Algirdas Grigaravičius. Jonas Jablonskis lietuviškoje politikoje

Istorikas Eligijus Raila pagrindiniais šiuolaikinės lietuvybės ideologijos kūrėjais ir moderniojo lietuviškumo stulpais laiko Joną Basanavičių, Vincą Kudirką ir Joną Jablonskį. Šis aspektas bendrinės kalbos puoselėtojo gyvenimo ir veiklos tyrinėjimuose yra aptariamas prabėgomis. Pasirinkome dar siauresnę temą, kuri reikalautų daugiau laiko negu turėjome, tad turime tenkintis keletu J. Jablonskio dalyvavimo politikoje epizodų.

. Jonas Jablonskis. Epaveldas.lt nuotrauka

J. Jablonskis taip aprašė savo tapimą aktyviu litvomanu: apie daktarą J. Basanavičių ir jo darbus buvo girdėjęs, bet galutinai apsisprendė dėl J. Šliūpo įtakos Maskvos universitete ir pažinties su gautais „Aušros“ numeriais. Ir padėkojo už tai V. Kudirkos ir kelių „atbudėlių“ vardu.[1] Tačiau „Aušros“ redakcija 1884 m. ketvirtojo numerio atsakuose pranešė, jog J. Basanavičiaus adreso atsiųsti negalinti (p. 151). Pats būsimasis kalbininkas žinutėse rašė, kad lietuvius norįs surusinti F. Muraška lai prasmenga (1884, Nr. 4, p. 149), o korespondencijoje apie Suvalkus pažymi, kad dėl spaudos draudimo lietuviai aplenkėja, bet kalti ir patys melsdamiesi už carą lenkiškai (1885, Nr. 2–3, p. 62).J. Jablonskio santykiui su politika aspektu įdomūs prezidento A. Smetonos prisiminimų žodžiai, paskelbti 1930 m.:

„Dažnas pasako, kad Jablonskis buvęs tik kalbininkas, kad jam nerūpėjusi nei politika, nei visuomenės gyvenimas. Netiesa. Jam rūpėdavo visa, kas liesdavo lietuvių likimą, labiausia, žinoma, jų kalba ir jų raštas. Kur jam tekdavo gyventi, ten jis rašydavosi visosin lietuvių draugijosin ir imdavosi jų dedamas jam pareigas; kur tik skelbdavo kas viešam reikalui aukas, jis dėdavosi savo skatiku, niekur neatsilikdamas nuo kitų. Vilniuje būdamas, suirutės metais uoliai sekdavo rusų ir lenkų laikraščius, dėl to atėjęs susirinkiman ar pasitariman žinodavo politikos naujienas ne menkiau už tuos, kurie dėdavosi politikais.

Žinoma, jo pažiūra buvo visur kritinga, nes juk buvo didelės logikos žmogus, daug matęs ir galvojęs. Nors tautininkas, bet jokion partijon, rodos, nebuvo įsirašęs. Kiekvienoje partijoje rasdavo šiek tiek gero, bet nė vienoje nematydavo nuosakaus rimtumo. Vertindavo daugiau žmones, o ne partijų programas. Dėl to buvo viršum partijų, dėl to nieko partingo jam neprilipdavo, dėl to galėdavo bendrauti su visų srovių moksleiviais, by tik jie rūpestingai norėdavo mokytis lietuvių kalbos.

Jablonskis buvo realus idealistas, entuziastas, bet neturėjo išdirbtos sistemos gyventi. Visur matydavo netvarkos spragų, tik jų nepamatė savo gyvenime: dirbdavo per daug, ligi susirgdamas, rėpdavo neaprėpiamus darbus, nevertindavo savo sveikatos. Jis buvo ypatingas charakteris: kitą tokį vargiai kur sutiksi.“[2]

