Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija įteikta Vidui Morkūnui

Birželio 22 d. Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultete jau aštuntą kartą buvo įteikta Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Šiemet laureatu tapo prozininkas ir vertėjas Vidas Morkūnas už novelę „Mirtis“. Rašytoją sveikino į literatūrinę popietę susirinkę garbūs svečiai, jam buvo skirtas Vilniaus pedagoginio universiteto kanklininkų ansamblio narės atliktas Petro Švedo kūrinys „Pievų taku“.

Lietuvių novelės Nobelis

Šventinę popietę vedęs prozininkas, literatūrologas, premijos vertinimo komiteto narys Vytautas Martinkus A. Vaičiulaitį įvardijo kaip aukštosios literatūros autorių, o jo vardo premiją – lietuvių novelės Nobeliu.

2008–2010 metais Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“ pasirodė beveik 80 įvairaus ilgio novelių, jas parašė 23 skirtingi autoriai. Po ilgų svarstymų premijos vertinimo komisija iš jų atrinko tris geriausius autorius ir jų kūrinius – tai Eugenijaus Ignatavičiaus „Vokietukai“, Petro Venclovos „1953-ieji. Karantinas – juodligė“ bei Vido Morkūno „Mirtis“. Būtent už pastarąją novelę rašytojas apdovanotas A. Vaičiulaičio literatūrine premija. Šį įvertinimą V. Morkūnui pavyko pasiekti teksto meniškumu, plačiomis interpretacijos galimybėmis.

„Mene mirtis yra gyvenimas“, – laureato kūrybą komentavo literatūrinės popietės, skirtos novelistui pagerbti, vedėjas Vytautas Martinkus.

Praplėstos novelistikos ribos

Vertinimo komitetą sudarė Joana Vaičiulaitytė-Buivienė, Vanda Juknaitė, Vytautas Martinkus, Jūratė Sprindytė ir Danielius Mušinskas.

Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė teigė, jog šios novelės apdovanojimą lėmė jos paslaptingumas bei „šarmas“. „Kitos novelės buvo kanoninės, o Vidas Morkūnas praplėtė novelistikos ribas”, – pastebėjo literatūros kritikė. J. Sprindytė laureatą apibūdino kaip kruopštų autorių, kurio kūryboje itin svarbus žodis. Ji pastebėjo, kad per pastaruosius penkerius metus lietuviška novelė įgavo naujų bruožų. Kaip pagirtinus pavyzdžius J. Sprindytė minėjo Petro Dirgėlos novelių rinkinį „Jauno faraono vynuogynuose“, debiutinį Ievos Toleikytės apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“.

„Novelės žanras turėtų būti labiau palaikomas, jam derėtų skirti daugiau premijų. Lietuviškoji novelė neatsilieka nuo itališkosios, nors jų susiformavimą skiria kone 500 metų“, – teigė J. Sprindytė.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius, vertinimo komisijos narys Danielius Mušinskas sakė, kad gauti apdovanojimą už novelistiką yra ne tas pats, kas būti apdovanotam už poezijos kūrybą. „Poetų daug, anksčiau ar vėliau jiems kas nors nukrenta“, – juokavo D. Mušinskas, o gauti apdovanojimą už novelių kūrybą, jo manymu, yra kur kas sunkiau.

Dukra kalbėjo tėvo žodžiais

Literatūrinėje popietėje dalyvavo ir šios premijos mecenatė, A. Vaičiulaičio dukra Joana Vaičiulaitytė-Buivienė, kuri pasidalijo prisiminimais apie pirmąjį premijos teikimo kartą 1995 m., kuomet laureatu tapo Romualdas Granauskas. Neliko neprisimintas ir geras jos tėvo bičiulis bei kitas premijos laureatas Juozas Aputis, apdovanotas 1997 m.

J. Vaičiulaitytė-Buivienė linkėjo išsaugoti lietuvišką žodį. Ji pacitavo A. Vaičiulaičio žodžius: „O mano rūpestis – kad lietuvių tauta ir kalba eitų iš kartos į kartą, iš amžių į amžius. Jaunas būdamas, rinkau iš žmonių retesnius žodžius ir paskui iš tų žodžių rašiau knygas.

Aš laimingas būčiau, jei iš tų raštų bent vienas – vienų vienintelis žodis nueitų į tolimąsias gadynes. Tada man vaidentųsi, kad jis, tas žodis, ten žiburiuoja, kaip rasos lašelis pievoj, kai rytų saulė teka, – ir to pakaktų mano širdies ramybei ir paguodai“.

Savo kalbą rašytojo dukra baigė palinkėjimu, jog visi lietuviai paukščiai sugrįžtų namo.

