Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius: „Aušros“ link

Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo(1872–1934) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą Jonas Basanavičius (1851–1927) netapo kokiu didvyriu, bet pasiliko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Tokį įspūdį paliko jo viešnagė Panevėžio valstybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai nesveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“

Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet vedė ir toliau į kultūrinį renesansą1. Pats J. Basanavičius 1924 m. spalio 14 d. datuotame straipsnyje „Iš santykių su čekais“, išspausdintame Čekoslovakijai skirtame „Krivulės“ žurnalo numeryje, teigė, kad naujausių laikų lietuvių atbudimo era prasidėjo 1883 m. Prahoje su „Aušra“, nors tuomet iš to menko laikraštuko nesitikėjęs įkvėpimo tautai nubusti ir gyventi nepriklausomai2. Tokią mintį daktaras yra pareiškęs ne viena proga, ir tai – sąžininga. Veiksmas, kylantis iš idealistinių paskatų, refleksijos sulaukia vėliau, dabartis grindžiama tikėjimu savo teisumu.
Kad gyvenimo reiškinys taptų aiškus, turi būti aprašytas ir vertinamas skaitančiųjų. Vienas periodikos tikslų – paveikti viešąją nuomonę ar valdžios institucijas rūpimu ar aktualiu klausimu, o XX a. pradžioje lietuviškoje spaudoje neretai skelbta, kad ji stengsis „reformuoti“ skaitytoją. XIX a. pabaigos Lietuvoje žmogiškoji savigarba pradėjo reikštis kartu su kalbine, ėjusia iš spausdinto žodžio. Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui (1852–1916) įstrigo, kad 1885 m. grįžęs į Lietuvą iš Krymo, kur valdininkavo ir buvo nepiktai vadinamas užsispyrusiu žemaičiu, rado ne vieną permainą. ne visi kaimiečiai puldavo ponams rankas bučiuoti, kiti besisveikindami patys ranką paduodavo3. Bajoriškoje aplinkoje manyta, kad tai ir lietuviškų raštų įtaka.
J. Basanavičius iš Bulgarijos sekė situaciją Rusijoje, skaitydamas prenumeruojamus keliasdešimt periodinių leidinių ir susirašinėdamas su lietuviais inteligentais. Korespondencijoje „Lietuviškai ceitungai“, leidžiamai Tilžėje, rašė, kad 1878 m., Rusijai kariaujant su Turkija dėl bulgarų išlaisvinimo, sušvelnėjo cenzūra ir Petrui Vileišiui pavyko išleisti tris menkas knygeles, tačiau kovoms pasibaigus gyvenimas grįžo į senas vėžes. Paminėjo ir tūkstančių lietuvių karių dalyvavimą tame kare. Jam leidėjas Juzefas Zavadskis iš Vilniaus pranešė, kad gavo leidimą pardavinėti P. Vileišio leidinius, kurių turi apie 15 000 egzempliorių. 1880 m. „Naujasis keleivis“, o 1881 m. „Lietuviška ceitunga“ kreipėsi į carinę valdžią, kad leistų laikraštį platinti už sienos, bet nieko gero neišėjo (kad tam ruoštasi, rodo laikraščiuose spausdinti vienas kitas tekstas lotynišku šriftu, taip pat ir jo paties. Šie laikraščiai kaip pirmtakai minėti „Priekalboje“, išspausdintoje pirmame „Aušros“ numeryje). Straipsnio pabaigoje J. Basanavičius su viltimi taria: „Rasi ne po ilgo i[š]sileisti galėsim ir pirmutini Lietuwoj Laikrašti ir spausdint lietuviškas Knygas – tada atsigausim!“4
J. Basanavičius Prūsijos lietuvių laikraščiuose pradėjo skelbtis 1880 m., kontaktus su Prūsijos lietuvių veikėjais užmezgė vasario pradžioje. Matyt, turėjo pluoštą Antano Baranausko eilių, kurių keletą išspausdino „Lietuviškoje ceitungoje“. 1882 m. birželio 20 d. pasirodė „Ko gi spaudžia man širdelę“, o rugpjūčio 1 d. – „Daina žemaitiška“. Sausio 10 d. paskelbtas ir jo draugo, būsimo aušrininko, poeto, kunigo Simono Norkaus-Norkevičiaus (1842–1912) eilėraštis „Kur dingo, Lietuva, tavo didybė…“ su J. Basanavičiaus komentarais, o liepos 11 d. – satyra „Juokų juokai“, gegužės 16 d. patalpintas ir paties daktaro vertimas iš lenkų kalbos – poeto romantiko Teofilio Lenartovičiaus „Pavasaris“.
