Antanas Gustaitis. Poetai ir poezija

Kas yra poetas, yra lygiai taip pat sunku atsakyti, kaip ir į klausimą: kas yra tas keistasis sutvėrimas Pegasas? Ar tai koks Vytauto laikų žemaitukas arklys, kuriuo, anot Simano Daukanto, prisipylęs kailinių rankovę barščių, galėdavai nujoti iki Juodosios jūros ir sugrįžti į Pilviškius, ar – propagandos išaugintas sovietinis gaidys, kuriuo gali ir joti, ir skristi?

Seniau poetu buvo laikomas ilgaplaukis jaunuolis, po kaklu pasirišęs jį apgavusios mylimosios gedulingą kojinę ir ligi pat savo natūralios mirties pasiruošęs pasikarti.

Dar nepriklausomoje Lietuvoje poetai buvo visi seksualinio ilgesio kamuojami gimnazistai, bet dabar čia, moderniška auklėjimo sistema tą ilgesį patenkinus, išnyko ir visa ši jauniausioji poetų karta. Užtat pastaruoju laiku vis daugiau atsiranda 80 metų amžiaus poetų-veteranų, kuriem į gyvenimo galą tas diegiantis ilgesys vėl grįžta iš naujo, bet jau nėra jokių priemonių jam pasotinti.

Komunistiniuose kraštuose poetas yra besiraitantis sliekas su žmogaus galva, kurio buržuazinį galą nukirtus atauga naujas lygiai toks, kokio to meto komunistinė valdžia nori.

Kadangi poetui yra būtinas kančios išgyvenimas, tai grynojo lyriko pavyzdžiu galėtų mums šviesti ir iš svetimos šeimos židinio brutalia ranka pro langą ištremtas nuogas viengungis, per žydintį pavasario parką verkdamas bėgantis namo.

Kaip mes ten dėl poeto definicijos sutartume ar nesutartume, vis dėlto poetu būti yra didelė šlovė ir dar didesnis patogumas.

Šlovę liudija jau ir tas faktas, kad dešimtmečius studijavę daktarai, inžinieriai ir net idealistai graboriai bei politikai tuoj po mirties išnyksta iš tautos atminties kaip cigarečių dūmai, o keturių klasių nebaigęs poetas vis tiek išlieka tvirtai įamžintas literatūros kritikos straipsniuose kaip išdidus grafomanas, piepučio dainius, bergždžia mūzos Polihimnijos karvė, dvasios eunuchas ir papuoštas kitais panašiais nepamirštamais vardais.

Be to, šios rūšies menininko profesijos pažymimasis žodis žmogų ir gyvą gerokai pagražina ir net padidina jo savimi pasitikėjimą. Pavyzdžiui, parašęs bent vieną eilėraštį, tu jau nesi anksčiau kalboje ar spaudoje pravardžiuotas koks nors Ilgaausis Jonas, o nuo šiol visada – poetas Jonas Skurdulis. Dabar jau ir tavęs kadaise nemėgęs kaimynas prie garbės stalo į tave pagarbiai kreipiasi: „Pone Poete, gal dar vieną mauką mano sąskaiton?“

Pagaliau tu jau gali fotografuotis, sėdintis su valdžios viršūnėm, buvusiais generolais, pulkininkais ir akušerėm, padidindamas juos savo artumu, gali drąsiai reikšti savo nuomonę apie visatos sąrangą vištų augintojų simpoziumuose, nusmaigstyti laisvės kovos gaires nuo Altos iki Vliko ir Bendruomenės, o jeigu tautos vardu prikalbėtum ir akivaizdžių nesąmonių, tai vis tiek klausytojai atlaidžiai tartų: „Neimkite į galvą, ką tas mišiugina poetas mums čia vapalioja.“

Nepamirškime, kad poetas yra daug geriau apsaugotas ir nuo spaudos bei visuomenės šmeižtų, negu koks nors kolūkio pirmininkas. Pavyzdžiui, jeigu praeiviai pastebėtų išgarsėjusį poetą, gulintį aukštielninką lietaus balos pliurzėje ar kniūbsčią rudens šunkelio provėžoje, tai niekam nė į galvą neateis įtarimas, kad jis nuvirto nuo kojų girtas. Juk kiekvienas kultūringas žmogus supras, kad čia jo tautos dainius arba aukštielninkas atvirtęs aprūkytais akių stiklais žvelgia į dangų, ieškodamas įkvėpimo ir atsakymo į amžinuosius klausimus žvaigždynuose, arba užsikniaubęs ir nosį įbedęs į purvą intymiai ir patriotiškai kalbasi su savo gimtąja žeme.

Didelę privilegiją poetui teikia ir jo poetiška kalba, pasižyminti originaliu žodingumu ir stiliumi.

