Aldona Ruseckaitė. Rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė ir jos globotinis

Poeto, literatūros tyrinėtojo Petro Palilionio skaitytinė drama „Metai Tamsčiuko atokaitoj“, paties autoriaus žodžiais tariant, yra apie „rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje“.

Ko­dėl apie dra­mą „Me­tai Tams­čiu­ko at­okai­toj“ ra­šau į „Lie­tu­vos ži­nias“? To­dėl, kad G. Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė bu­vo vie­na pir­mų­jų „Lie­tu­vos ži­nių“ bend­ra­dar­bių, 1909-1913 me­tais lai­kraš­čio re­dak­to­rė, kol šį at­sa­kin­gą jos dar­bą nu­trau­kė Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Bi­tės gy­ve­ni­mas Vil­niu­je bu­vo pra­smin­gas, kū­ry­bin­gas ir įdo­mus, ji ra­šė daug pub­li­cis­ti­kos straips­nių, do­mė­jo­si dai­le, moks­lu, li­te­ra­tū­ra, vi­sur su­spė­jo da­ly­vau­ti, ar­ti­mai bend­ra­vo su in­te­li­gen­ti­ja. Į sos­ti­nę iš Pu­zi­niš­kio ji bu­vo at­si­ve­žu­si ir sa­vo glo­bo­ti­nius: du bro­lio vai­kus ir An­ta­ną Kas­pe­ra­vi­čių. Ta­čiau ra­šy­to­jos Vil­niaus lai­ko­tar­pis – at­ski­ra, pla­ti te­ma. O da­bar me­tas kal­bė­ti apie nau­ją­ją P. Pa­li­lio­nio kny­gą „Me­tai Tams­čiu­ko at­okai­toj“.

Ro­dos, jau par­ašy­tos apie G. Pet­ke­vi­čai­tę mo­nog­ra­fi­jos, iš­leis­ti raš­tai, iš­spaus­din­ta ko­res­pon­den­ci­ja, o vis dėl­to net ir mū­sų die­no­mis ran­da­si įdo­mių, nau­jų da­ly­kų, at­ve­rian­čių ne­ti­kė­tų spal­vų žy­mio­sios Bi­tės por­tre­tui, taip pat su­pa­žin­di­na su be­veik ne­ži­no­mu as­me­niu – A. Kas­pe­ra­vi­čiu­mi. Į P. Pa­li­lio­nio ran­kas ne­ti­kė­tai pa­te­ko tris­de­šimt A. Kas­pe­ra­vi­čiaus laiš­kų, ra­šy­tų sa­vo glo­bė­jai Bi­tei. Laiš­kai ga­lė­jo ir pra­žū­ti, jei­gu ne­bū­tų ras­ti dra­mos au­to­riaus gim­to­jo Pa­buo­jų kai­mo (Pa­sva­lio r.) griau­na­mo­je kai­my­nų so­dy­bo­je.

  1. Pa­li­lio­nis, be abe­jo, nuo pa­aug­lys­tės ži­no­jo apie G. Pet­ke­vi­čai­tę, skai­tė jos kū­ry­bą, ger­bė jos dar­bus, ta­čiau, ga­vęs į ran­kas laiš­kų auk­so gys­lą, jis iš­ty­ri­nė­jo ir pa­nau­do­jo įvai­rius ar­chy­vus, lei­di­nius, rin­ki­nius, šiai in­tri­guo­jan­čiai dra­mai su­rin­ko daug pa­pil­do­mos me­džia­gos.