Matyt, daktaras S. Norkaus eiles laikraščiui „Naujasis keleivis“ siuntė per tarpininką. Šiame laikraštyje J. Basanavičius ir debiutavo 1880 m. birželio 25 d. su S. Norkaus eilėraščio apie Lietuvos praeitį „Atsiminkime“ komentarais, primindamas didžiuosius kunigaikščius ir kraugerius kryžiuočius, galabijusius prūsus ir vertusius juos vergais krikščionybės vardan. Autorius pristatė pats laikraščio leidėjas Adomas Einaras (1842–1906) straipsneliu „Žodelis apie mus pačius ir mūsų kalbą“. Redakcijos „Atsiliepimuose“ (nr. 15, p. 90) „Ponui G. M. iš Z.“ jis parašė: „Bet kadangi Jums taip rodosi (o rasi ir Daugiems) Pono Kunigo Narkewicziaus Giesmė labai pamėgo [mėgstama], todėl aš pasidrasinau šendien dar wiena jo sutaisytą Giesme Keleiwiui drauge būti.“ 1880 m. liepos 9 d. išspausdinta „Giesmė apie arielką“.

 

Pakeliui į tautinį romantizmą

 

Pirmas svarbesnis „Naujajame keleivyje“ J. Basanavičiaus tekstas – „Rubežei ir skaitlius Lietuvių tautos“, kur nurodomos lietuvių, žemaičių ir aukštaičių („kalnėnų“) apgyventų vietų ribos ir skaičius – du milijonai. Straipsnyje išsakyta viena pamatinių jo minčių, kad, priimdami svetimą kalbą, nustojame būti lietuviai, nes kaip kiekvienas gyvas kūnas, dvasiai išėjus, tampa miręs, taip ir žmogus, pametęs gimtą kalbą, amžinai miršta savo tautai5.
Nebūdingas vėlesniems gyvenimo periodams ir rodantis prisitaikymą prie auditorijos yra 1880 m. spalio 8 ir 15 d. „Naujajame keleivyje“ spausdintas straipsnis „Kam teks Tėvynė mūsų“. Laikraštis jau anksčiau buvo paskelbęs, kad po kelių numerių talpins „didžiai svarbų Lietuvai daktaro atsiliepimą į klausimą“. Paskui tas pats ponas skaitytojams papasakos apie Ragainės miesto radimąsi ir senovės Lietuvos miestus. J. Basanavičius straipsnį laikė labai svarbiu.
Straipsnyje, pradėdamas nuo šio laikraščio skelbimų apie Prūsijos lietuvių ūkių pardavimą, daktaras susirūpinęs teigia, kad labai greitai jų žemes supirks vokiečiai, pabrėžia, kad lietuviškose šeimose daug mažesnis gimstamumas (du– penki vaikai), o vokiškose vidutiniškai išauga po šešis ar daugiau palikuonių, kurie, skirtingai nei lietuviai, savo ateitį stengiasi kurti savarankiškai, išeidami į miestus, emigruodami į JAV ir kitas šalis, Pietų Vokietiją ar Prūsiją. Ir toliau įtikinėja:

Mes patys esame didelej kalti, jog savo prigimtą Žemę tankiai paleidžem in rankas svetimų atėjūnu. Jeigu mes patys gerai suprastume ir pilditume ketvirtą Prisakymą, mes žinotumem, jog po Dievo ir savo gimdytoju daugiausiai ir didžiausiai reike mums milėtie ir godotie savo tėvyne, savo prigimtą žemę, ant kurios per tiek metu gyveno musu garbingi bočej-prabočej, senej-prosenej, kurią ją žiloje senovėje tejp narsej nog Kryžiuočių-Vokiečių, tiek už jos liuosybę brangiausio kraujo parliejo.

J. Basanavičius pabrėžia, kad čia amžiams ilsisi protėvių kauleliai, o iš kapų atsikėlę nepažintų savo nelabų anūkų, atsižadėjusių gimtosios kalbos ir tapusių vokiečiais. Pasak jo, būsime Dievo nubausti už „Prisakymų“ nepildymą; niekur nėra matęs tokio susipriešinimo tarp kaimo ir miesto kaip bulgarijoje – kaimiečiai nepakenčia svetimų ir ateivių, todėl jeigu kas parduoda malūną ar ūkį, o vienas įpirkti negali, nupirks susimetę keliese. Taip būtų galima veikti ir savame krašte. Pažadėjo ateityje papasakoti ir daugiau apie „pagirtinus“ pavyzdžius iš bulgarų gyvenimo, „kuriuos mes su didele nauda sekti galėtumėm“. Citavo tuomet dvasiškai ir idėjiškai artimo draugo Jurgio Miklaševičiaus, baigusio filologiją Maskvos universitete, 1880 m. rugsėjo 19 d. gautą laišką iš Heidelbergo (Vokietija):

Reike mums neatbutinai rupintis apie apšvietimą mūsų brolių dvasiškai ir realnai, idant jie pažintu aiškei ir galėtu juos aprupinti, reike ingraudinti juos, kad žemės svetimiems nepardavinėtu. Reik mums budinti tarp musu broliu meilę diel savo žemės, savo kalbos ir savo žmoniu; kad jie nejokiu svetimu liežuviu tarp savęs nekalbėtu, kaip tiktai lietuviškai, kad ir didžiausias moksliničias pabaigę ir didžiausiais butu ponais tapę. Lietuviškai reike kalbėtie visiems Lietuvinikams namie ir publičnai (tarp svetimu). Terp savęs broliškoje meilėje gyventie, kiekvienam reikale pasigelbėtie ir visuomet tvirtai dalaikytie duotą žodį. Kiekvienas mokitas Lietuvinikas, pagal ištekliu, turi parašytiem nors koke knygelę lietuvišką pagal savo ypatingą (specnalną) mokslą. Norėdams musū darbus ir reikalus musū tautos aprupint turime prasimanyt ant to pinigus; todėl per uždarbius, per prekionę ir t. t. turime rinktie juos ir gabent Lietuvon, kaip gabena bitė medų in savo avilį.

