Arnoldas Piročkinas. Mes – baimės augintiniai: įspūdinga Donato Saukos palikimo atodanga

Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, nuo Donato Saukos (1929–2015) buvau atsilikęs dviem kursais, artimesnis ryšys tarp mudviejų neužsimezgė. Dabar nė nepamenu, ar studijų metais apskritai buvau jį įsidėmėjęs. Po to penkerius metus dirbau periferijos mokyklose, tad vienintelis kontaktas su būsimuoju įžymiu lietuvių literatūros mokslininku buvo jo monografija „Salomėjos Nėries kūryba 1921–1940“, išėjusi 1957 metais.

Kai 1960-ųjų rudenį kaip aspirantas grįžau į Universitetą, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedros po kelerių metų įsikūrė tame pačiame Centrinių rūmų kambaryje, tiesiog alkūnėmis kamšėmės. Man ypač artimi pasidarė literatai Gediminas Adomaitis, Marijona Bieliauskienė, Elena Bukelienė, Petronėlė Česnulevičiūtė, juo labiau tais pačiais metais įstoję aspirantai Juozapas Girdzijauskas, Adolfas Juršėnas, Regina Kuzmaitė-Norkevičienė ir Antanas Mikalauskas. Artimai bendravau net su vyresnės kartos docentais Petru Mikutaičiu ir Adolfu Sprindžiu. Tačiau su Donatu Sauka dvasinis atokumas neišnyko. Neatsimenu, ar jis kada yra padavęs man ranką ir pakalbinęs kokiu žodžiu. Mūsų santykį apibūdinčiau žodžiais „kepurinė pažintis“, kai bendravimas apsiriboja pasisveikinimu – kepurės pakėlimu susitikus.

Mūsų santykį apibūdinčiau žodžiais „kepurinė pažintis“, kai bendravimas apsiriboja pasisveikinimu – kepurės pakėlimu susitikus.

Tai nebuvo visiško abejingumo išraiška – man vis rodėsi, kad mudviem prasilenkiant, Saukos akyse sužimba ironijos kibirkštėlė. Ją skyriau sau, bet, prisipažinsiu, tai nekėlė man jokio širdies skausmo ar graužaties, tik sulaikė, aišku, nuo bet kokių pastangų suartėti su kaimynu, demonstruojančiu savo pranašumą. Todėl gerokai nustebau, kad jo knygoje „Apie laiką ir save“, išleistoje po mirties, yra palankus atsiliepimas apie mano pranešimą, skaitytą 1983 m. Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje, skirtoje Aušros 100-mečiui (p. 208). Panūdęs susipažinti su tuo atsiliepimu, susidomėjau ir visa knyga. Mane ypač patraukė lietuvių tautos dvasinės raidos analizė, išryškinanti kitų visuomenininkų nepastebėtus ar apeitus esminius prieštaravimus.

Tačiau, prieš imantis nagrinėti šią sudėtingą temą, pravartu apžvelgti išorines, struktūrines knygos ypatybes. Skirtingai nuo kitų panašių leidinių, kurių pabaigoje, o kartais ir pradžioje pateikiama bibliografinė metrika – leidimo data, vieta, leidykla, apimtis spaudos lankais, popieriaus rūšis, tiražas ir kt., šioje knygoje tik iš specialiu simboliu pažymėtų nuorodų antrajame titulinio lapo puslapyje sužinome, kad jos autorius – Donatas Sauka, ją sudarė Saulė Matulevičienė, apipavidalino Rokas Gelažius, o išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Kiti duomenys nepateikiami. Ar tokia informacijos šykštinti praktika pateisinama?

Ypač patraukė lietuvių tautos dvasinės raidos analizė, išryškinanti kitų visuomenininkų nepastebėtus ar apeitus esminius prieštaravimus.

Užtat leidinys komplikuojamas kitu atžvilgiu. Saukos tekstų puslapiai knygoje ženklinami mums įprastais arabiškaisiais skaitmenimis (1–295), o visokių papildų puslapiai – modifikuotais romėnų skaitmenimis (pvz., vii, viii… xxx). Anot patarlės, „nors nežmoniškai, bet kitoniškai“.

