Antanas Balašaitis. Kalbininkai ir poezija

Kalbos tyrėjų kartu ir poetų lietuvių filologijoje galima pastebėti jau nuo XIX a. pradžios. Pirmiausia minėtinas Mažosios Lietuvos raštijos kūrėjas Liudvikas Gediminas Rėza (1776–1840), kėlęs lietuvių kalbos reikšmę mokslui, gynęs jos teises viešajame gyvenime. Kalbos mokslui priklauso jo dviejų dalių filologiniai Biblijos vertimo komentarai (1816–1824). Buvo pradėjęs rengti vokiečių – lietuvių kalbų žodyną.

  1. Rėza daug nusipelnė lietuvių literatūrai: 1818 m. Karaliaučiuje išleido Kristijono Donelaičio ,,Metus“ (Das JAHR in vier Gesängen) su pratarme ir vertimu į vokiečių kalbą. Padarė pradžią ir folkloristikai, išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį ,,Dainos oder Litthauische Volkslieder“ (1825). Žinomi tik keletas L. Rėzos lietuviškai parašytų eilėraščių: ,,Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“ (skirtas Karaliaučiaus universiteto Lietuviškojo seminaro jubiliejui), ,,Prasta giesmele, pabusk“ (sąjungininkų pergalei prieš Napoleoną pašlovinti). Daugiausia eiliavo vokiškai. Minėtina idilė ,,Kelionė tėviškėn“ ir elegija ,,Nugrimzdęs kaimas“ apie gimtąjį 1786–1797 m. smėlio užpustytą Kárvaičių kaimą Kuršių nerijoje netoli Pervalkos: Kas bežinos po amžių tavo vietą, žydinti tėviške, / kurioj mano dainos skambėjo? / Bet tavęs, liūdnoji šalele, niekad mylėt nenustosiu / ir kiekvieną medį, kurs žuvo, savo sieloj nešiosiu.

Vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902) mūsų literatūrą išgarsino gimtąja anykštėnų tarme sukurta poema ,,Anykščių šilelis“ (1858–1859) ir eilėmis. Poemą apie Lietuvos gamtą jis pradėjo dar baigdamas Varnių kunigų seminariją ir baigė jau Sankt Peterburgo dvasinės akademijos studentas (1858–1859 m.). Tai buvo įžeisto klieriko atsakas seminarijos retorikos profesoriui, pareiškusiam, kad lietuvių prastuoliška kalba netinkanti poezijai. Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu poema buvo išspausdinta Lauryno Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose, vadinamuose metskaitliais. A.Baranauskas paliko ryškias pėdas ir lietuvių kalbotyroje. Lietuvių kalbos kursą skaitė Kauno kunigų seminarijos klierikams. Tas kursas iš užrašų buvo išspausdintas – ir ,,Kalbomokslis lëtuviszkos kalbos“ (1896) kurį laiką tarnavo kaip gramatikos vadovėlis. Be samprotavimų apie kalbos reikšmę indoeuropiečių kalbotyrai, išleistų Rusijos mokslų akademijos ,,Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ (1898), Baranauskas daug nusipelnė lietuvių dialektologijai: pirmasis pateikė detalią ir gerai motyvuotą lietuvių tarmių klasifikaciją. Ja remiamasi ir dabartinių dialektologų darbuose. Vertingi ir jo iš klierikų surinkti rytiečių tarmių tekstai, su Hugo Weberio įvadu išleisti Veimare ,,Ostlitauische Texte“ (1882). Todėl L. Rėza ir A. Baranauskas plačiai aptariami tiek literatūros, tiek ir lietuvių kalbos enciklopedijose.

