Aistė Kučinskienė. Būdinamasis asmuo: Vaižgantas. Vaizdelis kovos dėl kultūros

Šiemet uoliai švenčiau Vaižgantą – kliuvo tokia pradedančios vaižgantininkės dalis ir dalia. Kadangi daug kur buvau, alų ir midų gėriau, Tumą ant pjedestalo kėliau, per barzdą varvėjo, nusprendžiau pasidalyti „Turo po Lietuvą su Tumu“ įspūdžiais. Planavau nuosek­lią renginių apžvalgą, apsižvelgė kažkas kita, bet pasiteisinsiu Vaižganto citata, kad būna, jog rašant mintys „tavo akyse, bet lyg ne iš tavęs, bent ne tavo valia, čia pat plečias ir tave patį stebina“1.


Vaižgantas prie savo darbo stalo / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

 

Renginiai, skirti 150-osioms Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metinėms, pasipylė kaip iš kunigo rankovės. Konferencijos, seminarai, paskaitos, pamokos, vaidinimai, filmai. Atsiminėm, citavom, inscenizavom (inscenizacija, mokykliniame kontekste dar žinoma kaip montažas, pasirodo, žanrų žanras!). Gal kiek mažiau diskutavom. Taip pat žanro reikalas: ne viena miesto ar rajono bibliotekoje, mokykloje vykusi konferencija buvo skirta veikiau paminėti, pakartoti jau žinomus dalykus, pagerbti Tumo unikalumą, o ne atskleisti kažką aktualaus apie jo tekstus ar veikimą kultūroje. Dar 1980 m. Vincas Maciūnas rašė: „Nelengva kalbėti apie tokius žinomus rašytojus, kaip Jakštas ir Vaižgantas. Juk apie juos tiek daug rašyta ir paskaitų skaityta, kad ką čia naujo, rodos, ir bepasakysi“2. O šiais metais – ar ką nors apie jį pasakėme?

„Vargšas Vaižgantas“3 – taip Dalia Satkauskytė apibūdino rašytoją išryškindama, kaip nelengva priimti ir suvokti jo grožinius tekstus. Mintis apie Vaižganto tekstų nepaskaitomumą sena kaip patys tekstai. Negatyviąja prasme ją bandė įtvirtinti ankstyvųjų Tumo dienų bičiulis Liudas Gira, teigęs, kad jo kūriniai „per sunkiai suvirškinami, per ‘nuobodūs’“4; pozityviai į jo tekstų sudėtingumą – jie komplikuoti, bet gilūs, dėl to reikalingi specialaus pasiruošimo, įsiskaitymo – žvelgė Alfonsas Nyka-Niliūnas5. Ir daug kitų. Tumui rašyti laiškai liudija, kad jis visgi buvo skaitomas plačiai. Net ir nūdienos žiniasklaidai būtų įdomios medžiagos, pavyzdžiui, straipsniui „Kas ir kur skaitė Vaižgantą: dešimt šokiruojančių vietų (įsitikink pats)“. Ir štai pirmoji vieta: „drįstu prašyti Tamstą atsiųsti man nemokamai, žemiau nurodytu adresu, šias knygas: Vaižganto Raštų XI ir XII tomus“, – rašo jam Vl. Banys iš Šiaulių kalėjimo 1929 m. birželio 9 d.6

Tad nepaskaitomumo, nesuprantamumo idėja dar nuo Tumo laikų koegzistuoja su priešinga interpretacija – kad Vaižganto tekstai kanoniniais virto ne atsitiktinai, nes tai vieni geriausių to meto prozos pavyzdžių. Toks paradoksalus vertinimas veikiausiai susijęs ir su Tumo asmeniu. Manytina, kad jis buvo viena centrinių savo laiko kultūros figūrų ne tik dėl aktyvaus dalyvavimo kone visur, bet ir dėl intelektualinio, kultūrinio autoritetingumo, kylančio iš akiračių platumo. Tai iliustruoja strofa iš Teofilio Tilvyčio eilėraščio, rašyto Tumui mirus:

