Ar rašytojas irgi žmogus

Jie ne(be)veda tautos. Kai kurie niekada ir nevedė – sėdėjo po privilegijų akacija. O akacija pakeitė kvapą – dabar ji dvelkia rinkos ekonomika. Ir ką išgyvena jie, mūsų rašytojai? Juk kokie jie, tokia literatūra. O kokie jie? Smagūs narcizai, seni krienai, daug kam abejingi begėdžiai? Kokia jų misija, kokia atsakomybė? Ar jiems tie dalykai reikalingi? Su Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedros profesore, knygos „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sandūros“ autore Jūrate Baranova kalbasi  žurnalistas Audrius Musteikis.
– Ar literatūros misija ir funkcijos XXI amžiuje kuo nors kitokios nei ankstesniais laikais?
– Kalifornijoje gyvenantis intelektualiosios lietuvių prozos pradininkas („Pasaulis be ribų“, „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“) Saulius Tomas Kondrotas pasakytų, kad tokio dalyko, kaip literatūrinė misija, apskritai nėra. Kaip, beje, ir vientiso darinio – literatūros. Yra tik žmonės, kurie sėdi ir rašo, užuot darę ką kita. Kai kuriems pavyksta, jų parašyti tekstai priskiriami literatūrai. O apie kai kuriuos sakoma – grafomanija. Negali susigalvojęs tapti rašytoju. Tai nėra profesija, kurią pasirenki. Tai ištinka. Arba neištinka. Jei rašantysis prieš sėsdamas rašyti daug mąstys apie savąją misiją, liks grafomanu – šūkių gamintoju. Tik iš šono ir iš toli galime kalbėti apie tokį neapibrėžtą darinį, kaip rašytojo misija: tarsi mes galėtume jiems nurodinėti, ką ir kaip daryti. Gal jų intuityvi misija visais laikais ir amžiais ta pati – drįsti atsiverti nežinomybei, drįsti peržengti banalios kasdienybės štampų pasaulį ir atverti bei sukurti dar vieną netikėtą pasaulio matymo būdą. Pasaulio, kurio nemato kiti. Bet kuris menininkas tą daro. Tik rašytojas geba tai padaryti žodiniu naratyvu. XXI amžius praeis lygiai taip pat, kaip praėjo kiti. Jis nėra joks galutinis išsipildymo amžius. Jei kam iš rašančiųjų per šį šimtmetį pavyks pasakyti apie laiką ką nors daugiau nei pasakė Marcelis Proustas, apie absurdą ir beprasmybę – nei pasakė Franzas Kafka, Albertas Camus ar Jeanas Paulis Sartre‘as, jei kam pavyks žodžiu sukurti intelektinius labirintus, kaip kad pavyko Jorge Borgesui, nužymėti būties raiškos trajektorijas, kaip kad padarė Williamas Faulkneris – jie bus įprasminę amžių ir, jei norime, taip atlikę tam tikrą misiją. Tada bus sakoma: XXI amžiaus rašytojas… Ir tiek. Paprastai nebūna, kad niekam to nepavyktų. Kaip žinoti, kam, kuriam pasiseks? Paaiškės XXII amžiuje.
– Totalitarinėje sistemoje rašytojas buvo pranašas, šaukiantysis arba kolaborantas. O dabar – kas?
Rinkos dalyvis, skaitalo ir pramogų gamintojas? – Totalitarizmo problema yra politologų temų objektas. Rašytojo rūpesčio kryptis kiek kita: atpažinti už kasdienybės atsitiktinumų amžinybės dvelkimą. Politinės realijos gamina štampus ir banalybes, o rašytojas yra tas, kuris geba kalbėti paradoksais, savo balsu. Sakyčiau, totalitarinė sistema ar pramogų kultūra funkcionuoja socialiuoju, horizontaliu režimu, rašytojo – dvasiniu, vertikaliu. Todėl jie prasilenkia. Tačiau tam tikrame taške rašytojo ir atitinkamo režimo (ar totalitarinio, ar pramogų) pasauliai vis dėlto susikerta. Ir tas susikirtimas gimdo tokias socialines etiketes, kaip pranašas, kolaborantas, rinkos dalyvis. Tos etiketės nieko nesako. Visi esame rinkos dalyviai, jei einame į „Maximą“ pirkti kefyro, kadangi dalyvaujame ekonominiuose mainuose. Kodėl tik rašytojai? Rašytojai pagal prigimtį yra jautrūs socialinei neteisybei, todėl paprastai jie tapatinasi su „pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais“. Bet jei sugalvoja kolaboruoti su totalitariniu režimu (kaip, pavyzdžiui, Knutas Hamsunas, sumanęs žavėtis Hitleriu), niekas dėl to jų neišbraukia iš pasaulio rašytojų. Išbraukia tik dėl talento stygiaus.
