Ar reikės lietuvių kalbą pritaikyti beraščiams?

Jei mokinių raštingumas kasmet vis mąžta, gal reikėtų supaprastinti lietuvių kalbos taisykles? Kalbininkai į tokią idėją reaguoja su nuostaba – jų tvirtinimu, lietuvių kalbos rašybos principai tikrai nesudėtingi, o skyryba jau palengvinta. Be to, iki šiol visos kartos kalbos taisykles išmokdavo.

„Ar mes taip nepasitikime savo gimtąja kalba, kad ji tapusi neįveikiama kliūtimi? Lietuvių kalbos rašybos principai tikrai nesudėtingi. Man neteko girdėti, kad kas iš lietuvių būtų kreipęsis dėl anglų ar prancūzų kalbų rašybos supaprastinimo. Jei lygintume su lietuvių kalbos rašyba, šios kalbos tikrai sunkiai „įkandamos“, bet jas visai neblogai išmokstame rengdamiesi egzaminams. Matyt, čia ir požiūrio dalykas, todėl būtų puiku, jei gimtosios kalbos prestižas ir vertė augtų, tada ir ateitis nekeltų abejonių“, – į klausimą, ar neteks paprastinti kalbos taisyklių, atsako Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė.

Pasak D. Vaišnienės, kalbos normų keitimas turi būti gerai apsvarstytas ir pagrįstas. Skyryba labiau priklauso nuo susitarimo ir apsisprendimo, jos taisyklės prieš keletą metų jau buvo supaprastintos.

„Rašybos dalykai gerokai sudėtingesni, juk negalima nebeskirti ilgųjų ir trumpųjų balsių ar nevartoti diakritinių ženklų. Galbūt visiems ir būtų patogu rašyti taip, kaip tik šauna į galvą, bet ar vieni kitus suprastume?“, – klausia kalbininkė.

Pasak jos, visos kalbos turi rašybos taisykles. D. Vaišnienės tvirtinimu, iš tikrųjų stengiamasi kiek įmanoma mažinti išimtinių atvejų, neatitinkančių sistemos, bet tokių žodžių nėra tiek daug, o daugelis ir retai bevartojami.

D. Vaišnienė atkreipia dėmesį, kad ne tik Lietuvoje kalbama apie prastėjančius skaitymo ir rašymo įgūdžius. Nuo 2007 metų tokios diskusijos vyksta Didžiosios Britanijos nacionaliniuose dienraščiuose, atliekami tyrimai, ieškoma priežasčių. Susirūpinę ir darbdaviai, negalintys įdarbinti mokyklas baigusių žmonių būtent dėl prasto raštingumo.

Vokietijoje patvirtinta nacionalinė suaugusiųjų raštingumo ir pagrindinio ugdymo strategija, o susijusiems projektams ir tyrimams skiriamas nemažas finansavimas – apie 20 mln. eurų 2012-2015 metams. O Lenkijoje šiemet prasidėjo labai aktyvi kampanija, skatinanti vartoti lenkų kalbos diakritinius ženklus internete ir mobiliuosiuose įrenginiuose. „Svarbiausia, kad Lietuvoje pradėjome apie tai kalbėti nelaukdami, kol tai tikrai taptų sunkiai įveikiama problema“, – mano pašnekovė.

A. Smetona: 100 metų mokome ir visi išmokdavo

„Kažkur reikia ieškoti priežasčių, tačiau kur: ar kalba per sunki, ar mokymo metodai per prasti? Per sunkių kalbų nebūna ir kalbos lengvinimai mūsų valia yra neįmanomi. Kalba turi savo raidos dėsningumus, ji plėtojasi, ugdosi, vystosi pagal tuos dėsningumus ir nieko negalime padaryti. Kalbininkai tik aprašo, konstatuoja, kas darosi su kalba“, – aiškina Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona.

A. Smetona kelia klausimą, ar mokiniai nepajėgūs išmokti lietuvių kalbos, ar kalbos taisyklės yra per sudėtingos. „Mano galva, atsakymas aiškus: 100 metų jau mokome tų taisyklių ir visos kartos išmokdavo, išskyrus dabartinę kartą, kuri nebesugeba išmokti. Tai greičiausiai reiškia, kad nežinia, kokios metodikos“, – dėsto kalbininkas.

Jo nuomone, klaidų reikia ieškoti mokyklų ugdymo planuose. A. Smetona primena, kad buvo įdiegta naujų mokymo metodų: lietuvių kalbos mokyta pagal užsienio kalbos mokymo metodą, ieškota žaidimų.

„Kalbos mokymasis, ar tai gimtoji, ar negimtoji, ar svetima, ar nesvetima kalba, yra sunkus juodas darbas. Su tuo reikia susitaikyti. Kai visi šitą supras, imsis rimto juodo darbo, tada ir rezultatai bus geri“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jo tvirtinimu, lietuvių kalba, būdama archajiška, nėra sudėtingesnė už kitas – ji yra kasdienio vartojimo kalba, tenkina visuomenės poreikius, atlieka savo funkcijas visose gyvenimo sferose, vadinasi, tvarkingai funkcionuoja.

„O kad mokinukas neišmoksta rašyti – pirma, ar čia tragedija? Antra, ar pasirenkame tas metodikas ir skaičiuojame tai, ką skaičiavome prieš 20 metų? Įsivaizduokite – jei anksčiau į aukštąsias mokyklos įstodavo 20 proc. ir iš jų spręsdavome apie raštingumą, dabar į aukštąsias mokyklas ateina 80 proc. Ir mes šaukiame, kad jie neraštinga dalis. Natūralu – jei 80 proc. į aukštąsias surenkame, tai dalis turi būti neraštinga“, – mano A. Smetona. Jis primena, kad apskritai 10 proc. populiacijos yra dislektikai – patiria problemų mokydamiesi skaityti ir rašyti.

A. Smetonos nuomone, situacija nėra dramatiška. Kai tarptautiniame PISA tyrime pagal kalbos aspektą lyginamės su skandinavais, situacija atrodo baisi.

„Tačiau kam lygintis su skandinavais? Mūsų kultūros visiškai skirtingos. Pasižiūrėkite, kokios šalys tyrime greta mūsų: Austrija, Liuksemburgas, Izraelis. Jų raštingumas lygiai toks pat. Tai ar čia prastesnės šalys? Toli gražu ne. Jeigu reikėtų lygiuotis, labiau lygiuočiausi į Izraelį negu į Suomiją“, – sako kalbininkas.

Mindaugas Jackevičius
http://www.technologijos.lt