Tokioms mintims, daktaro nuomone, iš širdies pritars kiekvienas „lietuvinikas“. Jeigu nuo mažo iki didelio triūsime, suprasdami savo reikalus, ir rūpinsimės, kad nemažėtų tautiečių skaičius, nesigadintų mūsų kalba, būdas ir „dabas“ (kultūra), jei mums likusiame Lietuvos plote nė pėdos neatiduosime svetimiems, tuomet išliksime pasaulyje. Kitaip liks tik garbingas vardas senovėje ir ištiks prūsų likimas6. Rugpjūčio 13 d. paskelbtas neįprastas J. Basanavičiui tekstas apie kūdikių priežiūrą. Higienos ir sanitarijos tematika visuomeniškai angažuotam gydytojui liks artima visą likusį gyvenimą, šiame straipsnyje išreikštas rūpestis lietuvių „skaitliumi“.
Vėliau J. Basanavičiaus straipsniuose pradeda vyrauti istorinė tematika. 1881 m. pirmuose dviejuose „Naujojo keleivio“ numeriuose skelbia rašinį apie Ragainės pilies įkūrimą. Pradeda nuo klausimo, kas dabar žino garbingą žilos Lietuvos senovę, apie kunigaikštystės nuo jūrų iki jūrų šlovę Europoje, jos didžių valdovų darbus. Anot J. Basanavičiaus, šiandien, nesirūpindami gimtine, kalbos užlaikymu ir visa kuo lietuviška, esame visai užmiršę lietuvių laimingesnę ir garbingą praeitį, kada buvome Prūsijos žemėje tokiais pat ponais, kaip dabar vokiečiai, kuriems proseniai ne kartą kailį pėrė. Įterpęs Simono Daukanto veikalo atpasakojimą apie idilišką ir pasiturintį lietuvių gyvenimą, pabrėžia, kad prūsai turėjo ne tik mažesnius ar didesnius kaimus, bet ir įtvirtintas pilis, kurias užimti kryžiuočiams nebuvę lengva. Pradėję Lietuvą naikinti iš Vakarų ir Pietų, per penkiasdešimt metų užėmė visą Prūsiją, išgalabijo prosenius, jų pilis su žeme sulygino ir pastatė savas mūrines. Taip ant mūsų prosenių kaulų ir kraujo išdygo visos tos pilys ir miestai, kur šiandien vokiečiai knibžda7. Gerbtinas leidėjas A. Einaras, drįsęs šalia pamokslų ir evangelijų aiškinimų skelbti tokias radikalias prūsiškai aplinkai mintis.
Daug platesnis straipsnis apie kryžiuočių atsiradimą Prūsijoje gana vėlavo, leidėjas „Atsiliepime“ 1881 m. liepos 22 d (nr. 29, p. 191) meldė nesistebėti, kad taip ilgai nesirodo, kai baigs spausdinti „Nusidavimus Klaipėdos miesto“, patalpins. Skelbti pradėjo rugsėjo 2 d. Pirmiausia J. Basanavičius pamini visiems pažįstamas „dyvinas“ ir baisias pasakas, kurių yra ir apie kryžiuočius, toliau įtikinamai aiškina, kad kilęs iš krašto, kuriame šie tankiai lankėsi, yra kasinėjęs jų kapus, radęs griaučių ir kariškų dalykų. Šiame straipsnyje gerokai išsamiau aprašyti kraugerių kryžiuočių žygiai ir darbai prieš prūsus ir lietuvius, užkariautojų atsiradimas nupasakotas tarptautiniame kontekste, pabaigoje paraginama godoti lietuvių kalbą ir jos neniekinti8.
Paskutiniame 1881 m. „Naujojo keleivio“ numeryje A. Einaras aiškino skaitytojams, kad „visiems su viskuo“ neįtiksi. Dėl J. Basanavičiaus tekstų („surašimu“) ir mokytojo Jono Koncevičiaus (1835–1915?) laiškų iš Kuršo („Kuržemės“), kuriuos skelbė lotynišku šriftu, teisinosi: buvo daug tokių, kurie labai džiaugėsi ir prašė dėti į laikraštį, ypač kalbos tyrinėtojai, juose rasdami daug naujų ir labai gražių lietuviškų žodžių, nemokantiems skaityti gotiškų rašmenų reikėjo suteikti džiaugsmo, kad jie raštus rastų atspausdintus pagal jų „raidės būdą“. Ragino skaitytojus „pasilikti ant to, kad brolei Lietuvoj bus už tai dėkingi“9. Beje, J. Koncevičius viename laiškų paskelbė apie pirmą legalią lietuvių draugiją carinėje Rusijoje už Lietuvos ribų – 1881 m. lapkričio 23 d. Rygoje lietuvių įsteigtą giedotųjų „Aušros“ draugiją10.