Saukos autorystė kiek savotiška. Galima spėlioti, kad jis ketino rašyti atsiminimų ir samprotavimų knygą, tačiau išleistoji, pasak sudarytojos, atsirado kitaip: „Dauguma šios knygos tekstų buvo atrasti viename asmeninio autoriaus archyvo aplanke, pavadintame „Apie viską“, o prie jų prišlieti dar du tiesiogiai su pirmaisiais susiję rankraščių pluoštai.“ Kas šiandien pasakys, kodėl tie 11 įvairiu laiku ir, matyt, skirtingais tikslais apmestų rašinių nebuvo iki galo baigti ir publikuoti? Galimas daiktas, autoriaus susilaikyta juos viešai skelbti dėl kai kurių sprendimų, disonuojančių su dabartiniu gyvenimu. Tačiau nespėliokime, tiesiog džiaukimės tuo jausmu, kurį sužadina atrinktieji tekstai, sudarantys nuoseklų, įspūdingą, gilių minčių ir taiklių įžvalgų veikalą.

Pradinė ir lemiamoji mano ir mūsų visų gyvenimo sąlyga buvo baimė. Mes baimės augintiniai. Mes užaugome žinodami, kad neturime jokios teisės klausti „kodėl“.

Pirmasis knygos skyrius „Užbaigti save“ (p. 1–19), rašytas, kaip galima spręsti iš keleto frazių, praėjus dešimčiai metų po to, kai Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, yra tarsi teorinis įvadas į problemas, kurios gvildenamos kituose skyriuose, nors vadinti jį teoriniu galima tik labai sąlygiškai. Tai daugiau samprotavimai, apmąstant skaudulius, kankinusius visuomenę bolševikų valdymo metais, ir to paveldo poveikį nepriklausomos Lietuvos gyvenimui. Bolševikmečiu, rašo profesorius, „pradinė ir lemiamoji mano ir mūsų visų gyvenimo sąlyga buvo baimė […]. Mes baimės augintiniai. Mes užaugome žinodami, kad neturime jokios teisės klausti „kodėl“ (p. 1). Su šiuo teiginiu reikia sutikti. Baimės sindromas, pasitelkiant medicinos terminą, buvo visuotinis Lietuvoje, „statančioje komunizmą“. O jeigu kas nors, jo atsikratęs, imdavo nepaisyti galimų grėsmių, žiauriai nukentėdavo.

Atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai daug entuziastiškų liaupsių Sauka irgi nepažeria. Pacituosiu ištraukėlę, kur ypač jaučiamas jo nusivylimas: „Nepriklausomybės šauklių priekyje nestovėjo ryžtingi, atkaklūs šiuolaikiniai Kudirkos sekėjai, socialiniai reformatoriai. Todėl jau po pirmų metų, kuriems užteko entuziazmo, idealizmo, – ir tai buvo įspūdinga! – ėmė aiškėti, kad politikų puoselėjami planai nustums kraštą į ankstyvojo, stichiškojo, barbariškojo kapitalizmo stadiją, nes, orientuodamiesi vien į pliką ekonominės naudos interesą, jie užbraukė įgytą racionalaus ūkinės veiklos organizavimo patirtį“ (p. 13–14).

Dėl „įgytos racionalaus ūkinės veiklos organizavimo patirties“ galima ginčytis, tai duoda dingstį kalbėti apie autoriaus nenuoseklumą ar sudėtingos minties neišbaigtumą. Dabar išeitų, kad sukauptoji patirtis – tai tarybinės sistemos padaras. O jeigu drįstume tai pripažinti? Gal vis dėlto drįskime? Šiaip ar taip, sistema, egzistavusi daugiau kaip 70 metų, atlaikiusi Antrojo pasaulinio karo išbandymus, rėmėsi ne vien neracionaliais dalykais. Jos žlugimą lėmė neracionalumo perteklius. Kas protinga ir teigiama bolševikmečiu įgyvendinta, tas buvo padaryta gudraujant, dažnai prieš valdančiųjų valią. Tačiau, kad ir kaip aiškintume bendrąsias priežastis, kodėl nepriklausomybę atgavusios šalies būklė iki šiol tokia kebli, profesorius ne be pagrindo liūdnai konstatuoja: „Lietuvos atgimimo stebuklas neįvyko“ (p. 15).