My­lin­ti mo­ti­na ir ge­ras sūnus

  1. Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės as­me­ny­bė ir gy­ve­ni­mas vi­suo­me­nei yra ge­rai ži­no­mas. O jos au­gin­ti­nį A. Kas­pe­ra­vi­čių, ku­ris, anot au­to­riaus, „is­to­ri­jos už­ku­li­siuo­se įstri­gu­si as­me­ny­bė (…)“, P. Pa­li­lio­nis taip api­bū­di­na: „Ma­ža­me­tis, vi­siš­kų var­guo­lių vai­kas, mir­ti­na tu­ber­ku­lio­ze sir­gęs naš­lai­tis, pa­siau­ko­ja­mai glo­bo­tas gar­sio­sios ra­šy­to­jos, dėl įgim­tų ga­bu­mų ta­po veik­liu pir­mo­sios Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės lai­kų ag­ro­no­mu, pe­da­go­gu, mu­zie­ji­nin­ku, vi­suo­me­nės vei­kė­ju.“ Ma­žą­jį tre­jų me­tų naš­lai­tį An­ta­niu­ką iš var­ga­nos tro­be­lės par­ve­žė Bi­tės tė­vas gy­dy­to­jas Leo­nas Pet­ke­vi­čius ir ati­da­vė du­krai „už au­gin­ti­nį“.

Šian­dien ga­lė­tu­me svars­ty­ti, ko­dėl A. Kas­pe­ra­vi­čius, tar­pu­ka­rio me­tais tu­rė­jęs ga­na įspū­din­gą biog­ra­fi­ją, li­ko be­veik ne­ži­no­mas, o jei­gu ir ži­no­mas, tai tik kaip žmo­gus, ku­rį užau­gi­no G. Pet­ke­vi­čai­tė. Juk jis tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je ir bu­vo ak­ty­vus Šau­lių są­jun­gos na­rys, kaip bū­rio va­das 1923 me­tais da­ly­va­vo Klai­pė­dos su­ki­li­me, daug me­tų dir­bo Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jos mo­ky­to­ju, ins­pek­to­riu­mi. A. Kas­pe­ra­vi­čius kū­rė Pa­ne­vė­žio kraš­to­ty­ros mu­zie­jų, rin­ko eks­po­na­tus, ke­le­rius me­tus bu­vo jo di­rek­to­rius. Daug dar­bų jau­na­sis An­ta­nas at­li­ko vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais, nors tu­rė­jo šei­mą, ku­rią rei­kė­jo iš­lai­ky­ti, o lė­šų nuo­lat trū­ko. So­vie­ti­niais me­tais į už­marš­tį A. Kas­pe­ra­vi­čių ti­kriau­siai „pas­tū­mė­jo“ du da­ly­kai: pir­ma­sis, kad vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais jis bu­vo pa­skir­tas Pa­ne­vė­žio bur­mis­tro pa­va­duo­to­ju, o an­tra­sis – 1944 me­tais su šei­ma emig­ra­vo į Va­ka­rus, gy­ve­no JAV.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su visais savo globotiniais. Iš kairės: Bernardas Bučas, Leonas Petkevičius, Antanas Kasperavičius, Bronius Petkevičius, Konstancija Brazytė (vėliau A. Kasperavičiaus žmona). Panevėžys, 1920 m. gegužės 9 d.

Jau su­bren­dęs žmo­gus, ei­nan­tis ga­na svar­bias par­ei­gas, jis rū­pi­no­si ra­šy­to­ja G. Pet­ke­vi­čai­te, jai pa­gel­bė­da­vo įvai­riuo­se rei­ka­luo­se, ger­bė ją ir my­lė­jo, švel­niai va­di­no My­li­ma pa­ny­te ar­ba Tams­čiu­ku. Jųd­vie­jų san­ty­kiai su­sik­los­tė kaip my­lin­čios mo­ti­nos ir ge­ro sū­naus. Juk ka­žin ar ma­ža­sis An­ta­nas, li­kęs be tė­vų, bū­tų iš­si­kaps­tęs iš su­nkių li­gų, ba­do ir var­go, jei­gu ne G. Pet­ke­vi­čai­tė, ir, ži­no­ma, ne­bū­tų bai­gęs moks­lų, įgi­jęs pro­fe­si­jos, jei­gu ne glo­bė­jos ab­so­liu­ti pa­gal­ba, lė­šos, rū­pes­tis, mei­lė.

