Algirdas Matulevičius. Vydūnas – talentingas istorikas

Vydūno istoriosofinis ir istorinis kapitalinis veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių – lietuvių santykių (1932 m. Tilžėje vokiečių kalba, antras leidimas 1982 m. Čikagoje, 2001 m. lietuvių kalba Vilniuje, 2017 m. vėl vokiečių kalba Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen Miunsteryje) yra vienas reikšmingiausių, originaliausių ir aktualiausių iš Prūsijos ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos istorijos.

Apima kelias epochas nuo kryžiuočių užkariavimų vakarinių baltų kraštuose XIII a.  iki XX a. pirmosios pusės antro ketvirčio imtinai. Jis pirmasis ėmė kritikuoti tarpukario vokiečių tyrėjų Gertrudos Heinrich-Mortensen ir Hanso Mortenseno teiginius, esą Prūsų (Mažosios) Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) nėra autochtonai, o XV a.–XVI a. pradžios atsikėlėliai iš Didžiosios Lietuvos, neva tokie pat kolonistai kaip ir vokiečiai, tik šie, atsieit, ankstesni – nuo XIII a. Tikrieji krašto šeimininkai, tvirtina Vydūnas yra prūsai, lietuviai, sūduviai, kuršiai. Iki nacių įsigalėjimo valdžioje Vilhelmas Storostas buvo itin tolerantiškas ,lojalus Vokietijos pilietis, daugiausia dėmesio skyręs lietuvybės stiprinimui švietėjiška veikla, aukštai vertinęs vokiečių tautą ir kultūrą, propagavęs demokratines idėjas. Reiche stiprėjant tautinių mažumų prievartinei germanizacijai ir plintant nacionalsocializmo ideologijai, neigiančios apskritai kitų tautinę gyvastį, Vydūnui teko ginti lietuvybę, išaukštinti garbingą aisčių-baltų praeitį ir parodyti lietuvių kultūros ,kalbos svarų įnašą į Europos tautų civilizaciją, į demokratines vertybes. Jis skyrė Prūsijos ir Vokietijos valdžios politiką nuo vokiečių šviesuomenės(Hegelio, Herderio, Kanto, Goethes, Hamanno, Ostermėjerio, Schillerio, Sudermanno, Wicherto),ypač evangelikų dvasininkų, pastangų apginti lietuvių tautą kaip darbščią, dorą, taikią. Savo viena seniausių indoeuropietiška kalba, kilnumu ir gyvenimo būdu lietuviai išlaikė daugiausia archaiškumo, o germanai ir slavai per klajones daugelio šių savybių neteko.

Vydūno monografijoje pabrėžiama, kad Vokiečių ordino riterių tik technika, mūro pilys buvusios galingesnės ,bet baltai liko stipresni dvasia. Čia Vydūnas iškėlė moralės prioritetą. Idealizuojama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos valdovai. Anot jo ,joks karas, joks pavergimas ilgai nesužalojo tautos. Vydūnas, tartum XX a. baltų krivių krivaitis, pabrėžia kultūros uždavinį ugdyti tautiškumą. Tautos gyvastis kalba. Vydūnas matė, kaip žmonės, kalbantys svetima kalba, tampa aistringi išmoktosios  kalbos tautybės gynėjai .Taip elgėsi suvokietėję mažlietuviai. Galiu pridurti, taip atsitiko su sulenkėjusiais Vilniaus krašto didlietuviais. Į klausimą ar išliks lietuvybė Vydūnas monografijoje atsakė: Jeigu visi mūsų tautos žmonės tuo rūpinsis, tautai vėl bus suteiktas gyvenimas laisvoje Tėvynėje.

Nacius siutino knygoje skelbiama tautų taikaus sambūvio nuostata, įspėjimas, kad spartus ginklavimasis, naujausių išradimų Vokietijoje  panaudojimas tobuliausių ginklų gamybai gali sukelti naują pasaulio gaisrą. Militarinė totalitarinė valstybė išsigimė. Kokie pranašiški žodžiai! Dėl to jis nukentėjo. Genialus mąstytojas kūrė su širdgėla. Tik didis savo tautos patriotas ir drąsus talentingas mokslininkas įsigalint hitlerizmui, galėjo parašyti didlietuvių ir mažlietuvių, pastarųjų koegzistencijos su vokiečiais per keletą šimtmečių istoriją. Technikos pažanga, visuomenės  ir valstybės modernizacija turi tarnauti kilniam tikslui, pranašiškas numatymas, kad kai kurie jau mąsto apie keliones į kosmines erdves. Nacionalsocialistai, didvalstybės Trečiojo Reicho šovinistai jį smerkė kaip lietuvių nacionalistą. Vydūnas atkirto, kad mažlietuvių kova už savo kultūros teises, dėl gimtosios kalbos, tautos gyvastį esanti teisėta ir morali. Monografija užbaigiama viltimi, kad lietuvių ir vokiečių santykiai gerės. Taip ir atsitiko.

Vydūno knyga Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių yra vienas reikšmingiausių, objektyviausių ir plačiausių veikalų Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Tai testamentas mažlietuviams išlaikyti tautinį tapatumą, gyventi laisvoje savo per tūkstantmečius gyvenamoje žemėje. Savo kūryboje Vydūnas pasireiškė kaip tautinės savigynos, tautų lygiateisiškumo, laisvės, demokratijos, dorovės šauklys. Vydūnizmas tai epochinis reiškinys. Jei Vydūnas būtų buvęs vokietis, jis ir šiandien garsėtų pasaulyje kaip vienas žymiausių Europos humanistų, gėrio, moralės, ypatingo dvasingumo etalonas. Būtina mums iš jo priesakų mokytis ir įgyvendinti tai gyvenime.

Vilnius, 2017 m. rugsėjisvoruta