Aldonas Pupkis: visą gyvenimą pragyvenus kalboje ir su kalba, rūpesčių niekada netrūksta

Praėjusiais metais Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija dr. Aldonui Pupkiui paskyrė Kalbos premiją už viso gyvenimo nuopelnus – reikšmingą indėlį į lietuvių kalbos norminimą, visuomenės švietimą ir lietuvių kalbotyros istorijos tyrimus. Tai išties platūs veiklos barai, ko viename straipsnyje aptarti neįmanoma, tad šiame pokalbyje praskleisime nors nedidelę kalbininko veiklos dalį.

Gerbiamas daktare, gal pradėkime nuo kalbotyros istorijos. Kas Jus paskatino pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau gręžtis į šią kalbos mokslo sritį?

Turbūt noras atkreipti kalbos tyrėjų ir normintojų akis labiau paisyti tradicijų, jas geriau pažinti ir jomis, kiek tai tikslinga mūsų dienomis, daugiau remtis savo darbe. Mane neretai stebina kai kurių šiandieninių kalbininkų nuostatos kalbos tikrovę matyti tik čia ir dabar, tarsi ji neturėtų savo istorijos ir joje nebūtų sukaupta daug vertingos patirties. Praeities tradicijos padeda geriau suvokti mūsų bendrinės kalbos raidos išskirtinumą, tos kalbos sistemos savitumą, labiau jausti kalbos kitimus ir geriau suprasti jų priežastis. Man nepriimtinas tokių kalbininkų požiūris į kalbos reiškinių kilmę, – jei, tarkim, koks reiškinys plačiau vartojimas, tai kai kuriems nesvarbu, iš kur jis atėjęs ir dėl jo gerumo esą neverta ginčytis. Šitaip kyla pavojus atsirasti iš kelių sistemų sudurstytai kalbai, dėl kurios žymus tarpukario kalbininkas Pranas Skardžius ne kartą buvo įspėjęs kalbos normintojus: bendrinė kalba turi būti kultivuojama remiantis lietuvių kalbos duomenimis ir polinkiais, o ne kitų kalbų pavyzdžiais.

Plačiau nekalbėsiu, kaip svarbu prieš akis turėti didžiųjų mūsų kalbininkų Kazimiero Būgos ir Jono Jablonskio palikimą – kiekvienas prisilietimas prie jų darbų aktyvina tyrėjų mintį, atneša naujų idėjų ir kalbos tyrimo metodikos niuansų. Dar artimesni mums tarpukario kalbininkų darbai – tuometinės Lietuvių kalbos draugijos narių įnašas. Antanas Salys, Pranas Skardžius ir jų mokiniai pakėlė mūsų kalbotyrą į labai aukštą lygį, kalbos praktikos darbe sujungė pažangiausias Vakarų Europos bendrinių kalbų norminimo idėjas su mūsų poreikiais ir į nieką nepanašia mūsų tikrove – sukūrė originalią bendrinės kalbos teoriją, kurios negalime ignoruoti ir mūsų dienomis. Joje išsiteko svarbiausi Būgos ir Jablonskio mokymo postulatai, buvo išplėtoti ir priartinti prie kitų bendrinių kalbų ugdymo praktikos. Nežinau, ar šiandien būtų galima tą teoriją atmesti kaip pasenusią ar ką iš esmės joje keisti, tik suprantama, būtina atsižvelgti į pakitusius šių dienų vartotojų poreikius ir kalbos vartojimo aplinką.

Ir naujausia Jūsų knyga skirta kalbotyros istorijai. Ji vadinasi „Lietuvių bendrinė tartis: norminimo istorija ir dabartis“. Kas paskatino imtis tokios temos?

Parašyti tokį ar panašų darbą buvo sena mano svajonė. Beveik nuo pat darbo universitete pradžios studentams ne vienus metus buvau dėstęs fonetikos kursą, nagrinėjęs šios srities normų funkcionavimą. Iš anų laikų turiu išsaugojęs tokį konspektyvų keliasdešimt puslapių darbelį apie tarties normas ir jų mokymą, tikėjausi jį paskelbti per „Žinijos“ draugiją ar universitetą kaip pagalbinę mokymo priemonę. Net buvo pasitaikiusi proga parengti atskirą knygelę: „Mokslo“ leidykla leido populiarią seriją „Kalba ir žmonės“, tai aš ir pasisiūliau parašyti „Lietuvių bendrinės tarties kultūrą“. Leidykla tam pritarė ir 1978 m. ją įtraukė į leidybos planus. Bet dėl laiko stokos darbas judėjo lėtai, kartais sustodavo ištisus mėnesius, tad pamatęs, kad laiku nespėsiu, pasiūliau vietoj savęs kolegei Antanei Kučinskaitei parengti lietuvių kalbos etiketui skirtą knygą. Jai dirbti sekėsi, jos darbas išėjo 1985 m. ir plačiai paplito tarp skaitytojų.
Vėl grįžti prie tos temos teko ne taip seniai, kai pradėjau rašyti didesnį darbą apie tarpukariu dirbusios Lietuvių kalbos draugijos (1935–1941) veiklą. Joje vienas iš skyrių yra bendrinės tarties dalykai: jos atsiradimo aplinkybės, plėtra teatre, radijuje ir mokykloje, normų sklaida visuomenėje ir kt.