Abiejose enciklopedijose minimas ir didžiojo ,,Lietuvių kalbos žodyno“ redaktorius profesorius Juozas Balčikonis (1885–1969). Jaunystėje ,,Viltyje“ ir kituose laikraščiuose Svyrūnėlio slapyvardžiu buvo paskelbęs eilėraščių, keletą pasakėčių, epigramų. Žinomas jis ir kaip vertėjas jaunimui reikiamos literatūros. Į gyvenimo galą pamėgino versti ir poeziją. To vertimo istorija tokia. Žinomam ,,Vagos“ leidyklos redaktoriui, buvusiam didžiojo žodyno talkininkui ir bendradarbiui Aleksandrui Žirguliui 1966 m. profesorius prasitarė turintis kažkokio jau mirusio Kėdainių bajorėlio išverstą Adomo Mickevičiaus poemą ,,Gražina“, duotą jam paredaguoti. Žodynininkas Antanas Lyberis, matęs rankraštį, teigia, jog tai ne tariamo bajorėlio, o paties Balčikonio vertimas su jo kalbai būdingu liaudišku stiliumi. Kadangi tuo metu buvo jau išleisti du šios poemos vertimai (Vytauto Sirijos Giros ir Justino Marcinkevičiaus), šis profesoriaus paskutinis mėginimas prisiliesti prie poezijos taip ir liko kaip įvairiopos veiklos faktas kalbininko biografijoje. Enciklopedijoje apie tai neužsimenama, bet rašoma knygoje ,,Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną. Atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį“ (2006), p. 213–214.

Iš kuklumo kylantis anonimiškumo siekimas būdingas ir kitiems kalbininkams. Nepriklausomybės atkūrimo metais (1990) pasirodė Vytauto Dubindrio eilėraščių knygelė ,,Vigilijos“. Papildyta iš rinkinio ,,Anapus rudens“ (1995) ji pakartota 2005 m. Šiame leidime greta slapyvardžio Vytautas Dubindris pridėta  jau ir pavardė – Ambrazas. Jos savininkas – Lietuvių kalbos instituto mokslininkas – akademinės ,,Lietuvių kalbos gramatikos“ (1965–1976) vienas iš svarbiausių autorių ir mokslinių gramatikų rusų ir anglų kalbomis atsakingasis redaktorius.

Ką galėtų reikšti toks simbolinis knygelės pavadinimas? Šiuo lotynų kalbos žodžiu (vigilia ,,budėjimas“) vadinamas krikščionių maldingas laukimas ateinančios didelės šventės, dažniausiai Velykų. Taigi ir rinkinio eilės turbūt skirtos laukiamai tautos prisikėlimo šventei.

,,Vigilijų“ pratarmėje autorius paaiškina: ,,Tais laikais, kai šie eilėraščiai buvo rašomi, apie jų spausdinimą negalėjo būti nė minties. Kelią  į viešumą jiems atvėrė Laisvė. Į skaitytojų rankas jie patenka pavėlavę, bet kalba apie dalykus, kurie yra amžini“. Daugelio eilėraščių nurodytos sukūrimo datos (nuo 1947 iki 1971 m.). Jos rodo, kad autorius pradėjo eiliuoti studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute. Rinkinyje 61 eilėraštis. Jie sugrupuoti tuzinais į skyrelius: Ženklai danguje, Įrašai ir Vigilijos. Pradžioje Trys paskyrimai (Perkūnui, Žalčiui ir Žemynai), o pabaigoje Vario raižiniai, Iš mirusiųjų knygos. Pirmajame skyrelyje sudėti autoriui lyrinę nuotaiką įkvėpę žvaigždynai. Eilėraštyje ,,Skorpionas“ kalbininkas vertina tradicijas ir išaukština žodį:

 

Į krantą išplauti drumstos laikų vilnies

išdidūs pakartokim seną ritualą.

Per amžius užkeikta daiktų prasmė,

tik žodis skamba kaip taurus metalas.

Jaunystė nuteikia meilės ieškojimams. 1948 m. sukurtame eilėraštyje „Peer Gynt“ autorius žavisi Henriko Ibseno to paties vardo draminės poemos herojės Solveigos meile:

Solveiga, pagaliau sugrįšiu pas tave!

