Algirdas Butkevičius. Keletas potėpių Eugenijaus Matuzevičiaus biografijai

Sklaidau solidžią poeto Eugenijaus Matuzevičiaus biografiją „Mes esam Šiaurės krašto…“. Tinkamai parinktas, talpus ir taiklus pavadinimas, atskleidžiantis glaudžius poeto ryšius su gimtąja žeme, jo gyvenimo ir kūrybos esmę. Knygos viršelį puošia dailininko Vaclovo Kosciuškos sukurtas poeto ekslibrisas – per šėlstančios jūros bangas drąsiai į erdves buriniu laiveliu skriejantis žmogus. Tai vienas mėgstamiausių E. Matuzevičiaus ekslibrisų. Jų būta ir daugiau. Knygos ženklų poetui yra sukūręs jo kraštietis, vėliau ir tos pačios Biržų gimnazijos auklėtinis, žymus grafikas Petras Rauduvė. V. Kosciuškos ekslibriso romantinė dvasia poetui labai artima, nes iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų jam išliko brangi ir miela jūra, pajūrio pušynai, kopų smiltys. Kaip ir gimtojo Krinčino lygumų žemė, įkvėpusi parašyti žemininko vardą pelniusius eilėraščius.

Pirmoji E. Matuzevičiaus biografija, pasirodžiusi praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po jo išėjimo, skirta 100-osioms poeto gimimo metinėms. Knygos autorius doc. Mindaugas Tamošaitis aiškina: „Būdamas garbaus amžiaus ir suprastėjus sveikatai, poetas nieko naujo to meto naujai atkurtos nepriklausomos Lietuvos visuomenei nebeturėjo pasiūlyti, todėl tapo mažai kam įdomus. Galbūt dėl šios priežasties nemažai Lietuvos kultūrai nusipelniusi asmenybė iki šiol nėra sulaukusi atskiros knygos, išskyrus jo negausius daugiau atsiminimų pobūdžio straipsnius.“

Autoriaus tikslai kilnūs. Šia monografija jis siekia užpildyti istoriografijos apie E. Matuzevičių spragą ir sugrąžinti jį į Lietuvos visuomenę. Knygos kompoziciją padiktavo poeto anūkas Audrius Matuzevičius ir sūnus Kornelijus Matuzevičius. Jie pageidavo, kad knygą sudarytų dvi dalys: poeto biografija, atskleidžianti svarbiausius jo gyvenimo ir kūrybos momentus, ir paties poeto bei jo artimųjų atrinkti eilėraščiai.

Biografijos autoriui pavyko surasti iki šiol dar niekur nepublikuotos vertingos medžiagos. Archyvinė medžiaga papildyta rašytojų Algimanto Baltakio, Antano Drilingos, Algimanto Zurbos, poeto giminaičių atsiminimais. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias atskleidžiamas to meto politinių, ekonominių, kultūrinių ir kitokių įvykių fone. Ši neretai tragiškai skaudi aplinka skaitytojui paaiškina ir pateisina E. Matuzevičiaus laikyseną įvairiais gyvenimo momentais.

Viskas prasideda nuo vaikystės. Taip pavadintame skyriuje leidinio autorius, paaiškinęs aplinkybes, kodėl būsimajam poetui buvo lemta gimti ne Lietuvoje, o Rusijoje, Dono srities Uriupino stanicoje, skaitytoją veda į Krinčino bažnytkaimį, gražią tėvų Viliaus ir Klaudijos Matuzevičių šeimą. Remiantis įvairiais dokumentiniais šaltiniais atskleidžiama tėvų įtaka Eugenijui ir jaunesniajam broliui Leonardui, kuriuos abu pavilios poezijos pasaulis.

Tėvas – išsilavinęs ir aktyvus visuomenininkas, Lietuvos šaulių sąjungos Krinčino skyriaus pirmininkas – perduos sūnums ištikimybės Lietuvos žemei nuostatas. Iš motinos, išsilavinusios romantiškos aristokratės, Eugenijus paveldės jautrumą ir jausmingumą. Reikšminga poeto pašaukimui dar viena moteris – senelė Marija, mokėjusi daug dainų, pasakų, padavimų ir tikrų istorijų. Pas ją Eugenijus apsigyvena baigęs Krinčino pradinę mokyklą ir pradėjęs mokslus Biržų gimnazijoje. Prisiminimuose ir interviu vėliau pasakos, kad iš senelės ir tetos sužinojęs apie dėdę Adolfą Matuzevičių, kuris rašęs eilėraščius, o Šmukštučio slapyvardžiu 1913 metais Biržų spaustuvėje net išleidęs eilėraščių rinkinuką „Ei, jaunieji, šen į būrį!“.