Rimtai galvoti apie atskirą knygą paskatino ir 2020 m. sausio mėnesį Lietuvių kalbos institute kartu su ŠMSM ir Valstybine lietuvių kalbos komisija surengtas seminaras apie tarties ir kirčiavimo mokymą bendrojo lavinimo mokykloje. Jame išryškėjo šios ugdymo srities spragos, tam tikras tarties normų kodifikacijos sąstingis, mokymo priemonių stoka. Seminaro dalyviai pritarė nuomonei, kad ši sritis turi sulaukti tam tikrų permainų, būti atnaujinta daugeliu požiūrių.

Knygoje pabrėžiate dabartinį bendrinės tarties norminimo sąstingį, tarties ugdymo spragas dabartinėje kalbos mokymo sistemoje.

Bendrinės tarties norminimo reikalus buvau išstudijavęs nuo pat jos funcionavimo pradžios, tad gana gerai mačiau, kiek ir kada tais klausimais dirbta ir kas padaryta. Negalėjo nekelti nuostabos dabartinis tarties normų kodifikavimo sąstingis: kirčiavimo dalykai kalbos normintojų buvo sukami diena iš dienos, – kas domisi, atsimena, kiek paskelbta normų tikslinimo rekomendacijų. Tuo tarpu bendrinė tartis buvo tarsi įklimpusi pelkėje ir keli dešimtmečiai jokių permainų norminamajame jos darbe tiesiog nebuvo. Kuo džiaugiuosi, tai tuo, kad Kalbos komisijoje, jos tarties ir kirčiavimo pakomisėje, jau keli mėnesiai vyksta gyvos tarties normų diskusijos ir tikėtina, kad rudenį bus suformuluotos naujos bendrinės tarties normų vartojimo rekomendacijos (jos atnaujinamos pirmą kartą po 1998 m. paskelbtų „Būtiniausių bendrinės lietuvių tarties reikalavimų“).

Atnaujinti tarties normų rekomendacijas pasirodė būtina ir todėl, kad smarkiai pasikeitė tarties normų vartosena ir aplinka, kurioje jos funkcionuoja. Pirmiausia svorio centras perėjo iš teatro į televiziją ir radiją, antra vertus, mokymo požiūriu tarties reikalai apmirė vidurinio mokymo sistemoje, be kitų dalykų, sumenko ir tarties prestižas pačioje visuomenėje.

Šiandien teatras jau nėra pavyzdinės bendrinės tarties namai ir tam yra nemaža priežasčių. Į sceną atėjo kasdieninė privačioje aplinkoje vartojama žemo registro kalba, kur orientuojamasi į privatumą, o ne į oficialumą. Pastaraisiais dešimtmečiais pasikeitė vaidmens atlikimo priemonių hierarchija: iš ankstesnės žodžio ir judesio pusiausvyros vis daugiau kliaujamasi judesiu, o žodžiui lieka prašalaičio ar palydovo vaidmuo. Kaip neseniai rašė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, sceninė kalba netenka prigimtinio skaidrumo. Vis labiau nyksta žodžio natūralumas, vis dažniau jis ne paprastai sakomas, o išrėkiamas spaudžiamais kalbos padargais. Dar ir pats pridursiu, kad scenos kalbos reikalai išnyko iš žiniasklaidos akiračio, apie vengiama plačiau rašyti, kažkada buvę vieši gražiai kalbančių aktorių pagerbimai prasmego preityje. („Kalbos gynuolio“ vardas iš LRT dar, rodos, nepasitraukė…)

Norminė tradicinė tartis traukiasi ir iš radijo bei televizijos pokalbių laidų. Vis daugiau jose kalba kviestiniai žmonės, neprofesionalai, kuriems taisyklingos tarties dalykai nėra labai būtini. Daugiau geros tarties girdėti informacinėse laidose, pavyzdžiui, LRT „Panoramos“ laidą galima laikyti dabartinės tarties etalono namais. Ypač malonu matyti, kad šioje televizijoje, iš dalies ir radijuje vykstant kartų kaitai į eterį ateina daug jaunų, gerai norminę tartį įvaldžiusių žurnalistų. Tai leidžia kalbėti apie viltingą bendrinės tarties ateitį, didėjančią jos sklaidą visuomenėje.