Kam kunigas, kitam rašytojas,
O man tik vienas Juozas Tumas.
Visi mes sugebam siaurai prie tikslo veržtis –
Mane užbūrė to žmogaus platumas
.7

Galima nujausti, kad čia „platumas“ nurodo į veiklų gausą (to paties eilėraščio eilutė: „Kūrėjas tas, kurs judina gyvenimą“). Tačiau turėdami galvoje visapusiškus raštus, nesuskaičiuojamus veikalus asmeninėje biblio­tekoje ir kt. galime neabejotinai sieti šį platumą su išprusimu, intelektualumu. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė rinkinyje Lietuvoje (1910) XX a. pradžios kultūros veikėjus pavadina vaikais:

[Ž]iūrint į visa, kas darosi aplinkui, kas vadinama „veikimas“, matai, tarytum, sceną, kurioje vaikų krūva, apsidariusi suaugusiųjų drabužiais ir išmokus atmintinai nesuprantamų jaunam amžiui žodžių, stengiasi sekti suaugusių veikimą ir iš to sekimo išeina vien pamėgdžiojimas. Žiūri ir matai, kad čia negilu, nerimta, nors matai lygiai daug pretenzijos, o kartais ir tikrą troškimą, kad būtų rimta ir gilu, bet neišeina.8


Vaižgantas su taksų veislės šuneliu Kauku / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Sekdami šį palyginimą galėtume sakyti, kad Tumas lietuvių kultūros vaikystėje buvo jau pakankamai sub­rendęs, ir tai jam suteikia kultūrinį – atleiskite už žodį – pranašumą. Pralenkusiu savąjį laiką, nesuprastu (ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip žmogų) Tumą vadino jau Nyka-Niliūnas. Rašytojo jubiliejaus renginių metu į galvą ne kartą atėjo būtent pastarasis „vargšo Vaižganto“ aspektas. Sunku suprasti kitą, kitokį, ypač jei jis šiek tiek toliau pažengęs. Būti nesuprastu, per painiu kitiems – ar ne vargas?

Vargas ir mums, norintiems jį perprasti, „inovatyviai“ perskaityti. Atrodo, kad jis pralenkė ir mūsų laiką, vis lieka nesuprastas. Itin dažnai renginiuose iš Tumo sudėtingumo spąstų bandyta išsivaduoti sąmoningai ar nesąmoningai prašantis jo pagalbos. Kliaujamasi paties rašytojo sau prisitaikyta leksika – „deimančiukų ieškotojas“, „tautos vergas“, etc., kalbant apie kūrinius pasitelkiamos jo paties interpretacijos: „kaip pats Vaižgantas sakė, jo Pragiedrulius reikia skaityti taip ir taip“…

Kodėl retai kritiškai reflektuojame Tumą – biografinį asmenį, publicistą, Vaižgantą – rašytoją? Gal todėl, kad neretai pakanka skubrių, priebėgomis sumestų atsakymų į nelengvus Tumo keltus egzistencinius klausimus, dažnai norime rezultatyvių špargalkų egzaminui, kur gali išpulti tema apie Dėdes ir dėdienes, norime atidžiai neskaityti Vaižganto, tik truputį, „tam kartui“, kad šiemet paminėtume. Tokiu atveju geriau jo nebevarginti, neišradinėti nevažiuojančio dviračio ir iš tiesų kultūrinei apyvartai palikti jau kanoniniais virtusius Vaižganto pasisakymus apie patį save ir jais pasitenkinti.