Tik du dra­mos veikėjai

Ta­čiau grįž­ki­me prie P. Pa­li­lio­nio skai­ty­ti­nės dra­mos, ku­rią, kaip iš­si­duo­da au­to­rius, ra­šęs 1999-2014 me­tais – il­go­ka lai­ko at­kar­pa… Vė­liau pats pri­si­pa­ži­no, kad il­gai ne­ra­do rak­to, ko­kia for­ma tuos ras­tus A. Kas­pe­ra­vi­čiaus laiš­kus pa­teik­ti, kaip su­sie­ti su Bi­tės gy­ve­ni­mu, kaip su­do­min­ti tin­gią skai­ty­ti mū­sų vi­suo­me­nę. Tad nuo pat pra­džių au­to­rius ku­ria in­tri­gą, iš­duo­da pa­slap­tį, ko­dėl žan­ras esąs „skai­ty­ti­nė dra­ma“, nes įvar­di­ja tik du vei­kė­jus: Au­to­rių, ku­ris yra ir An­ta­niu­kas, ir An­ta­nas, bei Ak­to­rę – ji ir Bi­tė, ir Tams­čiu­kas. Be­je, dar yra Tols­tan­čio ai­do de­jo­nė ir Ne­įky­rūs bui­ti­niai triukš­mai. P. Pa­li­lio­nis pra­de­da vy­nio­ti ka­muo­lį, kai­tin­ti skai­ty­to­jo vaiz­duo­tę: vė­ly­vą va­ka­rą te­le­fo­nu Au­to­rius kvie­čia pa­žįs­ta­mą Ak­to­rę, no­rė­da­mas jai pa­da­ry­ti staig­me­ną, par­ody­ti A. Kas­pe­ra­vi­čiaus laiš­kus, su­for­muo­ti jų reikš­mę: „Au­to­rius: „Aš kal­bu apie ti­krą, ne­nu­val­kio­tą (…) mei­lę. Kal­bu apie to­kį glau­dų kas­die­ni­nį ry­šį, kad jis kar­tais tvir­tes­nis už krau­jo, pri­gim­ti­nį. Toks ry­šys sie­jo ra­šy­to­ją Gab­rie­lę Pet­ke­vi­čai­tę-Bi­tę ir jos au­gin­ti­nį An­ta­ną Kas­pe­ra­vi­čių. Žmo­gų, ku­rį ba­jo­rai­tė lai­kė sa­vo sū­nu­mi…“.“