Kaip baisiai tu ieškojai meilės – lyg gyvos ugnies!

Solveiga, ak Solveiga, mojanti nuo liepto:

Sudie! Jau paskutinįkart sudie!

To pat skyriaus eilėraščio ,,Riteriai“ elegiški vaizdai ir parašymo laikas – 1948 m. – vyriausiuosius skaitytojus nukelia į šiurpius pokario laikus:

Mes gulim aikštėje ant akmenų

užkloti gedinčio dangaus calūno

ir išlupti iš žalvario šarvų

kaip sunkūs vaisiai noksta mūsų kūnai.

Nė vienas nežadėjom nugalėt,

kai žemė atsivėrus mums po kojom degė.

Tai buvo neįmanoma! Kieno dabar eilė

įsmeigt į juodą sostą savo špagą?

Pragyvento laiko atšvaitų ir pamąstymų gausu ir kitame didesniame (246 p.) Klemenso Gerulio slapyvardžiu išleistame intelektualios poezijos rinkinyje ,,Žvaigždės kritimas” (2008). Kad tai kalbininko kūryba, rodo eilėraštis ,,Išeina ir sugrįžta“, įdėtas į darbo pabaigtuvėms skirtą leidinį ,,Dvidešimt lietuvių kalbos žodyno tomų“ (2002). Knygoje per pusantro šimto 1994–2008 m. sukurtų eilėraščių su dienos tikslumu pažymėtomis datomis. Knygos pradžioje pasitelktos iškilių autorių trys mintys apie meną, poeziją ir poetus, o pabaigoje ,,Žodis skaitytojui“. Jame autorius pasiaiškina, jog septintajai tauriajai aistrai buvo pasidavęs daugiau kaip prieš pusšimtį metų, taigi dar mokyklos suole, ir dėkoja Dievui už supratimą, kad tada rimtai eiliuoti nebuvo apie ką. Todėl ir nepagarbinęs kruvinojo stabo. Tik atėjus ilgai lauktam tautos išsilaisvinimui pradėjo eiliuoti: ,,Laisvo gyvenimo džiaugsmas ir skaidrus žmogaus gyvenimo skausmas vis pratrūksta žodžiais, eilutėmis <…> Gyvenimo liko mažytis trupinėlis. Mažiau – brangesnis”. Optimistas autorius ,,duoną valgęs iš mokslo“ dėkoja likimui ir skaitytojui.

Į knygą sudėtų eilėraščių temos universalios: Tėvynė ir tėviškė, namai ir pasaulis, žmogus ir Dievas, gyvenimas ir mirtis, tiesa ir apgaulė, laisvė ir kova, kalba ir daina. Eilėraščiai suskirstyti grupelėmis su reikšmingomis antraštėmis: Laukų aidai, Gyvatos sintezė sunki, Skausmo viltis, Nešk gyvenimą, Laiko lemtys, Vienatvėj su žmonėm ir kt.

Pavadinęs knygą ,,Žvaigždės kritimu“, autorius pirmąjį eilėraštį ,,Vasaros žvaigždėkritis“ paskyrė dangui, jo keliamai visatos didybei:

Tai stebuklų bažnyčia!

Žvaigždės žėri kaip žvakės,

Rodos spragsi aukštybių skliaute.

Amžinybių žinyčia –

Mirguliuoja plaštakės

Ugniašviesiam tylybių sraute…

Žvaigždėto dangaus didybė užburia ir ramina kūrėją sutikti su krintančios žvaigždės nulemtu likimu: Tavo akys pakeltos/ Ir tu visas pakilęs,/ Ir suklusęs visatos rimty./ Kūnas rimsta sugeltas,/Kraujas teka nutilęs –/ Tu užburtas rugpjūčio nakty (p. 9). Žvaigždes Gerulis poetizuoja ir eilėraštyje ,,Žvaigždžių malda“: jos žėrūnėlės, dangaus gėlės, jos tolių ilgesį augina.

