Antanas A. Jonynas apie poeto darbą: užsidirbti pragyvenimui iš savo išgyvenimų ir kančių prilygsta spekuliacijai

Su poetu Antantu A. Jonynu susitariame susitikti pokalbiui po ką tik pasirodžiusios jo knygos „Naujieji sonetai“ pristatymo MO terasoje. Renginys užsitęsia, nes prie Nacionalinės premijos laureato nusidriekia eilutė gerbėjų, norinčių gauti autografą. Kantriai laukiu stebėdama tuos, kurie domisi autoriumi. Tikiuosi pamatyti hipių ar maištaujančio jaunimo, bet publika romi. Na, o poeto akyse šokinėja velniukai – juk A. A. Jonynas kritikų priskiriamas prie „tyliųjų sprogdintojų“, nes viena svarbiausių vertybių, kurias jis skleidžia – nepriklausomas vidinis žmogaus gyvenimas.

Pristatyme dalyvavęs rašytojas, dramaturgas Alvydas Šlepikas teiravosi poeto, kodėl knyga „Naujieji sonetai“ (Leidykla „Tyto alba“) išleista tokia plona, netgi palygino su sąsiuviniu kietais viršeliais. Švelniai „pabarė“ kolegą – poezijos knygos pasirodo ne kasmet.

Poetas, savo ruožtu, tikino, kad eilėraštis turi rastis iš kažkokios būtinybės. „Eilėraščius rašyti moku, galėčiau kasdien, be paliovos, bet nematau tame nei įdomumo, nei prasmės. Man pačiam to nereikia, užtenka ko prirašau“, – netikėtą požiūrį atskleidė kūrėjas.

Kūrybinės kančios tėra koketavimas

Sugriūva visas poetų ilgus metus kurtas įvaizdis. Kaipgi su rašymu „į stalčių“, kūrybos kančiomis, – klausiu A. A. Jonyno.

„Parašyti eilėraštį, kai esi profesionalas – nesudėtinga. Susigalvoji temą, ir tiek. Bet jeigu tam nėra vidinės būtinybės, kuri tave skatina rašyti, tai rašymas, tam tikra prasme – beprasmis. Pasaulyje poezijos yra parašyta tiek daug, kad jos visos niekas niekados ir neperskaitys. Rašyti reikia tai, kas pačiam svarbu, kas neramina, jaudina, slegia ar domina“, – aiškino jis.

Kūrybinės kančios, A. A. Jonyno pastebėjimu, didele dalimi tėra koketavimas, būdingas poetams. „Rašyti apie dalykus, kurie iš tikrųjų skaudžiai paliečia – nėra lengva. Bet rašant kitką, tiesiog profesionalo amato reikalas. Kaip taburečių meistrui ar puodžiui nužiesti puodą. Tai nėra kančios“, – tikino pašnekovas.

Dažnai tenka girdėti kūrėjus sakant, kad iš poezijos mūsų šalyje neįmanoma pragyventi. Tačiau melodingus eilėračius kuriantis poetas apie tai turi kiek kitokią nuomonę. Jo manymu, poezijos rašymas nėra darbas, ta tikrąja žodžio prasme. „Dirbti poetu, būti profesionalu, mano supratimu, nonsensas. Turiu mintyje darbą, už kurį gauni pinigus pragyvenimui. Pragyventi iš savo išgyvenimų ir kančių – truputį spekuliacija, kuri, netgi, sakyčiau – neskoninga“, – nestandartinį požiūrį atskleidė literatas.

Nuo 2011-ųjų Lietuvos rašytojų sąjungai vadovavęs A. A. Jonynas iš pareigų pasitraukė prieš kelerius metus. Paklaustas, kuo dabar užsiima, 66-erių metų poetas sakėsi esąs jaunasis pensininkas.

„Dabar darbų turiu netgi daugiau nei bet kada, nors ir atsikratęs administracinių pareigų. Daugiausia užsiimu vertimais. Verčiu daug poezijos, teatrui, įvairiausius dalykus. Tai jau galima pavadinti darbu. Antra vertus, man ši veikla teikia malonumą. Kūrybinis darbas, kuris įkvepia. Ypač tada, kai pats gali pasirinkti ką versti. Tai, kas pačiam atrodo įdomu“, – pasakojo jis.

„Rašyti apie dalykus, kurie iš tikrųjų skaudžiai paliečia – nėra lengva. Bet rašant kitką, tiesiog profesionalo amato reikalas. Kaip taburečių meistrui ar puodžiui nužiesti puodą. Tai nėra kančios“

A. A. Jonynas yra išvertęs poezijos, dramaturgijos, prozos iš vokiečių, latvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų ir kt. kalbų. Tarp jų – Johanno Wolfgango Goethe’ės „Faustą“.

„Su sudėtingiausiais vertimais – pats didžiausias įdomumas. Medžiagos pasipriešinimas, atitikmenų ieškojimas, kurių iš tikrųjų net ir nėra. Jei pavyksta, pajauti didelį atradimo džiaugsmą. Tačiau net ir tuo atveju, kai pasiseka prasčiau, tas susigrūmimas, kova su žodžiu – yra įdomi. Nežinau, kiek mano paties tekstai svarūs ar reikšmingi (ne man pačiam spręsti), bet tie, kuriuos pasirenku versti – būtent tokie. Tai, kad juos galiu pateikti lietuvių skaitytojui – didelis atlygis“, – pasidžiaugė A. A. Jonynas.