V. Morkūnas: „Lietuvių literatūra buvo, yra ir bus“

Prozininkas Vidas Morkūnas – 2010 m. A. Vaičiulaičio premijos laureatas. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Atsiimdamas apdovanojimą V. Morkūnas prisiminė vaikystėje iš mamos išgirstą istoriją. Ji sūnui pasakojusi, jog jaunystėje ant dviračio mačiusi važiuojantį velnią. Šis pasakojimas palikęs didelį įspūdį tuomet dar vaikui būsimajam rašytojui ir skatinęs jį lavinti vaizduotę. Visa laureato kalba bus publikuojama naujausiame „Metų“ numeryje.

Kaip teigė pats V. Morkūnas, kūryboje jam svarbiausia pasirinkti tinkamą žodį, sakinį ir negailestingai atmesti daugžodžiavimą.

„Mano skaitytojas – nepraleidžiantis gamtos aprašymų, neskubantis, skaitymas jam ne prievolė, o būtinybė. Mano skaitytojui skaitymas tolygu mąstymui,“ – savo įsivaizdavimu dalijosi premijos laureatas.

Paklaustas, kuo jam reikšmingas įteiktas apdovanojimas, V. Morkūnas atsakė, jog kiekvienas įvertinimas – tarsi malonus postūmis, skatinantis judėti į priekį, tobulėti. Tačiau patikino, kad gavus vieną įvertinimą tikrai specialiai nesistengs siekti jų ir daugiau.

Kone prieš dešimtmetį V. Morkūnas yra išleidęs vieną originalios kūrybos apsakymų knygą „Manekeno gimtadienis”, tačiau pagrindinė jo veikla – vertimas iš anglų, vokiečių, lenkų bei rusų kalbų. Rašytojas iki šiol yra išvertęs 30 knygų.

„Manau, kad Lietuvoje novelių skaitomumas nusileidžia romanams ir poezijai, o mažiau už noveles žmonės tikriausiai skaito tik dramos kūrinius. Kadangi vien iš rašymo šiandien sunku gyventi, daug laiko skiriu knygų vertimui. Tačiau nepamirštu ir kūrybos, kursiu ir toliau“, – apie savo veiklą pasakojo V. Morkūnas.

Literatūrinėje popietėje – svarstymai apie kultūros problemas

„Aukštosios kultūros požymiai menksta. Jei Lietuvoje politikas domėtųsi poezija, niekas nesuprastų, o štai žvejyba, grybavimas – visai kas kita”, – apgailestavo ankstesnioji premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė.

Anot D. Kalinauskaitės, žmonėms dabar kur kas labiau reikia vaizdo, veiksmo, spalvų. Todėl literatūra nustumiama į šalį kaip komerciškai nepatraukli sritis. Rašytoja džiaugėsi, kad egzistuoja privati mecenatystė, be kurios, ko gero, nebūtų įsteigta ir A. Vaičiulaičio literatūrinė premija.

Kitas premijos laureatas Petras Dirgėla šiandieninę literatūrinę kūrybą pavadino „puskalbės literatūra“. „Literatūra – tarsi upė, kurioje pasroviui plaukia tiek daug rašytojų, nesugebančių jais būti. V. Morkūnui pavyko iš tos upės išsikapanoti“, – mąstė P.Dirgėla apie savitu stiliumi išsiskiriantį laureatą ir prilygino jį didiesiems pasaulio novelistams.

Pats V. Morkūnas palietė dar vieną aktualią problemą – daug šiuolaikinių lietuvių rašytojų kuria norėdami įtikti leidėjui.

Dėl tikrojo elitizmo židinių stokos susirūpinimą reiškė ir popietėje dalyvavę Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, kultūrologas Algirdas Gaižutis bei Lituanistikos fakulteto dekanė Vilija Salienė.

Apie premiją

Vaičiulaičio (1902–1992) literatūrinė premija įsteigta ir pirmą kartą įteikta prieš 15 metų Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedrai ir Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai” redakcijai sutarus skatinti šiuolaikinę lietuvių novelistiką. Premijos sumanytojai – lietuvių literatūros tyrinėtojas bei kritikas Albertas Zalatorius ir rašytojo žmona, premijos mecenatė Joana Vaičiulaitienė. Po jos mirties premiją remia trys Vaičiulaičių dukterys: Joana Vaičiulaitytė-Buivienė,  Aldona Vaičiulaitytė-DeBold ir Danutė Vaičiulaitytė-Nourse. Visos jos gyvena svetur.

Vaičiulaičio premija teikiama kas dveji metai už geriausią novelę, publikuotą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“. Pats A. Vaičiulaitis buvo XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos lietuvių rašytojas, vertėjas, diplomatas, 1951 m. emigravęs į JAV ir ten gyvenęs iki mirties. Jo kūryba pasižymi estetiniu kūrinio formos tobulumu, žodžio taiklumu, humanistine pasaulėjauta.

Anksčiau A. Vaičiulaičio literatūrine premija yra apdovanoti Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Renata Šerelytė, Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė ir Bitė Vilimaitė.

Ieva Vaitkevičiūtė

Bernardinai.lt