Ilgesio kupini autoriaus prisiminimai apie kaimą eilėraščiuose skyrelyje ,,Žmogus čia vis gyvena“. Nuotaiką stiprina ir pavadinimas ,,Tėviškės trobelė prie kelio“, kur kvepėjo raudonos pinavijos ir dūzgė liepa prikvipus. Ir tuo keliu autorius išėjo į mokslo gyvenimą:

Į gyvenimą knygų –

Mokslo kelią vargingą.

Kaip lemties aukso stygų

Man to vieškelio stinga (p. 46).

Iš gyvenimo kelio tolio kūrėjas geriau regi savąją būtovę:

Ir gimtą namą mato kaip šventovę,

Tačiau negrįš jau niekad tuo keliu namolio (p. 49).

Grauduliu persunkti autoriaus prisiminimai eilėraštyje ,,Tėviškėlės nė ženklo…“, kur būdavo svyruonėliai kasočiai sustoję / iš kelionės sugrįžtančiam moja (p. 50), todėl

Dieną naktį vasarą žiemą

Vis regiu akyse gimtą kiemą,

Stubą, klėtį, tvartą ir kluoną,

Karštą krosnį ir minkomą duoną.

Odė tėviškei baigiama elegišku lemties akordu išėjusiems iš kaimų į miestus:

O galiausiai priglaudžia žemelė

Man ne tėviškės – Vilniaus smiltelė

Paskirta – ne gimtinė… Likime!

Išėjūnam mirt ten, kur negimę (p. 52).

Tai pačiai netektos tėviškės temai skirtas kaimo suniokojimą smerkiantis eilėraštis ,,Dvasia namų neranda“. Autorius prisimena: Už vieškelio svyravo jovarai/  Kaip broliai trys greta sustoję. Deja, pasikeitė viskas ,,kai girti stribai dainas ir pasakas sušaudė“, kai į kolchozus žmonės ,,brukti kaip gyvuliai į gardą, praradę savastį ir vardą“, o vėliau ,,melioracija plačių laukų išvarė žmones iš sodybų“, seniai ,,trūnija užrausti trys jovarai, sodybvietės be šeimininkų“. Pabaigoje ištarmė istorijai: Laikų tų kaimo kruvinų/ Per amžius neužmirš Žemyna (p. 57–58).

Aptariamo rinkinio autorius kritiškai žvelgia ir į praėjusio amžiaus Europos istorijos tarpsnį po Antrojo pasaulinio karo (eilėr. ,,Žemės planeta. 1945–2005“), kai valstybės buvo perrėžiamos kaip sūris, o Rytų sąjungininkas

Pusę jau žemyno atsirėžė

Durtuvais prismeigęs leido kraują

Bomba gąsdino Pasaulį naują

Srutinom idėjom žemę mėžė (p. 186).

Pilietiškas požiūris skelbiamas eilėraštyje ,,Prisiminki, pagalvoki“. Priminęs brandintą sunkią viltį Lietuvos, kalbos, tautybės / Pavergtos, niektos, draustos,  autorius kreipiasi į skaitytoją: Mielas drauge, / Pagalvoki, / Kur mes einame, kur brendam, / Spėję laisvėje atšilti, / Kad nestengiam lietuvybės / Atgaivinti nuskriaustos. (p. 196) Šalia lietuvybės autoriui rūpi ir tėvų kalbos būklė, jos ateitis gyvenimo kaitoje. Priminęs mūsų vakarinių brolių prūsų likimą, kalbininkas gailisi, kad Euroskambesio madingo, /  Jauni protai apžavėti / ir Savo gimtą žodį miršta / naužmogiai tuštybės mugių, o tarptautinių žodžių gožiamoje kalboje  Senžodžiai savi nemarūs / Kaip išgąsdinti balandžiai (p. 205). Laikų ir kalbos kaita apibendrinta eilėrašty ,,Išeina ir sugrįžta“:

Vaikai išeina nuo mamų,

Išeina dainos iš trobos,

Daiktai išeina iš namų,

Išeina žodžiai iš kalbos.

