„Kartą paauglystėj įkalbėjau mamą, kad sėstų ant motorolerio, sakiau, pavešiu tave, mama. Ji labai nenorėjo, bet įkalbėjau, o tada važiavau kiek įmanoma greitai ir, suprantama, nesuvaldžiau. Griuvom. Mama nusibrozdino kelius, rankas“, – prisimena rašytojas Alvydas Šlepikas, poeto Gintaro Grajausko klausiamas, ką savo gyvenime norėtų pakoreguoti, o ką – apskritai pamiršti.
– Nuojauta sako, kad jauti dėkingumą gyvenimui. Bet gal visgi kokią smulkią detalę būtum linkęs paredaguoti? Ką dar norėtum išmokti, o ką gal verčiau pamirštum? – klausia Gintaras Grajauskas.
– Gyvenimas yra atsitiktinumas. Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Net jei netiki Dievu, atsitiktinumu esi priverstas tikėti – tavęs juk galėjo tiesiog nebūti. Mama būtų nesutikus tėvo arba senelis močiutės ir keista suvokti, bet pasaulis būtų gyvenęs be tavęs. Net neįtardamas tavo egzistencijos galimybės. Kas nors būtų gyvenęs kitas – gal geresnis, padoresnis, talentingesnis už tave. O gal priešingai – niekšas.
Todėl esam priversti jausti dėkingumą pasauliui ir jo sukurtam atsitiktinumui. Juk esame loterijos laimėtojai. Ką laimėjom, tą laimėjom, norėti ką nors keisti gal būtų pernelyg įžūlu. Juk ir taip jau labai pasisekė – gyvenam puikiais laikais, matėm, kaip žlugo sovietinė imperija, kaip atėjo laisvė. Patys už tą laisvę ėjom prieš tankus ir likom gyvi. Auginam vaikus taikos laikais. Nepaisant to, kad aplinkui vis dunda karo būgnai ir vis randasi kaimynuos diktatorių, kurie norėtų mums diktuoti.
Jeigu galėčiau ką nors įžūliai keist, gal norėčiau turėti gražų balsą, dainuoti gražiai. Arba mokėti tapyti. Arba skraidyti.
Šiaip jau – gyvenam gerai kaip niekad. Žinoma, jeigu galėčiau ką nors įžūliai keist, gal norėčiau turėti gražų balsą, dainuoti gražiai. Arba mokėti tapyti. Arba skraidyti.
Sunku pasakyt, ką norėčiau užmiršt, nes viskas ir taip užsimiršta, tirpsta, tolsta, tilsta. Žinoma, yra, buvo tokių akimirkų, kurių nenorėtum prisiminti, bet kita vertus…
Kartą paauglystėj įkalbėjau mamą, kad sėstų ant motorolerio, sakiau, pavešiu tave, mama. Ji labai nenorėjo, bet įkalbėjau, o tada važiavau kiek įmanoma greitai ir, suprantama, nesuvaldžiau. Griuvom. Mama nusibrozdino kelius, rankas. Supyko. Man buvo gėda. Norėjau skradžiai žemę prasmegti. Tokias va patirtis gal ir norėčiau pamiršti. Bet mamos seniai nebėra. Jos veidas, jos balsas vis tolsta. Ir kiekvienas prisiminimas dabar atrodo svarbus.
– Ar jautiesi įgavęs kokios nors „gyvenimo išminties“? Kas ji apskritai yra, jei yra iš viso? Kokiais keliais ji ateina? Ar tiesiog paprastai – „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“, ir tiek?
– Gyveni, metai bėga, vis ką nors patiri, ką nors nuveiki. Kas nors įkrinta į tavo patirtį, pasilieka galvoje ar kur kitur (sieloje?). Galima sakyt, kad įgauni gyvenimo išminties, o galima sakyt, kad pasilieki toks pat kvailas, paviršutiniškas, naivus kaip ir anksčiau. Tai priklauso nuo nuotaikos – kartais esi protingas, o kartais (dažniau) pats sau esi paikas ir seklus.