Paskutinės Eugenijaus Matuzevičiaus poezijos knygos. Agnės Naunikaitės nuotrauka

Knygoje (p. 114) pateiktas valdžios primestas tematinis planas poeto eilėraščių rinkiniui „Darbymečio vėliavos“. Jis sukrečia tiesmuku raginimu šlovinti sovietinę santvarką. „Taigi tada ir aš esu prirašęs politizuotų eilių, norėdamas šiek tiek apsaugoti savo egzistenciją (t. y. nepatekti už grotų). Būti rezistenciniu didvyriu drąsos neužteko“, – jau vėliau yra prisipažinęs E. Matuzevičius.

Eugenijus mėgdavęs žiūrinėti ir skaityti dėdės eilėraščių rankraščius. „Jaunam Eugenijui, – rašo doc. M. Tamošaitis, – tai buvo pavyzdys, į kurį jis galėjo lygiuotis bandydamas kurti savo pirmuosius eilėraščius.“ Beje, A. Matuzevičius, rašęs eilėraščius Biržuose ir Likėnuose (ten gyveno galbūt jo giminaitė Darata Matuzevičiūtė-Butkevičienė – aut. past.) ir juos spausdinęs „Rygos garse“, iš redakcijos susilaukdavo gana kritiškų vertinimų, o ne vienas eilėraštis tiesiog atmestas.

Poeto gyvenimo ir kūrybinių ieškojimų kelyje ypač reikšmingi buvo Biržų gimnazijoje praleisti aštuoneri metai. Tai doc. M. Tamošaitis įtaigiai atskleidžia neretai cituodamas paties E. Matuzevičiaus prisiminimų epizodus. Jis yra pasakojęs, kad gimnazijoje kelią į literatūrą pradėjęs ne eilėraščiais, o antroje klasėje su Užugulbinėje gyvenusiu Albertu Sušinsku pradėtu rašyti nuotykių romanu, kurio, prirašę tris sąsiuvinius ir pristigę nuotykių, neužbaigė.

Eiliuoti pradžioje sekėsi nelengvai. Poetas pasakojo: „Gimnazijos trečioje, ketvirtoje klasėse mes jau mokėmės literatūros teorijos dalykų, bet praktiškai, rašydamas eilėraščius, aš kažkaip nesugebėdavau tos teorijos „pritaikyti“. Ir štai per kelis vakarus eiliavimo techniką lyg ir savaime, suprantamai ir gana lengvai man išaiškino žinomas mūsų gimnazijos literatas, poetas, aukštesnės klasės mokinys Leonardas Žitkevičius.“

Knygos autorius pastebi, kad Eugenijus su Leonardu bendravo itin glaudžiai. Ir man, susirašinėjant su jais, teko būti liudininku, kad ši nuoširdi dviejų poetų bičiulystė tęsėsi iki pat Eugenijaus išėjimo. Draugystę skatino ir tai, kad L. Žitkevičius, mokydamasis Biržų gimnazijoje, gyveno pas Eugenijaus senelę Mariją. Čia, pakviestas Eugenijaus, apsigyveno dar vienas būsimasis poetas Petras Zablockas. Kartu gyvenę trys gimnazistai veržėsi į literatūrą, eilėraščius siuntė į vaikams ir moksleiviams skirtus leidinius. Juos aptarinėjo, ginčijosi, lenktyniavo, kuris parašys išradingiau ar poetiškiau. Manyčiau, kad tai juos, dar tik žengiančius į poezijos pasaulį, skatino tobulėti. Natūralu, kad savo kūrinius norėjo matyti išspausdintus.

