Algimantas Černiauskas. Zervynos, šilas ir Aputis

1990 metais Subartonių kaime man teko matyti pirmuosius Onos Aldonos Krėvaitės-Mošinskienės žingsnius, po daugelio dešimčių metų grįžus į tėviškę. Profesorius Albertas Zalatorius, lydintis ją kelionėje ir neatsitraukiantis nė per žingsnį, išmintingai žengė į šalį ir paliko ją vieną ant tėviškės tako. Viešnia tarsi pasimetė, praradusi kelionės atramą, ir sustingo nerimastingame laukime…


Du žemaičiai, neatsiejami nuo Dzūkijos krašto gyvenimo ir istorijos – Juozas Aputis ir Henrikas Gudavičius – kalbasi apie kaimą ir kūrybą. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 2008 m.

1990 metais Subartonių kaime man teko matyti pirmuosius Onos Aldonos Krėvaitės-Mošinksienės žingsnius, po daugelio dešimčių metų grįžus į tėviškę. Profesorius Albertas Zalatorius, lydintis ją kelionėje ir neatsitraukiantis nė per žingsnį, išmintingai žengė į šalį ir paliko ją vieną ant tėviškės tako. Viešnia tarsi pasimetė, praradusi kelionės atramą, ir sustingo nerimastingame laukime…

Staiga visa tai, ką į Subartonių žemę pasėjo jos protėviai, visą tai, ką savo darbuose ir šventėse išdainavo šio kaimo žmonės, visa tai, ką apie šį kraštą parašė Didysis Dzūkas, jos tėvas – Vincas Krėvė, plūstelėjo į ją, persmelkė kiekvieną jos kūno ląstelę. Jos veidas nušvito, išsilygino gausios gyvenimo raukšlės, akyse suspindėjo tolimos jaunystės aidas, rankos pakilo, tarsi priimdamos šios žemės palaiminimą ir susijungė akimirką bežadėje maldoje, padėkojusios už galimybę pajusti…

Čia kiltų klausimas, o tai kaip su Juozu Apučiu – žemaičiu, kuris įsišaknijo į Dzūkijos smėlį 1972 metais ir neišraunamai įaugo į Zervynų kaimo gyvenimą. Po daugelio metų apie gyvenimą šiame kaime Juozas Aputis rašė: „Su Zervynomis prasidėjo naujas pažinimo etapas – žmonių ir gamtos, ir aplinkos. Aš tiesiog susigyvenau su kaimo žmonėmis. Ypač savo amžiaus ir su vyresniais, kurių jau nebėra. Jų gyvenimų istorijos, pasakojimai man – tiesiog palaima… Galų gale karvių ginimas – tai tikri V. Krėvės „Skerdžiaus“ vaizdeliai… Kai aš atsikėliau, buvo 86 karvės, o dabar – tik viena. Šita karvė per širdį eina kiekvienam, kai ji būbauja ėdus ar neėdus, nes ji viena liko… Visa tai matau filosofiškai – ką daro laikas. Kai žinai to žmogaus, to ūkio istoriją, kaip staiga viskas baigiasi… Tai šitokie yra mano Dzūkijos lobiai. Aš jaučiuosi šito sodžiaus, šitos aplinkumos žmogus. Jau kartais atrodo taip, kad ir nejauti, atvykęs esi ar ne, nes visas kaimo gyvenimas yra tavo gyvenimas, visos istorijos yra tavo, visos laidotuvės yra tavo… Pagaliau ta Zervynų kaimo tyla – ji yra pasakiška! Ir tos Zervynų kaimo moterys, kurios laiko visus namų ir kaimo kampus. Ir tos kaimo tradicijos man yra stebuklingos…“ („Ar Zervynoms lemta išlikti“, „Respublika“, 2012 m. spalio 20 d.).


Zervynų kaimas nuo priešgaisrinės apsaugos bokšto. Tvartuose dar mūkia karvės, vyrai į laukus veža mėšlą. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 1995 m.

Nebeliko nei karvių, nei arklių. Kai Juozas Aputis apsigyveno Zervynose, šiame kaime buvo arti 200 gyventojų, tai dabar nė 40 nesuskaičiuosi (1921 m. kaime buvo 235 gyventojai – red. past.). Kaimo bendruomenės pirmininkas Artūras Svirnelis 2017 m. pavasarį sakė, kad jų sodyboje arklys, vardu Bijūnas (1980 m. gimimo) iki 2012 metų gyveno, o paskutinį kaimo arklį Žilių – Vilkiniai laikė, bet jau ir jo keleri metai kai nebėra.