Seniai seniai, kai man buvo vos treji metai (1969-ais), nuostabus poetas Uldis Berzinis, deja, neseniai mus palikęs, parašė tokį eilėraštį, jį paskui iš latvių išvertė Sigitas Geda: „Vienas didis vyras kartą buvo ir pasakė. / Vienas didis vyras buvo ir pasakė taip. / Kitas didis vyras buvo ir pasakė kitką. / Aš nesu joks didis vyras aš esu vyrelis mažas aš sakau ir taip, ir šitaip, ir priešingai.“
Jaučiai ir avinai sutverti kaktomušoms, o žmonės juk – kompromisams.
Dabar tų, kurie sako tik taip, o ne kitaip, iš viso yra labai daug. Gal net per daug. Visi aštrūs, nesutaikomi, visi turi skirtingus kompasus ir sukasi kiekvienas į savą Šiaurę. Atrodo, kad ne žmonių, o peilių esam civilizacija. Gyvenimo išmintis turėtų kiek nugludinti tuos ašmenis. Jaučiai ir avinai sutverti kaktomušoms, o žmonės juk – kompromisams. Tik beviltiška pamokslauti ir patarinėti – kiekvienas turi pats savo kailiu patirti ir kaktomušas, ir kompromisus. Būtų gerai mokytis iš svetimų klaidų, bet dar niekam tai nepavyko (kartais, epizodiškai galima pasimokyti ir iš svetimų, bet tik epizodiškai).
Apie muštus ir nemuštus kalbėdamas, Gintarai, kalbi juk figūratyviai. Perkeltine prasme. Tėvai manęs niekada nemušė. Gal mama kada ir pagrasino, bet buvo tai labiau juokinga negu baisu. O gyvenimas mušė. Kaip ir visus, tikriausiai. Apie tuos „mušimus“ galima pasakyti – sveiki atvykę į suaugusiųjų pasaulį. Ir, kaip sako džiaugsmingi optimistai: kuo ilgiau gyveni, tuo gyvenimas smarkiau tave lamdo. Bet nebūtinai aplamdytas geriau už lygų ir dailų.
– Kaip leidi savo laiką, kai nerašai ir negalvoji apie rašymą, filmavimus, spektaklius ir kitokius rimtus reikalus? Turi kur pabėgti nuo visko, kai labai įsiėda?
– Bėgu į skaitymą ir į gamtą. Skaitau kasdien. Nežinau, ar tai yra pabėgimas. Dažnai tai tarytum darbo tąsa. Bet ir pabėgimas taip pat. Gamta traukia vis labiau. Vis mažiau prasmės gatvių šurmuly, kuris anksčiau kviesdavo, be jo negalėjau. Dabar traukia tik didelių nepažįstamų miestų gatvės, nes jose gali išnykti. Vilniuje neišnyksi.
Vis mažiau prasmės gatvių šurmuly, kuris anksčiau kviesdavo, be jo negalėjau.
Pabėgimas svaigina. Maxas Frischas aprašė tai labai gerai. Kartą beveik buvau pabėgęs: įsėdau ne į tą autobusą. Atsitiktinai. Visą kelią pramiegojau – kartkartėm nubusdamas ir nustebdamas, kad visiškai neprisimenu kelio į namus. Padariau išvadą, kad namie buvau labai seniai. Bet pasirodė, kad tai kitas kelias, kita kryptis – vietoj gimtųjų Molėtų atsidūriau Alytuje, mieste, kur neturėjau jokių reikalų, buvau ten pirmą kartą. Stovėjau ir žiūrėjau į užrašą ALYTUS. Apėmė keistas jausmas – niekas nežino, kur aš, aš ir pats nežinau, ką toliau darysiu. Kaip Frischo herojus galėjau pabėgti. Bet nepabėgau. Grįžau. Sėdau į autobusą ir išvažiavau į Kauną – nenorėjau grįžti tuo pačiu keliu.
Trys Alvydo Šlepiko klausimai būsimam pašnekovui – aktoriui:
Esi talentingas aktorius, skaitovas. Bet man kažkas kužda, jog Tau bene svarbesnė sritis yra muzika. Ar būsiu labai toli nuo tiesos, jeigu sakysiu, kad viskas prasideda nuo muzikos?