Tad gal reikia džiaugtis, kad:

Prie motinų kapų vaikai

Ir dainos grįžta į dainyną,

Prie Rumšiškių trobų daiktai

Ir žodžiai grįžta į žodyną (p. 204).

Apie sakomą žodį tarsi eiliuoti priežodžiai surimuoti: Žodis giria, žodis glaudžia, / Žodis peikia, žodis skaudžia. / Kai sakai, tai pagalvok. / Žodžiui vietą pataisyki / Kaip kad svečią paguldyki. / Kai sakai, tai pagalvok (p. 206).

Tokių surimuotų teiginių yra ir daugiau: skirtis liežuvi  – bilti, ir patarim  – tilti (p. 63), kas tvaru, tai svaru, kas svaru  – nemaru (p. 151–152).

Sklaidydamas šį eilėraščių rinkinį skaitytojas galės pasidžiaugti vaizdingom metaforom, palyginimais, ras ir naujadarų ar šiaip rečiau vartojamų žodžių. Jau pirmojo eilėraščio ,,Vasaros žvaigždėkritis“ Žvaigždės žėri kaip žvakės / Ugniašviesiam tylybių sraute… tarsi pratęsia Kazio Binkio ugniaspalvių aguonėlių ar Salomėjos Nėries meilės ugniažiedės epitetų tradiciją. Poetizuojamom žvaigždėm parinkta orginalių palyginimų ir kituose eilėraščiuose: Sidabro sagtys – / Žvaigždelės baltos; Žvaigždes kaip uogas / Nurenka rytas (p. 25). Norisi prigretinti čia ir dar vieną palyginimą – apie gimtinę:  Amžinoji tu saule, / Mano žeme gimtine (p. 176). Veiksmažodžiui senti autorius pritaiko antonimą: Žiemą senstu… Jaunėt­ – kada? / Jeigu vasara – / tokia trumpa… (p. 19). O štai keletas naujadarų: žvaigždės plazdūnėlės… dangumynuos baltos kėlės‘‘ (p. 42), snieglaukių tylybė (p. 23), išėjūnam mirt ten, kur negimę (p. 52), senatvėje… tamsėja būsimybė (p. 89), ateitis jau praėjo, esaties nebeliko (p. 146), o įgytis yra sugrįžus praeitis (p. 94), Europos nykoj šalta sielai (p. 122), gal patirsi dar staigmę – kokią meilę nelauktą (p. 145), naužmogiai tuštybės mugių (p. 205).

Po ,,Žvaigždės kritimo“ praėjus trejiems metams Klemensas Gerulis pasirodė su dovana Lietuvos vardo jubiliejui – išleido 20 dalių giesmę su prologu ir finalu ,,Tūkstantmetė Lietuva“ (2011). Skirdamas savo kūrinį tautos vaikams ir vaikaičiams joje autorius gieda apie žinotinus svarbiausius praeities įvykius: lietuvių tautos žygį ,,iš amžių glūdumos į istoriją – Valstybę ir Bažnyčią, tiesą ir laisvę“. Giesmėje primintos ,,jos didvyrių ir savanorių kovos, kankinių aukos, išminčių ir kūrėjų šviesa, pergalių ir netekčių kraujas – iki Kovo 11-osios“ (p. 48).

Giesmėje šriftu paryškintais žodžiais ( ir išnašomis prie jų ) autorius nori atkreipti dėmesį į kertinius istorijos įvykius ir tarsi kviečia plačiau su jais susipažinti, taip pat ir paskaityti tautai lemtingų įvykių dienomis jos dainių (Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Antano Jasmanto, Antano Miškinio, Vinco Mykolaičio-Putino) giedotus posmus.