Bendruomenės pirmininko brolis, kryždirbys Algis Svirnelis, pasakojo: „Su Juozu Apučiu tai šiokie tokie kaimynai buvom, Ūlos vandens matavimo stotis prie rašytojo sodybos buvo, tai kai matuodavau vandens lygį ar šienaudavau paupį, visada porą žodžių persimesdavom, pašnekėdavom. Nepriklausomybės laikais mūsų kaimuose padaugėjo užeivių. Tai kai kurie menininkai pradeda mokint kaimą, kaip gyvent reikia, ir sugadina kaimo gyvenimą, santykius tarp kaimynų sugriauna. J. Aputis niekada to nedarė. O labiausiai man įstrigo tai, kad jis atvažiuodavo palydėti kiekvieną mirusį kaimo žmogų. Į namus neidavo, prie stalo nesėsdavo, bet būtinai gatve lydėdavo iki kapų. Kai jis buvo gyvas, tai valdžia ir kaimu labiau rūpinosi. Su politikais kaip – kai jie praranda postą, praranda ir įtaką, o J. Apučio įtaka visą laiką buvo didelė. Į jo žodį valdžia įsiklausydavo. Ir kelią dažniau pavalydavo, ir tai, kad baidarininkai dabar per Zervynų kaimą traukiniais nesibruka, irgi nemažas jo nuopelnas.“ Gal dar galima papildyti, kad  gyveno Juozas Aputis Zervynose ne tik vasarą, bet ir žiemą, kai „ištisą savaitę nepamatai žmogaus“.


Kaimo nuotrauka atminčiai, po trijų kryžių šventinimo. 1996 m. Zervynose Algio Svirnelio restauruotus tris garsiuosius kryžius šventino Marcinkonių parapijos kunigas Antanas Domeika, dalyvavo meras Kazimieras Velžys, seniūnė Faina Šibailienė. Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Imantas Lazdinis, rašytojas Juozas Aputis, renginį vedė R. Tamulevičienė. Juozas Aputis trečias iš kairės, paskutinėje eilėje. Pirmoje eilėje, viduryje, sukryžiavusi kojas sėdi Francoiza Isabela de Cellery d’Allens – Franko Baltų vasaros universiteto Merkinėje prezidentė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 1996 m.

2017 metais Zervynų kaimas atnaujintas. Europiniais ir savais pinigais buvo sutvarkyti 32 pastatai. Artūras Svirnelis paliudijo, kad kaimo žmonės patenkinti projektu, o tie, kurie abejojo projekto sėkme ir nesutiko jame dalyvauti, dabar pakeitė nuomonę ir  mielai pasinaudotų tokiu EEE finansavimu ir imtųsi tvarkyti savo medinius pastatus, juo labiau, kad kur ne kur stogai vis dar boluoja šiferio lakštais.

A. Svirnelis sakė: „Šiuo metu Zervynose nuolat gyvena 36 žmonės, nors prisirašiusiųjų yra apie 60. Kaime nė vienos karvės, nė vieno arklio. 50 vištų, šunys ir katės. Viskas.“ Ir tame „viskas“ nuskambėjo didžiulis liūdesys. Boluos iki pajuodavimo atnaujinti stogai, jais džiaugsis Lietuvos ir užsienio turistai, bet kaimo gyvenimo teatras jau baigiasi. Scena tuštėja. Lieka tik dekoracijos arba gražus miestiečio akims atvirukas. Liūdna, bet Lietuvoje šiuo metu gyventojų tankumas viename kvadratiniame kilometre didėja tik Vilniuje ir kapinėse, kurios irgi keičiasi. Vis mažiau medinių kryžių, vis daugiau kareliško, švediško ar kiniško akmens.