Kiekvienas „dabar“ krenta į upę, kuri vadinasi „buvo“. Tai beveik citata. Beckettas negailestingas, bet sąžiningas. Kiek Tave žeidžia (o gal nežeidžia) meno, kuriuo užsiimi, efemeriškumas? Ir dar: kaip dabartis, mūsų laikmetis, mūsų realijos, mūsų problemos, mūsų vargai ir dabarties džiaugsmas siejasi su menu? Kaip koreliuoja? Ar Tau tai svarbu?
Esi artistas (specialiai taip vadinu, nes šis žodis artimesnis žodžiui „menininkas“ negu aktorius), gyveni svetimus gyvenimus. Ar nesinorėtų kuriame nors iš jų pasilikti? Ką dar norėtum suvaidinti? Ar yra tokių personažų, kurių nevaidintum nė už ką?
Iš Alvydo Šlepiko kūrybos:
LIŪDNA PASAKA
Berniuko motina žiūrėjo
pro langą
į vieną tašką, į
tuštumą
Tėvas pasakė: baisu
ji tik sėdi valgo ir
šypsosi – griebiau
vadeles ir
norėjau mušti per
nugarą
iš nevilties
Bet paskui pats savęs
išsigandau
Ką daryt man
ką daryt
kaip gyvent
Motina
tavo išėjo į tuštumą
jai po kojom debesys
vyšnių šakos
Ką matai ten, mama,
ką matai anapus matomo mūsų
anapus nematomo
kas niekam jau
nepriklauso
Motina tylėjo ir nieko nesakė
paskui, rodos, gūsis
vėjo
praėjo, o
mo
ti
nos
nėr
Ar tai buvo šešėlis
ar paukštis –
kvaila sakyti, bet sūnui atrodė
kad motina ėmė
suplasnojo
išskrido
pro
orlaidę –
tarsi nebuvus
Ir išėjo abu jos ieškot –
ėjo tėvas ir ėjo
Sūnus
Mama,
mama,
šaukė sūnus
mama,
mama!
Aniute,
Aniute,
šaukė tėvas
mylimoji,
mylimoji!
EILĖRAŠTIS SŪNAUS GIMIMUI
mėnulis užsidega, veidas liepsnojantis plaukia
naujagimis praplėšia akis, jo vyzdžiai – dvi juodos sietuvos
dvi visatos, kuriančios šį keistą, greitai senstantį pasaulį
mėnulis raukšlėjasi, žyla jo liepsnos
kūdikis išauga į vyrą ir ima mąstyti apie amžinus
apie begalinį, apie nieką, kuris neateis
mėnulis pažyra pelenų vėju, nuo vėjo pilkėja
vyro vyzdžiai, anka pasauliai, nyksta
kūdikis, sulinkęs į senį kaltina savo metus ir aklumą
išeina, šventai tikėdamas mėnulio jaunyste, pasaulių amžinumu
AMIRANAS
Naktis buvo skaidri ir mačiau:
šoko drakonai žvynuoti
raudona žvaigžde
jų šokis žėravo
nendrių sparnais
grojo šėlstantis vėjas
šiurpas ėjo žole ir paviršium vandens
aš įtempiau žąslus
ir šviečiantį kardą iškėlęs
šokau pirmyn
tarsi Dievo rūstybė būtų užgriuvus
meilės skaisčios žaidimus
TYLINTI MOTERIS
mama, verkianti tylioj ryto gelmėj
skambant toli rūke šulinių geležinėms grandinėms
prunkščiant arkliams ir
sunkiai žiūrint veršeliams drėgnomis
akimis
geriant paskutinę mano stiprybę
ir kvailą vyrišką baimę
ten migloje
juodųjų vyzdžių dugne
pirmi mano žingsniai ir kraujas
pirmas kraujas iš perpjauto vakaro
