Antanas Balašaitis. Rūpestis dėl žodžio ateities

Ką sako žodis? Nesunku paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, kokia jo vartojimo aplinka. Bet kaip apibrėžti žodį teoriškai? Juk žodžiai tokie įvairūs, skirtingos jų funkcijos kalboje, santykiai su tikrove ir žmogum. Dauguma žodžių pavadina tikrovės daiktus ar reiškinius, kiti ne tiek įvardija, kiek išreiškia žmogaus požiūrį į veiksmus, ypatybes. Be to, labai įvairūs žodžių tarpusavio santykiai, jie parodo žodžių reikšmės galimybes. Kalba yra savita garsinių ženklų sistema, o žodis – tos sistemos elementas, taigi bendrais bruožais žodį galėtume taip nusakyti: tai garsinės kalbos elementas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys (Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija, 1980, p. 10).

Filosofas ir poetas Antanas Maceina, plėtodamas filosofo Hanso Georgo Gadamerio mintį, jog „žodis yra žodis tik tuo, kas jame prabyla“, teigia: „O jame prabyla prasmė arba, kiek siauriau tarus, reikšmė. Nėra beprasmių arba bereikšmių žodžių […] Tikras kalbos žodis visados neša prasmę ir ją taria taip, jog mes iš tikro girdime ne žodį garsine jo lytimi, o jo teikiamą mums prasmę. Pats žodis dingsta savo prasmėje“ (Gimtoji kalba, 1991, nr. 8, p. 27). Todėl žodis, tariamas draugui, bendradarbiui ar mokiniui, tegu visada siunčia vertingą, prasmingą žinią – pagarbą, padėką, patarimą ar suraminimą. Ir sakykime juos nevėluodami, kad nereikėtų gailėtis laiku nepasakyto paguodos ar padrąsinančio žodžio.

Vien kalbininko akimis žiūrėdami, nuskriaustume žodį. Žodis, kaip ir kalba, yra ne vien socialinis, bet ir kultūros reiškinys, poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, iš motinų lūpų išdygęs ir mumyse pasisėjęs. Tarp svarbiausių žmogų ugdančių dalykų greta tėviškės peizažo poetas iškelia gimtąjį žodį:

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: Lietuva.

Šitie daina virtę posmai įgijo naują pavidalą dramoje „Mažvydas“ – paminkle pirmajam spausdinto žodžio kūrėjui, išleidusiam lietuvišką žodį į didįjį tautų istorijos vieškelį ir suteikusiam jam naujų jėgų. Literatūros tyrinėtojas Jonas Lankutis apie tą lietuviško žodžio žingsnį rašė: „Žodį tauta nusikala kaip ir valdžios kardą, kuriuo ji gina savo laisvę, skinasi kelią į šviesą ir laimę.“ „Vadinasi, žodis, kaip ir kalavijas, privalo būti švarus, teisingas, tarnauti laisvei, o ne prievartai ar melui“ (Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija, 1977, p. 119, 133). Priartėkime prie šios minties, ir gal neatrodys tušti raginimai gerbti ir branginti žodį.

Sakoma, kad XX a. buvo žodynų ir enciklopedijų amžius. Lietuvoje taip pat dirbamas nemažas ir organizuotas leksikografijos darbas: leidžiama daug praktinių dvikalbių, terminų žodynų. Tai rodo visuomenės domėjimąsi dvasinės kultūros dalykais, rūpinimąsi lietuvių kalbos išgalių plėtojimu.

Galime džiaugtis ir didžiuotis 2002 m. sėkmingai baigtu didžiuoju „Lietuvių kalbos žodynu“. Dabar reikėtų išleisti ir susikaupusius jo papildymus (yra beveik pusė milijono lapelių). Dažniau leidžiamas „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, parengtas ir kompiuterinis jo variantas. Rengiamas, deja, lėtai, bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Išleistas Kazimiero Gaivenio ir Stasio Keinio parengtas kalbotyros terminų žodynas. Turime jau ir du „Lietuvių kalbos enciklopedijos“ leidimus (1999, 2008), kur ne tik išsamiausiai paaiškinti svarbiausi terminai, bet aprašyti ir lietuvių kalbotyros leidiniai, nusipelnę kalbininkai.