Povilo Matulionio prisiminimuose, skelbtuose 1921 m., rašyta, kad sueigose paklausęs kitų, pasakodavo savas mintis apie žemės nusavinimą, kapitalų suradimą ir kita, o susirinkusieji klausydavosi ne to, ką pasakydavo, o kaip pasireikšdavo…[3] Būta atsargaus. Kostas Stiklius rašė, kad 1905 m. pradžioje „Vilniaus žinių“ redakcijoje bendradarbiams barantis ir ginčijantis, J. Jablonskio paklausė, kurią pusę palaikysiąs, šis nieko nesakė, teprašė: „Manęs į savo ginčus nemaišykit, tik manęs nekiškit…“[4]

Martynas Yčas prisiminė, kad lankantis Linkuvoje pas daktarą A. Sketerį prie stalo susirinkę svečiai aštriai ir smarkiai ginčijosi. J. Jablonskis ir šeimininkas laikėsi neutraliai, nebuvo galima nuspėti, kuriai pusei simpatizuoja. Tik popiet bevaikščiojant griežtu ir šaltu tonu, atvėsinusiu M. Yčą, paaiškino: „Jūs esat visi jauni ir karšti žmonės. Gerai pasiginčykit, pasikarščiuokit, bet kai subręsit, pasirodys daug kas kitaip esą, nekaip dabar kad manote.“[5]

1912 m. lapkričio 17 d. laiške iš Gardino sūnui Konstantinui, studijavusiam Maskvoje, sielojosi dėl „Ateities“ ir „Aušrinės“ šalininkų nesutarimų: „Kad tuodu jaunimo būreliu tiek nesipeštų, man būtų pačiam malonu. Ar šiaip ar taip, dėl „religijos“ dalykų, mano nuomone, pešties nepriderėtų: kiekvieno žmogaus religija turėtų būti šventas, opus dalykas, kurio liesti dėl mažmožio nereikėtų…; turime ir be jų daugybę klausimų labai gyvų.“[6]


Jonas Jablonskis, 1900. Epaveldas.lt nuotrauka

1889 m. sausį jis atvyko mokytojauti į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją, o kitąmet Petras Avižonis čia įsteigė slaptą lietuvių mokinių Kūdikio draugiją, globojamą naujo mokytojo, stebinusio gimnazistus, kad namie ar gatvėje su žmona kalbasi lietuviškai. Draugijos nariai nagrinėjo Lietuvos istoriją, stengėsi pramokti taisyklingai lietuviškai kalbėti ir rašyti, ugdyti Tėvynės meilę ir tautinę sąmonę, pasižadėdavo po mokslų grįžti į Lietuvą, platino draudžiamus lietuviškus raštus. A. Smetona prisiminė didelę J. Jablonskio įtaką mokiniams, kurių iš lietuviškų kampelių čia susidarė didesnė pusė nei kitataučių, bet buvo ir besistebinčių, kam tas lietuviškumas ir kas iš jo bus.[7]

Tautų įvairovė mieste formavo pakančią tautinėms apraiškoms atmosferą, o naujiena apie čia paskirtą mokytoją, kurio noras būti lietuviu ir viešai tai reikšti nekėlė aplinkinių nuostabos, gimnaziją darė patrauklią tautiečiams. 1890 m. rugpjūčio 1 d. joje mokėsi 406 gimnazistai, iš kurių 134 lietuviai (28 %), tiek pat vokiečių, 73 lenkai, 10 latvių. Po metų, sumažėjus vokiečių skaičiui, iš 379 besimokančių 149, arba trečdalis, buvo lietuviai.[8] Pats J. Jablonskis laiške „Varpui“ rašė, kad mieste gyvena apie 1 500 lietuvių, daug viešbučių iškabų turi iškraipytus lietuviškus įrašus, o geriausios virėjos – mūsų tautietės, daug jų ir tarp tarnaičių. Priimant į gimnaziją žiūrima ne turto kaip Lietuvoje, o būsimo mokinio gabumų, ir galimybės nutausti čia menkesnės.[9] Turime reikalą su pirmąja lietuviškos politikos apraiška – inteligento drąsą viešai kalbėti lietuviškai, kai žinia apie tokį elgesį plisdavo tarp tautiečių ir skatindavo tautinės savigarbos, kylančios iš kalbinės, radimąsi.