ir žolė kuri gimė kartu su manim
ir šviesa kurią atmenu tekant tavo ranka
ar tu ir esi dievas? Moterie
tu stovi ant nutrypto slenksčio
leidi šaknis iki pat gelmenų
iki kaulų geltonų
gulinčių žemės dugne
aš esu tiktai žvirgždo
akmenėliai į tavo pėdas įsipjovę
aš tik šimtmetį stengiuos išgirst:
vėjy girgžda
nesuteptos durys į priemenę
štai jau grįžta vaikai grįžta piemenys
ir užsidega rojum langai
per vėlai – man sakai –
per vėlai
LOPŠINĖ MOTINAI
pakartok girdėtus žodžius
kaip vėjas kaip vėjas
kaip akmuo
skurdžioje lūšnoje vakarienė
spragsinčios malkos
sniegas
vilnonė skara ir
tylus akordeonas
jo dantys blykčioja tamsoje
krūpčioja tamsos išgąsdintas kūnas
vienintelis miegas mus skiria
vienintelis sniegas
sujungia
kartok man lopšinės žodžius
kaip vėjas kaip vėjas
kaip akmuo
kaip liepsnojantis akmuo
mama
tylintis kriauklės perlamutras
vienintelis žvilgsnis
vienintelė šypsena
kaip vėjas kaip vėjas
kaip tolima akmeninė
melodija
sergstinti mus
IDILIJA
šventadieniais avys klausos varpų
skęsta saulėj, kamanių dūzgime
balti avinėliai skaldo žaibus
trys oranžiniai kryžiai žydram danguje
beraštis dievas laimina mus
trys kryžiai trys jo vardai
dulkėtas kaimo kelias –
pilnas paukščių, dulkių ir saulės
vasaros plunksnų – veda į lentpjūvę
trumpakelniai skrajūnai išskleidę rankas
pamažu atsiplėšia nuo žemės
ir skrenda
apačioj lieka džiugesio pilnas miestelis
besišypsančios mamos
nustebę kaimynai
ak, kaip viskas toli –
ir ruduo ir žiema
ir senatvė
Pavlovo šunys
Asistentės dienoraščio fragmentai
1926 m. vasario 5 diena
Tas vėjas ir tamsa taip slegia – nemėgstu žiemos. Bet kaip gera ateiti į laboratoriją ir pamatyti tą nuostabų žmogų, jo šypseną, jo akis, tokias geras ir teisingas. Kai Ivanas Petrovičius pasirodo, viskas tarytum nušvinta. Aš tikriausiai ne visai dar suvokiu, kokia garbė ir laimė dirbti su šiuo genijum. Svarbiausia, koks jis šiltas, mandagus, bet užtenka tik jo žvilgsnio ir beįsižiebiąs ginčas nurimsta – jo autoritetas toks visa apimantis, kad net saugantys mūsų institutą karininkai, rodos, išbąla jį išvydę. Net buržujai jį gerbia. Ir gerbė – juk ne veltui 1904 metais Ivanas Petrovičius gavo Nobelio premiją. Tiesą sakant aš nelabai suprantu, kodėl jis ją ėmė, bet gal čia tiesiog žmogaus klaida. Kita vertus, tame siaubingame cariniame režime reikėjo surasti galimybę vystyti proletarinį mokslą. Ir Ivanas Petrovičius Pavlovas yra pavyzdys, kaip proletarinis mokslas laužo buržuazijos ledus. Nes Ivanas Petrovičius yra tikrasis proletaras (nepaisant to, kad pasakoja bjaurius anekdotus).