Daug kartų manęs klausė (ypač mokiniai): o kuo tas Vaižgantas apskritai svarbus? Literatūros istorijos argumentas ne visada veikė, tiesą sakant, man regis, kad jis ir nėra pats svarbiausias matuojant Tumo įtaką lietuvių kultūrai. Kertinis yra šio žmogaus kaip kultūros tarpininko vaidmuo. Pirma, jis iš tiesų dirbo tiesioginį kultūros organizavimo darbą (redaktorius, leidėjas, kritikas, draugijų, įvairių iniciatyvų spiritus movens). Antra, tarpininko tapatybė buvo jo kultūrinė laikysena. Nusprendęs būti slieku, juodadarbiu, mėšlavabaliu (visi žodžiai iš laiškų kultūros bendradarbiams), orientavo veiklas kaip „trąšą dirvai“, matė savo kultūrinę darbuotę kaip pamatą ateities kartoms. Beje, skaitant Tumo laiškus retsykiais atrodo, kad ir ankstyvuosius grožinius tekstus jis ėmėsi rašyti kaip kultūros projekto dalį be didelių meninių ambicijų, juos ir vėliau įvardijo kaip „tarpinę stotelę“ link tikrosios lietuvių literatūros. 1903 m. gruodžio 30 d. laiške tuo metu artimiausiam korespondentui Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui Tumas suformuluoja kultūros tarpininko veik­los modelį, kurį vėliau prisiima:

ar jie supranta, inter nos loquendo [lot. tarp mūsų kalbant], kokjas Tantalo kančjas jaučju, kad imu ką nors rimtesnį rašyti!! Jaučju savyje dovanas – iškalbą, fantaziją, nujėgimą platesnjų gorizontų, na, net pusėtiną psychišką intuiciją – ir de facto [lot. iš tikrųjų] kjaurai perregju stoką sistematiško jų išdirbimo, stoką filozofiško supamatavimo, stoką tiesjog plikų moksliškų aprobavimų, be kurjų nė pasirodyti literaturoje negalima. Viskas in confuso [lot. supainiotai], nieko užbaigto; est, est, sed non vult exire… [lot. yra, yra, bet nenori išeiti, pasirodyti]. […] Savo protiškas pajėgas ir visą verčją nebešendieną supratęs, nebešendieną ir rolją sau pasižymėjau – tarnauti smulkjai, tarnauti atskirai kiekvienam neišdidusjam, buti mag­netišku perleidėju galybės iš šaltinjų, kur gana, ant objektų. Ir lyg šjol aš neturėjau didesnio užsiganėdinimo, kaip kad pavyksta man kas nuo kitų išmilžti ir kitiems atiduoti.9

Dalydamasis savo talento dovanomis, jis tapo stambaus masto kultūriniu influenceriu, o turint galvoje, kad jo veikimo laiku intensyviausiai formavosi lietuvių kultūra ir literatūros kanonas, galime nutuokti, kokia didelė tokio „dirvos purenimo“ reikšmė. Kultūros sociologai pabrėžia, kad meno lauke reikšmingiausi vaidmenys neretai priklauso tarpininkams, kurie „valdo“ kultūrą ir jos apibrėžtis, nuo jų priklauso kitų meno ir kultūros veikėjų pripažinimas ir pan. Tad neatsitiktinai ne tik Vaižganto kūriniai yra lietuvių literatūros kanone, jis taip pat kanonizuotas kaip kultūros figūra (kaip jau žinome, su nusistovėjusiomis interpretacijomis, kurios dažniausiai ne permąstomos naujai, o atkartojamos).