Kalbininkas su šeima 1904 m. pabaigoje apsigyveno Vilniuje, Kalvarijų g. 20. Istorinėje sostinėje praleido beveik dvejus metus iki išvyko dirbti į Panevėžio mokytojų seminariją 1906 m. rugsėjo pradžioje.

Kaip nustatė istorikas Rimantas Miknys, J. Jablonskis apie 1904 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją (LDP). 1905 m. vasarą kartu su Juozu Gabriu, A. Smetona ir P. Višinskiu LDP kuopelės vardu parengė atsišaukimą „Šalin valdžios mokyklas!“, kuriame raginama reikalauti mokymo lietuvių kalba, vietoje mokytojų rusų paskirti lietuvius, nesiųsti vaikų į rusiškas mokyklas, paprašyti dabartinių mokytojų išsikraustyti iš mokyklų ir butų, jei nenorėtų geruoju, tai numatytą dieną juos išvyti ir daiktus išmesti, bet jų nenaikinti.[10]

Nuo 1906 m. pradžios „Lietuvos ūkininko“ redaktoriumi būnant A. Smetonai, jam padėti LDP Vilniaus kuopa paskyrė J. Jablonskį. Atsiminimuose A. Smetona rašė, kad jis suredagavo pirmuosius numerius.[11] Kaip partijos atstovas jis dalyvavo pasitarimuose dėl Organizacinio komiteto sudarymo Didžiajam Vilniaus seimui sušaukti ir jo posėdžiuose.[12] Tuo laikotarpiu, kaip autobiografijoje teigė Mykolas Romeris, kartu su P. Višinskiu ir A. Smetona su juo ir kitais krajovcais (kraštiečiais) derėjosi dėl demokratų bendradarbiavimo būsimame leidinyje „Gazeta Wileńska“ (liet. „Vilniaus laikraštis“), tvarkant „Lietuvių skyrių“.[13]

J. Jablonskis 1904 m. lapkričio 16 d. laiške Jurgiui Šauliui pranešė, kad jis, P. Višinskis ir Jonas Kriaučiūnas sudaro „Vilniaus žinių“ dienraščio redakcijos komitetą, skelbs tik komiteto nuomone spausdintinus dalykus, nes yra atsakingas visuomenei. Kalbininkas dėstė, kad reikėtų rašyti drąsiai, tiesiai, tačiau ne viską leis carinė cenzūra ir teks taikytis su tokia realybe. Lapkričio 1 d. J. Šlapeliui parašė, kad rūpinsis tautinės inteligentijos sutelkimu, vengs kivirčų, tarnaus visuomenei, dirbsią rimtai, rašys aiškiai ir suprantamai.[14] Jo prioritetu buvo legali kultūrinė veikla, tačiau ir pats kitus ragino naudotis esančiomis galimybėmis. Taip remdamasis Rusijos imperijos švietimo ministro 1905 m. vasario 28 d. patvirtintomis „Taisyklėmis apie žmonių knygynus prie žemesniųjų mokymo įstaigų“ įrodinėjo, jog pradžios mokyklų bibliotekėlėse bus galima laikyti visus leidinius, neįtrauktus į Vidaus reikalų ministerijos draudžiamų leidinių viešuosiuose knygynuose sąrašą. Vietinė pradžios mokyklų direkcija negali pakeisti ministro išleistų taisyklių.[15]