1926 m. vasario 15 diena
Koks vis dėlto yra įžvalgus draugas Vladimiras Iljičius Leninas. Dabar, kai visur siaučia badas ir spaudžia nepritekliai, jis sugeba rūpintis mokslu. O tai yra būtina. Proletarinis mokslas yra mūsų šalies ateitis ir būtinybė. O kiek vargo teko patirti ir didiesiems mūsų mokslininkams – štai Koltušuose po revoliucijos išmirė visi šunys. Nuo neteisingo maitinimo. Kai pasakojo apie tai Ivanas Petrovičius, net susigraudino. Jau manė, kad prarasta viskas, kad viskas žuvo. Tada pasiprašė draugo Lenino, kad išleistų iš mylimosios tėvynės. Nematė kitos išeities (nors man rodos, kad gudravo Ivanas Petrovičius), tik išvažiuoti. Bet neišvažiavo, nes draugas Leninas padarė viską, kad akademikas Pavlovas turėtų sąlygas darbui ir eksperimentams. Nes tai ne šiaip sau eksperimentai, bet patys svarbiausi eksperimentai, nuo kurių priklausys ateityje mūsų proletariška sveikata. O vis tik kokių yra tamsių ir kvailų žmonių, kurie to nesupranta. Štai mūsų kiemsargis Nikiforas pūkščia krenkščia ir ranka moja: „Mokslas, mokslas, toks ten jūsų mokslas, jūs bjaurybės, šunelius pjaustot ir tiek“. Baisu, kad yra tokių aklų ir kvailų žmonių. Dabar galvoju, gal mano kaip komjaunuolės pareiga yra pranešti apie tokius bjaurybės kiemsargio žodžius?
1926 m. vasario 16 diena
Trečią kartą perskaičiau Sečenovo knygą. Nuostabus veikalas. Geniali knyga, tik neapginta eksperimentais, taip apie ją pasakė draugas Pavlovas. Rodos, kad jau suprantu, kodėl jis taip žavisi šiuo kūriniu.
1926 m. vasario 17 diena
Vis labiau pasitiki manim draugas Pavlovas. Štai, kad ir šiandien – važiavome aplankyti jo seno pažįstamo Nikolajaus Jurjevičiaus Obolenskio. Gyvena tas Obolenskis su savo senute vidury miesto, tuštumoj ir skausme. Pilkas jis, lygiai toks, kaip ir sienos. O Ivanas Petrovičius atsisėdo ant pilkos jo lovos, paėmė pilką jo ranką, nė kiek nesibodėdamas nei kvapo, nei atmosferos. Jo senutė tik nosį traukė. Užjaučiu jus, Marja Aleksandrovna, pasakė Ivanas Petrovičius. Ir jautei, kad skaudu jam. Kai išėjom iš tų pilkų namų, kai važiavom į Koltušus, atsiduso draugas Pavlovas ir pasakė: „Teisus de Lametri – mašina, tik mašina iš kaulų ir mėsos.“
1926 m. vasario 26 diena
Žmogaus burnos anatomija beveik nesiskiria nuo šuns burnos anatomijos. Tiesą sakant, nelabai dėl to net nustebau: evoliucija mus veikė visus vienodai – ir žmones, ir šunis.
1926 m. kovo 5 diena
Tfu, tfu, tfu, tfu, tfu – negi tai gali būti tiesa? Sužinojau, kad Serafima Vasiljevna tiki į dievą. Netikėjau tuo, netikėjau, netikėjau, nors girdėjau įvairiausių gandų. Kaip gali būti akademiko Pavlovo žmona ir tikėti į dievą? Vis dėlto kaip giliai gali įsirausti į mus buržuazinis nuodas. Pati savo akimis pamačiau – žegnojosi Serafima Vasiljevna. Dabar galiu pateisinti draugą Pavlovą ir jo gilią proletarinę draugystę su Marina Kapitonovna. Juk kaip turėtų būti sunku, būnant mokslininku, įsitikinusiu ateistu, kas dieną bendrauti su žmogumi, kuris tau juk kažką reiškia, bet yra juodžiausių prietarų valdžioje! „Serafima Vasiljevna yra draugo Pavlovo vaikų motina, o aš esu akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo minčių ir svajų motina“, – tai Marinos Kapitonovnos žodžiai, kuriais aš dabar tikiu.
1926 m. kovo 16 diena
Draugas Pavlovas ne tik didis mokslininkas, bet ir didis humanistas. Kaip gera būti šalia – pilna krūtinė gaivaus ir nepaprastai lengvo oro. Šiandien Kolia N. buvo vėl maitinamas šokoladu. Kaip gaila, kad aplink mus tiek daug tamsuolių – ČK nesupranta mūsų eksperimentų svarbos. Leitenantas Miša, kuris anksčiau man patiko, dabar jau beveik nebepatinka – matau, kaip jis nesupranta, kodėl mes kažkokį našlaitį Kolią maitiname šokoladu, kopūstų kotais ir puikia duona. Ir aš jam tikrai nepulsiu aiškinti, kas yra sąlyginis ir nesąlyginis refleksai ir kuo tai atsiliepia mūsų kasdienybei. Tiesą sakant, Kolios akys yra labai liūdnos. Nežinau kodėl.