Zervynų sodžiuje, palei pagrindinę ulyčią, stovi septyni kryžiai. Kiekvienas su sava istorija. 2017 metais parko rūpesčiu buvo atstatytas ir Tomo Tamulevičiaus prieškaryje, ant aukšto Ūlos kranto, priešais tėvų sodybą pastatytas Šv. Kazimiero kryžius. Atkurtą  kryžių Algis Svirnelis su talka pastatė europinio projekto pristatymo išvakarėse. Buvo norinčiųjų, kad tas kryžius būtų pašventintas susirinkus garbiems svečiams, priimantiems didįjį projektą. Kryždirbys, kaimo bendruomenė nesutiko. Ir ne todėl, kad kryžius buvo pastatytas iš kito Dzūkijos nacionalinio parko projekto. Kaimui svarbiau diena, kai į šventę susirinks kaimo vaikai ir vaikaičiai, žentai ir marčios, išsibarstę po platųjį pasaulį. Ir tai yra vienas etnokultūros stiprybės pavyzdžių: nesilenkti valdžiai, kad ir kokia būtų, nes ji yra vienadienė ir labai dažnai klystanti.


Juozas Aputis sveikina kryždirbį Algį Svirnelį. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 1996 m.

2017 m. balandžio mėn. keliant, statant Šv. Kazimiero kryžių, Algis Svirnelis pasakojo, kad prieš daugelį metų, vaiku eidamas pro šį kryžių, galvodavo: „Gerai būtų jį atstačius, bet niekada nepagalvojau, kad pačiam teks tai daryti.“ Mintis kaip grūdas. Apmirė, bet išaugo, pražydo kryžiaus medžiu. Ir ne pinigai viską lemia. Pabandyk dabar, kad geras, Dzūkijos miške rasti tokiam kryžiui (kryžius – 14,5 metro aukščio – red. past.) tinkamą medį, į kurio viršūnę žiūrint kepurė nuo galvos krenta. Nepavyks. Algis tą pušelę nužiūrėjo dar 1996 m., kai atstatinėjo tris šimtamečius kryžius vidury kaimo. Per tą laiką pušelė, kuriai jau 150 metų, ir išdžiūt spėjo, bet mediena, medis, pasak meistro, dar geras, ir kryžius stovės ne trumpiau kaip čia stovėjęs.

Lietums skandinant Vilniaus gatves, 2017 m. liepą vėjas nuvertė ir Zervynų kaimo pradžioje stovėjusį kryžių. Algio Svirnelio žodžiais tariant, „Prasto medžio buvo, todėl taip trumpai stovėjo.“ Be jokios abejonės, kryžių kaimas atstatys, kad ir kiek jame žmonių gyventų, bet įdomu ir tai, kad ant šio kryžiaus buvo pritvirtinta sodžiaus žmonių lieta mūkelė.

Algis pasakojo: „Zervynose gyveno diedukas, prieš karą Amerikoje dirbęs geležies liejykloj, tai kai reikėdavo mūkelės, jie nuo pagrindinio kaimo kryžiaus ją nuimdavo, pasidarydavo formą ir liedavo. Nuiminėjant net mūkelės ranka atlūžo. Liedavo  Zervynose, o žemes formai kasė netoli Ūlos, kažkur tarp Zervynų ir Mančiagirės. Ir šaukštus liejo, ir puodus. Mes su broliu Kęstu irgi pabandėm lieti, jis jau dailės mokslų Vilniuje buvo ragavęs. Tai vieną mūkelę išliejom patys, ir ji dabar pritvirtinta prie dešiniojo kryžiaus, žiūrint nuo gatvės į tris kryžius, kur vidury kaimo stovi.“


Anzelmo Matučio namas-drevė Pauosupės kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 1996 m.

Šiuos tris kryžius Algis Svirnelis, paskatintas tuometinio Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus Imanto Lazdinio, finansuojant Dzūkijos nacionaliniam parkui, atstatė 1996 metais. Kaimo šventės metu, sveikindamas kryždirbį ir dėkodamas jam už darbą, Juozas Aputis sakė: „Kiekviena šalis, kiekvienas miestas turi savo simbolius: Prancūzija – Notre Dame de Paris, Paryžius – Eifelio bokštą, Lietuva – Vilniaus katedrą, Vilnius – Trijų kryžių kalną, taip ir Dzūkija turi Zervynas, o Zervynos – tris kryžius.”

Mylėjo dzūkai žemaitį Juozą Aputį. Ir toji meilė niekur nedingo, net ir po rašytojo mirties.