Vai­kys­tė, ko­kios ne­no­rė­jo prisiminti

Po in­tri­guo­jan­čio Au­to­riaus ir Ak­to­rės po­kal­bio – pro­lo­go ei­na pir­mo­ji dra­mos da­lis, pa­va­din­ta „Pir­miau­sia bu­vo duo­na“. Bi­tė Pu­zi­niš­kio dva­re­ly­je vė­ly­vo ru­dens va­ka­rą skai­to iš Pa­ne­vė­žio gau­tą An­ta­no „gro­ma­tė­lę“. „Auk­si­nis žmo­gus, tas ma­no au­gin­ti­nis, tas ma­no var­ge­lis… Jei­gu ne jis, kas gi ki­tas taip pa­ti­ki­mai, taip su­ma­niai tvar­ky­tų ma­no ūkio, ma­no veik­los rei­ka­lus? Tu­ri ge­rą gal­vą, bet dar ge­res­nę šir­dį…“ – šiais Au­to­riaus žo­džiais min­ti­ja ge­ro­ji glo­bė­ja. O A. Kas­pe­ra­vi­čiaus, tuo me­tu jau 27-erių jau­ni­kai­čio, laiš­kas su krei­pi­niu My­li­ma pa­nyt yra ir apie pi­ni­gus, ir apie sko­las, ir apie smu­ku­sius Lie­tu­vos fi­nan­sus, ir apie sa­vo var­ga­ną vai­kys­tę, ku­rios ne­be­no­ri pri­si­min­ti, ne­su­tin­ka, kad Bi­tė sa­vo ra­ši­niuo­se vie­šin­tų jo gy­ve­ni­mo smulk­me­nas. „Neaiš­kin­siu, dėl ku­rių mo­ty­vų ne­no­riu, kad vis­kas bū­tų taip ap­nuo­gin­ta iš ma­no gy­ve­ni­mo, bet tik pra­šau tams­tos sa­vo kū­ri­niuo­se ir to­liau su­si­lai­ky­ti nuo to­kių pa­vyz­džių!“ – laiš­ke Bi­tei ra­šo An­ta­nas. G. Pet­ke­vi­čai­tės laiš­kų au­gin­ti­niui iš­li­kę ne­daug, tad Bi­tė jam at­si­ker­ta Au­to­riaus žo­džiais: „Ne­be­sis­kau­dink! Ir ma­nęs ne­skau­dink. Ma­nai, leng­va šir­di­mi ap­ra­ši­nė­jau naš­lai­čio var­gą? Ar­gi ma­no vaiz­de­ly­je yra ta­vo var­das? Pa­var­dė? Ne ta­ve, mū­sų Lie­tu­vą pa­vaiz­da­vau! Kad vai­kų vai­kai ži­no­tų, kaip sve­ti­mie­ji mus klup­dė, min­dė…“ Taip, var­ga­no­je An­ta­no vai­kys­tė­je svar­biau­sia bu­vo duo­na, o vė­liau var­gai už­si­mir­šo, ir žmo­gus sten­gė­si nuo jų nu­tol­ti…

Sie­los artimieji

An­tro­ji dra­mos da­lis – „Sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mas“. Čia An­ta­nas ra­šo Pa­ne­vė­žio ka­ro ko­men­dan­tui par­eiš­ki­mą, kad jį „pa­liuo­suo­tų“ iš ka­riuo­me­nės ir leis­tų to­liau mo­ky­tis Dot­nu­vos že­mės ūkio mo­kyk­lo­je. Abu su Bi­te pa­si­tar­da­mi ku­ria šį do­ku­men­tą, pri­si­me­na An­ta­no pa­aug­lys­tę, jo var­gus, kai Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui pra­si­dė­jus vai­ki­nas vie­nas pa­si­trau­kė į Ru­si­jos gi­lu­mą su ki­tais dviem G. Pet­ke­vi­čai­tės glo­bo­ti­niais, jos bro­lio Vla­dis­lo­vo vai­kais, kiek jie ma­tė var­go, kaip pra­lei­do tuos ke­le­rius me­tus, kol grį­žo Lie­tu­von. Gra­žiai ta­me au­ten­tiš­ka­me par­eiš­ki­me ra­šo An­ta­nas apie sa­vo glo­bė­ją: „Pet­ke­vi­čai­tė (…) au­gi­no ma­ne sa­vo vai­ko vie­toj. Jos troš­ki­mas yra ir­gi, kol ji dar te­bė­ra gy­va ir iš­ga­li man pa­dė­ti, mo­ky­tis. Nu­sto­jęs sa­vo glo­bė­jos, nu­sto­siu ir vie­nin­te­lės par­amos gy­ve­ni­me.“

Tre­čio­ji da­lis pa­va­din­ta „Skar­di­niai sto­gai su­pu­vu­sių rąs­tų sie­no­mis“. Šio­je da­ly­je vėl kal­ba­si Au­to­rius ir Ak­to­rė, jie „vy­nio­ja“ Bi­tės ir An­ta­no bend­ra­vi­mo, rū­pes­čių, kas­die­ny­bės ka­muo­lį. A. Kas­pe­ra­vi­čius ži­no vi­sas sa­vo glo­bė­jos fi­nan­si­nes, bui­ti­nes, svei­ka­tos prob­le­mas, yra į jas įsi­gi­li­nęs. Čia ir Bi­te­lės var­gai dėl Pu­zi­niš­kio dva­re­lio, kai no­rė­ta ją su au­gin­ti­niais iš ten iš­va­ry­ti, ir Gab­rie­lės bro­lio vai­kai, ku­riuos ji au­gi­na, ir jos pa­čios svei­ka­ta, ūkis. Laiš­kuo­se An­ta­nas pa­ta­ri­nė­ja, drą­siai reiš­kia sa­vo nuo­mo­nę, kar­tais pa­prieš­ta­rau­ja, no­ri, kad tik Tams­čiu­kui vis­kas klos­ty­tų­si kuo leng­viau, ge­riau, tei­sin­giau.