1926 m. kovo 23 diena
Vis pasižadu ir pasižadu sau, kad rašysiu tave, dienorašti, kasdien, bet to neįvykdau. Svarbiausia, dėl užimtumo, bet ne dėl tinginystės. Draugas akademikas Ivanas Petrovičius Pavlovas pasakė – aš jau senas žmogus, nors gyvensiu dar trisdešimt metų, bet operacijas turi daryti jauni. Profesorius N. I. Krasnogorskis pritvirtino Koliai prie rankos odinį dirgiklį. Mes paspaudžiam pomputę ir Kolia jaučia dirginimą – tai jam sužadina seilėtekio refleksą. Kolia – visai kaip šuo. Paskui profesoriaus Pavlovo nurodymu N. I. Krasnogorskis Koliai iš burnos ertmės, nuo seilių kanalo, išvedė metalinį latakėlį, šis dabar stirksi jo skruoste. O pro tą latakėlį į specialų indelį teka seilės. Parodai Koliai ką nors skanaus, pavyzdžiui, kopūstą, ir seilės ima kapsėti. Tokia organizmo reakcija yra vadinama sąlyginiu refleksu. Akademikas Pavlovas daro tik švarius eksperimentus, jis eksperimentuoti pradeda tik tada, kai po operacijos vaikas arba šuo, arba kad ir beždžionė visiškai pasveiksta, kai nebelieka jokio uždegiminio židinio, kai temperatūra tampa normali. Ak, kiek mes prisikankinom su tuo Kolia, juk jam reikėjo būti ramiam, nesiblaškyti, neliesti rankomis iš burnos ertmės išvesto metalinio latako, bet kur tau, tai jis blaškosi lovoje, vartosi, tai jis kasosi. Su šuneliais kur kas paprasčiau, jie tiesiog įstatomi į tokį metalinį rėmą, kuriame jaučiasi ir gana laisvai (rėmas jų nespaudžia), ir kartu suvaržyti. Su Kolia gi nežinojom, ką ir bedaryti, todėl galiausiai Kolios rankas teko surišti. Kolia žiūri į mus piktai, bet jis kvailutis nesupranta, kad yra mokslo eksperimentų dalyvis, jam turi būti laimė ir garbė, kad jis taip tarnauja proletariniam mokslui. Juo labiau kad dabar jis gauna puikų maitinimą, kai visa šalis badauja. Sakoma, kad badauja net draugas Stalinas. O Kolia nebadauja – jam parodomas šokoladas arba ropė ir stebima, kas labiau sukelia seilėtekį. Žadame latakėlį išvesti ir iš Kolios skrandžio, kad matytume, kaip sąlyginis refleksas veikia ir ten, – išskirsime grynas Kolios skrandžio sultis. Su šuneliais jau seniai šitai darome. Žaizda užgis, o latakėlis visai netrukdys, tik reiks tam berniūkščiui šiek tiek mažiau judėti, kad nesugadintų eksperimento. Tai yra labai svarbu mūsų šaliai ir proletarinei medicinai, nes tai yra mokslas, o kartais atrodo, kad Koliai ant jo – nusispjaut.
O ČK karininkas Miša pavydi Koliai.
Aš matau, kad pavydi.
Bijau tą parašyti, bet kaip mokslininkė privalau – kai pagalvoju apie Mišą, mano vulva sudrėksta. Ir dar vienas įvykis – Miša priklaupė ir pabučiavo mano kelius. Bijau, kad proletariatas tokių buržuazinių švelnybių nepagirtų. Bet Miša yra čekistas – darbo žmonių gynėjas. Nežinau, ką man daryti.
