Algimantui Baltakiui – 80

Poetas Algimantas Baltakis aukštaitiškai judrus, sunkumų kilnotojo krūtine, šelmiškai kyščiojantis liežuvį – nieku gyvu nepatikėsi, kad šiandien jį apsivijo tokie skaičiai – aštuoni ir nulis.

„Apskritai, tos sukaktys – tikra katastrofa“, – į spintą kabindamas svečių paltus, sako sukaktuvininkas. „Taip, lyg griūtis nuo Varnų kalno“, – priduriame. Kad namas stovi Varnų kalno papėdėje, pusę amžiaus Antakalnyje gyvenantys Algimantas ir Sigita Baltakiai sužinoję kur kas vėliau, iš šviesaus atminimo bičiulio Albino Žukausko. „Niekada nemaniau, kad įkišiu nosį į XXI amžių. Man atrodė – kur ten…“, – nuostaba sužaidžia poeto veide.

Tarp sienų veržiasi pavakarys, kasdieniškai srūva šeimos laikas ir niekas neprimena artėjančios šventės. Tačiau pirmosios dovanos jau atkeliavo. Štai brolis padovanojo meškerę. Kelio operaciją iškentęs A.Baltakis dar visai neseniai į kampą pastatė lazdą, o štai – jau kitoks pagalys. „Norom nenorom reiks eit žvejoti“, – rodydamas meškerykotį, sako jis. Tėveli, padaryk knygą – Tai kada iš tiesų gimėte – penkioliktąją ar šešioliktąją? – Penkioliktąją. 1950 metais atvykau studijuot į Vilnių. Gyvenau Čiurlionio g. 1. Ten apačioje buvo toks bariukas. Susirinkome švęsti mano dvidešimtmečio, vasario 15 dieną. Dainuojam, taip toliau… Atlekia bendrabučio komendantas Bernatavičius. Ką jūs darot? – šaukia tas. Aš šią dieną gimęs, atsakau. Klausyk, o negalėtum švęst iš keturioliktosios į penkioliktąją? O kodėl turėčiau? (juokiasi) Nuolat taip būdavo: susirenkame, uždainuojame – kodėl jūs čia dainuojate lietuviškas dainas? Baltakių giminę iki šiol persekioja nelaimės. „Visos, nuo kurių kenčia ir mūsų tauta. Brolis žuvo autoavarijoje, paskui – jo duktė. Jų žentas užsimušė Lenkijoje, užmigęs prie vairo. Nusižudė mano sūnus. Per du nepriklausomybės dešimtmečius nusižudė 35 tūkst. žmonių. Tai daugiau nei žuvusiųjų pokario miškuose. O kiek žūsta dėl autoavarijų, muštynių. Kokia nepagarba gyvybei! Ir mitologija mūsų žiauri, istorija. Vokiečių kronikininkai baisisi, kaip Margiris išžudo savo vaikus bei žmonas ir pats nusižudo. Na, ir šiuolaikinė mūsų istorija – Romas Kalanta“, – sako poetas. – Ar tėvo šešėlyje sūnus prastai jautėsi, ar kas atsitiko? – Ne, Saulius buvo nepaprastai draugingas. Labai gerbė mūsų visų senukus tėvus. Jis net nukaršino savo žmonos močiutę. Trijų kambarių bute, nors jų sūnus turi didžiulį namą Žvėryne. Buvo mano tėvelio šimtmetis. Saulius suorganizavo Galupyje visą mūsų Baltakių šeimyną. Jis mane paskatino parašyti knygą „Mes iš Leliūnų parapijos“. Visur vežiojo mane po kataraktos operacijos ir sakė: „Tėveli, padaryk knygą apie savo tėviškę.“ Šia knyga didžiuojuosi, ji man brangesnė nei poezijos knygos. Trejetas „Mūsų buvo toks trejetas: Alfa (Alfonsas Maldonis) – pirmas, aš – antras, o Justinas (Marcinkevičius) daug už mane jaunesnis… – dviem savaitėmis (juokiasi). A.Maldonis juokavo: tu, Algi, viską darei pirmas. Pirmas pradėjai spausdintis, pirmas vedei, pirmas stojai į partiją. Tai tau derėtų pirmam ir mirti. Sakiau, neee. Įdomu, kad ir mūsų tėvai tokiu pačiu intervalu gimė. Visi trys buvo mobilizuoti ir dalyvavo mūšyje su lenkais prie Giedraičių.