Paties poeto poezija taip pat išversta į daugelį kalbų: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, latvių, estų, armėnų, gruzinų, norvegų, švedų, rusų, serbų, slovėnų, kroatų, korėjiečių.

Pasaulis yra įdomus

Literatas prisipažino, kad jam, kaip ir kiekvienam kūrėjui, svarbi pirmoji knyga („Metai kaip strazdas“, 1977). Tačiau ne ką mažiau ir antroji ( „Atminties laivas“, 1980 ), nors anuomet ir ne visų gerai įvertinta. „Su ja pasijutau parašęs tai, ką norėčiau, susidėliojo pagrindiniai akcentai“, – trumpai apibūdino jis.

Su pastebėjimu, kad ankstyvesnėje jo kūryboje labiau dominavo meilės tematika, A. A. Jonynas sutiko – dabar tematika keičiasi. Tačiau pasakius, kad atsirado daugiau eilučių apie mirtį ir laidotuves, nenorėjo pritarti, kad tai tapo pagrindine tema.

„Rašai apie tai, kuo gyveni. Su amžiumi vis dažniau tenka susidurti su netektimis, praradimais. Natūralu, tada ir mirties tema tampa vis dažnesnė, kuri beje, ir jaunystėje būna labai aktuali. Bet tuo metu santykis su ja visiškai kitoks – teorinis ir žaismingas. O vėliau tenka patirti netektis, nuolatos atsisveikinti su artimais žmonėmis. Jauti, kad eini ne jaunyn, atsisveikinimo motyvai ateina natūraliai“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad prisijaukinti savo mirtį, aišku galima, bet nesinori su ja susitikti – pasaulis yra įdomus.

Tačiau poetas ne visada turėjo galimybių pasaulį patyrinėti, gyvenimas po „geležine uždanga“ padarė savo.

„Esu pakankamai smalsus žmogus, tačiau daug metų teko pragyventi tokioje valstybėje, tokioje visuomenėje, kai mano galėjimas išvysti ką noriu – buvo ribotas. Pastaruosius metus stengiuosi pasivyti tai, ko nepavyko padaryti laiku, – kukliai šypsojosi. – Mėgstu keliauti ir po pasaulį, ir po Lietuvą. Tai suteikia naujų patyrimų: susitinki su žmonėmis, pamatai kitus gyvenimus. Tų gyvenimų patyrimai virsta tavaisiais.“

Rašytojams būdinga atidžiai stebėti ir tyrinėti aplinką. Visgi A. A. Jonynas įsitikinęs, kad pažinti kitus turi būti svarbu ne tik kūrėjams, bet ir kiekvienam žmogui: „Jeigu mes visi pasistengtume pabandyti pajusti kito žmogaus būseną – visas pasaulis būtų daug geresnis.“

Karantino laikotarpis buvo nelengvas, kai kam teko pajusti visą jo svorį, finansinius išbandymus. Kūrėjai – ne išimtis. Tačiau ne vienam tai suteikė ir galimybių – skirti daugiau laiko sau, šeimai, kūrybai.

„Kiekvienas dramatiškesnis pokytis visuomenėje priverčia žmogų truputį sustoti, susimąstyti, pagalvoti apie tai, kas vyksta, kur einu ir ko noriu. Gali būti visai naudingas etapas menininkui. Pavyzdžiui, man šitas karantinas buvo produktyvus, ne tik todėl, kad pats kažką rašiau. Turėjau laiko atsidėti, susikaupti ir susikoncentruoti į darbus, kuriuos daug metų vis atidėliojau. Per šituos mėnesius pavyko padaryt daugiau nei kai kuriais metais“, – prisipažino kūrėjas.

Į klausimą, ar būdamas poetu nežino paslapties, kaip išvengti kasdienio bėgimo paviršiumi, A. A. Jonynas atsakė, kad tame yra savito grožio ir gėrio: „ Nuo jo nereikia smarkiai bėgti. Nežinau, ar iš tikrųjų žmogui reikia ilgai ir nuosekliai mąstyti apie prasmę savo buvimo. Nes prasmė ir yra pačiame buvime. Svarbiau būti, o ne mąstyti apie tai.“

A. A. Jonyno eilėraštis iš naujai išleistos knygos „Naujieji sonetai“:

Dulkantis įrašas

Jis viską iššvaistys. nepatausos –
prisiminimų gaivalai sukyla
išnirdami iš šniokščiančios tamsos
ir grimzdami į paskutinę tylą
absurdiškas pasaulis. bet ar tai
jo trūkumas? gal tai kaip tik paguoda
ir vien nuo to kad to nesupratai
pašiurpsta palaimingai oda
kaimynas šypsos. jo šypsnys neužgaulus
štai karstą išneša pro vartelius
vainikai (laurų) sučeža po kojom
ir šuo suloja garsiai. tik kimiau.
prisiminimai daug patikimiau
nei visa kita ką prisigalvojam

delfi-og-imageParengė Evelina Joteikaitė