Kai eiliniam nepraustaburniui tik už vieną pavartotą nekasdieninį žodį gali bet kas išmušti net keturis priešakinius dantis, poetui įkvėpimo metu leistina rašyti, kad jo apdainuojamos mergaitės galva panaši į žydintį kaktusą, kad jos liemuo primena itališkąją salami, kojos – dzūkelio vežimo ienas, rankos – du suvalkiečio dalgiakočius, o satyrikui net galima eiliuota forma tarti, jogei Marytė turi bambą ant nugaros…

Iki šiol mūsų literatūroje vyravo poetai vyrai, bet pastaruoju laiku, visiškai atsipalaidavus šeimyninio gyvenimo varžtams ir atsiradus daugiau palankių progų naujiems kentėjimams, iškyla vis daugiau ir poečių moterų. Nors aš poetes moteris labai gerbiu, mėgstu ir net myliu, bet tiktai svetimas, o savo žmonos poetės nenorėčiau turėti. Dėl to bičiulius galiu įspėti, kad ši nelaimė kartais į namus ateina labai palengva ir minkštais pantapliais, bet išeina su dideliu triukšmu, daužydama brangius indus ir spiegdama.

Taigi, jeigu pastebėsite, kad jūsų prisiega vidurnaktį slaptai išlipa iš lovos, vienmarškinė stovi prie lango ir dūsauja į mėnulį arba gaudo tuščioje erdvėje muses, žinokite, kad poezijos grėsmė jau prie pat jūsų šeimos durų. Netrukus užuosite karčius svilėsių dūmus, į kavą vietoj cukraus bus pripilta muilo miltelių, sriuboje plaukios ilgi plaukai, ant valgomojo stalo atsiras moteriški batai, apatinukai, kojinės ir bauchalteriai, o lovoje – taukuota keptuvė, gausybė apelsinų žievių ir duonos trupinių. Dar po kelių dienų savo žmonos poetės rankinukyje jau galite rasti pirmą maždaug tokį eilėraštį, dedikuotą tik jai vienai težinomam „Nežinomajam“:

Ar tu žinai?.. Ar tu žinai?.. Ar tu žinai?..

Koksai nepakeliamai graudus ilgesys…

Ir vėjas rauda sielvartu prie miegamojo lango…

O Kleopatros antyje nežinomybės laukia aistra  alsuodama angis…

Kokia skaudi vienatvė!

Ateik, mano juodasis angele, ir uždenk mane savo  sparnais

Nuo šio baisaus pasaulio!

Na, o po mėnesio jūs jau galite gauti stamboką savo žmonos eilėraščių rinkinį su ultimatumu surasti leidėją ir garantuoti, kad jos knyga gaus Rašytojų draugijos premiją, arba – von iš namų su visais savo skudurais!

Rimtai gvildenant poezijos klausimą, savaime iškyla ir problema: na, o kokia privalo būti toji poezija?

Yra gyva nuomonė, kad išeivijos patriotine poezija turėtų būti laikomi tik tie eilėraščiai, kuriuose klasiškai surimuoti Vliko, Lietuvių Bendruomenės ir kitų patriotinių organizacijų veikėjų bei kultūrininkų vardai ir į tarpą vis įgiedota po keiksmažodį: bendradarbiautojas, akiratininkas, pornografininkas, striptyzininkas, skatikininkas, marijoninkas, pranciškonas ir komunistas.

Aukščiausio meninio lygio filosofinių gelmių poezija neabejotinai yra ta, kurios autorius nemoka lietuvių kalbos ir net nesupranta, ką patsai parašė.

Simbolistinės srovės poezijos vertė priklauso nuo poeto pasirinktų simbolių ir, žinoma, nuo skaitytojo intelekto ir pajėgumo juos išsiaiškinti. Pavyzdžiui, reikia nuosekliu logišku mąstymu priartėti prie autoriaus rebuso sprendimo, kad žydintis kubizdalis reiškia pavasario atgimimą, ratų pervažiuota išdžiūvusi varlės oda – vasaros sausrą, virš žmogaus galvos plaukiantys juodi debesys – galimą lietų, po kojom žliugsintis sniegas – automobilio stoką, o moters siluetas naktį tarpduryje – didžią šeimyninę nesantaiką, vyrui per vėlai grįžus iš Piliečių klubo.

Moderniausioje kondensuotos minties poezijoje užtenka tik eilėraščio pavadinimo, o visą jo turinį išsako brūkšniai, daugtaškiai ir gale eilutės šauktukas arba klaustukas.

Erotinėje poezijoje pakanka, kad būtų žodis „myliu“ ir po jo vis naujos moteriško kūno dalies pavadinimas. Tas dalis dainius gali vadinti tikraisiais vardais, tiktai krūtis, vengiant apkaltinimo pornografija, patartina susimbolinti mackentošo obuoliais, apelsinais, greifruchtais ar net arbūžais.

Šių laikų religinėje poezijoje geram katalikui yra vengtina žodžio „Dievas“, nes tada tų eilėraščių neperka bedieviai, o agnostikui savo kūryboje verta minėti net ir visų šventųjų vardus, nes tada didelė galimybė gauti gal ir Kunigų vienybės premiją.

Deja, bent apgraibomis sutardami, kas yra poetas ir kokia turi būti poezija, mūsų nuomonės visiškai skiriasi klausime: o kas gi yra toji pati poezija kaipo tokia? Nenorėdamas leistis į ilgus ir nevaisingus ginčus, į tai tegaliu jums tik trumpai ir aiškiai atsakyti, kad tikroji poezija yra tik mano vieno eilėraščiai, kaip ir kiekvienas kitas poetas apie savo poeziją mano.

(Kalba netaisyta)

„Metmenys“, 1964 m. Nr. 5, Čikaga, JAV.

Bernardinai.lt