Alfonsui Nykai-Niliūniui – 100: „Mano gyvenimas – atsiminimai mirusios liepsnos“

Šiandien minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno šimtmetį. Sunkiai aprėpiama figūra lietuvių literatūroje, o gyvenime – viešumo, oficialių renginių patoso vengusi asmenybė. Eruditas. Kuo daugiau vienumos jį supo, tuo lengviau rasdavo žodžių pavadinti daiktus ir reiškinius.

Vis dėlto nebuvo iš tų, kurie gyvena kojomis nesiekdami žemės. Pažinojusieji liudija poetą buvus šmaikštų, net sarkastišką.

Priminti svarbiausius A. Nykos-Niliūno gyvenimo posūkius ir datas sutiko monografijų apie šią asmenybę autoriai, humanitarinių mokslų daktarai Giedrė Šmitienė ir Manfredas Žvirgždas.

Poetas, vertėjas, literatūros kritikas Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas) gimė Aukštaitijos ūkininkų Adomo ir Veronikos šeimoje 1919 metais. Utenos apskrities Nemeikščių kaime gyvenę tėvai susilaukė 10 vaikų. Užaugo septyni – duktė ir šeši sūnūs. Trys mirė dar maži.

Tiksli Alpuko – taip švelniai buvo vadinamas Alfonsas – gimimo data nėra žinoma. Liepos 15-ąją minime dėl to, kad tądien prieš šimtą metų bažnyčios knygose atsirado įrašas apie Čipkams gimusį aštuntą vaiką.

Alfonsas Utenoje baigė privalomą keturmetę pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi savarankiškai. Savo jėgomis išlaikė progimnazijos ir gimnazijos egzaminus, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU).

Tarsi nujausdamas artėjančią nelaimę

Eilėraščius pradėjo rašyti gana anksti, tačiau apie tai niekam neprasitarė. „Jautėsi nepatogiai, kai draugai entuziastingai dalijosi ateities kūrybiniais planais“, – LRT.lt teigė G. Šmitienė.

Pirmuosius kūrinius pasirašė Marijos Nykos, Marijos Niliūno, Horacijaus Nykos-Niliūno slapyvardžiais. Poetų neoromantikų karta, kuria žavėjosi, į kurią iš pradžių lygiavosi, labai mėgo slapyvardžius: Jonas Aistis (Kossu-Aleksandravičius), Salomėja Nėris, Stasys Santvaras (Zaleckis).

Ilgainiui nusistovėjo Nykos-Niliūno slapyvardis. „Jis kritikų dažnai interpretuotas siejant su egzistencialistine niekio, tuštumos, nykumos patirtimi, tremtimi ir egzodu. Būdinga, kad apie išėjimą iš namų, sūnaus palaidūno klajones poetas rašė dar paskutiniais prieškario metais. Tarsi nujausdamas artėjančią Antrojo pasaulinio karo katastrofą“, – sakė M. Žvirgždas.

Poetas dažnai redagavo savo eilėraščius, ne kartą juos perrašė. Pasak M. Žvirgždo, buvo itin atidus savo tekstams ir nuolat peržiūrinėjo, ar jie dar „galioja“.

A. Čipkus adoravo prancūzų ir vokiečių kultūrą, didžiuosius poetus, dailininkus ir egzistencializmo filosofus. Todėl įstojęs į VDU Humanitarinių mokslų fakultetą pirmaisiais mėnesiais apsisprendžia studijuoti romanistiką – prancūzų kalbą ir literatūrą. Lanko papildomus italų literatūros kursus.

„Buvo taip pasirengęs universitetui, kad iš anksto žinojo ne vieną dėstytoją. Gyvai sutikti jie pasirodė kur kas menkesni už jų knygų keltą įspūdį, – nusijuokė G. Šmitienė. – Išskyrus Vincą Mykolaitį-Putiną – šis atrodė dar atokesnis ir paslaptingesnis.“

Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau

Universitete priklausė studentų ateitininkų draugijai „Šatrija“. Ją buvo įkūrę V. Mykolaitis-Putinas ir Juozas Eretas. Šatrijiečiai rengė literatūros vakarus, domėjosi daile, muzika, lankė koncertus, teatrą. Ir į Čepurnos restoranėlį užsukdavo ieškodami, „kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau…“

Susidarė gausus nepriklausomybės metais gimusių literatų būrys: Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Kazys Bradūnas, Eugenijus Matuzevičius, Kazys Umbrasas, Gediminas Jokimaitis, Vytautas Aleksandras Jonynas (švelniai vadinamas Džoniu), Jurgis Blekaitis.

