Alma Lapinskienė. Trijų Vilniaus okupacijų liudijimas

  Rapolo Mackonio dienoraščiai

Šiuolaikinė visuomenė, pavargusi nuo gyvenimo tempo, naujųjų technologijų, virtualios tikrovės, fikcijų, susvetimėjimo, vis labiau atsigręžia į autobiografinio žanro knygas: prisiminimus, laiškus, dienoraščius. Šio žanro naratyvas žada susitikimą su tikru gyvenimu, tikru įvykiu, tikru, nepramanytu žmogumi. Bene gryniausia autentika yra dienoraštis – ne tik tiesioginis jame užfiksuotų įvykių liudijimas, savotiškas dokumentas, bet ir patikimiausias pasakotojo sielos, pasaulėjautos, minčių atspindys. O tikri dalykai – nuoširdumas ir dokumentiškumas – vertingi visada.

Tarpukario Vilniaus žurnalistas, prozininkas R. Mackonis (1900–1982) greta labai reikšmingų atsiminimų paliko ir dienoraščių – 1928–1934 bei 1941–1943 metų. Šie du dienoraščių pluoštai sulaukė skirtingo likimo. Pirmasis atsidūrė ramiame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, antrasis – sovietiniame saugume ir kartu su straipsniais „Naujojoje Lietuvoje“ tapo R. Mackonio „kaltės“ prieš sovietų valdžią įrodymais.

        Pirmas R. Mackonio dienoraščio įrašas datuotas 1928 metų liepos 20 diena. Jame autorius bando pats sau išsiaiškinti, kodėl imasi rašyti dienoraštį.
Tekstas skelbtas Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)
 Šaltinis čia