Alicija Dzisevič. Celina – įžymiojo poeto A. Mickevičiaus žmona

Adomas Mickevičius, būdamas 36 metų, nusprendė: arba vesiu, arba reikės galvoti apie vienuolyną. Vedybos pasirodė geresnė išeitis – jo vestuvių data buvo paskelbta praėjus vos porai savaičių po Celinos Šimanovskos – žymiojo dainiaus būsimos išrinktosios atvykimo į Paryžių. Pasirinkta nepaprasta data – 1834 m. liepos 22 diena. Celinai tą dieną sukako 22 metai. Jauna, graži, iš niekur atsiradusi mergina tapo didžiulio emigracijos atstovų susidomėjimo objektu. Mickevičius veda? Kaip? Kodėl ją? Nutilo emigrantų barniai ir negandos – visi, sulaikę kvapą, laukė.

  • Celina – įžymiojo poeto A. Mickevičiaus žmona

Į savo paties vestuves Adomas labai vėlavo – pamiršo, kad raktas nuo buto, kuriame buvo vestuvinis frakas – jo kišenėje, todėl išsiblaškęs bėgiojo, ieškojo atseit pamesto rakto arba kito frako. Patarnaujantis bažnyčioje jau buvo pasirengęs gesinti žvakes, kai pagaliau atvyko pavėlavęs Adomas, apsivilkęs paskolintą iš Eustachijaus Januškevičiaus fraką. Celina atrodė nuostabiai. Ignotas Domeiko (Ignacy Domeyko) rašo: „Ilgas nuometas siekė jos kojas, rankose laikė puokštę iš apelsinų žiedų; graži buvo, aukšta, nuostabių akių, laiminga ir Adomas, laimingiausias tarp žmonių. Vestuvės vyko Volovskių namuose ir šventėm iki paryčių“ (1875 m. rugpjūčio 5 d.). Volovskių šeima – žydų šeima, priėmusi krikščionių tikėjimą, frankistai. Jai priklausė 1831 m. mirusi Celinos mama, žymi kompozitorė ir pianistė, iš tos šeimos taip pat ir Rusijos imperatoriaus dvaro pianistė Marija Šimanovska. Per vestuves pasklido kalbos, kad „tie žydai viską pasisavina“. Žmonės nepalankiai pradėjo žiūrėti į jauną Mickevičiaus žmoną. Nemoka šeimininkauti! Nusikirpo trumpai plaukus! Užsimovė cilindrą! Celina buvo kitokia.

A. Mickevičius į paskalas kreipė mažai dėmesio. Jo galvoje rimti rūpesčiai: emigrantų ginčai, leidybiniai reikalai, darbo ieškojimai. Pinigų šeima neturi. Visas Celinos kraitis – dėžutė su mamos jai paliktais papuošalais. Jie nuolat užstatomi lombarduose, vėl išperkami, vėl užstatomi. Motina prieš mirtį nepasirūpino dukrų kraičiu. Celinos sesuo Helena po motinos mirties ištekėjo už Pranciškaus Jeronimo Malevskio – Vilniaus universiteto rektoriaus Simono Malevskio sūnaus. Seserų draugystė tapo kraičiu Celinai – tai sesė Helena Sankt Peterburge susidraugavo su rašytoju, etnografu ir gydytoju iš Vilniaus Stanislavu Moravskiu, ir jam papasakota Celinos istorija su juo kartu atkeliavo į Paryžių. Ten S. Moravskis perpasakojo ją lemtingų 36-erių sulaukusiam A. Mickevičiui: Celina poeto jau pažinota kaip gera, graži mergaitė, žaidžianti motinos salone, kur jo lankytasi ne kartą. Po motinos mirties ją paliko sužadėtinis gražusis Erazmas Puchalskis (po kelerių metų buvo pastebėtas Varšuvoje, kur gyveno bute kartu su… kitu vyru). Mergina iškeliavo pas tėvą, kuris po skyrybų su Marija gyveno naujai sukurtoje šeimoje Sielcų kaime. Tik mergina apsiprato naujoje šeimoje – tėvas mirė. Celina keliauja pas senelius į Varšuvą. Svarsto savo likimą – vienuolynas, guvernantė Paryžiuje arba Sankt Peterburge?

Po kiek laiko A. Mickevičius labai nustebo, kaip suveikė be jokios užuominos S. Moravskiui pasakyti žodžiai: „Jeigu Celina atvyktų pas mane į Paryžių, vesčiau ją.“ Jai šie žodžiai buvo perduoti ir 1834 m. birželio 28 d. ji atvyko į Paryžių. Kaip tik tą dieną laikraščiuose pasirodo žinia, kad Paryžiuje išleista A. Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“. Jaunieji susitiko. Vienuolyno šešėlis nublanko prieš abu. A. Mickevičius rašė: „Ji man patiko.“ Šeimoje vienas po kito gimė vaikai: 2 dukros, 4 sūnūs.

