Partizaninis karas yra susijęs su religija. Tarpukario visuomenei Bažnyčia buvo šventas dalykas ir šventas reikalas“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė ir mokslų daktarė Aistė Petrauskienė.
XFM radijo laidoje „Polis ant kalbos“, kurią veda Ričardas Garuolis, pašnekovė išryškina krikščioniško tikėjimo svarbą partizanams ir atsakyta, kodėl miško broliai prisiekdavo verčiau nusižudyti, bet nepasiduoti priešui.
Tikėjimo ženklai partizanų veikloje
Religija buvo greta tų, kurie išėjo į miškus ar juos rėmė. O partizanų kova už laisvą Lietuvą, tikėjimą, šeimą, žemę buvo suprantama kaip jiems duota ir skirta. Tai atsispindi partizaninio karo metų maldose. Laisvės kovotojai turėjo ne tik maldynų pasiimtų iš namų, bet ir patys kūrė maldas už žuvusius bendražygius, vakarais melsdavosi sulaukti rytojaus, kai ateidavo rytas – sulaukti vakaro.
Archeologinių tyrimų metu rasta šventųjų medalikėlių, išlikęs Žemaičių apygardoje leistas maldynėlis Malda girioje“. Partizanų priesaikos metu visada būdavo ginklas, kryžius ir vėliava. Dvasininkai, nors ir negausiai, taip pat įsiliejo į partizanų gretas. Be to, jie laimino partizanų santuokas, priesaikas; pavyzdžiui, prisiminkime Adolfo Ramanausko-Vanago ir daugiau kaip 100 vyrų priesaiką Nemunaičio bažnyčioje.
„Laikyta, kad gyvybę atimti būtina, ir tai nėra nuodėmė. Tai buvo kova už šalį, tikėjimą, šeimą ar artimą žmogų“, – teigia istorikė dr. A. Petrauskienė.
Nepasiduos gyvi priešui
Atsidavusiai tarnavę Lietuvai partizanai įrašė į savo priesaiką, kad patekę į pavojų nepasiduos gyvi priešui. Patekus į Sovietų Sąjungos pakalikų rankas jų laukė kankinimai, ilgi metai lageryje ir tremtyje bei, galbūt, išdaviko likimas.
„Aš paskui save nieko neatvedžiau, vadinasi, nieko neišdaviau“, – yra sakiusios kelios ryšininkės.
Partizanams buvo sunkiau, nes jų pažinčių ratas buvo didelis. Šūvis į save ar perkąsta nuodų kapsulė buvo būdai apsaugoti bendražygius ir rėmėjus. Yra išlikę dramatiškų istorijų, kai partizanai ir partizanės bandė nusišauti, bet po operacijų ligoninėse išgyveno. Partizanė iš Žemaičių apygardos Monika Alūzaitė, suprasdama, kad jos bunkeris apsuptas, ir nėra kitos išeities, šovė sau į galvą. Atsigavusi po sudėtingos operacijos ji vėl bandė nusižudyti. Jos gyvybę ir vėl išgelbėjo, bet M. Alūzaitė išlaikė žiaurius tardymus, nieko neišdavė, sugrįžo į gimtinę ir sulaukė nepriklausomos Lietuvos.
„A. Ramanauskas-Vanagas prisiminimuose rašė, kad jei yra galimybė, apsuptas privalai nusižudyti. Tačiau ne visi išdrįso prieš save pakelti ranką. Kai kurie priešingai, suprasdami, kad išeities nebėra, nušaudavo kovos draugus, o tada nusišaudavo patys“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė.
Juozo Lukšos kelias
J. Lukša atėjo iš pilietiškos, tautiškos ir labai mylinčios šeimos. Tėvai laimino Juozo ir kitų trijų sūnų pasirinkimą įsilieti į pasipriešinimą ir paaukojo savo vaikus Tėvynei: trys žuvo, vienas atsidūrė lageryje.