Bendrojo lavinimo mokykloje bendrinės tarties reikalai išvis sunkiai apibūdinami. Ugdymo programose, suprantama, įrašyta tam tikrų jos mokymo reikalavimų, užduočių, bet trūksta gerų vadovėlių, galbūt ir mokytojų pastangų ar užmojų. O pačių tarties mokymo priemonių kaip ir neturime; jeigu kas ir yra, tai smarkiai pasenę ar sunkiai mokiniams pasiekiama. Būtų galima naudotis kitiems tikslams ministerijos įstaigų išleistomis priemonėmis, bet ar jos parengtos taip, kad tiktų ir taisyklingai kalbai ugdyti? Štai pora pavyzdžių.

Dar 2004 m. „Šviesos“ leidykla kartu su kompaktine plokštele išleido „Kompiuterinį mokomąjį lietuvių kalbos žodynėlį I–IV klasei“ rašybai mokyti. Įgarsintas žodynėlis galėjo tapti ir puikia tarties bei kirčiavimo mokymo priemone, bet gausios įkalbėjusių aktorių tarties ir kirčiavimo klaidos darė šį darbą mokyklai nepriimtiną. Lietuvių kalbos instituto recenzentai rekomendavo neleisti šio darbo platinti, bet į tai buvo numota ranka ir vėliau Ugdymo plėtotės centras (dabar – Nacionalinė švietimo agentūra) išleido pagalbinę priemonę literatūrai mokyti – įskaitytus literatūros kūrinių tekstus penktų–aštuntų klasių mokiniams. 2015 m. internete buvo signalizuota, kad kai kurie iš jų įrašyti netinkama tartimi ir mokyklai neturėtų būti rekomenduojami. Bet tai nei ministerijos, nei Ugdymo plėtotės centro, kuris savo nuostatuose buvo įsipareigojęs atlikti „vadovėlių ir mokymo priemonių vertinimą“, nei Kalbos inspekcijos nebuvo išgirsta. Ir dabar internete galima susirasti tuos tekstus ir klausytis keliomis tarties ir kirčiavimo sistemomis įrašytų kūrinių (žr. ebiblioteka.mkp.emokykla.lt).

Pirmiausia reikia paklausti, kodėl tuose skaitomuose kūriniuose kai kurių skaitovų vartojama ne bendrinė tartis, palikta kirčiavimo klaidų? Štai paklausykime Maironio, jo eiliãraščių, kaip sakosi pats skaitovas. Taigi „Suolelis miške“: čia taip malonu ir ramū, pripildↄ paukščiai čiulbimū tą žalią be pastogiↄ sale. Arba kitas eilėraštis: Užtrauksim nauja giesmę, bråliai, kurią jaunymas tesupras, ne taip gedåsime kaip lik šiolei, kitaip mąstysime dumas. Šitokia tartimi įrašyta daugiau kaip 100 Maironio eilėraščių!

Ne kažin ką geriau girdime ir kelių kitų skaitovų kūriniuose. Štai aktorius skaito „Brysiaus galą“: gūli senas Brysius, žylas, apžabales… Dar „geresnė“ kito aktoriaus tartis, štai Rimanto Černiausko „Jūra ira suri“: Jis tūri tykra medine valti su ilgais yrklais… Šitaip jo lūpose skamba ir kiti kūriniai, net Donelaičio „Metai“, Alio Balbieriaus, Valdemaro Kukulo… Ar buvo sunku paprašyti skaitovų persijungti į bendrinės tarties registrą? O gal projekto autoriai jau buvo nusprendę paskleisti mokykloms gatvės tartį? Bet ne, nes kai kurie įrašyti kūriniai rodo visai ką kita. Antai klausydamas tame pat komplekte, pavyzdžiui, Juozo Šalkausko skaitomo Borutos „Baltaragio malūno“, Gražinos Urbonaitės – Vinco Krėvės, Bernadetos Lukošiūtės – Šatrijos Raganos, pradedi jaustis atsidūręs  visai kitame pasaulyje, kitos kalbos apsuptyje.