1880-iesiems baigiantis, Martynas Šernius (1849–1908), matyt, kreipėsi į carinę valdžią leisti platinti jo leidžiamą „Lietuvišką ceitungą“ Didžiojoje Lietuvoje. Lapkričio 20 d. daktaras pasiunčia jam straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis“ pradžią, o gruodžio 27 d. – pabaigą11. Spausdinti pradėjo kitų metų rugpjūčio 9 d. (nr. 32). Teksto pabaigoje yra suformuluoti pirmieji tautinio lietuvių judėjimo programiniai punktai, o tebeegzistuojančių materialių praeities liekanų, piliakalnių ir pilių griuvėsių, apipintų vietiniais padavimais ir legendomis, pasirinkimas rašinio objektu rodo, kad autorius įžvelgė ir suprato jų reikšmę tautinei sąmonei žadinti. 1881 m. rugpjūčio 16 d. daktaras paskelbė istorinį rašinį apie kunigaikštienę Birutę, parašytą jam būdingu vaizdingu stiliumi su gausybe epitetų ir palyginimų (nr. 33, p. 2–3). Tokie rašiniai yra J. Basanavičiaus stichija. Žodžiai tiesiog liete liejasi.
1882 m. balandžio 11 d. J. Basanavičius atsiliepė į Jurgio Zauerveino kvietimą šiame savaitraštyje steigti Lietuvių mokslo draugiją. Lietuvių kalbos nykimo Prūsijoje priežastimi nurodė lietuviškų mokyklų ir vadovėlių („mokslinių knygų“) nebuvimą. Per vokišką dvasią „mokslavietėse“ besimokantieji vokietėja ir niekina protėvių kalbą. „Ne norim ir ne galime tikėt ir mislit, jog Viešpats Dievas leido mus ant šio svieto, pavesdamas mūsų kalbą prapulčiai amžinai. Ne norime tikėt, jog mūsų kalba, seniause ir vyriause už visas šios dienos kalbas, visiškai išnyks, ir jog mūsų broliai Prūsuose pasisavins sau bjauresnę kalbą – vokišką“, – su viltimi parašė J. Basanavičius. Draugų Lietuva neturi, o priešų knibžda visuose kampuose. Iš kaimynų pagalbos laukti nėra ko. kiekviena „svieto giminė“, jeigu tik galėtų, išluptų viena kitai akis, nes to, suprask, reikalauja jų aukštoji politika. Visos tautos turi ne tik dvasines, bet ir pasaulietines knygas bei spaudą. Sukrusti reikia patiems lietuviams, nes mokytojų ir mokytų vyrų yra ne vienas, gerų raštijos darbininkų ir rašytojų susirasti yra lengviau, nebus ir skaitytojų stokos. O pinigų leidybai iš savo narių turėtų surinkti steigiama draugija, kuri rūpintųsi raštų spausdinimu ir platinimu Lietuvoje. Aprašo Sorbų-lužitėnų draugiją, jos dvasinio tėvo J. E. Smolerio (1816–1884) nuopelnus ir 1881 m. Prahoje įsteigtą „Centralna Matica školska“, kurios tikslas – remti mokyklas ir vaikų švietimą čekų kalba, pažymėdamas, kad ji turi 6730 narių12. Straipsnio, datuoto kovo 28 d., pabaigoje prašė, kad jį atspausdintų ir kiti leidiniai. Tai padarė A. Einaras, prieraše pažymėjęs, kad visi skaitytojai liks dėkingi vien dėl nuoširdžiai išreikštos meilės lietuviams, bet su kai kuriais teiginiais visai sutikti negalįs13.