Kazys Grinius yra rašęs, kad demokratų lyderis P. Višinskis „Vilniaus žinių“ redakciją apleido dėl asmeninių ir programinių nesutikimų.[16] Straipsnyje dešimtųjų mirties metinių proga jis pažymėjo P. Višinskį buvus šviesaus proto, gero noro tarnauti darbo žmonėms, tvirtos valios ir darbštumo, tikrą Vinco Kudirkos darbų tęsėją. Pasitraukęs iš dienraščio, ėmėsi „Šviesos“ leidyklos darbų. Kol triūsė, ėjosi gerai, palikus leidyklą, ši ėmė merdėti. Pats P. Višinskis 1905 m. sausio 11 d. laiške iš Šilo Pavėžupio Gabrielę Petkevičaitę informavo, jog pasitraukė to mėnesio 2 d., o paprašytas P. Vileišio likti bendradarbiu atsakė: „[…] jeigu tas laikraštis eis taip, kaip prie manęs mėgino eiti, tai aš ne tik neprijausiu, bet kiek įmanydamas kovosiu.“[17] Ir J. Jablonskis 1905 m. vasarį paliko redakciją ne vien dėl nesutarimų kalbos atžvilgiu, o smerkdamas, jo nuomone, antilenkiškas atskirų publikacijų tendencijas.[18] Vėliau demokratai kritikavo, kad dienraštis neturi aiškios pozicijos, o jo talkininkai konservatyvūs, neverti vadintis liberalais.[19]

Viena iš tautinių demokratų ištakų buvo 1902– 1905 m. Lietuvių demokratų partijoje susiformavusi šalia radikaliųjų (jaunųjų) nuosaikiųjų (senųjų) grupė. Joje telkėsi J. Bagdonas, A. Smetona, J. Jablonskis, Pranas Mašiotas, Povilas Gaidelionis, K. Žalys, S. Goesas, V. Putvinskis, J. Sabas ir kiti. Ji galutinai kristalizavosi per 1905 m. vasarą ir rudenį.[20] Metų pradžioje nesutariančios pusės įkūrė ir atskiras bendroves knygoms leisti. A. Smetona tai aiškino, jog viena grupė daugiau domėjosi „politikos propaganda miniose“, antrajai rūpėjo „gilesnis kultūros darbas“.[21] Radikalai, bendradarbiaudami su socialdemokratais, įsteigė „Šviesos“ bendrovę su P. Višinskiu priešakyje, nuosaikieji, kooperuodamiesi su tautiniais liberalais, „Aušros“ bendrovę, vadovaujamą A. Smetonos ir J. Jablonskio. Aleksandras Merkelis kalbininko biografijoje ją pavadino „pigioms taisyklinga lietuvių kalba leisti knygelėms bendrove.[22] Jų kovos objektu tapo pasirodęs „Lietuvos ūkininkas“. 1906 m. vasarą, nesutikęs keisti nuosaikios leidinio krypties, iš redaktorių pasitraukė A. Smetona, jį pakeitė J. Bagdonas, padedamas išrinkto trijų asmenų komiteto. Galutinį nuosaikiųjų pralaimėjimą nulėmė rinkimų į III dūmą kampanija, kada LDP komiteto pirmininkas ir leidinio redaktorius straipsnyje pasiūlė dėl kandidatų į dūmą tartis su dvarininkais. Viršų paėmė radikalai, įsiviešpataudami nuo 1907 m. spalio redakcijoje ir komitete.[23]


1920–1921 m. lietuvių kalbos kursų dėstytojų ir dalyvių vinjetė. Jonas Jablonskis – pirmoje eilėje, centre. Epaveldas.lt nuotrauka

1905 m. kovo 4 d. J. Jablonskis, A. Smetona ir J. Vileišis sudarė sutartį pasitikėjimo bendrovei knygoms leisti „Aušra“. Vėliau turėjo prisidėti dar penki asmenys. Pradinis įnašas – 300 rublių, antraisiais metais – 200. Už redagavimą atsakingas J. Jablonskis. Pirmoji knygelė, kaip A. Smetona parašė gegužės 24 d. laiške S. Goesui, iš lenkų kalbos J. Šaulio versta V. Krakovskio apybraiža apie Naująją Zelandiją.[24] Jai Peterburgo cenzūros leidimas buvo gautas kovo 1 d. Tas lietuviams tolimas kraštas domino dėl savo savivaldos ir socialinių klausimų sprendimo. Redaktorius J. Jablonskis balandžio 28 d. vertėjui pranešė, kad spausdins J. Zavadskio spaustuvėje, nes P. Vileišis atsisakė, o 17 d. apie bendrovės kryptį išsitarė, jog leidybinės programos kol kas neturi, rūpi tautos švietimas ir atgijimas, todėl tekstai turi būti populiarūs.[25]