Vytautas Mačernis gretai išgarsėjo kaip talentingas poetas, tapo kartos lyderiu. Skaitė savo „Vizijas“, ir Alfonsas pabrėžė, kad tas skaitymas jam ypač patiko.

1940 metų žiemą Humanitarinis fakultetas perkeliamas į Vilnių – Alfonsas nepaprastai džiaugiasi tokia permaina. Ką tik atgautoje Lietuvos sostinėje apsigyveno garsiajame studentų bendrabutyje Tauro gatvėje, kur palyginti neseniai buvota iš Šateikių kilusio poeto Czeslawo Miloszo. Studijas A. Čipkus baigė 1942 metais diplominiu darbu „Polinezijos egzotika Pierre`o Loti kūryboje“.

Į Vakarus – be didelio noro

1944-ųjų vasarą ir rudenį trys broliai Čipkai – Jonas, Petras ir Alfonsas – kiekvienas atskirai pasiryžo trauktis į Vakarus. Ona, Adolfas ir Stasys pasiliko. Brolis Juozas jau buvo miręs Lietuvos kariuomenėje.

Anot kalbinamų literatūrologų, likusieji Lietuvoje represijų nepatyrė, tačiau su pasitraukusiais artimaisiais susirašinėti vengė. „Gavęs pirmą brolių laišką iš Vakarų, Adolfas tuoj pat buvo iškviestas pasiaiškinti“, – teigė G. Šmitienė. Kai A. Nyka-Niliūnas 1998-aisiais pirmą kartą apsilankė tėvynėje, gyvas buvo likęs tik Stasys, gyvena jis ir dabar.

Brydė. Alfonsas Nyka-Niliūnas

Į Vokietiją Alfonsas traukėsi su bičiuliu poetu Vincu Kazoku. Traukėsi pėsti, neskubėdami, nenoromis. Nuo Kauno iki Tauragės keliavo du mėnesius. „Tas lėtumas rodo, kad Alfonsas neturėjęs kategoriško sprendimo pasitraukti“, – tvirtino G. Šmitienė.

Tauragėje bičiuliai nusipirko traukinio bilietus į Vieną. Tačiau Austrijos nepasiekė, išlipo Berlyne, paveikti miesto „traukos“. Vėliau draugų keliai išsiskyrė, po kelerių metų V. Kazokas nusprendė emigruoti į Australiją.

Po antskrydžio – ramiai į darbą

Vis dėlto Berlyne atsidūrė pačiu netinkamiausiu laiku, kai miestą pradėjo bombarduoti Sąjungininkų aviacija. Kaip tik tuo metu, 1944-ųjų Kalėdų laikotarpiu, A. Nyka-Niliūnas rašė „Berlyno improvizacijas“.

Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos./ Mano gyvenimas – atsiminimai mirusios liepsnos“, – skamba jauno poeto balsas.

Pagal vokišką „ordnungą“ reikėjo priklausyti kuriai nors institucijai, kad gautum maisto kortelių ir leidimą legaliai gyventi mieste. A. Čipkus užsirašė į Berlyno universitetą.

Paruošiamuosiuose kursuose, kur daugiausia tobulinti vokiečių kalbos įgūdžiai, susidarė nemažas lietuvių būrelis. Po antskrydžio kibdavo į darbus – rinko iššvaistytas universiteto knygas, valė griuvėsius.

Plytas krovė su savo dėstytoju, filosofu Juozu Girniumi (1915–1994), Alfonso kūrybinei biografijai reikšminga figūra. Svarbia ne tik jam, bet ir visai naujai lietuvių poetų kartai. Ir tikrai Berlyne, pasak pašnekovų, susitiko su kita reikšminga asmenybe – H. Nagiu. Pirmąkart, nes anksčiau šį buvo matęs tik iš tolo.

Prancūzų zonoje – nauja bendrakeleivė

Artėjo rusai, tad iš Berlyno A. Čipkui teko bėgti. Gerus metus praleido Tiubingene, tada apsistojo Freiburge. „Neatsitiktinai – mat šie miestai priklausė prancūzų okupacinei zonai. Suveikė meilė prancūzų kultūrai, kalbai ir literatūrai. Zonai vadovavo prancūzų generolas, prieš karą Niliūnui dėstęs Kauno universitete“, – LRT.lt sakė M. Žvirgždas.

