Albina Protienė. Ano pasaulio berniūkštis (Mamerto Indriliūno 100-čiui)

Mamertas Indriliūnas – literatūros kritikas, vertėjas, publicistas, intelektualas, partizanas. Jo šimtmečio proga Įdomaus eksponato skiltyje – kelios fotografijos iš gimnazijos ir Biržų Valdžios Gimnazijos II klasės mokinio Mamerto Indriliūno dienynas. Fotografės V. Bortkevičiūtės nuotraukoje – Mamertas su vešlia garbanų kupeta, šiek tiek pakreipęs galvą, dar kitoje, dokumentinėje – visai nusiskutęs, J. Vaitaitienės-Markevičiūtės 1936-ųjų fotografijoje – VII-os klasės „plaukuočiai“, įsakius nusikirpti plaukus.

M. Indriliūnas gimė 1920-ųjų sausio 28-ąją Gataučiuose Vabalninko valsčiuje Biržų apskrityje. Lankė Nausėdžių pradžios mokyklą, vėliau pasiruošė namie ir įstojo į Biržų gimnazijos antrą klasę. MLLM fonduose saugomas jo 1931–1932 mokslo metų dienynas. Be viršelių, sąvaržėlės surūdiję, rašalas išblukęs. Įdomu, kad už paišybą ir dailyraštį trejetai, net su minusu, o 1932-ųjų balandžio 26 d. gavęs trejetą su dviem minusais už laisvą kūrybą. Dienyno pabaigoje surašytos 1931–1932 metais perskaitytos knygos.
Mamertas, dar besimokydamas gimnazijoje, garsėjo kaip įžvalgus poezijos vertintojas. Pats eilėraščių nerašė. Rašė recenzijas apie Stasio Anglickio, Kazio Jankausko, Jono Marcinkevičiaus, Bernardo Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus knygas. „Ateities“ žurnalo paskelbtame konkurse laimėjo I premiją už lietuvių lyrikos nagrinėjimą – „Lietuvių naujausios lyrikos motyvai“. Maironio lyrika turėjo vieną tikslą – prikelti užmigusią tautą. Tačiau, atgavus tiek ilgai svajotą laisvę, lietuvių poetai, ir net pats Maironis, skaudžiai nusivylė, kai susidūrė su karjerizmu, tarpusavio nesantaika etc. Tautinis entuziazmas atslūgo, lyrika pakrypo daugiau į individualinį kelią (Faustas Kirša, Putinas). Maironio lyrikoj buvo kalbama tik apie lietuvį, o Putinas ima ieškoti žmogaus. Formos atžvilgiu lyrika pakrypsta į simbolizmą ir estetizmą, o Balys Sruoga, taip pat simbolikas, bando rašyti ir tautosakos motyvais. Straipsnį M. Indriliūnas pasirašė L. Volungės slapyvardžiu.
Sesuo Akvilė prisimena, kad brolis skaitė daug ir godžiai. Mamertukas būdavo toks linksmas baisiai vaikas, čiauškalius. Ir gabus labai buvo – nuo trejų metų skaitė puikiausiai. Tai toks Vabalninko klebonas Jurgis Šimonėlis labai jį mylėjo. Nuotrauką savo Mamertui užrašęs padovanojo. Paskui jį kažkur iškėlė. Tai va tas kunigas Šimonėlis ir įkalbėjo tėvelį, kad leistų Mamertą mokytis. Seniau gi vis tiek, kad ir ant žemės gyvenant, buvo brangus tas mokslas.
Iš viso jis buvo labai geras vaikas, tas Mamertukas. Nė jis išdykęs, toks kaip ano pasaulio berniūkštis, kaip neberniūkštis. Kai gimnazijoj mokės, tai turėdavo po mokinį visą laiką. Ločerį dar mokino, man atrodo, tą akordeonistą. (Iš sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės prisiminimų).
Su seseria Akvile Mamertą siejo ypatingas ryšys, abu pasišnekėdavo apie viską. Brolis pasakodavo Akvilei apie knygas, abu mėgo poeziją. A. Indriliūnaitė persirašydavo į sąsiuvinius patikusius eilėraščius. Ypač ją žavėjo Kossu-Aleksandravičiaus poezija. Baisiai mes mėgdavom Henriką Nagį. Skaitydavom balsiai viens kitam. Jis atsiųsdavo Mamertui eilėraščių kritikuot, o aš vis rašydavau. Nagys kartą buvo atvažiavęs. (Iš sesers prisiminimų).
1944-aisiais prieš Kalėdas, išeidamas su broliu Jonu į mišką, Mamertas prašė sesers, kad jo knygas išvežtų iš namų. Daug jų buvo. Vasarą tai jis būdavo įkinkytas darbuos taip, kad neturėjo laisvos valandos. Nebent žiemą per atostogas nugriebdavo laiko. Skaitydavo jis ten, skaitydavo be jokio galo. Tai pridėjom tų knygų visą senobinę skrynią. O jos visos su parašais. Aš pati kažkuriais metais sakau: „Pasirašyk, nes išsimėtys, kur paskui besurasi.“ Na tai aš jam duodu, jis rašos.
O dabar žmonės tiek įbailinti, visi bijo baisiausiai. Išvežėm tas knygas, pas tokį kaimyną – baisus bijojimas. Drebėjo drebėjo gal kokį pusę metų ir atgrūdo atgal. Tai priemenėj ta skrynia ir stovėjo. Kai mus su mama 1949-ais išvežė, tai tą skrynią pelės pragriaužė, ėdė ėdė tas knygeles nabages… (Iš sesers prisiminimų).
MLLM fonduose saugoma nedidelė dalis Mamerto bibliotekos. Šiek tiek pelių apgraužtos, visos su autografais, įrašytais dailia rašysena…
Poetas H. Nagys apie M. Indriliūną yra sakęs: „Be galo malonus, švelnus žmogus. Susitinki su juo, ir staiga pajunti, kad tokia šilima iš žmogaus plaukia. […] Mamertas buvo labai atsakingas žmogus. Ką jis sakydavo, tuo galėjai tikėt, būdavo tikrai įsitikinęs, apsvarstęs. Aš manau, kad iš jo būtų buvęs vienas pačių geriausių mūsų literatūros kritikų.“
Sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės skelbiami Mamerto Indriliūno Raštuose, kurie ką tik išleisti (2019 m., išleido K. Matačiūno leidybos įmonė „Kriventa“), o parengė ir pratarmę Avant-propos parašė Literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos vedėjas, V. Kubiliaus premijos laureatas, literatūros metraštininkas, filologas (platesniąja prasme), batautojas Virginijus Gasiliūnas. Viršelyje panaudoti A. Naujokaičio raižiniai.
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Maironio