  1. Pet­ke­vi­čai­tė į An­ta­no nuo­mo­nę įsik­lau­so, jau­čia jo ti­krą pa­gal­bą, ge­rus no­rus, rū­pi­ni­mą­si. Šio­je da­ly­je yra svar­bi au­ten­tiš­ka, do­ku­men­ti­nė de­ta­lė: G. Pet­ke­vi­čai­tė ra­šė du laiš­kus sa­vo se­nam pa­žįs­ta­mam Lie­tu­vos pre­zi­den­tui An­ta­nui Sme­to­nai, kreip­da­ma­si dėl sa­vo au­gin­ti­nio An­ta­no dar­bo, bi­jo­da­ma, kad jį ga­li at­leis­ti iš Pa­ne­vė­žio mo­ky­to­jo par­ei­gų. Tai ga­lė­jo bū­ti apie 1936 me­tus. „Ži­nau, kad prie vi­sų smū­gių, ku­rių man gy­ve­ni­mas ne­pa­gai­lė­jo, ši­toks ma­no se­nat­vė­je bū­tų vei­kiau­siai ne­pa­ke­lia­mas. Au­gi­nant tą naš­lai­tį, švie­tė man aiš­kiau­sia vil­tis, kad au­gi­nau tė­vy­nei nau­din­gą, ge­ros va­lios ir tė­vy­nės la­bui at­si­da­vu­sį dar­bi­nin­ką“, – laiš­kas pa­čiam Res­pub­li­kos pre­zi­den­tui ir ra­šy­to­jos pri­si­pa­ži­ni­mai ro­do, koks svar­bus bu­vo An­ta­nas di­džia­jai mū­sų Bi­tei.

Ne­būk šiau­da­dū­šis!

Ga­lop ket­vir­to­ji dra­mos da­lis „Ne tam sau žmo­gaus var­dą įsi­dė­jo­me“. Čia vėl dis­ku­tuo­ja Au­to­rius ir Ak­to­rė, t. y. jų lū­po­mis kal­ba An­ta­nas ir Bi­tė, ci­tuo­ja­mi An­ta­no laiš­kai, mi­ni­mas vals­ty­bės per­vers­mas, vy­kęs 1926 me­tų gruo­džio 17 die­ną, apie jį A. Kas­pe­ra­vi­čius laiš­kuo­se ra­šo la­bai at­sar­giai – juk mo­ky­to­jas, jei­gu kas su­ži­no­tų… Vie­na­me laiš­ke An­ta­nas at­sip­ra­šo, kad Ka­lė­doms gal ne­at­va­žiuo­siąs, bet „siun­čiu Tams­tai sa­vo dar­bo vy­ną. Nau­jiems me­tams iš­ger­kit už mū­sų svei­ka­tą! Tik pers­pė­ju, kad stip­rus, ne­ap­si­gau­kit!”

Šio­je da­ly­je ci­tuo­ja­ma ne­ma­žai ir Bi­tės laiš­kų An­ta­nui. Ji bu­vo su­sir­gu­si, ma­nė jau mir­sian­ti, tad sa­vo au­gin­ti­niui lyg sū­nui ra­šo laiš­kus su vi­so­kiais nu­ro­dy­mais ir pa­aiš­ki­ni­mais, ne­pa­mirš­da­ma ir do­ro­vi­nių, mo­ra­li­nių da­ly­kų, ir prie­sa­kų Tė­vy­nei, ir pri­si­pa­ži­ni­mų An­ta­nui: „Dar sy­kį bu­čiuo­ju Tau gal­ve­lę. Ta­ve vi­suo­met kaip sū­nų my­lė­ju­si, bai­giu dar pra­šy­mu: ne­būk šiau­da­dū­šis! Ne­si­rū­pink per daug mi­giu ir jo­va­lu. Ne tam mes sau žmo­gaus var­dą įsi­dė­jo­me!”