Esama ir daugiau dalinių sprendimų, dėl kurių būtų galima polemizuoti. Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys: „Iš arčiau pažįstu tik vieną sritį, kur per šį dešimtmetį [po 1990 m. – A. P.] vyko kažkas nauja, kas galėjo atgimimo stebuklą priartinti. Tai švietimo reforma – entuziastingai pradėtas, deja, vos įpusėtas šimtmečio reikšmės, nebijome išsitarti, projektas“ (p. 15). Viltingą reformos užmojį Sauka priskyrė grupei jam artimų žmonių – tai „žilagalvių (Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės, Laimos Abraitytės) ir jaunų entuziastų lituanistų (Dariaus Kuolio, Vaivos Vaicekauskienės) sutelktinės, vieningos valios išraiška“ (p. 16). Deja, šią reformą sužlugdė besikeičiančių vyriausybių abejingumas švietimui ir apskritai kultūrai: „Prioritetai, reikšmingi ateičiai, – investicijos į švietimą, mokslą trumpinamos iki minimumo“ (p. 17–18). Turint prieš akis dabartinę švietimo būklę, dėl viltingos reformos žlugimo galima apgailestauti taip skaudžiai, kaip apgailestaujama dėl kūdikio mirties – koks puikus žmogus būtų išaugęs!

Lietuvos atgimimo stebuklas neįvyko.

Antrasis skyrius „Vaikystė ir paauglystė“ (p. 20–58) atskleidžia Saukų šeimos gyvenimą, palyginti dažnai kraustantis iš vienos vietos į kitą. Donatui teko mokytis ne vienoje mokykloje, tai plėtė pažintis, gausino patirtį – ne veltui patarlė moko: „Klausk patarimo ne pas seną, bet pas buvauną.“ Dvasinę jo raidą smarkiai paveikė trys okupacijos. Skyrius parašytas labai patraukliai, atskleista sudėtingomis sąlygomis bręstančio jauno žmogaus psichologija.

Saukos studijos Vilniaus universitete 1948–1953 m. nušviečiamos trijuose knygos skyriuose: „Studijų metai I“ (p. 59–87), „Studijų metai II. Lietuvių literatūros katedroje I“ (p. 88–115) ir „Studijų metai III. Lietuvių literatūros katedroje II. Salomėjos Nėries kūryba 1921–1940“ (p. 116–148). Skyrių antraštės kiek mįslingos. Tikriausiai jomis ketinta nurodyti, kad skyriuose vienas kitas epizodas užgriebia ir gerokai vėlesnius įvykius.

Šie trys skyriai nesukuria nuoseklaus studijų Universitete vaizdo, labiau atsiskleidžia vaizdinga autoriaus impresijų apie to meto gyvenimą pynė. Aprašoma žmones, neišskiriant ir studento Saukos, ypač slėgusi baimės atmosfera. Kad jos atsikratytų, jaunuolis ieškojo atgaivos bažnyčioje. Tačiau baigdamas antrąjį kursą, paradoksaliai apsisprendė stoti… į komjaunimą. Tą savo žingsnį aiškino taip: „Nuojauta kuždėjo: kai nėra kito gyvenimo pasirinkimo kaip šitas, turi pasinert iškart į jo ledinį vandenį ir tik taip išmoksi jo nebijoti, nedrebėti, nors dar ilgai sapnuosis neapykantą skleidžiantys vyrai plieniniais žvilgsniais. Stoti į komjaunimą? Po perkūnais! Kodėl ir ne? 1950 metų pavasarį jaučiausi sutvirtėjęs ir lyg kokį šarvą užsiauginęs, kad galėčiau išlaviruoti aštria briauna tarp katalikiško auklėjimo įdiegto žmogiškumo ir revoliucijos teoriją grindžiančios klasinės neapykantos“ (p. 63). Nuo tokio apsisprendimo nesulaikė net kurso draugo priešingas žygis – buvęs Telšių gimnazijos komjaunimo komiteto sekretorius Algirdas Kazragis 1949 m. rudenį, protestuodamas prieš vykdomus trėmimus, fakulteto atvirame komjaunimo susirinkime padėjo nario bilietą.

