Apie universitetus, bibliotekas ir amžinuosius Vilniaus gyventojus: pokalbis su Mindaugu Kvietkausku

Mindaugas Kvietkauskas – Vilniaus universiteto alumnas ir dėstytojas, rašytojas. Jam teko studijuoti Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje (Oksfordo universitete). Jis pripažįsta esąs klasikinio universiteto šalininkas ir įtariai žvelgia į perdėtą universitetų siejimą su rinkos logika. VU biblioteka Mindaugui visada buvo ta vieta, kurioje jis mėgo ir mėgsta būti. Tad nenuostabu, kad VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje vyks  susitikimas su šios bibliotekos augintiniu Mindaugu Kvietkausku. Autorius pristatys savo naują esė knygą „Uosto fuga“ ir paskaitys poezijos.

Studijavote Vilniaus universitete, dabar čia dėstote. Susisieti su universitetu jį pabaigus – dovana tai ar iššūkis?

Man tai vis dėlto pirmiausia yra pašaukimas. Be akademinio gyvenimo, universitetinės aplinkos, dėstymo nelabai įsivaizduoju savęs, akademinė veikla man yra be galo artima. Tad tenka ją priimti kaip savą: ir su džiaugsmais, ir su trūkumais, ir su visais sunkumais. Be abejonės, akademinis gyvenimas yra įdomus, suteikia daug nuolatinių impulsų tavo paties, kaip asmenybės, raidai. O ir darbas su jaunais žmonėmis visą laiką įkvepia. Tačiau mokslininkai šiandieninėje mūsų visuomenėje vis dar ant žemesniojo socialinio laiptelio, tai daugeliui karti patirtis. Man su nerimu tenka stebėti jaunus žmones, kurie dabar, šiuo metu sprendžia klausimą, kur jiems pasukti. Be galo gabiems, labai talentingiems, nepriklausomos Lietuvos ir jau Europos Sąjungos augintiniams ir piliečiams kyla be galo aštrus klausimas, kaip gyventi, kad galėtų išsilaikyti su savo šeimomis ir kartu kurtų mokslą, kuriam jie jaučiasi esą pašaukti. Deja, kol kas mūsų valstybė neranda būdų, kaip tuos apsisprendimus palengvinti. Tad yra gražioji pusė ir yra sunkumai, bet priimi tai kaip savo terpę, be kurios tiesiog negali.

O kur Jūs mokėtės?

Gimiau Panevėžyje, bet lankiau vidurinę mokyklą jau Vilniuje. Paskui Vilniaus universitete studijavau lietuvių literatūrą, bet dar bakalauro studijų metais išvykau į ilgesnes tarpdalykines humanitarinio pobūdžio studijas Lenkijoje. Jos vyko Varšuvoje ir Krokuvoje. Ypač susisaisčiau su Krokuvos universitetu – tai tarsi antroji mano Alma Mater. Taip pat labai svarbios studijos buvo Oksfordo universitete, kur gavęs G. Soroso stipendiją studijavau judaiką, pirmiausią jidiš kalbą ir literatūrą. Oksforde praleidau labai intensyvius, nepamirštamus metus.

Ar visi šie universitetai turi ką nors bendro? Ar labai skiriasi jų akademinės aplinkos?

Mane traukia universitetai su stipriomis tradicijomis, su aukštais, reikliais standartais ir kartu su stipriomis, kūrybingomis intelektualinėmis bendruomenėmis. Esu klasikinio universiteto šalininkas. Todėl gana įtariai žvelgiu į perdėtą universitetų siejimą su rinkos logika, vien su ekonominės naudos, pelno siekimu iš studijų proceso. Man atrodo, kad per tai universitetai praranda savo tikrąją pagrindinę jėgą, kuri visada buvo ir išliks žinių ir idėjų jėga. Be abejo, universitetai turi orientuotis ir į šiuolaikinės konkurencijos sąlygas, ir į verslumą, bet žinoti, kad jų pagrindinė jėga yra kita.