– Dabar patys palankiausi laikai „sėdėti po akacija“ – atsiribojimo ir individualizmo metas. Ar iš viso yra prasmės kalbėti apie rašytojo atsakomybę? Ar postringavimai apie atsakomybę tautai, visuomenei – tos pačios totalitarinės sistemos retorika?
– Kadangi rašytojai jautrūs socialinei neteisybei, kartais juos pagauna revoliucinis įkarštis. J. P. Sartre‘as su Simone de Beauvoir Paryžiuje, Sorbonos universiteto kiemelyje, studentams dalijo atsišaukimus, skatinančius palaikyti kinų revoliucijos lyderį Mao. J. P. Sartre‘as mėgo kalbėti ir mąstyti apie rašytojo socialinę misiją. Jam išeidavo lyg ir autentiškai. Nobelio premijos atsisakė. O kai grįžo iš tuometinės Tarybų Sąjungos, kurios režimo ypatumai mums yra žinomi, staiga viešai pareiškė, kad, jo įsitikinimu, apsilankė laisvės šaly. Net susimušė su A. Camus, kuris nepostringavo apie rašytojo atsakomybę, bet jautė gilią žmogišką moralinę atsakomybę netoleruoti akivaizdaus melo. Sakyčiau, J. P. Sartre‘as su savo rašytojo politinės atsakomybės propagavimu akivaizdžiai susimovė. Nėra jokios specialios rašytojo atsakomybės, yra kiekvieno žmogaus atsakomybė – rašytojas jis, duonkepys ar kaminkrėtys – jausti kito žmogaus skausmą, jo moralinį ar kokį kitą pažeminimą ir kiek leidžia jėgos padėti jam atgauti orumą. Gal galėtume suformuluoti tą rašytojo atsakomybės šūkį taip: „Nesvarbu, kad esi rašytojas. Jei gali, būk dar ir žmogus.“ Jautriausiai žmogiškąją rašytojo misiją lietuvių literatūroje atskleidžia Vandos Juknaitės tekstai. – Kas per daugiau nei 20 laisvės metų mūsų literatūrai pavyko? Ant ko ji iš viso laikosi? Pagrindiniai jos trūkumai? – Kalbos apie literatūros trūkumus dvelkia nauju dvasiniu totalitarizmu, slaptais galios žaidimais: vieni suplukę stropiai rašo, o kiti – juos moko, kaip reikėtų rašyti geriau. Ir vis bara – ne taip, ne taip. Kiekvienam, kuris kalba apie trūkumus, galima pasiūlyti: jeigu jau įžvelgia trūkumų, tegu sėda ir parašo taip, kad jų nebeliktų. O jei neįstengia, kaip, jo įsivaizdavimu, reikėtų, korektiška būtų gerbti, kas parašyta kitų. Prancūzų filosofas Gilles‘is Deleuze‘as skatino pirmiausia išmokti žavėtis autoriumi, apie kurį rašai. Apie tai, kas pavyko lietuvių literatūrai per dvidešimt metų, geriausiai yra apmąstęs Laimantas Jonušys tekste „Prozos proveržiai“ („Literatūra ir menas“, 2013 m. sausio 11 d.).
– Ar susižavėjimas ir įsimylėjimas nepavirs vien tik glorifikacija? – Pavirs tekste slypinčių prasmių ir sukurtų ženklų išryškinimu, o ne išorinio svorio ar blizgesio svėrimu. Gal todėl G. Deleuze‘o eksperimentinis metodas pasaulyje vis populiaresnis.