Tikru kuriozu yra tapusi dešimtokų lietuvių kalbos kalbėjimo įskaita. Pats jos pavadinimas turėtų rodyti, kad čia tikrinama moksleivių sakytinė kalba. Bet jos reikalavimuose sudėta beveik visi teksto kūrimo dalykai, o sakytinei kalba lieka tik trupiniai. Tad nėra ko stebėtis, kad vakarykščiai moksleiviai viešai kalbėdami sniaukroja žodžius, sunkiai suduria sakinį su sakiniu, kaba iš namų atsineštomis buitinėmis intonacijomis. Patį kurioziškumą rodo ir ankstesniais metais siūlymai internete įsigyti piratinių tos įskaitos tekstų – gal kas įsivaizduoja, kaip būtų galima nusipirkti truputėlį sakytinės kalbos?!…

Šitaip mokykloje neįgijęs sakytinės kalbos kultūros pradžiamokslio, į žurnalistiką ar aktorinį įstojęs abiturientas, išgirdęs apie norminę kalbą, patenka į visai nepažįstamą aplinką. Jo mokytojai, užuot ugdę ir tikslinę profesinę kalbą, turi viską pradėti nuo abėcėlės, ir iš tokio mokslo neverta tikėtis gerų rezultatų. O gal pačioje mokykloje nelabai kam ir yra tinkamai mokyti sakytinės kalbos? Paklausykime, kaip kalba kai kurie mokytojai, neminėdami pačių lituanistų, ir pamatysime, kurlink yra nuėjusi dabartinė mūsų mokykla.

Kalbėjote apie bendrinės tarties normų kodifikacijos peržiūrą. Kuriuo keliu čia ketinama eiti – kalbos normas griežtinti ar liberalizuoti?

Šiaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri aprobuoja bendrinės kalbos normas, pastaruoju metu daugiau linkusi eiti normų liberalizavimo keliu. Svarstant bendrinės tarties normas, norima ne tiek jas liberalizuoti, kiek įteisinti daugiau variantų. Gal kas yra atkreipę dėmesį, kad 1998 m. priimtuose „Būtiniausiuose bendrinės tarties reikalavimuose“ beveik nebuvo tarimo variantų, gal viena kita smulkmena. Dabar norima tų variantų įsivesti daugiau, bet tik tokių, kurių realizacija nepažeistų bendrinės kalbos fonologinės sistemos. Tai ketinama daryti stilistiniu pagrindu – aukštajam arba aiškiajam stiliui paliktinos tradicinės kanoninės bendrinės tarties normos, o laisvajam suteiktina tam tikros laisvės rinktis vieną iš dviejų ar kelių sistemai neprieštaraujančių variantų.  Pavyzdžiui, taip turėtų būti pateiktos rekomendacijos tarti ilguosius nekirčiuotus balsius. Tarkim, žodžiai kūrinys, švyturys aiškiuoju stiliumi ir toliau tartini su ilgaisiais

įtemptaisiais balsiais ū ir y, bet laisvuoju stiliumi tie balsiai paprastai tariami jau ne kaip ilgieji, o kaip pusilgiai, bet vis tiek išlaikant įtemptumą (trumpieji neįtemtieji u, i šiuose ir panašiuose žodžiuose būtų laikomi nenorminiais). Tokia šių balsių raiška neprieštarautų bendrinės kalbos fonologinei sistemai.

Dar vienas stilististinis patikslinimas – mišriųjų tvirtapradžių dvigarsių i, u + l, m, n, r ir dvibalsio ui tarimas su pailgintais pirmaisiais sandais. Pavyzdžiui, žodžiuose pìrmas, pìlkas, stùmti, kùrti ir kt. ir toliau aiškiuoju stiliumi tartina su trumpaisiais balsiais i, u, bet laisvajame stiliuje tie balsiai gali būti ir pailginti (bet ne ilgi, taigi kokie pyrmas ar stūmti ir toliau būtų laikomi nenorminiais). Be kita ko, taip norima rekomenduoti ir todėl, kad labai plinta tokių dvigarsių tvirtagalis tarimas, girdime sakant ne tik pimas ir dėl to kirčiuojant pirmù, pirmùs, bet ir Vinius, titas, puti, viti ir t. t.

Aptarėte dabar Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje svarstomą bendrinės tarties rekomendacijų pluoštą. Dvylika metų pats buvote tos komisijos narys, dirbote tuo laiku, kai buvo formuojamas valstybinės lietuvių kalbos statusas, kuriama valstybinės lietuvių kalbos politika. Ką manote apie dabartinę valstybinės kalbos politiką?

Valstybinė lietuvių kalbos komisija vykdo konstitucinę pareigą įgyvendinti lietuvių kalbos valstybinį statusą. Kitos tokios institucijos neturime ir kai kurių rėksnių reikalavimai paleisti ją  reiškia atsisakyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos suteikti lietuvių kalbai valstybės apsaugą ir garantuoti laisvą tos kalbos vartojimą bei plėtrą visoje šalies teritorijoje.

Apie Kalbos komisijos veiklą ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo darbus ankstesniais metais jau kitų plačiai rašyta. Čia tik noriu prisiminti neseniai spaudoje plačiai aptartą Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, kurį vienpusiškai yra kritikavę kai kurie žinomi tariamos laisvės propaguotojai. Tas vienpusiškumas reiškėsi tuo, kad visai nebuvo kalbama apie to sąrašo paskelbimo būtinybę ir jo rengimo aplinkybes.