Ta­čiau tą­syk Bi­tė dar pa­svei­ko ir gy­ve­no ne­ma­žai me­tų. Ji mi­rė 1943 me­tų bir­že­lio 14 die­ną. A. Kas­pe­ra­vi­čius, tuo­met Pa­ne­vė­žio bur­mis­tro pa­va­duo­to­jas, pa­si­rū­pi­no, kad jo glo­bė­ja, gar­sio­ji Bi­tė, bū­tų iš­kil­min­gai pa­ly­dė­ta į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę. O pats A. Kas­pe­ra­vi­čius mi­rė ne­su­lau­kęs se­nat­vės: gi­męs 1898 me­tais, mi­rė 1963-iai­siais.

Jo­kių ži­nių apie An­ta­no gy­ve­ni­mą JAV ne­ras­ta, ži­no­ma, kad sve­ti­ma­me kraš­te dir­bęs so­di­nin­ku – juk bu­vo ag­ro­no­mas. Nors rei­kia pa­žy­mė­ti, kad A. Kas­pe­ra­vi­čius ne­blo­gai val­dė žo­dį, tad dar nė de­šim­ties ne­tu­rin­čio An­ta­niu­ko vaiz­de­lį apie ber­že­lį ir jo „ko­šę“ G. Pet­ke­vi­čai­tė iš­spaus­di­no „Vil­niaus ži­nio­se“. Ir vė­liau jam ne­rei­kė­jo ieš­ko­ti žo­džio ki­še­nė­je. O pa­si­trau­kęs į Va­ka­rus, dar Vo­kie­ti­jo­je 1946-1948 me­tais su bi­čiu­liu Pe­tru Bū­tė­nu ėmė leis­ti pa­trio­ti­nį kul­tū­ri­nį žur­na­lą „Žings­niai“, ja­me bu­vo iš­spaus­din­ti ir ke­li glo­bė­jos laiš­kai. Va­di­na­si, trauk­da­ma­sis iš Lie­tu­vos drau­ge su ke­lio­ni­niu ba­ga­žu jis pa­siė­mė bran­giau­sias re­lik­vi­jas, tarp ku­rių bu­vo ir „My­li­mos pa­ny­tės“ laiš­kų.

Dra­mą „Me­tai Tams­čiu­ko at­okai­toj“ ti­krai ver­ta pers­kai­ty­ti, nes at­pa­sa­ko­ti jos ne­įma­no­ma. P. Pa­li­lio­nis su­ge­bė­jo jung­ti kū­ri­nio in­tri­gą, pa­slap­tį, siu­že­tą. Šiuo at­ve­ju au­ten­tiš­ką me­džia­gą – A. Kas­pe­ra­vi­čiaus ir G. Pet­ke­vi­čai­tės laiš­kus bei jų ra­šy­tus do­ku­men­tus – dra­mos au­to­rius iš­mo­nin­gai su­py­nė su sa­vo po­žiū­riu, idė­jo­mis, sti­liaus ving­ry­bė­mis ir min­ties po­sū­kiais.

O ra­šy­ti to­kias kny­gas bū­ti­na, kad iš­sau­go­tu­me sa­vo au­ten­tiš­ku­mą, is­to­ri­ją ir ver­ty­bes. Juo­ba šiuo at­ve­ju, kai ran­da­ma ne­pub­li­kuo­ta ko­res­pon­den­ci­ja, kul­tū­ros ty­ri­nė­to­jui ir kul­tū­ros smal­suo­liui – di­džiu­lis lo­bis.

Šaltinis čia