Šio straipsnio, daugiau kreipimosi, pabaiga viena pakiliausių ir įspūdingiausių. Jos paskutinis sakinys iškaltas ant J. Basanavičiaus paminklo Rasose: „Kada mes jau in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis.“
Tame pačiame „Lietuviškos ceitungos“ numeryje paskelbtas rugpjūčio 1 d. Vienoje parašytas straipsnis „Vai pabuski, o Lietuva…“, gimęs po ilgos kelionės per Europą, gegužę pasitraukus iš Bulgarijos. Pradeda nuo žinios apie skulptorių Pijų Velionskį (1848–1935), kilusį iš Marijampolės apylinkių, ir jo „Gladiatorių“ iš bronzos. Pabrėžia, kad skulptoriaus lietuviška pavardė – Velionis (apie jį vėliau dukart rašė „Vienybėje lietuvninkų“, bet vadino Veliuoniškiu). Retoriškai klausė, ar negalėjo išdrožti, išskaptuoti lietuvių kunigaikščių, ar atsimena savo jaunas dienas, kai mokėjo tik lietuviškai? Į tai galėtų atsakyti tik pats skulptorius. Jei iki šiol neišreiškė nė kiek meilės savo liūdnai tėviškei, galima tik gailėtis tokio sūnaus, kuris užmiršo padėkoti už lietuvišką duoną. Tokių sūnų Lietuva turi ir turėjo keletą šimtmečių. Tarp vokiečių, lenkų, rusų pagarsėjusių lietuviškos kilmės vyrų rastume ne vieną dešimtį. Jie pelnė garbę tarp svetimtaučių, o ką davė Tėvynei, ar bent žinomi jos žmonėms? Ir sumini „lenkų dainius ir giliai mokytus vyrus“: Adomą Mickevičių, Liudviką Kondratovičių-Sirokomlę, Ksaverą Bogušą, Teodorą Narbutą, Kristupą Karpavičių, Martyną Počobutą, Juzefą Jaroševičių. Jie laikė save lietuvininkais, bet rašė lenkiškai ir jų šlovė teko lenkams. Kokią garbę suteiktų Lietuvai plačiai pripažinti A. Mickevičiaus raštai, jei būtų lietuvių kalba „sutaisyti“. Prideda iš Lietuvos kilusį dailininką Janą Matejko, o kur dar astronomas Mikalojus Kopernikas, dėl kurio vaidijasi vokiečiai su lenkais. Daugybė lietuvininkų teko svetimoms tautoms. Ir dabar apsišvietę lietuviai kraustosi į Vokietijos, Rusijos gilumą, traukia į Afriką, Aziją, Ameriką platinti evangelijos tarp pagonių. Vietoje jų į Lietuvą plūsta lenkai, vokiečiai, rusai, atsinešdami savo kalbą, būdą ir kultūrą ir „su neapykanta rūpindamiesi apie Lietuvos išgaišinimą“. Kokia nauda Lietuvai iš misijose esančių sūnų? Kad Lietuva į tikrą save virstų, nevalia svetimiems jėgų aukoti. Nesirūpinant patiems savais reikalais, tai daro visokie atėjūnai. Jeigu tie suminėti lietuviai būtų triūsę dėl lietuvių ir savo raštus palikę lietuvių kalba, šiandien turėtume jų daugybę visose mokslo srityse. „Bet tegul tik atsiras „Lietuviškoji mokslo draugystė“, tegul tik maskolių valdžia duos daleidimą spausdinimo ir platinimo musų knigų maskoliškoj Lietuvoj, raštai musų vėlei pasidaugins, apšvietimas lietuviškoj kalboj pradės platintis tarp musų, o Meile savo Tėviškės ir Kalbos išsiplės per visą Lietuvos plotą“, – optimistine gaida baigia J. Basanavičius. Ir tokie tikslai buvo keliami lietuviams „Aušroje“ kaip kelrodžiai.

Lietuvių mokslo draugija ir „Aušra“

Iškart po straipsnio apie draugiją pasirodymo „Naujajame keleivyje“ J. Basanavičius pasiuntė laišką Jokūbui Jasinskiui (1854–1925), studijavusiam mediciną Maskvos universitete, pridėdamas laikraštį. Tikriausiai apie sumanymą iš jo ir sužinojo veiklusis Jonas Šliūpas. Vasarą būdamas Prūsijoje, į J. Zauerveino ir J. Basanavičiaus diskusiją apie draugijos steigimą atsiliepė praktine veikla, ieškodamas būsimų jos narių ir rėmėjų. Vėliau vietiniai lietuvių veikėjai pradėjo rinkti pasižadėjimus iš tų, kurie buvo pasiryžę materialiai paremti ir tapti draugijos nariais. J. Šliūpas straipsnyje „Apie „Lietuvių mokslo draugystę“, skelbtame 1882 m. rugpjūčio 15 d. tame pačiame laikraštyje, pateikė aštuoniolikos lietuvininkų, pasirengusių paremti draugijos steigimą, pavardes ir siūlė leisti jos laikraštį (šis žodis tekste išretintas). Surašė ir pagrindinius būsimos draugijos įstatų punktus. Įstatų „mėginimą“ siūlė atspausdinti laikraščiuose, kad prijaučiantys galėtų susipažinti ir per spaudą pareikšti savo nuomones. Spalio 15 d. laiške iš Peterburgo broliui Stanislovui pranešė, kad J. Mikšas jam parašė, jog renka lietuvininkų parašus dėl draugijos steigimo, M. Šernius nespausdina J. Basanavičiaus ir J. Zauerveino atsakymų, o „Lietuviškosios ceitungos“ prenumeratoriai Lietuvoje jos negauna, nes nepraleidžia cenzūra. Spalio 25 d. brolį informavo, kad profesorius V. Jagičius apie lietuvių reikalus šnekėjosi su švietimo ministru grafu A. Tolstojumi, šis pritartų lietuviškam laikraščiui, jei lietuviai įrodytų, kad neina išvien su lenkais, o veikia patys, geidžia „gero“ rusams ir žmonėms „duotų suprasti“ maskolių kultūrą. J. Šliūpo galva, politikos vardan reikia dėtis su rusais, kaip daro jaunalatviai, jis kartu su Jonu Spuduliu apėjo keletą sostinės lietuvių, prasitardami apie kovą su lenkais, bet