Tiubingenas Alfonso biografijoje svarbus dėl kelių priežasčių. Čia pasirodė pirmoji jo eilėraščių knyga „Praradimų simfonijos“ (1946). Čia jis sutiko ir gyvenimo bendrakeleivę, dailininkės profesijos siekusią šokėją Aleksandrą Laucevičiūtę, artimųjų vadintą Sandra. Modernaus lietuvių šokio pradininkės Danutės Nasvytytės auklėtinė mokėsi Vienoje, į okupuotą tėvynę nebesugrįžo.

Pora susituokė Freiburgo bažnyčioje. Šiame mieste veikė dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno įkurta oficiali mokslo įstaiga – Menų ir amatų mokykla. Sandra ją sėkmingai baigė. Jos vyras mokykloje dirbo prancūzų kalbos mokytoju, o H. Nagys dėstė vokiečių kalbą.

Vokietijoje Alfonsas praleido lygiai penkerius metus. Per tą laiką Čipkams gimė du vaikai – Aris (Aristidas) ir Berenika. Trečiasis, Horacijus, į šį pasaulį atėjo Jungtinėse Valstijose.

Į JAV Čipkai ketino plaukti laivu kaip ir kiti likimo draugai. Vis dėlto tėvams su mažamečiais vaikais nurodyta skristi lėktuvu.

Rusų kalba atvėrė kitokį pasaulį

Čipkai apsigyveno Baltimorėje, uostamiestyje prie Česapyko įlankos. Šio miesto Alfonsas nemėgo, draugams rašė, kad gyvena su šeima kaip atsiskyrėliai dykumoje.

„Amerikoje Niliūnui iš pradžių trūko europietiškos kultūros, net peizažas atrodė susvetimėjęs ir mėnulis nakties danguje ne toks, kaip Nemeikščiuose ar Tiubingene“, – teigė M. Žvirgždas.

Lietuvišką kompaniją Čipkams palaikė bičiuliai Kazys ir Kazimiera Bradūnai, gyvenę Baltimorės užmiestyje.

Alfonsas įsidarbino kepykloje, vėliau triūsė fabrike. „Laiške skundžiasi Girniui, kaip jam sunku, nebeturįs laisvų valandų, juolab laiko kūrybai. Vargo ilgai, kol pateko į Kongreso biblioteką Vašingtone. O buvo priimtas, nes mokėjo rusų kalbą. Kitas kalbas mokančių pakako, o rusų – trūko“, – aiškino M. Žvirgždas.

Kongreso bibliotekoje prieš Alfonso akis atsivėrė didžiausias knygų pasaulis. „Galėjo skaityti ką tik panorėjęs. Bet kuri knyga, išleista pasaulyje, iš esmės jam buvo pasiekiama. Taip pat ir lietuviškos, rusiškos. Trūko tik laiko. Skaitydavo traukinyje, dvi valandas važiuodamas iš Baltimorės į Vašingtoną ir atgal“, – pasakojo M. Žvirgždas.

Bibliotekoje susidarė lietuvių inteligentų, literatų būrelis, kuriame jau buvo galima bendrauti gimtąja kalba: Henrikas Radauskas, J. Aistis, J. Blekaitis.

Per pietų pertrauką vaikštinėdami po parką A. Niliūnas su H. Radausku beveik žaisdami „sudarinėjo“ idealią lietuvių poezijos antologiją. Ginčijosi dėl kiekvieno eilėraščio – geriausius mokėjo mintinai.

Su Aisčiu santykiai nesusiklostė

Su J. Aisčiu santykiai nesusiklostė. A. Niliūnas nepriklausomoje Lietuvoje poetą labai vertino. „Galima sakyti, buvo didžiausias jo gerbėjas. Paskui nusivylė patriotine Aisčio retorika ir emigracijoje pasižymėjo kaip itin aršus neoromantinio stiliaus kritikas“, – teigė M. Žvirgždas.