Studijų metais Saukos dvasinei brandai labai daug davė bendravimas su iškiliais kurso draugais. Tarp jų ypač šiltai minimas keleriais metais vyresnis Jonas Lankutis, žemaitis iš Gargždų, vėliau (1984–1992 m.) jis buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius.

Rimtą studentą pastebėjo rūpestingieji katedros dėstytojai, o jis nuoširdžiai juos gerbė. Atsiminimuose labai pakiliai apibūdinta katedros vedėja Lukšienė, tikras „išminties ir meilės įsikūnijimas“ (p. 75). „Profesorius J. Balčikonis su gerokai už jį jaunesniu Jurgiu Lebedžiu buvo reikliausi ir autoritetingiausi iš dėstytojų“ (p. 77–78). Juozo Balčikonio skaitytas dabartinės lietuvių bendrinės kalbos kursas ne tik filologiškai, bet ir psichologiškai parengė Sauką redaktoriaus darbui leidykloje (p. 77). Lebedys išsamiausiai apibūdintas šio ciklo antrajame skyriuje. Čia nemažai įdomių įžvalgų ir apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Kostą Korsaką, Vandą Zaborskaitę, filosofą Eugenijų Meškauską. Pastraipėlė skiriama tragiško likimo dėstytojui Petrui Ivanovui, skaičiusiam tarybinės literatūros kursą, kurį studentai masiškai praleisdinėdavo, jo paskaitų klausiausi ir aš.

Nuo tokio apsisprendimo nesulaikė net kurso draugo priešingas žygis.

Antraštė „Lietuvių tautosaka ir Žemaitės stebuklas“ (p. 149–173) gana netiksliai atskleidžia šio skyriaus turinį. Pirmieji dvylika jo puslapių tarsi skirti tam, kad skaitytojas suprastų, kodėl tvankioje komunistų valdomos valstybės atmosferoje menininkai (taip pat ir mokslininkai) atsidėjo kūrybai. Sauka atskleidžia, koks buvo pagrindinis kūrybingumo stimulas visuose autoritarinės valdžios dusinamuose kraštuose: „Kūryba kaip būties forma, galimybė pareikšti, kad esi gyvas. Gyvas ir daugiau ar mažiau saugus – gal tėvų sukurtos padėties, gal savo įsitikinimų lankstumo – bene tai svarbu – dėka. Užuovėjoje, nišoje apsirūpinama kultūriniu bagažu, esi žmogus sau, esi laisvas. Kūryba – tai ir yra galimybė naudotis padėties suteikiama privilegija, kurią, jeigu norite, galime vadinti ir laisve“ (p. 156).

Šalia to Sauka nurodo ir vieną kitą antrinį akstiną, antai užsimena apie karštą savo norą paveikti studentus: „Supratau, kad nuo šiol man prieš akis visada stovės dilema: ar turiu teisę savo auklėtinių nerengti tam melagingam gyvenimui, kuriam visi esame pasmerkti?“ (p. 159). Šią dilemą savaip sprendė ir sumanęs parašyti lietuvių tautosakos vadovėlį, kuris tapo didele kraštotyros paskata: „…etnografinis sąjūdis plėtėsi, rengiamos kraštotyros ekspedicijos, mokyklose, kultūros namuose kūrėsi folkloriniai ansambliai, – kokia verktinai reikalinga bent konsultacinė pagalba. Iš čia tik ir laukti atsinaujinimo poreikio gal ir visame tautos gyvenime“ (p. 165).

Dėstydamas vadovėlio „Lietuvių tautosaka“ (Vilnius: Mokslas. 1982) atsiradimo aplinkybes, Sauka prasitarė apsisprendęs „nuo šiol šalintis folkloristikos kaip praeito, užbaigto etapo“ (p. 165). Lietuvių literatūros institute išgirdęs, kaip vienas darbuotojas guodžiasi turįs būsimai daugiatomei lietuvių literatūros istorijai parašyti skyrių apie Žemaitę, susimąstė, kuo ši rašytoja yra ypatinga. Po intensyvių svarstymų padarė dvi išvadas: „Ir viena – nacionalinės literatūros pradžia ne nuo ko kito, o nuo Žemaitės, kurios meninio sąmoningumo neįmanoma išpūsti, perdėti, ir antra, – paties literatūros mokslo būtinybė kilti į aukštesnę refleksijos pakopą – buvo pagrindinės paskatos man imtis Žemaitės temos“ (p. 168). Tie apmąstymai ir sugulė į studiją „Žemaitės stebuklas“ (1988).