1914 m. gruodžio mėnesį įsikūrus Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, pasisakė prieš jos pavertimą partijų atstovybe, ragino išsamiau informuoti skaitytojus apie savo veiklą. Manė, kad jos valdyboje galėtų būti ir kunigų, kaip veiklusis Juozas Tumas. J. Jablonskis rašė: „Man pačiam tenka kartais dėtis savo skatiku įvairiausiose pašalpos draugijose, bet nei karto nesu girdėjęs, kad į jų valdybas rinktų „partijų atstovus“. Ir priduria: „Jei tauta ir pavargėlius šelpdama nori dirbti partijų darbą, ją istorija turės iš gyvųjų tarpo išbraukti.“[26] Tačiau netenkino ir vienašališkas iškreiptas Prano Dovydaičio redaguojamos „Vilties“ informavimas apie kairiųjų pasisakymus draugijoje. Kaip mokytojas pats turi būti kantrus ir nešališkas, jei mokinio atsakymas netinkamas, tyčiotis dėl to negalįs. Mokydamas kitų vaikus, yra daug kieno nekenčiamas, niekinamas, keikiamas. Ir laikraštyje pašaipos ir patyčios priešininkų atžvilgiu bereikalingos, todėl siūlė jam „susivaržyti savo teises“.[27] Pastebėtina, kad J. Jablonskis, skirtingai nuo pavarytų iš „Vilties“ A. Smetonos šalininkų, skelbėsi joje ir toliau.

1917 m. rugpjūčio 7 d. Rygos lietuvių partijų skyrių ir draugijų susirinkimo rezoliucija, pasiūlyta XII armijos lietuvių karininkų vykdomojo komiteto, reikalavo sudaryti „viršpartinę“ Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje.[28] 27 d. Santaros CK Tautos tarybos klausimo svarstymą atidėjo, nors jau buvo gauta telegrama, kad K. Grinius, J. Jablonskis ir P. Mašiotas sutinka sudaryti jos branduolį. Rugsėjo 2–3 d. santariečiai nutarė, kad ją išrinkti turėtų vietinės tarybos.[29] To mėnesio 23 d. į Stokholmo konferenciją nuo Seimo vykdomosios komisijos išvyko M. Yčas ir J. Tumas, Tarybos organizatoriai steigiamąjį susirinkimą buvo numatę sušaukti už savaitės, tačiau atidėjo po konferencijos, kurioje turėjo paaiškėti Lietuvos Tarybos veikla ir tikslai.[30] J. Šliūpas dar liepos 30 d. rašė, kad lietuviams atstovaujanti institucija turėtų būti sudaryta iki Steigiamojo Rusijos susirinkimo darbo pradžios.[31] Rugsėjo 14 d. J. Jablonskis parengė kreipimąsi į septynias lietuviškas partijas tuometinėje Rusijoje, pabrėždamas, jog artinasi metas, kai spręsis, ar lietuvių kraštas turės gyventi laisvėje arba nelaisvėje. Partijų atstovai taryboje turėtų dirbti, būdami visiškai laisvi, atsakingi tik savo sąžinei ir ateities visuomenei. Jeigu reikės, bus kritikuojami, kad toliau neklystų, o juos siuntusios partijos neturėtų varžyti veiklos.[32] Toks siūlymas neriboti būsimos tarybos narių veiklos partiniais rėmais rodo demokratinius autorių įsitikinimus.