Juozas buvo jaunas, norėjo gyventi, mylėti ir studijuoti. Atvyko iš kaimo į Kauną, kur buvo pasirinkęs architektūros studijas. Kaip ir tūkstančiams žmonių, gyvenimas sugriuvo neturint kito pasirinkimo. J. Lukša į kovą įsiliejo dar pirmosios sovietinės okupacijos metais, vėliau pogrindyje veikė ir vokiečių okupacijos metu.
Pasinaudojęs suklastotais dokumentais, antrosios sovietinės okupacijos metu, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, bet kai suprato, jog yra sekamas, pasitraukė į mišką.
„J. Lukšos vaidmuo nuo pat pirmųjų žingsnių buvo svarbus ir reikšmingas. Kai jis išaiškino sovietinių slaptųjų tarnybų agentą ir išdaviką profesorių Juozą Markulį, J. Lukša rašė: ‘Jeigu ne šita draugystė su Markuliu, partizanai nebūtų turėję galimybių tiek kartų susitikti, nes jiems buvo sukuriamos sąlygos keliauti, bendrauti’“, – sako laidos pašnekovė A. Petrauskienė.
J. Lukšos partizaninė veikla
J. Lukša vis labiau pelnė vadovybės pasitikėjimą. Galiausiai jis gavo užduotį kirsti „Geležinę uždangą“. 1947 metų gegužę kartu su Jurgiu Krikščiūnu keliavo į Gdanską perduoti dokumentų ir žinių Vakarams, bet didelio palaikymo nesulaukę grįžo į Lietuvą. Praėjus pusei metų, 1947 metų gruodį, buvo paruošta nauja siunta Vakarams, kurioje – partizanų dokumentai, nuotraukos, laiškas Popiežiui apie pažeidžiamas tikinčiųjų teises. J. Lukšą išlydėjo kartu su Kazimieru Pypliu. Jie Švedijoje kurį laiką veikė su Jonu Deksniu, vėliau kelioms žvalgyboms dirbusiu agentu ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) atstovu užsienyje.
„J. Lukšos gyvenimas – sudėtingas, suvaržytas, teko nuolat keisti gyvenamąsias vietas. Kelerius metus praleidęs Prancūzijoje, tai priėmė kaip skaudulį, nes čia užsibūta per ilgai, kovos draugai su ginklu kovojo, o jis negalėjo grįžti“, – pasakoja istorikė.
J. Lukša vykdydamas užduotis Vakaruose, sutiko gyvenimo meilę – išeivę Nijolę Bražėnaitę. Tai įspūdinga meilės istorija, kuri buvo vainikuota vestuvėmis. Tačiau šeimyninė laimė netruko ilgai. Po savaitės jaunavedžiai buvo išskirti amžiams. J. Lukša turėjo grįžti į Lietuvą. Skambūs jo žodžiai: Mano mylimoji, pirma žmona yra Lietuva. Tu, Nijole, esi antra“ buvo įgyvendinti.
Sugrįžęs desantu į Lietuvą, J. Lukša įsitraukė į A. Ramanausko-Vanago vadovaujamą Ginkluotų pajėgų štabo darbą. Užsiėmė partizaninės spaudos stiprinimu. 1950-ieji – Lukšos kovos metai. Tačiau viskas buvo daug sudėtingiau – artimo draugo Jono Kukausko-Gardenio iš Paryžiaus laikų išdavystė nutraukė kovotojo gyvenimą.
J. Lukšos palikimas
Kaip sako istorikė A. Petrauskienė, šio partizano gyvenimas – tarsi liudijimas apie vertybes, kurios neturi laiko, sienų ir yra aukščiau asmeninių interesų. Jis paliko atsiminimų knygą „Partizanai“, kuri buvo išleista Vakaruose, bet pats autorius jos nespėjo pamatyti. J. Lukša paliko daugybę atmintinų vietų, kuriose jo pėdos žengė. Jis nepaliko savo palikuonių, bet liko tie, kurie nori sekti jo pavyzdžiu.
Parengė Kotryna Mauliūtė ir Ilona Petrovė