Pradėdamas giesmę apie Lietuvos tūkstantmečio žingsnius autorius pasitelkia JAV kūrusio poeto kunigo Leonardo Andriekaus įsimintiną citatą apie tėvų kalbą kaip kūrybos šaltinį: ,,…gimtosios kalbos žodžiai ėmė kristi lyg stebuklingais aukso grūdais… Tuose žodžiuose, kadaise tartuose mūsų kunigaikščių, vaidilų, baudžiauninkų, knygnešių, savanorių ir partizanų <…> prasivėrė man gyva tautos istorija ir visa jos buitis lyg skausmingai kraujuojanti žaizda“ (p. 11).

Amžių virsme tauta Laže ir svetimų stekenta skaudžiai / Dainom gaivinosi nusidejavus (p. 16), bet po kelių šimtmečių

Suėjome jauni į Didį Seimą Vilniuj,

Atgavę knygą po sunkios kovynės –

Atgaut gimtosios Lietuvos Tėvynės –

Imperijai paskelbėm laisvės siekį kilnų.

 

Vos dviem dešimtmečiams prabėgus nuo atgautos Nepriklausomybės

Valstybių sienos stumdomos kaip skiedros,

Iš Stalino malonės – Vilnius mūsų,

Bet greitai Lietuva – raudonų rusų.

Nuo karo šmėklos temsta dienos giedros (p. 24).

Giesmė baigiama paskutinėm grumtynėm dėl laisvės:

Su kraujo broliais Loreta seselė –

Prie Bokšto tankam jie pastoja kelią

Ir amžiam jie sudaro kraujo šeimą (p. 39).

ir kvietimu ją branginti:

Imperija, sustojusi prieš tautą,

Gal nusiplaus kraujus nuo savo tankų,

Bet ne nuo sąžinės juodos, nuo rankų

(Bran) ginsim laisvę jų krauju atgautą (ten pat).

Finale autorius apibendrina:

Istorija – Tautos elementorius!..

Taip Tūkstantmečio kelias tiestas —

Mūs Vilnius – kunigaikščių ir karalių miestas

Ir Kryžių kalnas – Lietuvos Altorius (p. 43).

Jis baigiamas kaip ir Kudirkos ,,Tautiška giesmė“ kviečiant būti vieningus:

Tėvynė bus gyva, jei kūnas vienas

Tikėjimu dvasingas ir viltingas.

Žmogus per nukryžiuotą Dievą nemirtingas.

Nebūk, lietuvi broli, sau kiekvienas!

Slapyvardžiu nesidangstydamas ryžosi paskelbti nesigarsintus eiliavimus rašęs ilgametis Šiaulių universiteto profesorius daugelio kalbos vadovėlių autorius Vytautas Sirtautas (1921–2008). Su dėkingumu prisimenu jį dar jauną dėstytoją Klaipėdos mokytojų institute, kreipusį mane į mokslo kelią. Artinantis gyvenimo saulėlydžiui V. Sirtautas išleido poezijos rinktinę simbolišku pavadinimu ,,Dunksi laiko žingsniai nebylūs“. Vos spėjęs pasidžiaugti ką tik išleista knygele, Profesorius peržengė slenkstį į amžinybę. Rinktinę sudarė gyvenimo draugė ir daugelio leidinių bendradarbė Stasio Šalkauskio vidurinės mokyklos mokytoja ekspertė Jūratė Sirtautienė. Knygos viršelis (dailininkė Sigita Valančiūtė) pasitinka apgriuvusia arka ir virš jos šviesesniu langu. Skyrių antraštės iliustruotos lietuvio išeivio čikagiškio fotomenininko Algimanto Kezio fotografijomis.