Gal dar kas atsimena ar šiaip yra skaitę, kad sovietijoje prasidėjus pertvarkai ir panaikinus cenzūrą, suvešėjo iki tol draustos literatūros ir periodinės spaudos leidimas. Kartu su geltonąja spauda pasipylė nemokšiškų vertimų, prasidėjo tikra kalbos griūtis. Pradžioje tikėta, kad kelią tam užkirsti galės įsteigta Kalbos inspekcija, bet netrukus pasirodė, kad ji neturi teisinių priemonių suturėti kalbos darkymą ir žalojimą. Buvo nutarta sudaryti tokį kalbos negerovių sąrašą, kad juo remdamasi Kalbos inspekcija galėtų administraciniu būdu suvaldyti kalbos darkytojus. Šitaip po kelerių ilgų svarstymo metų ir atsirado tas Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (galutinai jis buvo patvirtintas tik 1997 m.).

Nors jo taikymo metodika ir procedūros nebuvo iki galo apgalvotos, bet tas sąrašas atliko didelį ir svarbų darbą: kalbos griūtis buvo sustabdyta, bendrinės kalbos vartosena atsitiesė į buvusį lygį ir net jį pralenkė. Tačiau nuo pat pradžios jis buvo vertintas, kaip dabar sakoma, nevienareikšmiškai. Šiaip ar taip kalbėsim, tai buvo baimės instrumentas, Kalbos inspekcija išsijuosusi siųsdavo raštus apie tam tikrus kalbos normų pažeidimus – ne vienas redaktorius, žurnalistas, net rašytojas dažnai klausdavo – baus ar nebaus (už tam tikrų tame sąraše nurodytų kalbos dalykų vartojimą). Nors baudų būdavo paskiriama minimaliai, vis tiek tie įspėjimai rašto žmones dirgindavo ir baugindavo.

Taigi manau, kad daugiau kaip du dešimtmečius Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas funkcionavo kaip kardomoji ir baudžiamoji priemonė ir atliko savo paskirtį. Dabartinis jo statuso pakeitimas neturėjo nieko stebinti (pats aš manau, kad pats sąrašas galėjo būti ir anksčiau priimtas, ir anksčiau pakeistas jo statusas). Bet kartu su tuo neliko jokių atgrasymo priemonių tiems niekdariams, kurie į kalbos dalykus išvis moja ranka ir į pasaulį paleidžia daugybę kalbos broko. Turiu galvoje kai kurias leidyklas, išleidžiančias knygų su baisingai sužalota kalba, arba „Gimtosios kalbos“ recenzijų skyrelyje galima paskaityti apie tokius grožinius ar mokomuosius darbus, kurių kalba nelabai panaši į lietuvių. Jų autorių ar leidėjų dabar niekaip nepaveiksi, nebent viešai papeiksi, bet atrodo, kad tūliems jokie žodžiai nedaro nė mažiausio poveikio.

Keičiant Didžiųjų kalbos klaidų statusą buvo galima prisiminti tarpukario spaudos kalbos priežiūros praktiką. Tada būdavo baudžiama ne už vieną kitą ar net pluoštą kalbos klaidų, o už sužalotą viso leidinio kalbą. Antai 1935 m. priimtame Spaudos įstatyme numatyta, kad pastebėjus netaisyklingą spaudinio kalbą, vidaus reikalų ministras turi teisę įspėti leidėją ar redaktorių, laikinai iki trijų mėnesių sustabdyti jo leidimą, jeigu įspėjimo nepaisoma, ir pagaliau konfiskuoti spaudinį, kurio kalba itin darkyta. Kiek žinoma, tada buvo konfiskuotos vos dvi trys knygos, bet kalbos priežiūrą tas įstatymas labai sustiprino.

Na, o apskritai apie kalbos Komisijos dabar vykdomą kalbos politiką nenorėčiau plačiau kalbėti. Visada pritariau daugiašakei Komisijos veiklai, tik ne visus jos sprendimus esu linkęs besąlygiškai palaikyti. Pavyzdžiui, dabar man nepatinka padidėjęs polinkis daugiau rūpintis valstybinės kalbos vartojimu, o mažiau – kalbos taisyklingumu. Mano galva, abi kryptys vienodai svarbios ir abi vienodai plėtotinos.

Tarp visų kalbos ugdymo darbų svarbioje vietoje atsiduria visuomenės švietimas. Kas lėmė, kad praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais buvo populiarios kalbos laidos, paskaitos visuomenei, kalbos kertelės laikraščiuose?