O kas laukia lietuviško žodžio žvelgiant į ateitį? Kalbininkams rūpestį kelia globalizacija ir jos padarinys – daugelio mažų tautų ir etninių grupių kalbų mirtis. Tai nuostolis kultūrai ir istorijai. Dar XIX a. pradžioje amerikiečių poetas ir publicistas Ralfas Voldas Emersonas yra pasakęs: „Kalba yra istorijos saugykla, per žodyną ir gramatiką ji pasakoja savo praeities įvykius.“ Didžiosios Britanijos kalbininkas Deividas Kristalas (Crystal) tarsi pratęsia šią mintį: „Mirdama kalba nusineša mūsų ryšius su praeitimi, o tada liekame vieniši“ (Kalbos mirtis, 2005, p. 48). Todėl susirūpinus aplinkosauga prabilta ir apie kalbos ekologiją, kuriamos tarptautinės organizacijos ir institutai tirti nykstančioms kalboms, rengiami simpoziumai, nes, kaip teigia Kristalas, „mes gyvename kritiniu kalbų istorijos laikotarpiu, o dauguma žmonių to nežino“ (ten pat, p. 9). Pageidavimų ekologiškai žiūrėti į kalbą buvo reiškiama ir anksčiau. Štai amerikiečių rašytojas Oliveris Vendelis Holmsas (Holmes) kalbos svarbą bendruomenei ir jos likimui 1860 m. yra nusakęs gražia metafora: „Kiekviena kalba yra šventovė, kurioje saugomos ja kalbančių žmonių širdys.“

Apie lietuvių kalbos duomenų kaupimo ir jos išsaugojimo svarbą stiprėjančios germanizacijos akivaizdoje XIX a. buvo prabilę ir Mažosios Lietuvos veikėjai. Būgštavimai dėl lietuvių kalbos likimo, nors ir ne iškart, pasitvirtino. Antrasis pasaulinis karas sunaikino etninės Lietuvos vakarinę dalį ir lietuvininkų kalbą buvusioje Rytų Prūsijoje. Užsitęsusi sovietų okupacija atnešė grėsmių ir lietuvių kalbai. Dangstantis tautų draugyste, buvo vykdoma rusinimo politika. Tai sukėlė pasipriešinimą – visokeriopas kalbininkų ir pedagogų pastangas saugoti kalbą. Priešintasi mėginimui rusų kalbos pradėti mokyti nuo antros klasės, kol vaikai dar neišmokę gimtosios. Deja, dabartiniai švietimo reformatoriai tos blogybės iš peršamos anglų kalbos nenori matyti.

Neliko nuošaly ir rašytojai, kaip ir ankstesniais Mažosios Lietuvos germanizavimo ar carinės Rusijos priespaudos laikais. Poezijoje dažna tapo kalbos tema. Ją pradėjo Janina Degutytė. Tragiškos istorijos ir kalbos motyvų kupinas chrestomatinis eilėraštis „Gimtoji kalba“ (1964) apie tarsi iš duonos kvapo ir miškų giesmės lūposna įdėtą lietuvišką žodį, kuris liko kraujo raidėm / Ant kamerų akmens ir pelenuos. / Pasaulio kryžkelėj – prie Nemuno ir Baltijos – / Likimas motinos kalba dainuos. Kalbos temą įvairiai plėtojo Eduardas Mieželaitis, Aldona Puišytė, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas. Ryškiausias kalbos poetas ir istorinės atminties žadintojas – Justinas Marcinkevičius. Populiarios tapo jo metaforos kalbos namai, žodžio tėviškė, kaip aforizmai cituojami sakiniai apie kalbą: graudi ta amžina malda už kalbą; kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?; be jo ir mes ne mes (Kazimieras Župerka. Gimtosios kalbos tema lietuvių poezijoje, Sielos tėvynė – kalboj, 1997, p. 17).

Rašytojas Vytautas Rubavičius apibendrindamas dėmesio kalbai priežastis ir tikslus teigė, kad lietuvių poetai aiškiai jautė kalbą esant paskutinį tautos gyvybingumo šaltinį, literatūroje „buvo iškelta kalboje glūdinčios istorinės atminties svarba, stengiamasi apčiuopti kalbines gimtojo pasaulio, gimtinės šaknis, išgirsti gimtąja kalba tariamą Dievo žodį“, „buvo pajausta kalboje glūdinti laisvės ir laisvo gimtojo pasaulio galimybė“ (Literatūra ir menas, 1991 m. lapkričio 9 d.).

Įvairiais epitetais puošiamas gimtosios kalbos motyvas skambėjo daugelio poetų posmuose. Tautos šauklys Bernardas Brazdžionis ilgą naktį kalėjusį lietuvišką žodį vadino šventu ir kvietė jį didingai skambėti, šaukti į žygį prieš svetimą jungą (1941). Aldonos Puišytės poema „Įvardijimai ir sąskambiai“ (1978), tiesiog poetinė lietuvių kalbos istorija, baigiama kreipiniu: Sielos tėvyne, kalboj tu esi, spinduly atminties per amžius, / giliausių jausmų patyrimuos nušvintanti ugnies rašmenimis. Gintautas Iešmantas kviečia: Išaukštinkime žodį, motinų į lūpas mums įdėtą. / Tegul su žvaigždėm jis sielom šviečia giedras ir svaigus. Vytautui Skripkai gimtoji kalba – miškų ir pievų tėvynė / ir malda uždarytų kalėjimuos. Eduardas Mieželaitis lietuviškų žodžių prašė: Meldžiu, nepalikite mano / Namų, nepalikit, meldžiu / Gyvos Lietuvos – ji gyveno / Ir gyvu gyvens tik žodžiu: / Lietuviais esame / Mes gimę… (1978).

