Aras Lukšas. In memoriam dienraščiui „Lietuvos žinios“

Šiandien tyliai mirė (o tiksliau – buvo tyliai nužudytas) seniausias lietuviškas dienraštis „Lietuvos žinios“, kuriam birželio 19-ąją būtų sukakę 110 metų. Tais tolimais 1909 metais, pristatydamas pirmąjį dienraščio numerį, jo leidėjas Jonas Vileišis rašė: „Leidžiame tą laikraštį ne savo naudai, bet tik norėdami pramušti taką dienraščiui, be kurio jokia gerbianti save tauta negali apsieiti“.
Šiandien, atlaikiusio sunkumus ir audras, apkramtyto prieškarinės cenzūros, prismaugto sovietinių okupantų, vėliau vėl prisikėlusio kartu su atgimstančia Lietuva, mūsų spaudos paminklo nebėra. Nes, mat, nenešė pelno. Nenešė, kaip neneša jo nei Stelmužės ąžuolas, nei Gedimino pilis, nei koks paskutinis išmirštantis šiaudastogis gatvinis kaimas. Tai gal nužudykite ir juos? Gal sutrypkime atmintį apie tai, kaip mūsų tautos šviesuoliai iš paskutiniųjų stengėsi nešti sąmonėjančios Lietuvos žmonėms tiesos ir laisvės žodį?
O gal ne pelnas ir ne nuostoliai tapo tikrąja „Lietuvos Žinių“ mirties priežastimi? Gal šimtametes tradicijas išsaugojęs dienraštis tiesiog tapo rakštimi tiems, kuriems jo pozicija ir jo rašiniai, primenantys mūsų šviesiausius žmones, savanorius, valstybės kūrėjus, pokario laisvės kovotojus ir brežnevinio juodmečio disidentus kėlė baimę ir neapykantą?
Gal taip, o gal ir ne. Gal dėl to tikrai kaltos milijonais aptekusių „Achemos“ ryklių vertybės? Bet kuriuo atveju – graudu, kad šiandien į kūrėjų vietą stoja griovėjai ir naikintojai.
O dabar leiskite priminti ištraukėlę iš mano rašinio, kurį 2009-aisiais skelbiau, minint „Lietuvos žinių“ šimtmetį, kuomet juodos nuojautos šešėliai dar nebuvo palietę mūsų širdžių:
„Dienraščiui, kurį Jūs šiandien laikote savo rankose, šiemet sukanka šimtas metų. Vargu ar daug šiandieninių spaudos leidinių gali pasigirti tokia sena istorija. Juo labiau, kad mūsų dienraščio pirmtaku ir jo vyresniuoju broliu laikytinas pirmas legalus lietuvių kalba leistas dienraštis „Vilniaus žinios“, kurį 1904 m. gruodžio 10 d. įsteigė ir leido žymus visuomenės veikėjas Petras Vileišis. Būtent jis tada įkūrė pirmąją lietuviškų knygų spaustuvę.
Tuomet, dar carinės Rusijos laikais, redakcijos branduolį sudarė žymiausi lietuvybės puoselėtojai: kalbininkas Jonas Jablonskis, buvęs „Varpo“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas, tuometinis „Varpo“ redaktoriaus Jono Višinskio brolis Povilas, rašytojas Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis. „Vilniaus žinioms“ rašė Jonas Biliūnas, Mykolas Biržiška, Pranas Mašiotas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Žemaitė ir kiti autoriai, kurie vėliau tapo ne tik publicistais, bet ir lietuvių literatūros klasikais.
Deja, maždaug po metų redakcijoje kilus nesutarimams dėl laikraščio krypties, iš redakcijos pasitraukė J. Jablonskis, P. Višinskis. Laikraštis neteko didelės dalies prenumeratorių, tapo nuostolingas ir 1907 m. balandžio 7 d. nustojo ėjęs. Vėliau „Vilniaus žinias perėmė P. Vileišio brolis Jonas, tačiau dienraščio atgaivinti taip ir nepavyko. 1909 m. kovo 4 jo leidyba nutrūko. Tačiau tų pačių metų birželio 19 dieną ta pati „Pasitikėjimo bendrovė“ su J. Vileišiu išleido pirmąjį kito dienraščio – „Lietuvos žinios“ numerį. Šiandien, nesigilindami į tolimesnę mūsų dienraščio istoriją, suteikime žodį paties pirmojo „Lietuvos žinių“ numerio leidėjams. Štai ką pradėdamas leisti mūsų dienraštį redakcijos skiltyje rašė J. Vileišis:
„Prisieina pasiaiškinti, kuriuo tikslu išdrįsau šiandien leisti „Lietuvos Žinias“.
Paėmę „Vilniaus Žinias“ penkiems metams nuomon, gavome iš ją įsteigėjo apie du tūkstančiu skaitytojų. Leisdami dienraštį, dėlei jo neva užpuldinėjimų ant kunigų, ilgainiui nustojome nemažo skaitytoją skaičiaus ir kai-kurį laiką teturėjome vos tik apie kokius 700 ėmėjų, bet toliau tasai skaičius vėl pradėjo augti ir pabaigoj metu jau vėl prisivarėme prie to skaičiaus, koksai buvo ir iš pradžios. Be to dienraščiui išgavome, jau nemažai apskelbimų, iš kurių kas mėnuo pradėjo įplaukti po 300 rublių ir daugiau. Tečiaus dienraščio leidimas vis davinėjo deficitą ir praėjusios metus užbaigėme tik pasiėmę pinigus iš tos prenumeratos, kuri buvo atsiųsta šiems metams. Be to dalį deficito už praėjusius metus pridengėme iš gausių aukų ir narių mokesniu, kuriuos jie įmokėjo prisirašydami prie „Vilniaus Žinių“ bendrovės.
Kuomet dienraščio leidimui pradžioj šių metų prisiėjo pridėti jau apie du tūkstančiu rublių, tuomet pradėjome šaukties vėl prie tų pačių narių, kad ir šiais metais įmokėtų mokesnį, kad be tų aukų neveizdint į sumažintus, kiek galima, išleidimus, nebegalime toliau dienraščio leisti. Buvo kviestas vienas susirinkimas, paskui antras, bet nariai veik nepasirodė, turbūt aiškiai matydami, kad vėl reikės duoti pinigą.
Tuomet staigu prisiėjo sustabdyti dienraščio leidimas ir sulig sutarties grąžinti jį Petrui Vileišiui tolimesniam leidimui.
„Svarba ne tame, kad skola bus gražinta, bet kad vis gi galėtų eiti ir gyvuoti dienraštis, kad nežlūgtų toji organizuotoji skaitytojų dalis, kuri ne tik skaitė, bet ir šelpė aukomis „Vilniaus Žinias“, pagaliaus gaila buvo ir tos organizacijos, kuri įstengia visgi surasti dienraščiui tiek apskelbime, kurie jisai pirmiau visai neturėjo.
Sulaikyti ta minia skaitytojų ir neduoti suirti susitvėrusiai jau spėkę organizacijai ir yra artimiausis tikslas dabar leidžiamu „Lietuvos Žinių“. Jeigu mes pajiegsime per kurį laiką sutverti tam tikrą bendrovę, kuri užsiims dienraščio leidimu arba jeigu ir pirmasai dienraščio įsteigėjas Petras Vileišis vėl panorės toliau dienraštį leisti, pavėsime jiems visa, kas bus mūsų sulaikyta. Leidžiame tą laikraštį ne savo naudai, bet tik norėdami pramušti taką dienraščiui, be kurio jokia gerbianti save tauta negali apsieiti“.

https://luksas.blog