Tolesniuose knygos skyriuose „Mokslo sąranga sovietmečiu“ (p. 174–197) ir „Socialistinė nacija su devyniais kampais“ (p. 198–228) apibūdinama ypatinga Vilniaus universiteto lituanistų padėtis, iškeliama Alma Mater įkūrimo 400 m. jubiliejaus minėjimo reikšmė. Čia išryškinamas ypatingas rektoriaus Jono Kubiliaus ir Lietuvių literatūros katedros vedėjo Vito Areškos nuopelnas.

Nemažai rašoma apie Sąjūdžio atsiradimą ir jo poveikį visuomenei. Sauka pasigenda Lietuvoje tokios ryškios asmenybės, kokia tuo metu Rusijoje buvo generolas Dmitrijus Volkogonovas, praregėjęs ir nuvainikavęs komunizmo chimerą. Derėjo ir lietuviams „persvarstyti epochinį socializmo eksperimentą kaip savo likimiškai asmeninę problemą“, kad atsiplėštų nuo bolševikinės praeities: „Atsiskaityti su praeitimi nė vienam iš buvusiųjų iki pat šiol nebuvo pas mus principo reikalas. Ir tai yra faktas, iškalbingai liudijantis, kokiomis kukliomis ambicijomis apdovanoti net iškiliausieji mūsų krašto žmonės“ (p. 189). Savigarbos ir principų stoka, kaip aiškinama baigiamojoje skyriaus dalyje, lėmė Lietuvos Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto pozicijų Atgimimo laikotarpiu prieštaringumą, mažino jų indėlio į Atgimimą efektyvumą.

Antraštė „Socialistinė nacija su devyniais kampais“ gana tiksliai perteikia autoriaus požiūrį į bolševikmečio Lietuvą. Čia daug vietos skiriama istorijai, tiksliau tariant, tam, kuo ji buvo paversta tiek Tarybų Sąjungoje, tiek ir jos pavergtoje Lietuvoje. Į akis krinta toks apibendrinimas: „Istorijos mokslas tapo pagrindiniu, visuotinai taikomu žmonijos nudvasinimo įrankiu“ (p. 113). Vis dėlto tas įrankis, mano nuomone, nebuvo absoliučiai veiksmingas. Likdavo nenušienautų sodrios minties kuokštų. Vienas iš tokių laisvesnio mąstymo prasiveržimų buvo 1983 m. Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija, skirta Aušros 100-mečiui. Vien jau konferencijos organizavimas buvo tam tikras akibrokštas kompartijos forsuojamai Lietuvos istorijos krypčiai. Tačiau, kai palygini Saukos anksčiau (p. 107) išgirtą Adomo Mickevičiaus (1955) ir Vofgango Gėtės (1982) jubiliejų paminėjimą, kur pranešimus skaitė II kurso studentai (!), su atsiliepimu apie Aušros konferenciją, kyla įtarimas, ar tik nebus „Homeras užsnūdęs“. Štai Sauka rašo: „Išspausdintame konferencijos pranešimų rinkinyje plika akimi matyti, kaip, atsiliepiant į laisvėjančio laiko iššūkius, sumanyta „apžaisti“ gangrenuojančią tautos kultūrinės atminties temą. Žinoma, kuo – neklystančiais marksizmo-leninizmo autoritetais. Jais iš visų šonų apkamšyti pagrindiniai Aušros reikšmę formuojantys teiginiai“ (p. 207).