“ – Tūkstantį kortomis kartu pliekdavote. – Koks čia lošimas. Iš senos kapeikos. Na, praloši tris rubliukus… Bet pakvailiodavome ir rimčiau. Vienu metu išmokome pokerį. Kartą pakvietė mus grafikas Vytautas Kalinauskas į savo dirbtuvę Gorkynėje (Pilies gatvė). Pas mane Vytautas Žalakevičius, sako, ateikit. Ateinam su žmonomis. Pasiūlė lošti pokerį. Gaunu karalių pokerį. Visi kiti „pas“, „pas“, mes liekam dviese su Žala. O jis buvo toks azartiškas, negalėdavo nei kortomis, nei stalo teniso, nei biliardo pralošti! Pradedame kelti. Regis iki 400 rublių. Manau sau, užtenka, jam kelnes numoviau. Kine dirba, gauna daug pinigų. Gana, atsidengiam, sakau. Padedu kortas ir – nebūtas dalykas! – pas jį tūzų pokeris. Tiek pinigų neturiu, sakau, vekselį išrašome. Mes taip darydavome. O jis – ne: ko loši, jei pinigų neturi? Žmona sako, eik namo, atnešk pinigų. Atsinešiau, dar atsisėdau ir vėl pralošiau (juokiasi). – Ar nebuvo konkurencijos tarp jūsų? – Jokios. Kiekvienas turėjome savo nišą. Mano žmona juokaudama sako: va, Justinas rašo apie Lietuvą, o mano Algis apie mane. Ir mūsų kursas buvo geras. Tokios asmenybės! Baltistas Jonas Kazlauskas, akademikas Leonardas Sauka, kalbininkas Kazimieras Morkūnas, poetė Marija Macijauskienė, Vytautas Mikuličius. Juozas Kuolelis (kyšteli liežuvį). Visiškai „fainas“ vyras buvo kažkada. Tik toks jau jo likimas. Maskvoje buvo mokomas, pripumpavo gal jį. Nu, „durnas“, ką padarysi. – O Eduardas Mieželaitis? – Mes buvome jo komanda. Po Vengrijos įvykių Miežis (kolegiška Mieželaičio pravardė – red.) sakė mums su Alfonsu: „Vyrai, žinau ką manot – kad tarybų valdžia laikinai. Žinokit, atėjo visam jūsų gyvenimui.“ Ačiū Dievui, ne, nors tam tikra prasme taip ir atsitiko – visam sąmoningam gyvenimui. Sakė, reikia mums patiems Lietuvos reikalus tvarkyti, o ne zimanams (Genrikas Zimanas – sovietinis veikėjas) atiduoti. Jis buvo toks – mielai ateidavo į pagalbą. Štai keli gyvenimiški dalykai: kai buvo pastatytas pirmasis rašytojų namas, E.Mieželaitis skyrė butą Antanui Miškiniui. O jis net Vilniuje neturėjo teisės gyventi. Arba Tomui Venclovai padėjo išvažiuoti, Giršui Ošerovičiui. Mano knyga „Gimiau pačiu laiku“ iš esmės yra apie E.Mieželaitį. Gamta visa „adbus“ Poetas ant stalo deda dvi skirtingo aukščio knygų krūveles. „Va, du nepriklausomybės dešimtmečiai: štai pirmasis, ta knyga, kurią Sigitas Parulskis sudirbo. Na, nesvarbu. O štai antrasis – septynios knygos. Gavau Riterio kryžių, Vyriausybės premiją. Man visada taip: premijos gavau devyniolika tūkstančių litų, o kitais metais jos sumą padvigubino“, – juokiasi sukaktuvininkas. – Kada pradėjote rimuoti kalnelius su lygumomis? – Labai anksti. Mama išsaugojo ranka rašytus mano eilėraščius. Iš trečiojo skyriaus. Aišku, apie gamtą. Su gramatine klaida: „Gamta visa adbus, pavasaris jau bus.