Kariškių inicijuotos Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje sumanymas pakviesti į ją tris tautinio atgimimo veikėjus, tuo metu buvusius nuošaly nuo politinės veiklos, netiko krikščionims demokratams, kurie manė, kad pakaktų išrinktos Seimo vykdomosios komisijos.[33] Ambicijas kaitino ir Lietuvių katalikų tautos sąjungos išstūmimas iš politinio lietuvių gyvenimo. Tačiau socialdemokratų atsisakymas joje dalyvauti ir liaudininkų socialistų skilimas panaikino abejones. Kelias savaites užtrukus Rusijos lietuvių atstovams Stokholme (konferencija vyko spalio 18–20 d.), organizatoriai vis atidėliojo kvietimą. Čia visą vasarą viešėjo A. Voldemaras, kur švedų laikraščiuose paskelbė Rusijos lietuvių seimo daugumos priimtą rezoliuciją, rašė straipsnius Lietuvos klausimu.[34]

Pagaliau lapkričio 16–19 d. Voroneže įvyko partijų atstovų pasitarimas dėl tarybos steigimo. Suvažiavo krikščionys demokratai, pažangininkai, santariečiai, liaudininkai socialistai demokratai ir tautiniai katalikai. Į tarybą išrinkta 15 asmenų: pirmininku K. Grinius, vicepirmininkais M. Yčas ir M. Sleževičius, sekretoriais S. Šilingas ir L. Noreika, iždininku kunigas J. Vailokaitis, nariais kunigai E. Paukštys, J. Jasienskis ir P. Penkauskas, V. Petrulis, J. Bagdonas, R. Skipitis, J. Jablonskis, P. Mašiotas.[35] Dalis tarybos su S. Šilingu priešakyje veikė Petrograde (dab. Sankt Peterburgas). Pirmieji žingsniai – delegatų siuntimas į Ukrainą, kad Rada paremtų lietuvių atstovų klausimą artėjančiose Sovietų Rusijos ir Vokietijos taikos derybose. Ypač svarbūs buvo tremtinių grįžimo į Lietuvą dalykai. Pats J. Jablonskis 1918 m. vasario 25 d., antrą valandą nakties, patyrė šoką, kai du jo mokiniai, prisidėję prie bolševikų, su ginkluotais kareiviais krėtė butą, ieškodami tarybos dokumentų. Su jais, kaip ir cariniais žandarais, šnekėjosi rusiškai…[36]

Per keletą epizodų bandyta parodyti kiek kitokį visuomenėje šio teksto kaltininką: kaip veikėją, o ne kalbos mokovą ir tyrinėtoją. Pasiknaisiojus panašių rastųsi daugiau.

1918 m. sausio mėnesį M. Yčas Voroneže įkūrė Lietuvių tautos meno fondą, kuris tapytojui Adomui Varnui užsakė J. Jablonskio ir P. Mašioto portretus, pabaigtus vasario mėnesį.[37]


Generolas J. Bulota, kalbininkas prof. J. Jablonskis, kunigas, poetas Maironis ir kiti visuomenės vaikėjai Karo muziejaus sodelyje. 1925. Epaveldas.lt nuotrauka

Baigdami straipsnį, pridurtume pastraipą apie J. Jablonskio vertinimus tarpukaryje.

Juozapas Albinas Herbačiauskas iš Krokuvoje praleistų metų prisiminė, kad mieste viešpatavo manija daryti didvyrius ir būtinai juos laidot, laidojimas buvusi viena didžiausių iškilmių ir dvasios linksmybių… Atvykęs į Kauną, radęs lygiai tokią pačią. Rašytojas karšė valdžią ironija: dar tas Basanavičius gyvas, dar ne amžiname atilsyje, nėra progos velioniu pasigėrėti, orias kalbas prie karsto byloti, kokia nauda iš gyvo, tik valstybės biudžetą apsunkina, kad bent krikščionis demokratas būtų, patarnautų partinei agitacijai, bėra valstybės sunkenybė, valdančiai partijai nepaklūsta ir su žydais bičiuliaujasi. Išvardijo krikščionių demokratų valdžiai nepatogius J. Jablonskį, A. Smetoną, A. Voldemarą, V. Krėvę: „Apie Herbačiauską nėra nė kalbos! Jis ir miręs bus idiotas. Tegul sau gyvena… Valdžia, kol didvyris gyvas, jį smaugia ir kankina, mirus šoka patriotinį „džimį“ ant kapo“.[38]