šiems lietuviams „tai vis ligu keikti prieš dievą“14. Lietuviai draugai jam duosią pinigų kelionei į Prūsiją, kad per Kalėdas dalyvautų steigiant draugiją. Šiuo reikalu J. Šliūpas buvo užsidegęs, nes dar sausio mėnesį, P. Vileišiui pasiūlius, kartu su juo ir J. Spuduliu parašė „Lietuvių pilologiškos draugystės“ įstatus, kuriuos peržiūrėjęs kalbininkas Filipas Fortunatovas (1848–1914) pritarė idėjai15. Apie tai rašė Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui vasario 22 d. P. Vileišis savo „Mano laike 33 metų darbų dėl lietuvių spaudos atsiminimuose“. Jis J. Šliūpą vadina karščiausiu draugu, nes širdingiau nei J. Basanavičius „ėjo prie tikslo“, nors netenkino „Aušroje“ pasitaikę politiniai momentai, reikėjo saugotis ir leisti liaudžiai švietėjiškas knygutes16. Legalios veiklos kryptį rodo ir P. Vileišio 1882 m. liepos 10 d. laiškas, kai ragina J. Šliūpo ir J. Spudulio parengtą lietuvių kalendorių leisti ne Prūsijoje pas M. Šernių, bet Peterburge, nes didesnė nauda – legaliai spausdinti pigiau ir dar kartą rusų valdžiai primintų lietuvių reikalą, suteiktų norą veikti, o gabenti per sieną slapčia – negerai. Rugpjūčio 14 d. dėsto, kad susidėti su caro valdžia prieš lenkus, kaip daro jaunalatviai, – tolygu nusižeminti („Lįsti gi tiesiai gudams į gerklę reikia luktelėti, nes įpulti visuomet bus laikas, bet vargu bus išsitraukti“17). Tad kol kunigai ir „obyvatieliai“ palankiai vertina liaudies švietimą, konfliktuoti su jais ir ponais yra prapultis18.
Autobiografijoje J. Basanavičius nurodė, kad 1881 m. parašė 118, o 1882 m. – 182 laiškus. Jau 1880 m. sausį jis pradeda megzti ryšius su redakcijomis ir užsieniu. Pavyzdžiui, 1882 m. sausio 3 d. rašo Michailui Stasiulevičiui (1836–1911), lietuvių kilmės istorijos profesoriui, žurnalo „Viestnik Evropy“ Peterburge leidėjui19. Tų metų kalendorėlyje kovo 3–4 d. įrašuose nurodyti septynių redakcijų Prahoje, Peterburge ir Maskvoje adresai. 1881 m. rugpjūčio 14 d. Lompalankoje fotografuojasi ir po savaitės išsiunčia aštuonias nuotraukas. Jei 1880 m. kalendorėlyje veik vieni įrašai apie laiškų siuntimą, tai nuo kitų metų – dažnesni apie gautus, o 1882 m. jų skaičiai išsilygina. Akivaizdus aktyvumas, bet akiračio lūžis įvyksta 1882 m. gegužės 17 d., kai dėl konstitucinio perversmo paliko Bulgariją ir pusantro mėnesio keliavo po Pietų ir Vidurio Europos šalis, mezgė asmenines pažintis su įvairių tautų veikėjais, lankė teatrus, muziejus, bibliotekas. Apsistojęs Vienoje, liepos 23 d. „Narodni Listy“ redakcijos Prahoje paprašė atsiųsti Centrinės čekiškų mokyklų draugijos „Matica“ įstatus, kad galėtų pasinaudoti rengdamas Lietuvių mokslo bendrystės įstatus, kuriuos baigė po savaitės. Rugpjūčio 10 d. siuntė į „Lietuvišką ceitungą“ laišką, kuriame pranešė, kad įstatai parengti ir bus patalpinti lietuviškame laikraštyje20. Kelionės metu laiškų negaudavo ir nežinojo, ar kas rūpinasi draugijos reikalu, nudžiugino J. Šliūpo straipsnis. Įstatus su raštu M. Šerniui išsiuntė rugpjūčio 6 d., po savaitės kreipėsi vėl, o rugsėjo 18 d. pasiuntė straipsnį „Gruntavojimas Lietuviškos mokslo bendrystes“. Sumanymas sustojo, nors entuziastingą atsiliepimą nuoširdiems lietuvių giminės ir kalbos mylėtojams bei užtarėjams parašė ir A. Vištelis („J. A. W. Lietuvis“), žadėdamas būsimai draugijai paaukoti 150 markių21.
Iš M. Šerniaus 1882 m. spalio 6 d. laiško Jurgiui Mikšui, paskelbto J. Basanavičiaus atsiminimuose apie „Aušrą“, kuriame pranešama, kad „Lietuviškos ceitungos“ prenumeratoriai nepatenkinti talpinamais „lietuvių“ raštais ir reikalauja nutraukti jų skelbimą, aiškėja keletas momentų. M. Šernius kaip atsvarą nemaloniai žiniai, ragindamas J. Mikšą tapti redaktoriumi, siūlė nepriklausomą draugijos leidinį spausdinti Kaune ar Vilniuje, nepavykus tiktų Karaliaučius, Eitkūnai, Stalupėnai, Ragainė ar Klaipėda22. Vienu iš galimų pavadinimų laiške įrašyta „Aušra“, prospektą reikėtų parengti lapkričio mėnesį, laikraščiui tiktų knygelės formatas. J. Basanavičius pažymi, kad, atsiradus nuo draugijos sumanytojų nepriklausančioms aplinkybėms, beliko rūpintis bent jos laikraščio steigimu. 1883 m. birželį jo parašytame „Aušros“ vedamajame teigiama, kad čekų, serbų, chorvatų atgimimą ir tautinės dvasios atgaivinimą stipriai paveikė mokslinių draugijų, apsčiai davusių tautinės literatūros, įsteigimas. Tokios draugijos reikia ir lietuviams, jos centru turi būti laikraščio redakcija Ragainėje, o kai carinė valdžia teiksis leisti ją steigti Rusijoje, būtų perkelta į Kauną arba Vilnių. Išreikšta viltis, kad atsiras reikalą paremsiančių mecenatų iš bajorų23. Baigiamojoje atsiminimų apie „Aušrą“ dalyje J. Basanavičius pripažino, kad „Aušra“ buvo sumanyta kaip Lietuvių mokslo draugystės leidinys24.