Anot literatūrologo, A. Nyka-Niliūnas kategoriškai nenorėjo taikstytis su patriotizmo monopoliu, kurį J. Aistis, Bernardas Brazdžionis, S. Santvaras ir kiti buvo sau priskyrę. Žemininkų karta, pirmoji emigracinė karta, save pozicionavo kaip vakarietiškos kultūros atstovus. Jie teigė, kad kūrinio vertė matuojama ne tautiniais patriotiniais lozungais, o grožiu ir estetika.

Vis dėlto takoskyra atsirado. Paskui A. Niliūnas parašė gana kritiškų recenzijų apie J. Aisčio naująsias knygas. „Šis labai įsiskaudino, piktai sureagavo, nustojo atsakinėti į laiškus. Galiausiai susitikę net nesisveikino“, – pasakojo M. Žvirgždas.

„Žemėje“ – žmogaus prasmės pėdsakai

1951 metais Los Andžele išėjo jaunosios lietuvių išeivių kartos antologija „Žemė“. Tai buvo Lietuvoje užaugusių ir senojo pasaulio griūtį patyrusių, savos žemės netekusių poetų manifestas.

Pagrindinis antologijos sumanytojas buvo K. Bradūnas, svarbiausias jo „suokalbininkas“ – A. Nyka-Niliūnas. Leidinyje publikuota penkių poetų Juozo Kėkšto, K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno, H. Nagio ir V. Mačernio kūryba. Trečdalį leidinio sudarė filosofo J. Girniaus straipsnis „Žmogaus prasmės žemėje poezija“.

„Iš esmės Girnius nužiedė žemininkų ideologiją – iškėlė žmogaus prasmės žemėje imperatyvą“, – teigė M. Žvirgždas.

Pagal J. Girniaus sampratą, Maironio, Vinco Kudirkos karta kūrė idėjinę visuomeninę poeziją. Antrajai kartai – simbolistams ir neoromantikams – buvo būdingas asmeniškumas, subjektyvumas. O žemininkai, anot filosofo, svarsto bendruosius filosofinius žmogaus, jo buvimo pasaulyje rūpesčius.

Pasak M. Žvirgždo, J. Aistis ir B. Brazdžionis užsipuolė J. Girnių, kad šis, neišmanydamas literatūros istorijos, savavališkai suskirstė kūrėjų kartas, supainiojo filosofiją su poetika. J. Girniaus egzistencinė filosofija, teigė jie, geriausiai pritaikoma tik vienam A. Niliūnui.

„Nes Bradūnas rašė kitaip, Nagys dar kitaip. O Mačernis apskritai negalėjo žinoti, kad kada nors bus įtrauktas į panašius sambūrius“, – pabrėžė literatūrologas.

Savo pažiūras į literatūrą žemininkai kartu su J. Girniumi išdėstė 1952–1959 metais ėjusiame literatūros žurnale „Literatūros lankai“. Aštuoniuose jo numeriuose pasireiškė modernistinės krypties literatai ir kritikai – Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas, Antanas Škėma, Jonas Mekas, Julius Kaupas. Leidinyje skelbta daug vertimų iš Vakarų kalbų, vyravo orientacija į egzistencializmo estetiką.

Akcijos pakilo, akcijos nukrito

Pasak M. Žvirgždo, A. Nykos-Niliūno poezija išsiskiria egzistencine pasaulėjauta, Vakarų ir moderniosios poetikos įtaka. Jam buvo svarbūs prancūzų simbolizmo, siurrealizmo ir vokiečių meditacinės lyrikos kūrėjai. Charles`is Baudelaire`as, Raineris Maria Rilke, Oskaras Milašius – bene pagrindiniai iš jų.

Svarbus ir neoromantiškas lietuvių poezijos kontekstas, skverbęsis per J. Aisčio, V. Mykolaičio-Putino, iš dalies – H. Radausko, kūrybą.

„Tačiau nebeveikė Antanas Miškinis, nuo jo poezijos liaudiško armonikinio stiliaus atsiriboja“, – teigė M. Žvirgždas. Ilgainiui A. Niliūnas pervertino, perkainavo daugelį kadaise savo mėgtų autorių, sakydamas – „to akcijos pakilo“, „to akcijos nukrito“.