Reikalas čia iš tikrųjų kiek kitoks, anaiptol ne „apžaidimas“. Yra labai senas polemikos principas kelti savo priešininko teiginių prieštaringumus, kurių esti ne vien individualaus veikėjo, bet dar daugiau kolektyviniuose teiginiuose. To neišvengė nei socialdemokratų, nei komunistų partijos. Pavyzdžiui, Marksas, Engelsas ar Leninas savo raštuose yra skelbę viena, o jų šalininkai, ypač neprilygstantys jiems nei mokslu, nei įžvalgumu, žiūrėk, kurį nors teiginį suprimityvina ar tiesiog nutyli, nesugeba pritaikyti savo metui ar šaliai. Taip atsitiko ir lietuvių komunistams Vincui Mickevičiui-Kapsukui, Zigmui Angariečiui, Kaziui Preikšui, Romui Šarmaičiui, Antanui Sniečkui, galiausiai istorikui Juozui Žiugždai. Leninas apie lietuvių tautinio judėjimo iškiliuosius veikėjus nėra nieko sakęs, tačiau 1912 m. nurodė, kad Rusijoje po baudžiavos panaikinimo 1861 m. išryškėjusios dvi buržuazinės kryptys, susiklostę du buržuazijos sluoksniai. Viena buržuazinė kryptis esanti demokratinė, to meto sąlygomis pažangi, o kita kryptis – liberalinė, reakcinga, išreiškianti kapitalistų interesus. Mūsiškiai marksistai lietuvių tautiniame judėjime tokio skirtumo neįžvelgė. Visus XIX a. pabaigos veikėjus – Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Šliūpą, Kazį Grinių, Martyną Jankų – vadino buržuaziniais liberalais, t. y. reakcionieriais. Esą jie plėtoję kapitalistams būdingą ideologiją, nors nei patys, nei apskritai kiti lietuviai nebuvo kapitalistai. Aušros konferencijoje minėtą nuostatą toliau diegė Šarmaitis. Visi kiti pranešimai tautinio atgimimo veikėjus tiesiogiai ar netiesiogiai priskyrė demokratams. Jų kvalifikavimas Lenino terminu „buržuaziniai demokratai“ siaurakakčiams marksistams išmušė iš rankų argumentą vadinti aušrininkus „buržuaziniais liberalais“, sudarė prielaidą pateisinti tautinės vienybės idėją. Na, o kai komunistinio režimo šalyje susiduri su tokiomis problemomis, neišvengiamai reikia pasinaudoti to režimo šulų citatomis, kad išryškintum jų žarstomas nesąmones.

Tolesni du knygos skyriai „Lituanistika nepriklausomybę atgavusioje valstybėje“ (p. 229–257) ir „Gyventi dabartyje kaip nuolatinėje kaitoje“ (p. 257–275) atskleidžia nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kultūros reiškinius, visų pirma lietuvių literatūros šiokius tokius pokyčius. Pirmasis, sprendžiant iš užuominos, parašytas tuojau po 1993 m., autoriui išėjus į pensiją, o antrasis – apie 2003 m. Abu skyriai nėra aprašomieji – jie analitiniai.

Knygą baigia skyrius „Lyrikos plati, srauni tėkmė…“ (p. 276–295), parašytas po 2005 m., kai jau turėta ką pasakyti apie lietuvių literatūros fenomeno – Viktorijos Daujotytės išsiskleidusį talentą, kurio išskirtinumą Sauka nusako taip: „Stebėtinas, protu nesuvokiamas jos produktyvumas, bent dešimteriopai pranokstantis bet kurio kūrybingo raštininko darbo našumą – tai džiaugsmingas surastos tapatybės suvokimas, galimybė teigti širdies imperatyvą, kuriuo gyvenama knygose taip pat kaip namuose, dalijantis su seserim vaikiškais džiaugsmais“ (p. 277–278). O jos knygą „Tekstas ir kūrinys“ (1998 m.) įvertino taip: „Tokių knygų literatūros mokslo ir kritikos balanse iki šiol neturėjome. Tokių subtilių, skvarbių ir emocingų. Kur taip smagiai būtų žaidžiama minties ir žodžio išdaigomis, ir rašančiosios plunksna skrieja laisvu alsavimo ritmu ir kur taip iš rimtųjų kalbama apie esmę“ (p. 290).

Šis leidinys vertingas ne tik kaip lietuvių literatūros istorijos faktas. Esu įsitikinęs, kad iš užmaršties išgelbėtas Saukos vaisingo mokslinio darbo fragmentas bus puikus pavyzdys būsimosioms literatūrologų kartoms, kaip suartinti literatūros mokslą su mokslo literatūra. Gal tada niekas negalės Donato Saukos žodžiais sakyti, kad „jaunų veidų akyse nepagydoma tuštumos praraja“ (p. 19).