Kaip rašo palydimoje anotacijoje kolega profesorius Kazimieras Župerka, tai iš stalčiaus pabėgę eilėraščiai. Savęs nusiraminimui kalbininkas juos rašė visą gyvenimą. Gal dėl to ir parinktas toks prislopintas knygelės pavadinimas. Į rinktinę sudėti 1952–1998 metais (dauguma su tiksliom datom) sukurti eilėraščiai (nuo ketureilio iki vieno puslapio) – iš viso 140. Jie sugrupuoti į 3 skyrius: Jaunystės miegantis sapnas, Mano valandos ir Būties mįslė. Kūrinėliai dažniausiai be antraščių.

Rinktinėje gausu intymios lyrikos. Autorių jaudina jaukūs artimi miškai, beržas baltaskaris, gegutė, strazdas, volungė – juos su savim visad nešuos (p. 15), jūra, kopos ir vyturio giesmė, išskrendančių gervių pulkai, bet yra ir pragyvento laiko aktualijų atgarsių. Eilėraščius persmelkusi nuotaika dažnai liūdnoka. Tai lyg ir patvirtintų žinomą aforizmą: džiaugsmas nekūrybingas, liūdesys kūrybingas.

1989 metais Profesorius keliavo po Žemaitiją. Kelionės eilėraščių nuotaika mistinė: su virpančiu grauduliu / kyla dvasia praamžė, / rudeninė, šalta / tiek mindžiota batų, / tiek metų žudyta / kyla ir plaikstos į dangų / iš mūsų laukų Lietuvos (p. 95) Aplankė ir poeto Vytauto Mačernio kapą: Ant kalvos prie vienišų medžių / vėl į tolį žvelgi, / vėl laukais rūkuos tolimuos / tu klajoji, / pražuvęs jaunystės pradžioj (p. 101).

Daug skaudžių minčių sukėlė žemaičių kankinių kraują sugėręs Rainių miškelis. Jiems skirtas ilgokas apmąstymų eilėraštis ,,Rainiai“. Autorius tarsi jaučia kankinių šešėlius, kurie: sugeltą sąžinę graužia, / stūkso ir stūkso rakštis / mūsų širdy, / tingiai velkas juodu šleifu / kraupi praeitis. Ji buvo slepiama, draudžiama minėti, bet taip ilgiau negali tęstis:

Neaprėpiami plotai baisios užmaršties

Mūsų tako negali užkloti (p. 76).

Prie apžvalgoje aptartų kalbininkų primintinas ir neseniai miręs Vilniaus universiteto profesorius Aleksas Girdenis, dialektologijos ir fonologijos veikalų autorius, eiliuoti pradėjęs dar vidurinėje mokykloje. Nuo 1962 m. pradėjęs dėstyti universitete, ėmė eiliuoti ir žemaitiškai. Penki jo eilėraščiai įdėti į žemaitiškos poezijos rinktinę ,,Sava muotinu kalbo…“ (1998). Eilėrašty ,,Sēstont“ Girdenis primena greitą metų bėgsmą ir gailisi pralėkusios jaunystės:

Ruoduos, nesenē vėsā palėkuom vīrā

I nulėpuom muotinā nu skraita.

Jaunīstelė, dielkuo to nuvītā

Dielkuo praliekē ir išnīkā tėik greit?

O dabar tarsi nekrologą belieka priminti Profesoriaus verstą Sergejaus Jesenino eilėraštį ,,Mes kaip lapai rudenį retėjam“, skelbtą 1995 m. Vėlinių išvakarėse Mažeikių laikraštyje ,,Santarvė“.

Taigi šie gimtojo žodžio tyrėjai ir puoselėtojai greta tiesioginio požiūrio į žodžius kartais pakylėjo juos į aukštesnį – kūrybos lygį: suteikė jausmus žadinančių galių.

„Mokslas ir gyvenimas“, 2012 m. nr. 1, p. 13–15

LKdraugija