“ Mūsų gimnazijoje Kaune buvo geri mokytojai ir mūsų būrelis buvo šaunus. Aš tik į pirmąją klasę Leliūnuose ėjau. Paskui pradėjau mokytis Kaune. Įsivaizduojate, iš Utenos krašto atvažiuoju: „kumela“, „avela“… Intendantūros generolo Kazio Tallat-Kelpšos sūnus mane erzina. Kai man nusibodo, dėjau į snukį vienam, kitam. Baigėsi persekiojimas, visi pradėjo gerbti. – Ne vienas jūsų eilėraštis virto daina. Iš kur tas poezijos melodingumas? – Galiu pritarti A.Miškiniui, kuris man sakė: Algimantai, yra rytų aukštaičių poezijos mokykla: Strazdelis, Antanas Vienažindis, Antanas Baranauskas, Paulius Širvys. Ir visi tokie dainingi. Mano – šimtas aštuoniasdešimt dainų. Topas – „Ugnelė“. Algimantas Bražinskas parašė muziką, dainuoja Virgilijus Noreika. Pasirodo, radijuje surado, kur Antanas Kučingis, bosas, dainavęs. Taip pat Rimantas Siparis, Nijolė Ambrazaitytė. Dar viena garsi daina – „Laivas“, muziką jai sukūrė Laimis Vilkončius. Per radiją girdėjau, kaip ją dainuoja Asta Pilypaitė. Gražiai. Bet čia grynai vyriška daina: „Mane klaidino tavo švelnūs skruostai.“ Tai ką, barzda man neauga? Paskui – sklerotikų himnas „Aš viską, viską užmiršau“. Dažniausiai kompozitoriai imdavo mano žodžius, ką reikia – truputį patvarkydavo. Tik „Pušelę“ rašiau kaip dainą. Labai kankindavo mane Algimantas Raudonikis: duoda man muziką ir rašyk pagal ją. Na, bet esu grojęs džiazą… – Kada? Papasakokite. – Mokykloje. Turėjome tokią grupę „Kometa“ (juokiasi): pianinas, du akordeonai, mušamieji ir samdėme dvidešimt šešerių metų „senį“ klarnetininką ir saksofonininką. Aš grojau antruoju akordeonu. Koncertuodavome šokiuose, restoranuose. Tada buvo madingi šokiai per naktį. Man būdavo pikta – būsima žmona šoka, o aš turiu groti. Gerai, kad antruoju akordeonu grodamas kartais galėjai padėti jį į šalį (juokiasi). – Tai rašėte iš meilės ir apie meilę? – Meilės lyrikos išleidau dvi knygas. Viena svarbiausių mano temų. Paprastai meilė tik iki vedybų (juokiasi). O aš meilę suprantu kaip brandžią. Gerokai prieš du dešimtmečius išleidau knygą „Mudviejų vakaras“, o dabar „Pusryčiai dviese“. Jaučiate skirtumą? Kaip Justinas apie Lietuvą, taip aš apie moterį lietuvę (juokiasi). – „Koks tu, eilėrašti, baisus! Nuogai mus išrengi visus“… Kas jums yra poezija? – Mėginimas sustabdyti akimirką, įamžinti. Uždaryti trapią akimirką į eilėraščio narvą. Poezija yra akimirkų konservai (juokiasi). Jos genai du: jausmas, emocija ir melodika, muzika. – O vaizdas? – Ir vaizdas. Betgi nefotografuoji. Prisimenu, kai pirmą kartą gavau gerą honorarą. „Švyturio“ redaktorius buvo Vladas Mozūriūnas. Buvau parašęs tokį eilėraštį „Žalieji ežerai“: „Vanduo lelijos žiedą supa, siūbuoja ajerai, iš kur jūs ėmėt tokį rūbą, Žalieji ežerai.“ Na, jis pagėręs sako: „Mielasis, aš tame ežere meškerioju, ten nėra vandens lelijų.“ Radau, ežero gale, specialiai ieškojau. Bet tada buvau jaunas, įžūlus, ginčijausi: „Jeigu nėra, tai išdygs.“

Poetą kalbino Mindaugas Klusas.

Šaltinis čia