Antanas Balašaitis. Kalba ir kalbos darbininkai regionų kalendoriuose

Kalendoriai, kaip tam tikra periodinės spaudos atmaina, Lietuvoje atsirado XVII am­žiuje. Lietuviškų kalendorių pradininko garbė priklauso švietėjui Laurynui Ivinskiui (1810–1881). Susigrąžinus lietuvišką spaudą, o ypač atgavus Nepriklausomybę kalendorių pagau­sėjo, jų tematika išsiplėtė. Dar XX a. pradžioje pradėti leisti ir regionų kalendoriai. Vienas pirmųjų buvo „Vilniaus kalendorius“ (1906–1938). Keliolika metų buvo lei­džiamas „Biržų kalendorius“ (1910–1927), ren­giamas evangelikų reformatų kunigo Povilo Ja­kubėno su Martynu Yču. 1914 m. Juozas Masiulis pradėjo leisti „Panevėžio kalendorių“. Panašių miestų ar regionų kalendorių leidžiama ir dabar. Be kitų dalykų, juose skiriama vietos ir krašto kalbai, ir kraštiečiams filologams. Šiuo aspektu apžvalgos autorius nagrinėja keturis kalendorius: „Leipalingio kalendorių“, „Šakių kalendorių“, „Sintautų kalendorių“ ir Joniškio krašto etninės kultūros kalendorių „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“.
Dėkojame straipsnio autoriui ir „Gimtosios kalbos“ redakcijai už galimybę
skaityti kalbininko Antano Balašaičio straipsnį, skelbtą 2018 m. rugpjūčio numeryje.

GK 2018-08_kalendoriai

Maloniai primename, kad jau galima užsisakyti „Gimtąją kalbą“ ir kitą lituanistams reikalingą periodiką.