Tai buvo gerai apgalvoto lietuvių kalbos sąjūdžio dalis – visuomenės švietimas ir jos kalbos ugdymas. Tada visuotinai priešinomės rusybių brovimuisi į kalbą, ir visa, kas buvo nukreipta prieš tą įtaką, reiškė savotišką kalbos rezistenciją. Valdžios nuostata buvo tokia – kelkite jūs tą savo kalbos kultūrą, bet nelįskite į specialiąsias kalbos vartojimo sritis (šiukštu lietuvinti kokią transporto kalbą, kurti lietuvišką diplomatijos ar karinį žodyną, trukdyti rusinti mokslo kalbą ir apskritai mokymo sistemą pan.). Tad mes ir stengėmės kelti lietuvių kalbos taisyklingumą ir tai atitiko visuomenės lūkesčius. Visur, kur pasisiūlydavom vadovauti kalbos skyreliui periodinėje spaudoje, mus mielai priimdavo, kiti dar ir patys paprašydavo. Kalbos valandėlėse ir laidose per radiją ir televiziją, paskaitose visuomenei aiškinome kalbos svarbą žmogaus ir tautos gyvenime, mokėme skirti ir suprasti svarbiausius kalbos mokslo ir praktikos dalykus, terminologiją, kirčiavimą, vietovardžių vingybes ir kt. Šitokiu būdu išsiugdėme didžiulę visuomenės dalį, kuri buvo neabejinga kalbos dalykams, pati klausdavo, teiraudavosi, pati viešose vietose pradėjo reikalauti gražios ir taisyklingos kalbos. Taip pavyko suturėti kalbos menkėjimą, užkirsti kelią jos degradacijai ir smukimui.

Kodėl atkūrus Nepriklausomybę ta gerai suderinta sistema sunyko?

Pradžioje dar viskas ėjo senąja vaga. Bet kai pradėjo kone masiškai kurtis laisva nepriklausoma spauda, rastis daug įvairių radijo stočių, daugiau televizijos kanalų, ta sistema išsidraikė. Žmonės buvo išsiilgę įvairovės ir kalbos dalykus, dar transliuotus vienintelėje valstybinėje žiniasklaidoje, pradėjo užstoti kitų laidų aktualijos. Pamažu tos kalbos valandėlės ir laidos išsikvėpė, kitose televizijose atsirado gana nepatrauklių, su lėkštais pajuokavimais laidelių, ir viskas pamažu iškriko.

Kaip vertinate per pastaruosius kelerius metus susidariusią kalbos populiarinimo ir visuomenės švietimo padėtį?

Po gana netrumpos tylos kalbos dalykų populiarinimas ir kalbinis visuomenės švietimas vis labiau įsitvirtina socialiniuose tinkluose. Nežinau, ar bus tikslu, bet tą suaktyvėjimą norėčiau sieti su Lietuvių kalbos draugijos veikla. Draugijos svetainėje nuolat informuojama apie jos pačios darbus, naujas kalbotyros knygas ir įdomesnius projektus, kalbininkų darbus, apskritai stengiamasi aprėpti platų ir įvairialypį lingvistinį šalies gyvenimą.

Negalima nesidžiaugti Metų žodžio ir Metų posakio rinkimais – į juos įsitraukia didelė visuomenės dalis, daugelis čia pirmą kartą susidomi kalbos ištekliais ir kalbos kūryba. Daug žmonių siunčia ir siunčia aptiktus naujus žodžius Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynui. Vis daugiau informacijos apie naujesnius kalbos tyrimus skelbia Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros mokslininkaI. Prie kalbos dalykų sklaidos vis daugiau prisideda Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Radijo ir televizijos pokalbių laidose kartais rengiama diskusijų kokiais aktualiais kalbos klausimais, bet tos laidos nereguliarios, paprastai susijusios su dienos aktualijomis ir dalis  klausytojų ar žiūrovų jų tiesiog neišgirsta. Antra vertus, kartais tokiose laidose pritrūksta objektyvumo, subjektyviai pasirenkami daugiau vieną pusę palaikantys pašnekovai, dažnai stinga geresnio žurnalistų nusimanymo apie svarstomus dalykus.

Šiaip ar taip, ir popierinėje, ir interneto žiniasklaidoje kalbos dalykams skiriama pernelyg mažai dėmesio. O juk žmonės domisi – kai tik būna kokia laida, daug skambina, teiraujasi, kritikuoja. Kad taip svarbiausius dalykus sukoncentravus į vieną vietą, suradus išradingus vedėjus, parašius įdomius ir patrauklius scenarijus… Čia nebūtume kokie atradėjai – užsienyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Lenkijoje, solidūs televizijos kanalai tokiose laidose gražiai bendrauja su žiūrovais.
Daugiau dėmesio kalbos dalykų sklaidai galėtų skirti kultūrinė spauda, nes periodiniai leidiniai – buvusi „Kalbos kultūra“ (dabar internetinis mokslo žurnalas „Bendrinė kalba“) ir „Gimtoji kalba“ mažai kieno skaitomi ir beveik nepasiekia paprastų skaitytojų.

