija Daujotytė, rašydama apie mano „Dievų taupyklę“, pastebėjo, kad haiku skyrius joje yra kaip atskira knyga. Pagalvojau, kad imsiu tada ir parašysiu tankų knygą. Ir tada prasidėjo knygos rašymas. Atrodo, kad net pasaulį mačiau tankos eilučių ilgumo. Kokius metus taip vaikščiojau. Paraleliai rašiau dar ir kitą poeziją, ir dabar faktiškai turiu dar vieną neišleistą knygą… Dabar problemos, ką su ja daryt?

– Išleidimas problemų neišspręstų?

– Išleisti nenoriu… Užtai, kad gerbiu skaitytoją (juokiasi). Aš knygą leidžiu tam, kad išvalyčiau lauką, viską išmesčiau, užmirščiau ir likčiau viduje tuščias: be patirties ir iš viso neišmanydamas, kas yra poezija.

– Ir tada mokotės kalbėti iš naujo?

– Taip, absoliučiai. Tada įmanoma surasti, sukurti naują kokybę. Išleidus knygą gali identifikuotis, kad esi poetas. Ne taip baisu gyventi… Bet dabar nesiruošiu jos leisti, kadangi ir taip jaučiuosi ganėtinai tuščias. Po kokių metų vėl galėsiu prie jos prieiti. Tada jau iš šalies matai visas jos bėdas ir klaidas. Kai gyveni dar jos atmosferoje ir erdvėje, tai tekstą matai iš vidaus ir nepastebi visų jo išorės bėdų. Kai redagavau naujausią Rimvydo Stankevičiaus knygą „Ryšys su vadaviete“, kartu su juo išbraukėm kokį trisdešimt „aš“, „man“… Tada pagalvojau, o kas man išbrauks tuos egocentriškumo ženklus? Kurie nepuošia nei kūrybos, nei žmogaus.

– Kalbėjote apie nesėkmingą bandymą gydytis proza. Kaip manote, kiek ilgai poetas gali būti poetu?

– Kol jaunas. O tiksliau – kol vaikas. Česlovas Milošas buvo vaikas visą gyvenimą, Vytautas Bložė – vaikas. Jis R. Stankevičiui sakė, jog gyvens iki 140 metų (juokiasi).

iq