Formuluodamas visuomeninio, kultūrinio, literatūrinio darbo projektus sau ir kitiems, tarpininkas Vaižgantas nuolat pabrėždavo, kad visi turi savo raison d’être, savo vietą, priklausomą ir nuo konteksto, ir nuo gebėjimų, o apsimesti kažkuo kitu, kalbėti ne savais žodžiais neprasminga ir net kiek koktu. Šis organiškumo, natūralumo siekis – esmingas Tumo kaip būdinamojo asmens bruožas. Tik jei anasis Tumas kovojo dėl kultūros, tai dabar jam reikėtų kovoti su chaltūra. Labiausiai „natūralumo kodą“ šiemet pažeidinėjo įvairūs valdininkai, kuriems renginiuose reikėjo sakyti įžanginius žodžius. Lyg burtažodžius kartodami vikipedinius sakinius apie Vaižganto reikšmę10, jie, rodės, darė kažką tokio, kas visa esybe prieštarautų Tumo įsitikinimams; nes tai neorganiška, netikra, kartais ir banalu. Beje, biurokratai Tumo pub­licistikoje itin peikiami, vadinami besieliais: „Veik visą savo inteligentiją padarėme valdininkais, apk­rovėme ją formaliu darbu, netesime jos gerai užmokėti ir sparčiais žingsniais žengiame į mūsų mokytojos Rusijos valdininkų luomą, žmonių – makščių – įmaučių. Yr į ką įmaunama, nėr ko įmauti; yra kūnų, nėra sielų“11. Ar ne vargas visą gyvenimą siekti natūralumo, o praėjus beveik šimtmečiui po mirties taip ir likti nesuprastam, būti minimam nenatūraliai, apsimestinai?


Juozas Tumas-Vaižgantas tarp giminaičių. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Turbūt raktiniai žodžiai Tumo asmeniui apibūdinti – nepretenzingumas, paprastumas. Ir tai kiek klaidina, pridengia tikrąjį jo platumą. O žavesio dar prideda karnavališka, žaidybiška laikysena, dažna saviironija (kurios taip stinga daugeliui „aukštų asobų“). Kaip jau įprasta, duokime šiuo klausimu pasirodyti pačiam Tumui. Ilga citata iš „Jumoristikos“:

Tautų kultūra matuojama – aukštumu. Gyva nesąmonė! Lietuviai, eidami į kultūringųjų Europos tautų šeimą, kraičio įsineša tam dalykui savąjį originalį korektyvą: tautos kultūrą matuoti – pritaikomumu. Kas man iš to aukštumo, jei pakilęs, apačios nebematai, ar šimts žino, kaip aš atsiradau aukštumose. Kitur žmonės kultūrėjo ilgai ilgai, bent septyniolika kartų, kaip mūsų Šviesiausis Kunigaikštis Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis-Perkūnsargis. Tai kokių čia dyvų? Per tiek kartų ir aš ištobūlėčiau iki giminystės su dievaičiais ir imčiau gimdyti Perdoitos, Piviltis, Pastaunykas ir kitus tokius Lasickio, Narbuto, Veckenstädto, Damo Šidlauskio dievaičius. Ale tu man ištobūlink aukščiausius asmenis tik per vieną, ir tą nepilną kartą (pakaleniją)! Lietuvių tauta tai sugeba padaryti, nes ji jau turėjo gana laiko po daugsyk po septyniolika kartų tobulėti, būdama sacharino, ne, ką aš čia! – ark­lių tiekėja Aleksandrui Makedoniškiui, Trojiečiams, Aigiptiečiams ir dar pasilikusi sau žirgelių į mergas joti, arklelių dirvonams arti, ašvienių mėšlui vežioti ir kitokių veislių, kaip mus išdėsto gausingi mūsų trakologai: Basenis, Vištelis, Šliūpas, Mig­lovara, Janulaitis ir daugybė kitų. […] Tapę politiškai nebeprik­lausomi, mes eo ipso tapome kultūringi; tai pasakys apie mus visi, kurie tik mums nepavydi: jekučiai, sarčiai, kelmukai ir kiti Janulaičio sulietuvintieji šiaurės atogrąžų mūsų kaimynai. Na, ir bolševikai. Tik mūsų priešai lankiai, vokiečiai dar ne visai įsitikina mus jau pabaigtinai esant kultūringus ir vis dar norėtų patys mums pasišauti kultūrintojais. Tačiau­ mes jau žinome savo kainą, ko jau esame ir ko nesame verti, ir tiems megalomanams sakome – išgriaužk! Mes ir patys sunokę. O kaddar susiraukšlėję ir rūgštoki, tai toks jau mūsų tautinis savitumas.12