O kas Jums dabar, šiuo metu, kelia daugiausia rūpesčių šioje srityje ir apskritai kalbos vartosenoje?

Žinot, visą gyvenimą pragyvenus kalboje ir su kalba, rūpesčių niekada netrūksta. Per ilgesnį laiką vieni nublanksta, kiti sustipėja, ir nėra taip, kad žmogus galėtum taip nuo visko imti ir atsiriboti.

Dabar vis dažniau galvoju, kaip ir iš kur daugiau pritraukti kalbos populiarintojų, kalbos įdomybių ir subtilybių aiškintojų visuomenei (prisiminkim, Nepriklausomybės metais neišleista nė vienos tokio pabūdžio knygelės, pakartoti tik keli sovietmečio leidiniai). Reikia daug daugiau kalbėtis su žmonėmis, aiškinti paprastus, bet jiems svarbius kalbos dalykus. Kartais pamanau, kad aukštųjų mokyklų kalbos dėstytojai, kitų institucijų stilistai, kalbos redaktoriai ir kiti kalbai neabejingi žmonės galėtų būti gerokai aktyvesni ir dažniau bendrautų su visuomene. Sakyčiau, net jei kiekvienas Kalbos komisijos narys per metus surengtų kokius du tris tokius pokalbius, reikalai iš karto kryptų kita linkme. Bet neužmirškime, kad visi turi dirbti pagrindinius savo darbus, tad reikia suprasti ir jų dalią.
Dažnai galvą skauda dėl žurnalistų santykio su bendrine kalba.

Pirmiausia, jų bendrinės kalbos mokėjimas. Nors mūsų laikais matome nuolatinį, kad ir gana netolygų kalbos gerėjimą, vis dėlto iš žurnalistų reikėtų laukti daugiau: jiems kalba yra svarbiausias darbo įrankis, tiesioginė profesinė priemonė. Į žurnalisto kėdę turėtų sėsti tik tie, kurie gerai perpratę bendrinės kalbos sistemą ir geba tinkamai naudotis jos teikiamomis išgalėmis. Jaunas žunalistas nebūtinai turi viską išmanyti (darbe imlus žmogus savo spragas greitai sugebės užkamšyti), bet pagrindiniai dalykai neturėtų kelti klausimų. Pavyzdžiui, svarbiausias kirčiavimo dėsnis (vad. priešpaskutinio skiemens taisyklė), įprastinės normalios lietuviškos intonacijos, kalbos etiketo dalykai ir pan. Tikra tiesa, kad dabar į sakytinę žiniasklaidą ateina dirbti žmonių, kalbančių suvelta kalba, greitakalbe, nepasitikrinusių savo kalbos padargų veiklos logopedo kabinete ir pan. Rašytinėje žiniasklaidoje vis dažniau pasitaiko mažaraščių, darančių elementarių rašybos ir kitokių klaidų. Čia turbūt reikėtų tikėtis atidesnio darbdavių žvilgsnio, pavyzdžiui, jei į kokią televiziją ateina (paskiriamas) sunkiai bendrine kalba kalbantis žurnalistas ir tos įstaigos redaktoriai turi jį mokyti elementarių dalykų, tai jau nusižengiama ir darbo etikai, ir nepaisoma elementarių profesinių reikalavimų.

Į akis krinta ilgiau dirbančių žurnalistų kalbos sustabarėjimas ar net atžanga. Kartais atrodo, kad su darbo patirtimi nyksta senieji kalbos įgūdžiai, žurnalisto kalba apsivelia netinkama leksika ir sintaksės dalykais, prarandami taisyklingos tarties ir kirčiavimo įgūdžiai. Ten, kur nėra tinkamos kalbos aplinkos, pasiduodama visokioms nepagrįstoms kalbos naujovėms, kalbos madoms. To sustabarėjimo ar atžangos neretai randasi ir dėl darbo skubos. Antai koks aktorius, be pagrindinio darbo teatre, dar garsina filmus, dalyvauja kokiame televizijos seriale, veda pokalbių laidą, – iš kur jam semtis kalbos stiprybės šitaip nardant po visus pašalius, ypač jeigu nė vienoje įstaigoje niekas neatkreipia jo dėmesio, kad jis kalba vis prasčiau ir prasčiau. Kažkaip netenka girdėti, kad kurioje įstaigoje būtų nuosekliai keliama eteryje dirbančių žurnalistų kalbinė kvalifikacija, nors kitose profesijose tai paprastai visai įprasta.