– „Šita knyga pakeis jūsų gyvenimą“ – skelbia reklamos ir anotacijos. Ar literatūra iš viso gali keisti gyvenimą? Kaip pastarųjų dešimtmečių literatūra veikė, keitė mūsų tautos dvasinį gyvenimą? – Knygos ir gyvenimas yra tarsi skirtingos prigimties dalykai, bet tik tiems, kurie knygų neskaito. Tiems, kurie panyra į knygų pasaulį, rašytojų sukurtas prasmių pasaulis praplečia sąmonės ir savimonės ribas ir galias. O tai jau gyvenimas. J. Borgesas sakydavo, kad kai kurie knygų personažai jam nesiskiria nuo realių žmonių. Ir kai taip nutinka, gyventi tampa daug įvairiau ir įdomiau. Galima įsivaizduoti, koks skurdus būtų mūsų sociumo gyvenimas, jei nebūtų buvę Romualdo Granausko, S. T. Kondroto, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Aido Marčėno, Sigito Gedos, Herkaus Kunčiaus ir visų kitų rašytojų sukurtų personažų. Kaip jie veikė tautos dvasinį gyvenimą? Kažkaip veikė – sunkiai nusakomu būdu. Plėtė intuityviosios sąmonės ir pasąmonės erdvę. – Kokie pastarųjų dešimtmečių literatūros kūriniai įdomiausiai nagrinėja, pateikia lietuviškąją tapatybę ir mentalitetą? – Kas yra tas lietuviškas mentalitetas, niekas nežino, bet visi ryškūs rašytojai kokiu nors būdu, gal net nesiekdami, ar netgi neigdami, geba jį atskleisti. Intelektualieji miesto prozininkai – S. T. Kondrotas, R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, H. Kunčius parodė, kad lietuviškoji tapatybė gali būti dialogiškai atvira pasaulio kultūros ženklams. Patirtinės prozos meistrai (Sigitas Parulskis, V. Juknaitė, G. Radvilavičiūtė, A. Marčėnas, Rolandas Rastauskas, Kęstutis Navakas, Danutė Kalinauskaitė, Gintaras Grajauskas) „įpasaulino“ individualią patirtį, atskleisdami kasdienybės ir subtilios laiko pagavos prasmes. Nevienaprasmiai ir sunkūs to mentaliteto vingiai išryškėja Alvydo Šlepiko „Vilko vaikuose“, S. Parulskio „Tamsoje ir partneriuose“, Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barake“. Įdomus ir netikėtas Agnės Žagrakalytės romanas, beveik „projektas“, subendrinantis giminės patirtį, „Eigulio duktė: byla F117″. Šeimos saga, kuri šakojasi taip rizomiškai, kaip ir pats istorinis laikas – į visas nenumatytas puses.
– Ar rašytojai valstybei gali padėti kuo nors labiau nei kitų sričių atstovai?
– Daugiau negu kiti tikrai negali. Rašytojai nėra jokia išskirtinė kasta. Tokie pat žmonės, kaip ir kiti. Jie irgi gali pažeisti kelių taisykles, nemokėti mokesčių, prasigerti, prasiskolinti, sumušti ar subadyti artimąjį. Nežinau, kaip bus jiems amžinybėje, ar reikės atsiskaityti, bet šiapusinėje realybėje, jeigu prasikaltę rašytojai tikrai gerai rašo, jų žmogiškos nuodėmės kažkaip nusiplauna. Išryškėja beveik mistinė teksto galia – kaip svorio ir mato etalonas, kuris visuomenei būtinas tam, kad galėtų save reflektuoti. – Ar menininkui reikia būti lengvai išalkusiam, kad kurtų šedevrus? – Režisierius Juozas Miltinis sakytų „taip“. Reikia tam, kad nesumiesčionėtų ir nesubanalėtų. Kadaise labai seniai teko skaityti panašias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mintis „Kultūros baruose“, jis kvestionavo gerovės suderinamumą su menininko vidiniu nervu – atsidavimu kūrybai. Mano pastebėjimais, Lietuvos rašytojai nėra tie menininkai, kuriems grėstų labai jau soti gerovė. Lietuviškai skaitančiųjų nedaug. Iš rašymo sunku pragyventi. Kai kurie rašytojai vargsta, moka paskolas, sukasi kaip išmano, kai kurie gyvena išlaikomi turtingesnių mylinčiųjų arba filantropų draugų. Klausėte apie valstybės ir rašytojų santykį. Siūlyčiau didinti rašytojų stipendijas ir jų steigti dar daugiau – kad užtektų visiems. Kad rašytojai neišnyktų kaip reta gyvūnų rūšis – iš bado baimės ir nevilties. Ir kad jiems nereikėtų griebtis darbų, su rašymu turinčių mažai ką bendra. Nors čia skeptikas ar skeptikė prieštarautų: taip jie nutols nuo rupios kasdienybės ir apie ką tada rašys?
– Jūsų svajonės apie lietuvių literatūrą po 20 metų.
– Tokia utopinė vizija: rašytojų bent jau trigubai daugiau negu dabar, o pusė Lietuvos per laisvas valandėles tarp šašlykų kepimo ir daržų ravėjimo sėdi ir nuščiuvusi skaito. Skaito ir skaito. Gėrisi savąja literatūra. Nesako: „Šitie tai nieko gero nesugeba parašyti.“
Šaltinis čia