Sklaidydamas tais metais ėjusį „Biržų žinių“ savaitraštį aptikau 1932 metų rugsėjo 11 dienos numeryje trylikamečio E. Matuzevičiaus straipsnelį „Istorinė vieta“ apie netoli miestelio esantį mažą Krinčino dvarą, valdomą ūkininko Alešiūno. 1933 metų sausio 29 dienos „Biržų žinių“ numeryje išspausdintas E. Mačiaus slapyvardžiu pasirašytas eiliuotas „Laiškas iš Krinčino“. Tai tikriausiai vienas iš ankstyvųjų (doc. M. Tamošaitis nurodo, kad pirmasis E. Matuzevičiaus eilėraštis „Rogutėmis nuo kalno“ buvo išspausdintas vaikų žurnale „Žvaigždutė“ 1932 metais) Biržų gimnazisto Eugenijaus eilėraščių. Nors jo pabaigoje E. Macius žada: „Kitą kartą gi iš ryto / Parašysiu laišką kitą“, tačiau daugiau eiliuotų laiškų iš Krinčino „Biržų žiniose“ neaptikau.

Užtat jų atsiranda ne tik „Ateities spinduliuose“, bet ir „Šaltinėlio“, „Darbininko“, „Pavasario“, „Žvaigždutės“, „Ateities“ žurnaluose. „Visa tai, – įvertina jauną poetą doc. M. Tamošaitis, – leidžia kalbėti apie pradedančiojo poeto atsidavimą poezijai, jo didelį produktyvumą ir pakankamą žinomumą visuomenėje.“ Dar 1934 metų dvyliktajame „Ateities spindulių“ numeryje Eugenijus (Chapusčius) pristatomas kaip žurnalo bendradarbis, verčiantis Turgenevo „Medžiotojų užrašus“, redaguojantis katalikų moksleivių laikraštį „Jaunatvės lapai“ ir vadovaujantis literatų būreliui.

Doc. M. Tamošaitis pastebi, kad didelį akstiną Eugenijui kurti poeziją davusi Biržų–Pasvalio krašto „poetinė mokykla“, kuriai atstovavo šie įvairių literatūrinių srovių kūrėjai: Julius Anusavičius, Stanislovas Dagilis, Kazys Binkis, Julius Janonis, Balys Sruoga, Kazys Jakubėnas ir, žinoma, Bernardas Brazdžionis.

Ne kartą poetas yra teigęs, kokia reikšminga jam buvusi pažintis su Biržuose gyvenusiu poetu ir vertėju Kostu Snarskiu – K. Žvaigžduliu. Jų pažintį aprašo ir monografijos autorius. Čia turėčiau jį šiek tiek patikslinti. 1935 metais Biržų notaro ir poeto Prano Lemberio (vėliau jis pasirašinėjo Lemberto pavarde) iniciatyva suburtas literatų mėgėjų būrelis spalio 26 dieną Biržų gimnazijos salėje suruošė pirmąjį literatūros vakarą, kurį, kaip rašo „Mūsų kraštas“, „aplankė ir savo kūrinius skaitė poetai ir rašytojai net iš Kauno“.

Vakare dalyvavo Bronė Buivydaitė, Liudas Dovydėnas, Bernardas Brazdžionis, L. Žitkevičius, Kazys Zubka. Eilėraštį „Gimnazisto laiškas mamai“ (jis buvo išspausdintas tų metų penktajame „Ateities spindulių“ numeryje) skaitė ir gimnazistas E. Matuzevičius. Po daugelio metų jis prisimins: „Po vakaro Biržų gimnazijoje prie manęs priėjo neaukštas akiniuotas žmogus, paspaudė man ranką ir pagyrė mano skaitytą eilėraštį „Gimnazisto laiškas motinai“. Girdi, šiame eilėraštyje esama nuoširdaus tikrumo, gero realizmo. Iš netikėtumo aš sumišau, kažkaip susijaudinau. Net nežinojau, ką atsakyti.“

Tais metais K. Snarskis buvo gavęs sekretoriaus vietą mokesčių inspekcijoje. Po Varnių koncentracijos stovykloje praleistų mėnesių valdžios laikytas nepatikimu, todėl kelias į mokyklą jam buvo užkirstas. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju jis tapo apie 1950-uosius. Biržų vidurinėje mokykloje dėstė net keturiolika metų.

Moksleiviškų žurnalų redaktoriai vertino sparčiai tobulėjančio Biržų gimnazisto E. Matuzevičiaus eilėraščius ir vertimus. Štai 1937 metais „Ateities“ redakcija Biržų gimnazijos literatei Pranciškai Matulytei pataria prieš siunčiant eilėraštį pasitarti su Eugenijumi. O Paulius Drevinis 1939 metų pirmajame „Ateities spindulių“ numeryje išspausdintoje apybraižoje „Kryžių šalies saulėlydžiai“ prisimins, kad dar gyvendamas Biržuose Eugenijų kiekvieną dieną aplankydavęs ir be jo cenzūros savo eilėraščių „Ateities spinduliams“ niekada neišsiųsdavęs.