1926 m. kovo 26 diena
Kokia nuostabi akademiko Ivano Petrovičiaus Pavlovo šeima. Šiandien didžioji dalis laboratorijos darbuotojų buvome pakviesti į akademiko namus. Kas norėjo, net vyną gurkšnojo. Serafima Vasiljevna pagrojo pianinu, visi įkalbinėjo ir Ivaną Petrovičių, bet šis vis atsikalbinėjo. Galiausiai taip pat sėdo prie instrumento ir šypsodamasis su dideliu entuziazmu atliko „Šuniukų maršą“. Visi juokėmės, kai pasakojo mūsų dievinamas akademikas apie tai, kaip mokėsi groti ir kaip jam nesisekė, bet jau šitą maršą tai užsispyrė išmokti ir išmoko. Nepadoru, sakė jis, man būtų eksperimentuoti su šuneliais ir jų maršo nemokėti. Paskui pasakojo mokslo šviesulys (ak, aš negaliu dar, matyt, iki galo suvokti, kokia mane laimė gyvenime ištiko, ir kiekvieną dieną likimui dėkoju, kad esu čia, pačiame proletarinio mokslo sūkuryje), taigi Ivanas Petrovičius pasidalino mintimis ir planais, kokie eksperimentai artimiausioje ateityje laukia. Jis nusprendė eksperimentiniu fiziologo keliu pažinti, ištyrinėti ir proletarinei realybei atverti žmogaus smegenų veiklą. Tai juk tas pats, kas ir skrandis, kas akis, kas blužnis, – smegenys tai toks pats žmogaus organas, kaip ir kiti, o mintys smegenyse atsiranda ir gimsta, nes veikia fiziologiniai dėsniai. Mums atvežė dar keturiolika paaugliukų, tokių sulysusių išgąsdintų ir juokingų didžiaakių valstietukų iš vaikų namų, nes jų tėvai seniai yra arba nusikaltę komunistinės tėvynės įstatymams, arba mirę, arba gal dingę be žinios. Alkani, kai kurie negaluojantys – akademikas Pavlovas įsakė jais gerai rūpintis, gydyti, duoti košės ir ropių. O vėliau, kai jaunųjų proletariato mokslo dalyvių organizmai sustiprės, jiems įtaisysime į skrandį ir kitus organus kateterius, sudėtingiausia bus, žinoma, su smegenimis, bet N. I. Krasnogorskis puikiai moka atlikti kaukolės trepanaciją, tikiu, kad viskas pavyks. Ak, kaip laukiu tų įdomių eksperimentų pradžios.
Kai sugrįžome iš svetingų akademiko Pavlovo namų, šiek tiek svaigino išgertas puikus prancūziškas vynas. Gal ir kvailai pasielgiau, bet Miša buvo toks atkaklus… Jis tikrai šaunus, tik kiek užsispyręs, bet tikras proletariato diktatūros karys – griežtas ir negailestingas. O mane jis – myli. Todėl nė kiek jo ir nebijau. Šiandien net prajukau, nes tikrai buvo juokinga, kai po coitus jis stovėjo laboratorijos perrišimo kambaryje su švarku, bet be galifė, susipainiojęs kariškuose savo autuose.
Paskui prieš užrakindami nakčiai laboratoriją, ją apėjome, patikrinome viską, ir aš labai pasipiktinau Kolios elgesiu – kiek našlaičių nori būti Kolios vietoje, tarnauti tarybinei tėvynei, proletariniam mokslui ir ateičiai. Juolab kad dėl eksperimento svarbos Kolia visada yra gerai pamaitintas, laikomas šiltai, keičiami jo patalai, o jis, nedėkingasis, to nevertina.
Jis žiūri tokiomis baisiomis akimis. Lyg nekęstų, lyg būtų žvėris. Tai, beje, tik patvirtina, kad žmogus evoliuciškai visiškai nesiskiria nuo šunų ir kitų žinduolių. Skirtumas tik tas, kad šunys neartikuliuoja žodžių. O Kolia kartais prabyla. Ir kas jį primokino tokių kalbų?
Viešpats jus prakeiks, sako man Kolia.
Toks mažas, o jau… iš tokių ir išauga liaudies priešai.