Prūsijos lietuvių spaudoje pasirodžiusi „Aušra“ buvo pristatoma kaip Lietuvių mokslo bendrystės organas25. „Lietuviškoje ceitungoje“ Martynas Jankus ir Kristupas Voska penkiasdešimt keturių steigėjų vardu 1884 m. sausio 1 d. pagarsino, kad to mėnesio 12 d. Tilžėje įvyks steigiamasis „Lietuviszkosios mokslu ir apszvietos draugijos“ susirinkimas, o sausio 15 d. įdėta žinia, kad, viešbučio savininkui nedavus salės, susirinkimas neįvyko. Tad suvažiavę šimtai lietuvių keiksnojo organizatorius, taip pat ir redaktorių J. Šliūpą. Prisiminimuose jis rašė, kad susirinko apie tūkstantį būrų. Kada viešbučio savininkas užrakino svetainę ir griežtai, savo nuožiūra ar lieptas policijos, atsisakė įsileisti, suvažiavusieji išsisklaidė po smukles ir išplito gandas, kad kažkoks rusų agentas norįs lietuvininkus palenkti maištui prieš kaizerį. Vėliau paaiškėjo, kad tai paskleidė kunigas Kristupas Jurkšaitis (1852–1915) iš Saugų ir mokytojas Aleksandras Kuršaitis (1847–1944) iš Tilžės. J. Šliūpas buvo pakviestas aiškinti „Aušros“ kryptį Lietuvių literatūrinės draugijos susirinkime, kur išsisuko girdamas kaizerį už lietuviškų rašmenų nedraudimą ir laikraščio pastangas suartinti lietuvius su vokiečiais. Puolimo sulaukė iš tų pačių asmenų26. Jis 1882 m. lapkričio 4 d. J. Mikšui siuntė pataisytus draugijos įstatus, kurios tikslu kėlė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinės sąmonės žadinimą, o jos nariams reikėtų siuntinėti savaitinę „Aušrą“, leisti ir platinti lietuvių tarpe lietuviškas knygas, steigti ir išlaikyti pradines ir aukštesniąsias lietuviškas mokyklas. 1884 m. sausio 5 d. J. Zauerveinas laiške ragino J. Mikšą nesiekti „neprinokusių“ tikslų, o ribotis lietuvių kalba, sekmadieninėmis mokyklomis ir joms reikalingais vadovėliais. sausio 9 d. laiške J. Basanavičius surašė sveikinimo kalbą steigiamajam susirinkimui, kurioje akcentavo kalbos gaivinimą ir mokslo žinių platinimą tarp tautiečių gimtąja kalba, sekmadieninių mokyklų vaikams steigimą nukeldamas ateičiai, kai draugija sustiprės27.
Taigi 1883 m. lietuvių tautinio sąjūdžio mėnesinis laikraštis „Aušra“ pradėtas leisti kaip vėliau įgyvendinto Lietuvių mokslo draugijos sumanymo pirmasis darbas, kuriam šiemet sueina 130 metų. Tiek A. Einaras, tiek ir M. Šernius atstovavo Prūsijos lietuvininkų suartėjimo su Didžiosios Lietuvos tautiečiais tendencijai. A. Einaro „Naująjį keleivį“ kaizerinei valdžiai spaudžiant ir lietuvininkų konservatoriams žlugdant, patyręs leidėjas M. Šernius bijojo rizikuoti „Lietuviška ceitunga“ ir 1882 m. spalio 3 d. joje paskelbė paskutinį daktaro J. Basanavičiaus rašinio „Apie senovės Lietuvos pilis“ tęsinį, o 6 d. parašė J. Mikšui apie reikalą steigti nepriklausomą leidinį Didžiajai Lietuvai, pradžiai grupei bendraminčių susimetant reikiamą markių sumą, kad būtų laisvi nuo leidėjo valios, o tai jau visuomeninio organo užuomazga. Kaip liuteronas ir nebaigęs gimnazijos, J. Mikšas būsimam sumanymui pradėti buvo netinkamas, visai kitas reikalas – katalikas su daktaro titulu J. Basanavičius, pakankamai pagarsėjęs aiškios tendencijos straipsniais minėtuose savaitraščiuose. Jis savo pavarde pasirašytomis publikacijomis „Naujajame keleivyje“ 1880–1881 m. ir „Lietuviškoje ceitungoje“ 1882 m. pasirodė esąs vienintelis, sugebantis formuluoti strateginius tautinio judėjimo uždavinius ir jau tapęs idėjiniu šio judėjimo besimezgančio branduolio autoritetu. Buvo matyti akivaizdus J. Basanavičiaus orientyrų pasikeitimas nuo lenkiškojo pozityvizmo vertybių link realesnių tautinės sąmonės žadinimo tikslų atsilikusioje to laiko lietuviškoje terpėje.