O vienas iš išeivijos poezijos motyvų – gimtosios kalbos mirtis svetimoje žemėje. Tokių motyvų gausu Algimanto Mackaus ir Kazio Bradūno poezijoje. Primindamas prūsų kalbos sunaikinimą poetas liūdi: Kalba kaip varpas nutyla / Tarp lūpų amžinai… / Niekad nebūsi prikelta, / Niekam nebūsi sava. / Paliečiu žodį šaltą – Tu negyva (Kazio Bradūno eilėraštis „Paskutinis prūsas“, 1980).

Justinas Marcinkevičius knygoje „Pažadėtoji žemė“ (2009) apmąsto kūrėjo misiją sovietmečiu. Stiprėjant rusinimui kilo „dvasinė rezistencija, kūrybos ir kultūros budėjimas“, priešinimasis „ieškojo būdų prabilti – pusbalsiu, užuominomis, Ezopo žodžiais, pasinerti į istoriją ir jos analogijomis kalbėti apie dabartį. Žmonės suprato, ačiū jiems, kad suprato. Niekada poezijos žodis nebuvo taip arti žmonių, tarp jų ir su jais, kaip vadinamaisiais stagnacijos metais“ (p. 83).

Kas turėtų rūpėti dabar, kai Lietuvą ėmė skalauti globalizacijos bangos, sparčiai pasiglemžiančios nemažą tautos dalį ne vien fizine prasme? Ar pakilsime joms priešintis? Lengvai susižavima iš Vakarų ateinančia vartojimo kultūra ir jos puošmenomis. Kaip mūsų kalbą veikia per televiziją plūstanti triukšminga visokių šou „kultūra“, popmuzika su angliškomis dainomis net mokinių dainų konkursuose, verstinis teatro repertuaras su gatvės purvo ir visokios bjaurasties estetika, padugnių žargonu?

Ką šiame vyksme gali padaryti mokykla? Prieškarinės nepriklausomybės metais ji budėjo gimtojo žodžio ir tautiškumo sargyboje, o dabar? Deja, galime tik atsidusti kosmopolitiniams švietimo reformatoriams numarinus Atgimimo metais keltą tautinės mokyklos idėją. Liko tik ženklas – Trispalvė prie mokyklų. Televizija ir kompiuteriai su įvairiausiais žaidimais į šalį nustūmė knygų skaitymą, o siūlomi testai neugdo motyvuotos minties raiškos. Panevėžietė mokytoja ekspertė Lionė Lapinskienė, nuo 2000 m. dalyvaujanti valstybinėje egzaminų komisijoje, nerimauja, kad „moksleivių raštingumas prastėja, mąstymas primityvėja.“ Po 1991 m. nebereikalaujama skaityti viso kūrinio, apsiribojama ištraukomis (Genė Silickienė. Lietuvių kalba – ties bedugne, Respublika, 2009 m. balandžio 23 d.).

Tebėra opi svetimvardžių gramatinimo problema. Iki šiol lietuvių kalba pajėgė sugramatinti svetimus tiek religijos, tiek geografinius vardus. Verta prisiminti bendrinės kalbos ugdytojo Kazio Ulvydo nuostatas dėl svetimų kalbų tikrinių žodžių priderinimo: „Lietuvių kalba, imdama iš kitų kalbų tiek bendrinius, tiek tikrinius daiktavardžius, kur tatai įmanoma, juos gramatina. […] Ir tai nėra nei kalbininkų, nei šiaip atskirų kalbos vartotojų prasimanymas, o tvirtas iš pačios kalbos istorijos, iš kalbos esmės ir prigimties išplaukiantis dėsnis, su kuriuo turi skaitytis kiekvienas kalbos vartotojas“ (Kalbos kultūra 24, 1973, p. 11). Nereikėtų praleisti negirdomis ir Vinco Urbučio argumeñtų šia tema, išdėstytų straipsniuose ir knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2007). Tik tolesnė lietuvių kalbos raida parodys, kas laimės nesibaigiančiame ginče dėl svetimų tikrinių vardų: ar originalios formos, ar priderintos prie savos rašybos ir gramatikos.

Buvusį prievartinį rusų kalbos poveikį netruko pakeisti susižavėjimas anglų kalba kaip priemone pasinerti į Vakarų pasaulio galimybes. Tik ar nepaklysime jame išsivaikščioję iš Lietuvos, kaip yra įspėjęs poetas kunigas Ričardas Mikutavičius. Poetas Justinas Marcinkevičius eilėraščių rinktinėje „Vienintelė žemė“ (1982) rašė: baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele. Su gailesčiu ir perspėjimu baigė poetas: baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti (p. 107). Nepaleiskime lietuviško žodžio rankos, matykime jį ir girdėkime.

Gimtoji kalba, 2011, nr. 4, p. 3–7.

Šaltinis čia