1930 m. žurnalas „Jaunoji Lietuva“ platino anketą, kurioje vienas klausimas skirtas sektinoms asmenybėms: „Į kokį mirusį ar dar gyvenantį asmenį norėtum būti panašus; kodėl?“ Daugiausia atsakymų sulaukta iš vyresniųjų klasių gimnazistų, ypač septintokų. Redakcija sudarė populiariausių asmenybių sąrašą: 1. Vytautas Didysis, 2. A. Voldemaras ir Napoleonas, 3. J. Basanavičius, 4. V. Kudirka, 5. J. Tumas ir K. Petrauskas, 6. B. Musolinis ir A. Edisonas, 7. A. Smetona, Maironis ir J. Jablonskis, 8. Kęstutis ir šv. Kazimieras, 9. Vydūnas ir V. Krėvė, 10. A. Mickevičius.[39]

Svarstydamas J. Tumo populiarumo priežastis, Vaclovas Biržiška manė, kad rašytojas dirbo darbą, galėjusį rasti atgarsį daugumos lietuvių sielose, visą gyvenimą praleido tarp žmonių, retai išvykdavo iš Lietuvos, bet daugiausia nusvėrė visiškas profesinės kunigo ir visuomeninės veiklos sutapimas. Nei J. Basanavičius, nei Maironis, P. Vileišis ar J. Jablonskis negalėjo tapti tokie populiarūs, nes žymią gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje ir profesinės veiklos nesiejo su visuomenine. Vaižganto darbai buvo konkretūs ir suprantami visuomenei, kuri karštai reaguodavo į kiekvieną jo mestą mintį ar šūkį.[40] Nelaikydami bibliografo teiginių visiška tiesa, jos grūdą aptinkame.

J. Basanavičius buvo ne tik daktaras, bet ir verslininkas. Taip ir kalbininkas dalyvavo politiniame gyvenime. Tobulumo siekimas, anot J. V. Gėtės (J. W. Goethe), trukdo gerai dirbti, bet mūsų didžiuosius pažinti nuodugniau nėra kenksmingas, o gyvenančias kartas praturtinantis siekinys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] J. Jablonskis, „Mūsų rytas“, in: Sekmoji diena, 1921 m. lapkričio 27 d., Nr. 30, p. 2.

[2] A. Smetona, „Atsiminimų bruožai“, in: Kalba, 1930, t. 1, sąs. 2, p. 43–44

[3] Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai, sud. G. Čepaitienė, L. Lapinskienė, Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2010, p. 145

[4] K. Stiklius „Mano atsiminimėliai apie Joną Jablonskį“, in: Švietimo darbas, 1920, Nr. 12, p. 64.

[5] M. Yčas, „Prisiminimai apie J. Jablonskį“, in: Lietuvos mokykla, 1921, Nr. 12, p. 565–566.

[6] Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, sud. E. Lukėnaitė-Griciuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 118.

[7] „Smetona A. Mintaujos gimnazijos iškilmių proga“, in: Lietuvis, 1925 m. rugsėjo 18 d., Nr. 37, p. 8–9; Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai, sud. S. Čepaitienė ir L. Lapinskienė, Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2010, p. 46, 47, 51, 56; Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XI, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 190.

[8] A. Piročkinas, Prie bendrinės kalbos ištakų. J. Jablonskio gyvenimas ir darbai 1860–1904 m., Vilnius: „Mokslas“, 1977, p. 71.

[9] „K. Ob.[J. Jablonskis]. Iš Mintaujos“, in: Varpas, 1890, Nr. 5, p. 75–77.

[10] „Šalin valdžios mokyklas!“, in: Ūkininkas, 1905, Nr. 8, p. 210–212; LMABRS, s. v. L-A 744; prieiga per internetą: <https://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=37402>.

[11] Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai, sud. G. Čepaitienė, L. Lapinskienė, Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2010, p. 146.

[12] R. Miknys, „Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais“, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 10, Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1995, p. 58, 80, 92, 179.