Blogai buvo tai, kad A. Mickevičius nustojo kurti, o Celina susirgo psichikos liga. Vyras vis sprendžia kitų problemas. Namie dvelkia vaikišku maistu ir skalbiamomis palutėmis. Celina, motinos rengta būti salono žvaigžde, perdėtai puošiasi, ištisai visą parą baisiai skambina fortepijonu ir dar baisiau dainuoja A. Mickevičiaus „Viliją“. Prieš vyrą pakelia balsą, vaikų neprižiūri. Emigracija vienijasi su A. Mickevičiumi sunkią jo gyvenimo valandą ir stengiasi kas kuo gali padėti šeimai, ištiktai tokios baisios nelaimės. A. Mickevičius kreipiasi į psichinės sveikatos namus šalia Paryžiaus, ir Celina kelis kartus (1838, 1841) yra paguldoma gydytis Vanveso ligoninėje.

1841 m. liepos 30 d. į Paryžių atvyksta buvęs Vilniaus universiteto Teisės ir moralinių mokslų fakulteto studentas, dabar „geros žinios“ skleidėjas mistikas Andžejus Tovianskis. Susitinka ir kalbasi su A. Mickevičiumi, įtikina Adomą atsiimti žmoną iš ligoninės. Žada ją pagydyti. Tiesa – po pokalbio su A. Tovianskiu Celinai geriau. Mickevičių šeima tampa visai priklausoma nuo A. Tovianskio terapeutinių gebėjimų, pasidaro jo naujai Paryžiuje įkurtos mistinės religinės sektos „Dievo reikalas“ sekėja. Brolis Adomas buvo kaip magnetas, kurio dėka sektos gretos sparčiai gausėja. Mistro Andžejaus idėjos įsiskverbia į A. Mickevičiaus Kolež de Frans nuo 1840 m. skaitomų paskaitų apie slavų literatūrą tekstus. Universiteto valdžia ilgai negalvoja – už Napoleono kulto bei tovianizmo idėjų propagavimą 1844 m. A. Mickevičius nuo paskaitų skaitymo yra laikinai atleidžiamas, po derybų jam paliekama pusė anksčiau gaunamos algos. Idėjiniai nesutarimai atitolina A. Mickevičių ir Mistrą – jų keliai 1846 m. išsiskiria.

Netrukus A. Mickevičius susižavi kitomis idėjomis – įžvelgia naujas galimybes atkurti žlugusią Abiejų Tautų Respubliką – jo tėvynę, nes Europoje pakvipo permainomis – bręsta Tautų pavasaris (1848–1849), aštrėja nesutarimai tarp Rusijos ir Turkijos, kurie peraugs į karą (1853–1856). A. Mickevičius aktyviai įsitraukia į politinę veiklą. Jis visas – ten.

Celina irgi kovoja: dėl vaikų – iš jų tyčiojamasi dėl tėvų įklimpimo į sektą, už vyrą, kuris neranda sau vietos praradęs gebėjimą kurti (beveik nieko neparašė nuo jų vestuvių dienos), už save – jos name apsigyveno dar viena vilnietė – Ksavera Deybel. „Deybeliukė nedidukė“, kaip ją eilėraštyje pavadino Julijus Slovackis, atvažiavo į Paryžių tobulinti dainavimo gebėjimų. Tapo A. Tovianskio sekėja. Buvo, tikriausiai Mistro siūlymu, priimta į A. Mickevičiaus šeimą padėti auklėti vaikus. Nepaprastas moters žavesys, intelektas, vaizduotė neliko A. Mickevičiaus nepastebėti. Paryžiuje 10 metų viename name arba labai artimoj kaimynystėje gyveno dvi A. Mickevičiaus moterys: Celina – jo santuokinių vaikų motina ir Ksavera – motina gal vienos nesantuokinės A. Mickevičiaus dukrytės – raudonplaukės Andre. Dėl to, kas iš tų moterų buvo tikroji Juzefo Rapolo Mickevičiaus, kuris augo Adomo šeimoje kaip santuokinis vaikas, motina – Paryžius abejojo.

Apie Ksaverą mažai kas žinoma. Jos egzistavimas po A. Mickevičiaus mirties kruopščiai slepiamas. Tuo pasirūpinti suskubo Adomo vyresnieji vaikai: Marija ir Vladislovas – poeto A. Mickevičiaus kulto kūrėjai. Ar turime teisę reikšti pretenzijas dėl to, kad vaikai stengėsi „išbalinti“ tėvo – genialaus poeto įvaizdį? Išliko duomenys, kad po Celinos mirties (1855 m. kovo 5 d.) Ksavera buvo galbūt A. Mickevičiaus supiršta ir ištekėjo už policijos komisaro Edmondo Mainardo. Praradusi pajamas, Ksaveros sukurta šeima paskendo skurde. Neturime duomenų nei apie ją, nei apie A. Mickevičiaus nesantuokinio vaiko likimą.

Celina mirė nuo krūties vėžio. Nesulaukė savo 43-ojo gimtadienio. Per 21 santuokos metus pagimdė 6 vaikus – ilgesnį savo santuokos laiką buvo nėščia arba maitino mažamečius vaikus. Palaidota Per Lašezo kapinėse Paryžiuje. Beveik po metų Celinos kūnas buvo ekshumuotas ir perlaidotas šalia Konstantinopolyje (1855 m. lapkričio 26 d.) mirusio ir 1856 m. sausio 21 d. Monmoransi miesto kapinėse palaidoto vyro – Adomo Mickevičiaus. Kartu pora po mirties išbuvo ilgiau – 34 metus. 1890 m. poeto kūnas buvo ekshumuotas ir perlaidotas Krokuvos Vavelyje – šalia karalių kapų. Celina Paryžiuje vėl liko viena.

VU naujienos