1 Kun. Lindė-Dobilas. Mūsų aukštai gerbiamo patriarcho, daktaro Basanavičiaus, 75 m. sukaktuves bešvenčiant // Panevėžio balsas. – 1926. – Lapkričio 18. – Nr. 46. – P. 1.
2 Basanavičius J. Iš santykių su čekais // Krivulė. – 1924. – Nr. 10. – P. 8.
3 Žemkalnis. Iš mano atsiminimų // Lietuvos žinios. – 1914. – Balandžio 24. – Nr. 87. – P. 3.
4 bs. Iš maskoliškosios Lietuwos // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Balandžio 18. – Nr. 16. – P. 3.
5 Dr. Bassenowicz J. Rubežei ir skaitlius Lietuwiu tautos // Naujasis keleiwis. – 1880. – liepos 23. – Nr. 17. – P. 103.
6 Jonas iš Oškabalū. Kam teks tewyne musū // Naujasis keleiwis. – 1880. – Spalio 8. – Nr. 28. – P. 175; 1880. – Spalio 15. – Nr. 29. – P. 183.
7 Bassanawiczus J. Apie instejgimą Ragainės pilies // Naujasis keleiwis. – 1881. – Sausio 7. – Nr. 1. – P. 2–3; 1881. – Sausio 14. – Nr. 2. – P. 8–9 (skelbta lotynišku šriftu).
8 Bassanawiczus J. Apie križokus // Naujasis keleiwis. – 1881. – Rugsėjo 2–spalio 7. – Nr. 35–40. – P. 227–228, 235, 241, 249–250, 256–257, 263.
9 Dėl paties „Naujojo Keleiwio“ // Naujasis keleiwis. – 1881. – Gruodžio 30. – Nr. 52. – P. 345.
10 I. K. Kuldiga. 14/2 gegužės 1882 m. // Naujasis keleiwis. – 1882. – Gegužės 19. – Nr. 20. – P. 132 (lotynišku šriftu).
11 LLTI BR. – F. 2–4. – Lapai nenumeruoti.
12 Dr. Bassanawiczius J. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę“ // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Balandžio 11. – Nr. 15. – P. 1–2.
13 Dr. Bassanawiczius J. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę“ // Naujasis keleiwis. – 1882. – Balandžio 21. – Nr. 16. – P. 105 („Vilniaus aidas“ 1928 m. vasario 21 ir 23 d. numeriuose paskelbė straipsnio rankraštį, M. Šerniaus redaguota nedaug, pavyzdžiui, „Ciesorius Karalius“ pakeistas „Viešpačiu Ciesoriumi, Mūsų Karaliumi“).
14 LMAB RS. – F. 267–3625. – L. 82, 84, 93–94, 105 (laiškų nuorašai A. Janulaičio fonde).
15 Ten pat. – F. 267–3621. – L. 13 (nuorašas).
16 Vileišis P. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 536.
17 J. Tumas-Vaižgantas užsimena, kad lietuvių studentai XIX a. aštuntajame dešimtmetyje daug svarstė apie lietuvių ir latvių tautų vienybę (Tumas J. Apie šių dienų latvius // Antrosios Marijampolės paskaitos. – Vilnius, 1910. – P. 26).
18 Vileišis P. Rinktiniai raštai. – P. 573, 575.
19 LLTI BR. – F. 2–55. – Lapai nenumeruoti.
20 Daktaras Bassanawiczus. Kaip stovi su insteigimu „Lietuviškos mokslo draugystes“? // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Rugsėjo 5. – Nr. 36. – P. 3.
21 LMAB RS. – F. 85–122. – L. 1.
22 Basanavičius J. Isz „Auszros“ gyvenimo // Vienybe lietuvninku. – 1903. – Nr. 49. – P. 582–583.
23 Apie insteigimą „Lietuviszkos mokslų bendrystės (draugystės)“ // Auszra. – 1883. – Nr. 4. – P. 91–92.
24 Dr. Basanavičia. Iš „Auszros“ gyvenimo, VII // Vienybe lietuvninku. – 1904. – Nr. 35. – P. 415.
25 Lietuwiszka ceitunga. – 1883. – Kovo 15. – Nr. 20; 1883. – Gegužės 22. – Nr. 21; 1883. – Birželio 5. – Nr. 22; 1883. – Birželio 19. – Nr. 24.
26 Šliupas J. Mano buvojimai Mažojoje Lietuvoje // Kovos keliais, Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas J. Vanagaitis. – Klaipėda, 1938. – P. 118.
27 Lietuvių mokslo draugystės steigimas // Kovos keliais, Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. – P. 122–125.