Besimokydamas gimnazijoje E. Matuzevičius buvo nusprendęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs gimnaziją atliko karinę tarnybą, kuri dėl Antrojo pasaulinio karo buvo pratęsta. Gavęs atsargos leitenanto laipsnį į studijas atvyko trimis mėnesiais pavėlavęs, todėl į Humanitarinių mokslų fakultetą nebuvo priimtas. Teko pradėti studijas Teologijos–filosofijos fakultete. E. Matuzevičius buvo stropus studentas. Tai matyti iš įrašų studijų knygelėje. Jo poetinį bei kultūrinį akiratį plėtė ir Bern. Brazdžionio parūpintas darbas „Ateities“ redakcijoje, veikla ateitininkų draugijoje „Šatrija“, artima bičiulystė su Vytautu Mačerniu, Kaziu Bradūnu, Broniumi Krivicku, Mamertu Indriliūnu, Prane Aukštikalnyte ir kitais gyvenimo bei kūrybos bendrakeleiviais.

Studijų metai Kaune, o vėliau Vilniuje sutapo su dramatiškais politiniais įvykiais. Jie formavo kūrėjo asmenybę. Turbūt daugeliui nežinoma, kad E. Matuzevičiui nepatiko autoritarinis Antano Smetonos valdymas. Poetas tikėjo, kad tas laikas, kai liaudis taps padėties Lietuvoje šeimininke ir savo gyvenimo tvarkytoja, jau ne už kalnų. Beje, taip manė ir panašiai savo dar radikalesnes mintis prieš pirmąją sovietinę okupaciją reiškė ne vienas „kairuoliškai“ nusiteikęs rašytojas ar poetas.

Tačiau E. Matuzevičius, kaip pastebi doc. M. Tamošaitis, priešingai nei dauguma kitų literatų, pirmosios sovietinės okupacijos metais „savo eilėmis nešlovino SSSR ar komunistinės santvarkos“. Tačiau to negalėjo išvengti po antrosios sovietinės okupacijos. Knygos autorius įtikinamai atskleidžia tą slogią ir ne vienam, ne tik kūrybos žmogui, pavojingą aplinką, kurioje privalėjai arba paklusti agresyviam diktatui, arba priešintis. Pasipriešinę partizaninėje kovoje žuvo Eugenijaus gimnazijos ir studijų draugai M. Indriliūnas, B. Krivickas. Ir E. Matuzevičiui buvo sunkūs tie metai. Kurį laiką mokytojavo Panevėžio vakarinėje suaugusių gimnazijoje. Vėliau, tarpininkaujant rašytojams Petrui Cvirkai ir Antanui Venclovai, gavo darbą Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje Kaune.

1946 metais Lietuvos rašytojų susirinkime grubios prokuroriškos kritikos sulaukė ir E. Matuzevičius. Buvo priminti jo vokiečių okupacijos metais lietuviškuose laikraščiuose ir žurnaluose spausdinti eilėraščiai. Kritikos sulaukę rašytojai jau kitą suvažiavimo dieną turėjo atgailauti, viešai pripažinti „savo kūrinių klaidas“, aiškintis, kodėl taip atsitiko. Naktį E. Matuzevičiui tokio pasisakymo tekstą padėjo parašyti Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius Valys Drazdauskas.

„Eugenijaus Matuzevičiaus kalbos turinys ir tonas, – rašo doc. M. Tamošaitis, – iš esmės niekuo nesiskyrė nuo kitų rašytojų viešų atgailų – iš pradžių pripažintos nebūtos klaidos, daug dėmesio skirta savikritikai, o pabaigoje duotas pasižadėjimas pasikeisti taip, kaip reikalauja valdžia. Kitu atveju buvo galima sulaukti didelių nemalonių, kurių neišvengė visas būrys rašytojų.“

Grįžęs iš suvažiavimo į Kauną E. Matuzevičius laukė visko, net pasiruošė maišelį duonos džiūvėsių. Bijojo, kad neištiktų brolio Leonardo lemtis, kuriam už vokiečių okupacijos metais spausdintus patriotinius eilėraščius buvo sufabrikuota antitarybinė byla ir ilgiems metams ištremtas į Intos lagerius. Poetui tik per plauką pavyko išvengti rimtesnių nemalonumų.