Dar vienas dalykas – bendrasis žurnalistų kalbos išsilavinimas. Iš pokalbių laidų, kuriose kiek paliečiami kalbos klausimai, iš kitų atvejų matyti, kad tūlas žurnalistas gerokai menkiau gaudosi tomis temomis, kurios šiaip prasilavinusiam žmogui nekelia jokių sunkumų. Pavyzdžiui, neskiria, kas yra Kalbos komisija ir kas Kalbos inspekcija, kas yra bendrinė kalba ir koks jos santykis su valstybine kalba, kur geriausia ir lengviausia pasitikrinti neaiškų kalbos faktą ir t. t. Tai kiek toks žurnalistas gali prisidėti prie kalbos tobulinimo, prie jos pažangos? Tas paviršutiniškumas ir darbo skuba kartais lenda į paviršių pro visas spragas. Užteko žiniasklaidoje paminėti, kad pradėta kelti klausimą, ar ir toliau Baltarusiją vadinti šituo vardu, kaip viena solidi televizija, turinti tūkstantinę auditoriją, nuo pat tos dienos visose savo laidose griebėsi šios valstybės pavadinimą sakyti tik Baltarusia, Baltarusios (su vis kintančiu kirčiu), bet dėl to niekas, net Kalbos inspekcija, nekvaršina sau galvos. O juk tai ne šiaip sau žodis – tai oficialus viešai kraipomas valstybės pavadinimas! Paviršutiniškumo pilna internetinė žiniasklaida, dažnai tų pačių žunalistų prikemšama tikro kalbos jovalo.

Nervina, žinoma, kai kurios kalbos mados. Nekalbėsiu apie vartojimo dažnumo viršūnes siekiančius žodžius pakankamai, sudėtinga(s), šiai dienai, ar ne (ane), ta prasme, iššūkis, situacija ir daugelio kitų, bet noriu papriekaištauti dėl nelietuviškos dalelytės jo vartojimo. Ja reiškiamas tam tikras familiarumas, o iš tikrųjų tapatinamasi su gatviniais kalbėtojais. Ji išplito ar plinta tarp aukštesnį statusą visuomenėje turinčių žmonių: prakutusių verslininkų, mokslininkų, net aukštųjų mokyklų rektorių. Ačiūdie dar nepasiekė viešai kalbančių prezidento, premjerės, Seimo pirmininkės, Seimo ir Vyriausybės narių, bet jau pasklido radijo ir televizijos pokalbių laidose. Pašnekovo klausimas tarsi patvirtinamas dalelyte jo ir paskui atsakoma į patį klausimą. Pasitaiko ir įvairiausių variacijų, pavyzdžiui, kada buvusi švietimo viceministrė kaip kokiame turguje ar privačiame vakarėlyje pritaria kito sakytai minčiai: jo jo jo! arba televizijos kultūros laidos (!) vedėjas patvirtina savo pašnekovo teiginį: nu jo, jo!

O apskritai dabartinė lietuvių kalbos vartosena marga kaip girių genelis. Šalia nedidelį plotą užimančios gerai artikuliuotos bendrinės kalbos, greta plačiai paplitusio įvairių atmainų į bendrinę kalbą linkusio orietuotis substandarto rasime ir ganėtinai nudrengto mažažodžio mekenimo, nemalonaus veblenimo, ir visokių jaunimo žargono bei specifinės panelių kalbėsenos, ir kitokių kalbėjimo bei rašymo variantų. Šiuo atveju neturėtume išleisti iš akių to fakto, kad gyvename ilgą pereinamąjį laikotarpį, kurio pradžioje bendrinės kalbos vartoseną lėmė agrarinės kalbos pagrindai ir kad jie jau baigia užleisti vietą urbanistinei kalbos atmainai, kad mus košia visokie globalizacijos vėjai ir veikia kai kieno per jėgą brukamos iš svetur einančios kalbos naujovės. Tad tuo labiau į viešumą reikia kelti kalbos savitumo svarbą ir visas svetimas kalbos naujoves pirmiausia vertinti ne paplitimo principu, o funkcine jų geba. Tik suderinę savo kalbos polinkius su funkciškai tikslingais iš svetur ateinančiais kalbos faktais galėsime tikėtis, kad bendrinės kalbos raidoje išlaikysime pamatines lietuvių bendrinės kalbos ugdymo tradicijas ir jas tinkamai suderinsime su nuolat kintančiais visuomenės kalbiniais poreikiais. Visa tai ir dar daug kitų dalykų reikėtų įtraukti į mokymo programas, plačiai aiškinti visuomenei, mokyti žmones pačius atsirinkti, kas mūsų kalbai tinka ir kas žeidžia jos savitumą. Tik didėjantis visuomenės išsilavinimas leis pačiai kalbai laisviau kvėpuoti, o jos vartotojams padės patiems išmaningiau spręsti nuolat kylančius kalbos klausimus.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

mano-krastas-logo