2015 metais Vytauto Kudarausko (miškininko iš Puvočių kaimo) rūpesčiu netoli Zervynų, Pauosupės link, kur vasaromis savo drevėje gyveno ir kūrė Anzelmas Matutis, buvo pasodintas Apučio šilas. Talkoje dalyvavo ne tik miškininkai, bet ir rašytojai Romas Sadauskas, Birutė Jonuškaitė ir kiti. Sako, kad poezija – dievų šnabždesys. Gal tą šnabždesį 1996 m. (1996-aisiais rašytojai dalyvavo Mažvydo giraitės sodinimo talkoje – red. past.) išgirdęs, dar gyvam Juozui Apučiui esant, poetas Vladas Braziūnas eilėraštyje „Pušų sodinimas netoli Zervynų“ sodinamą šilą ir gyvenimą eilėmis užkalbėjo:

Tėvyne mūsų, kur esi danguos
linguok prie Guostagalio šventą garšvą
lamzdelės tavo tarmę išringuos
tik atsiduski ir išeik be garso

nė vienas neatstums ir palydės

lig rėkiančios žvaigždės žvirgždėtoj upėj
kitam krašte tėvynės ar vilties

Ūla, gegutė, šilas ir Aputis

Šių metų laiške (Vlado Braziūno laiškas A. Černiauskui, rengiant straipsnį apie Zervynas, 2017 m. – red. past.) Vladas Braziūnas parašė post scriptum: „Dabar manau, kad „Ūla“, „gegutė“, „šilas“ ir „Aputis“ yra veiksmažodžiai: jie čia veikė, veikia ir veiks, jie ne kokie miršgyviai daiktavardžiai, bent jau mano atminty jie nei mirštami, nei pamirštami. Kaip visas šitas kraštas ir jo žmonės, ypač toje Zervynų, Mančiagirės, Žiūrų, Mardasavo juostoj.“


Zervynų kaimas. Ant aukšto Ūlos kranto, Jakubiškių kampe, atstatomas 14,5 metro aukščio Šv. Kazimiero kryžius. Lenkų okupacijos laikais, XX a. pradžioje, čia buvo pastatytas kryžius, liudijantis šio krašto tikėjimą ir lietuvybę, jis išstovėjo per aštuoniasdešimt metų. Visi Tomo Tamulevičiaus sukurto kryžiaus papuošimai per tą laiką nunyko, liko tik kryžavonė. Pagal likusias detales ir turimą seną nuotrauką kryžių 2016–2017 m. kruopščiai atkūrė zervyniškis Algis Svirnelis. Kryžių kelti padėjo Artūras Svirnelis, Darius Vilčinskas ir kiti, o su kranu talkino Čaplikas Linas iš Marcinkonių. Saulutę pagal senąją, prieškaryje kurtą, nukaldino Stasys Truncė, tik kulkos, kliudžiusios saulutę, kelio neatkartojo. Algio nuomone, į saulutę buvo šauta specialiai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 2017 m.

Prieš kelis dešimtmečius tai buvo turtingiausias etnokultūrinėmis tradicijomis ir vertybėmis kraštas Lietuvoje. Tačiau nevertingų teritorijų Didžiojo Kūrėjo žemėje nėra. Tik mūsų ribotas supratimas skirsto žemę saugotinais, godotinais lopinėliais. Nei paukštis, nei upė, nei vėjas šitų ribų nežino, kaip, beje, ir dažnas žmogus, jei jis ne gamtos apsaugos inspektorius (čia gerąja prasme, be ironijos).

Jei nors akimirką surastume laiko prisiminti, pajusti, pamatytume, kad brangiausias žemės lopinėlis yra išraizgytas takais, kuriais mus vedė mama ir tėtis. Netgi tada, kai tie takai būna užžėlę, o ir gimtų namų pamatų nelikę. Tik dažnai žmogus to nežino ar prisiminti nenori, neturi laiko. Bet tas ilgesys, gimtosios žemės šauksmas, paveja ne tik tuos, kurie išvažiuoja ar per prievartą būna išvežami į tolimus kraštus. Tas ilgesys kartais paveja jų vaikus ir anūkus. Ne vieną tokį teko sutikti Merkinės lankytojų centre. Tai žmonės, kartais net ne lietuviškomis pavardėmis, atvažiavę į Merkinę ne turto ir ežios ieško, o miško takų ir miestelio gatvių, kuriomis vaikščiojo jų protėviai.

Bernardinai.lt