Kas, Jūsų nuomone, labiausiai augina jauną žmogų?

Manyčiau, kad labai daug duoda personalus ugdymas, darbas su autoritetu, su dėstytoju, profesoriumi, tiesioginis studento ir dėstytojo ryšys. Nieko čia naujo, tai antikinis Platono akademijos principas. Mano manymu, antikinio ugdymo, paideia, idėja yra išties universali. Man pačiam labai stiprių impulsų yra davusios studijos Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje. Pagrindinis autoritetas man ir ne vienam kitam jaunam žmogui buvo profesorė Viktorija Daujotytė. Be to, turėjau labai stiprių autoritetų, intelektualinio, akademinio darbo vadovų studijų užsienyje metais. Studijuojant judaiką Oksforde toks vadovas man buvo Josephas Shermanas, žydų literatūros profesorius ir vertėjas, kurį iki šiol atsimenu kaip tam tikrą pedagogikos meno etaloną, labai didelį įspūdį paliko muzikologės ir literatūrologės Nike Wagner, kompozitoriaus Richardo Wagnerio proanūkės, paskaitos, žymiojo filosofo Leszeko Kołakowskio neformalūs asmeniniai seminarai mažam studentų rateliui. Lenkijoje mano vadovas buvo prof. Aleksandras Fiutas, apie kurį savo knygoje taip pat rašau. Jis yra vienas žymiausių literatūrologų, Milošo specialistas. Apgailestavimą ir nerimą man kelia tai, kad dabartinėje mūsų studijų sistemoje tokiam tiesioginiam ryšiui ir studento asmenybės, jo intelektualinių ieškojimų ugdymui paliekama vis mažiau laiko ir santykiai su dėstytoju tampa vis labiau reglamentuoti, formalesni – studijos tampa konvejeriu. Man atrodo, tai labai blogai veikia mūsų intelektualinį lygį, ypač humanitarinius mokslus. Manyčiau, kad teisingai elgiasi tradiciniai Britanijos universitetai, tokie kaip Oksfordas ir Kembridžas, kurie siekia bet kokia kaina išlaikyti tiesioginę tutorystę, vadovo ryšį su studentu. O kai viso to nėra, kai yra tik auditorinis darbas ir labai formalizuotas atsiskaitymas, idėja kaip grūdas nekrenta į protą – išmokstama, bet idėjos neįsiskverbia į žmogaus savivoką.

O kaip biblioteka? Ar ji svarbi ugdymui?

Taip, be abejo. Geros, turtingos, senos bibliotekos man yra it stebuklų karalystė – nuostabių atradimų, lobių vietos.

Ar Jums VU biblioteka yra ta stebuklų vieta? Jei taip, kokių dalykų esate čia patyręs? Kokios VU bibliotekos vietos Jums mielos?

Vilniaus universiteto bibliotekoje man pati artimiausia vieta yra Profesorių skaitykla, kurioje rašiau savo disertaciją, kurioje ir iki šiol labai mėgstu pabūti, tiesiog paskaityti. Tai puiki, labai sava erdvė, siejanti ir su universiteto istorija, ir su asmenine praeitimi. Retai kada naujųjų bibliotekų architektūra suteikia galimybę turėti tokių gerų, jaukių erdvių darbui. O čia atrodo, kad jos yra tiesiog sukurtos tam, kad sudarytų tinkamą atmosferą susikaupti, atsiriboti, suteiktų mąstymui skliautą. Dėl to aš Vilniaus universiteto bibliotekos erdvę labai vertinu, o ir visus kiemelius, ir Observatorijos kiemelį, kuris yra tiesiog fantastiškas, autentiškas seno, europietiško universiteto kiemas.

Kviečiame į susitikimą su Mindaugu Kvietkausku, vyksiantį balandžio 28 d. 17 val. VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje.

Kristina Gudavičienė

vunaujienos_logo