„Lietuvių poezijai vis dar buvo būdingas jausminis lyrinis išgyvenimas. Tuo tarpu Nyka-Niliūnas nuo pirmojo rinkinio „Praradimo simfonijos“ pradėjo kurti eilėraštį kaip išplėtotą patirties pasakojimą. Neatsitiktinai rinkinys vadinasi simfonijos, jame iš tiesų ne vienas didelės apimties poetinis tekstas, kuriame sąskambiai kuriami skirtingais „instrumentais“, tuo pačiu metu plėtojama ne viena reikšminė linija. Suprantama, tai O. Milašiaus įtaka“, – aiškino G. Šmitienė.

Rinkinyje „Orfėjaus medis“ (1953) dominuoja Vokietijos laikotarpio įspūdžiai, pasineriama į meno ir poezijos kontekstus. „Balandžio vigilijoje“ (1957) ir „Vyno stebukle“ (1974) vyrauja intelektualūs, hermetiški įvaizdžiai, daug literatūrinių asociacijų, vidinio pasaulio apmąstymų.

„Žiemos teologijoje“ (1985), pasak G. Šmitienės, mintis vis labiau sutelkiama, eilėraščiai trumpėja, atsisakoma emocionalaus lyrizmo, daug nykumos, nuobodulio, persisotinimo kultūra ženklų ir kartu daug įvairiausių kultūros tekstų interpretacijų.

A. Niliūno kūryba nepaprastai imponavo Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės kartai, okupuotoje Lietuvoje plito nuorašais. Didelę įtaką ji padarė ir Kornelijui Plateliui, Antanui A. Jonynui.

Eldorado ilgesys

Į Lietuvą A. Nyka-Niliūnas vienintelį kartą oficialiai buvo atskridęs 1998 metais. Tada jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Apskritai poetas vengė viešumos, oficialių renginių, beveik niekada viešai neskaitė savo eilėraščių. Labai brangino vienatvę ir nuosekliai ją saugojo.

„Grįžęs į Lietuvą apsilankė ir Nemeikščiuose. Deja, čia viskas jam atrodė „fiziškai ir dvasiškai nusiaubta“, – teigė G. Šmitienė.

Po 54 metų.  Alfonsas Nyka-Niliūnas

Tiesa, žodžiai „sugrįžo į Lietuvą“, priešingai nei, tarkime, B. Brazdžioniui, A. Niliūno atveju netinka.

„Lankydamasis Lietuvoje ne kartą pabrėžė: „niekur nebuvau išėjęs“, – aiškino G. Šmitienė. – Išties Nykos-Niliūno dienoraščiai liudija, kad gyvendamas Amerikoje jis mintimis nuolat vaikšto Utenos gatvėmis ar Nemeikščių takais. Tais takais vaikščioja ir jo eilėraščių kalbantysis. Nykos-Niliūno poezija visada buvo autobiografiška, neatsiejama nuo jo gimtųjų vietų.“

Poetas yra taip ar panašiai išsitaręs: „Norėčiau vėl būti dvylikos metų, rugpjūty, Nemeikščiuose ir taip gyventi amžinai.“

„Eldorado, prarastojo rojaus, niekada nebuvusios šalis ilgesys. Vaikystė, galima spėti, iš tiesų buvo skurdi. Tačiau jos labai ilgėjosi – iki pat paskutinio eilėraščio“, – teigė literatūrologas M. Žvirgždas.

Sunku rašyt, bet dar sunkiau gyventi

2009 metais išėjo poeto žmona Aleksandra. Su šia netektimi A. Niliūnas niekaip negalėjo susitaikyti. Mylimo žmogaus praradimą skausmingai jautė ne vienus metus.

2012-aisiais savo dienoraštį pabaigė sakiniu: „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi“. Kol kas nėra žinoma, ar po to dar yra parašęs bent vieną eilutę. 2015-aisiais, globojamas dukters ir sūnaus, savo namuose užgeso ir jis.

2017 metais Berenikos ir Ario pastangomis tėvų ir anksčiau mirusio brolio Horacijaus urnos buvo atvežtos į Uteną ir birželį palaidotos giminės kape.

…palikt prie upės, šniokščiančios krauju, tuos namelius/ Ir tik numirt į juos pareit“, – Alfonso noras atgulti Utenos kapinėse prie savo tėvų išsipildė.

Dr. G. Šmitienė yra monografijos „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija“ (2007) autorė. Dr. M. Žvirgždas parašė monografiją „Regimybės atspindžiai : vizualumo poetika Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje“ (2009).

Parengė Mindaugas KLUSAS, LRT.lt
LRT