Juokai juokais, smagumai smagumais, bet bėda, kad Tumo „anekdotai“ ir žaismė, kalbėjimas „apė aru, apė pilvu ir kitus galus“ retsykiais užgožia jo kaip kultūros tarpininko komplikuotumą. Bet, jei juos atmetame, jis ne toks žavus. Tad taip ir lieka neišsisprendusi Tumo mįslė, nors Vaižganto metai baigiasi ir turbūt dar ilgai lauksim, kol vėl tiek apie jį kalbėsim. Nors gal jau bus aiškiau, kaip rasti aurea mediocritas, kai svarstome apie savo kultūros kanoniškąsias, iškiliąsias figūras? Nes šiemet man ne kartą buvo nuoširdžiai gėda, kad „strekinėjam kaip vaikučiai apie grožio šaltinį“13, kad miestuose ir provincijose pliurpiu būtus ir nebūtus dalykus apie Tumą, nors nesuprantu nei jo asmenybės, nei veiklos, nei kūrybos gilumo.

Gali būti, kad ši impresija apie būdinamąjį Vaižgantą nuskambėjo kiek pakylėtai Tumo naudai, o mūsų nenaudai. Gal ir gerai. Man regis, nepaprasta Tumą perprasti, bet svarbu bent pabandyti. Įsijautusi pliekti save ir kitus vaižgantininkus, kad per menkai įsigilinę ir neperpratę rašytojo tekstų, nepaminėjau, kaip vizituodama Vaižganto metų renginius ir alų midų gerdama stebėjausi, ir žavėjausi, jog nemažai žmonių išties labai mėgsta šį autorių, yra kone viską jo perskaitę, tais tekstais net remiasi kaip moraliniu ramsčiu. Bet vis tiek neapleidžia mintis: kartais pakovokime dar dėl kultūros.

1 Vaižgantas, „Jaunajam veikėjui. Ryžkis nesidairydamas!“, in: Nepriklausomoji Lietuva, 1919-11-22, Nr. 126, p. 1. 

2 Vincas Maciūnas, „Jakštas bara Vaižgantą“, in: Aidai, 1980, Nr. 2, p. 81–95.

3 Dalia Satkauskytė, „Vargšas Vaižgantas“, in: Literatūra ir menas, 2019-10-11, Nr. 18, p. 16.

4 Žr. [Liudas Gira] E. Radzikauskas, „Vaižgantas. Dėdės ir dėdienės. Vaižganto raštų X tomas“, [recenzija], in: Židinys, 1929, Nr. 12, p. 455–466.

5 Žr. Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Vaižgantas po dvidešimties metų“, in: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Temos ir variacijos, Vilnius: Baltos lankos, 1996.

6 Vl. Banio laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui, 1929-06-09, in: VUB RS, f. 1, b. F69.

7 Teofilis Tilvytis, „Vainiko vietoje“, in: Naujas žodis, 1933-05-07, Nr. 13, p. [2].

8 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Lietuvoje: Kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją, Vilnius: J. Zavadzkis, 1910, p. 9.

9 Aleksandro Dambrausko laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui, 1903-12-30, in: VUB RS, f. 1, b. E118, l. 43.

10 Vikipedijos neišsigalvoju: viename renginyje ji buvo paminėta įžanginiame žodyje kaip šaltinis renkant informaciją apie Vaižgantą.

11 Vaižgantas, „Žmonių ‘makštys’“, in: Lietuvių balsas, 1921-11-26, Nr. 11, p. 4.

12 Vaižgantas, „Kultūros vaizdai: 3. Turmos ir tarbos neatsižadėk!“, in: Lietuvis, 1927-01-19, Nr. 2, p. 2.

13 Taip Julijonas Lindė-Dobilas rašė Tumui 1928 m. rugpjūčio 18 d., žinoma, kalbėdamas apie jų laikus (žr. Julijonas Lindė-Dobilas, Laiškai, sudarė Virgilija Stonytė, Vilnius: Vaga, 1999, p. 203).

Naujasis židinys

Bernardinai.lt