[13] „Mykolas Romeris“, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 13, Vilnius: „Saulabrolis“, 1996, p. 202.

[14] Jono Jablonskio laiškai, Vilnius, 1985, p. 352, 363.

[15] R. J., „Knygynai prie pradedamųjų mokyklų“, in: Viltis, 1907 m. vasario 10 d., Nr. 33, p. 1–2.

[16] K. Grinius, „Povilas Višinskis (1906–1916)“, in: Žvaigždė (Filadelfija), 1916 m. birželio 2 d., Nr. 22, p. 5.

[17] P. Višinskis, Raštai, Vilnius, 1964, p. 541–542.

[18] J. Jablonskis, Raštai, t. I, Kaunas, 1935, p. 103.

[19] „Iš literatūros ir gyvenimo“, in: Varpas, 1905, Nr. 7–8, p. 78.

[20] R. Miknys, „Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais“, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 10, Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1995, p. 47.

[21] Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai, sud. G. Čepaitienė, L. Lapinskienė, Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2010, p. 146.

[22] A. Merkelis, „Jonas Jablonskis. Biografija“, in: Kalba, t. I, 2 sąs., Kaunas, 1930, p. 22.

[23] Ibid., p. 59–60, 100.

[24] J. Jablonskio patvirtinta sutarties kopija, MABRSS, s. v. 850, l. 22; A. Smetonos 1905 m. kovo 4 d. laiškas, MABRS, f. 37, s. v. 11511, l. 1.

[25] Jono Jablonskio laiškai, Vilnius, 1985, p. 354–355.

[26] R. J., „Dėl naujosios draugijos“, in: Viltis, 1914 m. gruodžio 23 d., Nr. 289, p. 1–2.

[27] R. J., „Skaitytojo įspūdžiai ir dar šis tas“, in: Viltis, 1915 m. sausio 4 d., Nr. 3, p. 1–2.

[28] „Rezoliucija“, in: Laisvas žodis, 1917 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 7, p. 2–3.

[29] Posėdžio protokolas, LLTI BR, f. 61, s. v. 151, l. 1–2.

[30] Lietuvių politikos judėjimas, in: Santara, 1917 m. spalio 7 d., Nr. 39, p. 2.

[31] J. Šliūpas, „Tuojau reikia vyriausio lietuvių organo“, in: Lietuvių balsas, 1917 m., liepos 30 d., Nr. 65, p. 2.

[32] J. Jablonskis, „Mašiotas Pr. Dėl Tautos tarybos Rusijoje“, in: Vadas, 1917 m. spalio 21 d., Nr. 29, p. 177–178.

[33] Bl. Natkevičius, „Mūsų bendrieji reikalai ir Vyriausiasis Lietuvių komitetas“, in: Laisvas žodis, 1917 m. lapkričio 1 d., Nr. 9, p. 2.

[34] „Lietuvos nepriklausomybės klausimas“, in: Vadas, 1917 m. rugsėjo 7 d., Nr. 25, p. 1.

[35] „Protokolas“, in: Santara, 1917 m. lapkričio 26 d., Nr. 45, p. 2; Lietuvių balsas, 1917 m. gruodžio 7 d., Nr. 67, p. 1.

[36] J. Jablonskis, „Lietuvių žandarų krata“, in: Santara, 1918 m. kovo 4 d., Nr. 8, p. 2–3.

[37] „Lietuvių tautos meno fondas“, in: Lietuvių balsas, 1918 m. sausio 12 d., Nr. 3, p. 3.

[38] J. A. Herbačiauskas, „Apie viską ir nieką“, in: Mūsų garsas, 1925 m. kovo 1 d., Nr. 2, p. 3.

[39] „Mūsų jaunuomenės idealingumas. Jaunosios Lietuvos Red. ankietos rezultatai“, in: Jaunoji Lietuva, 1930, Nr. 4, p. 235.

[40] V. Biržiška, „Kuo mums brangus Vaižgantas“, in: Trimitas, 1935 m. gegužės 2 d., Nr. 18, p. 318–319.

Bernardinai-2020