Knygoje (p. 114) pateiktas valdžios primestas tematinis planas poeto eilėraščių rinkiniui „Darbymečio vėliavos“. Jis sukrečia tiesmuku raginimu šlovinti sovietinę santvarką. „Taigi tada ir aš esu prirašęs politizuotų eilių, norėdamas šiek tiek apsaugoti savo egzistenciją (t. y. nepatekti už grotų). Būti rezistenciniu didvyriu drąsos neužteko“, – jau vėliau yra prisipažinęs E. Matuzevičius.

Tolesniuose leidinio skyriuose atskleidžiamos vis kitos poeto visapusiškos veiklos sritys, aiškėja nauji patrauklaus, geranoriško charakterio bruožai. Dirbdamas jaunųjų poezijos konsultantu jaunimui skyrė ypatingą dėmesį. Daugeliui imponavo tolerancija, sugebėjimu neįžeisti net silpno kūrinio autoriaus. Labiausiai džiaugėsi padėdamas į literatūrą ateiti talentingam kūrėjui. Anot doc. M. Tamošaičio, mūsų krašto poetas paskatino rašyti poetę Janiną Degutytę. Jis taip pat pirmasis įžvelgė ir šešiolikmečio biržiečio literato Kęstučio Nastopkos talentą. Konsultavo jaunuosius poetus Alfonsą Maldonį, Juditą Vaičiūnaitę, Ramutę Skučaitę, Antaną Drilingą, Marcelijų Martinaitį, iš provincijos atsikvietė Joną Strielkūną, Henriką Algį Čigriejų. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas pabrėžia globėjišką E. Matuzevičiaus būdą. Jis yra padėjęs iš tremties grįžusiems Jonui Graičiūnui, Pauliui Dreviniui, Valdui Drazdauskui, Viktorui Kubiliui, Kaziui Inčiūrai, buvusiam „Naujosios Romuvos“ redaktoriui Juozui Keliuočiui, daugeliui politinių kalinių.

Monografijoje „Mes esam Šiaurės krašto…“ išsamiai nušviestas Atgimimo laikotarpis, tuometė rašytojų padėtis ir laikysena. Nors poetas šiuos politinius įvykius vertino palankiai, tačiau, kaimynystėje gyvenusio rašytojo Algimanto Zurbos liudijimu, dėl garbingo amžiaus ir pašlijusios sveikatos pirmosiose Sąjūdžio renginių eilėse nedalyvavo. Kritiškai vertinusiam atkurtos Lietuvos valdžios kultūros politiką ir kultūrininkų padėtį E. Matuzevičiui buvo ypač skaudu, kad Atgimimo metais vykę politiniai įvykiai poeziją ir jį patį nustūmė į nuošalį.

Šios padėties rezultatas – dvi paskutinės poezijos knygos „Jau sparno nenumes“ (1992 m.) ir „Sugrįžimų tyla“ (1994 m.). Apie pirmąją A. Drilinga pasakė, kad „vargu ar galima prasčiau išleisti (ypač eilių!) knygą“. Kaip moralinė kompensacija (pavėluota) abu šie eilėraščių rinkiniai sugulė į poeto biografiją „Mes esam Šiaurės krašto…“. Skaitome poeto eilėraščius ir pajuntame, kokie jie artimi ir savi. Suprantami. Skleidžiantys gerumą. Ir žmogui, ir žemei. Daug kam, kas mus supa ir glaudžia. Gimę gyvenimo kelio pabaigoje, paties poeto žodžiais, kai norisi pabūti tylioje vienatvėje su savimi, prisiglaudus prie sugrįžimų tylos.

Aptariamą knygą taip pat galime laikyti sugrįžimu. Po ilgos tylos sugrįžtame prie E. Matuzevičiaus gyvenimo ir kūrybos ištakų. Vedami kruopštaus autoriaus kartu su poetu neskubėdami praeiname lemtingais, neretai skaudžiais XX amžiaus takais. Po šios kelionės dar artimesnė tampa ne tik poeto asmenybė, bet ir jo eilėraščiai.

logoBernardinai.lt