Arūnas Gumuliauskas. Jonas Basanavičius: nelengva politiko dalia

Siūlome Šiaulių universiteto profesoriaus Arūno Gumuliausko pranešimą, skaitytą per Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro daktaro Jono Basanavičiaus 161-ųjų gimimo metinių minėjimą, vykusį lapkričio 21-ąją dieną Šiaulių universitete.

Kiekvienas lietuvis jį žino kaip tautos patriarchą, žmogų, kurio nuopelnai lietuvių tautos atgimimui nekelia abejonių. J. Basanavičius daug prisidėjo prie „Aušros“ išleidimo, ieškojo lietuvių kilmės šaknų, visomis išgalėmis puoselėjo lietuvybę. Žodžiu, buvo tikras kultūrininkas. Toks jis pavaizduotas istorijos vadovėliuose, publicistiniuose bei moksliniuose straipsniuose, monografijose. Tačiau buvo ir kita J. Basanavičiaus gyvenimo pusė – politiko gyvenimas, apie kurį plačioji visuomenė nėra taip detaliai informuota. Gal dėl to, jog jis nebuvo toks sėkmingas.

Galima drąsiai teigti, jog J. Basanavičius įgijo didelę politinio gyvenimo patirtį. Jis tapo politiku dar tada, kai krašte nebuvo nė vienos lietuviškos politinės organizacijos. Tai atsitiko 1880 m., J.  Basanavičiui išvykus gyventi į Bulgariją. Čia jis susidomėjo Liubeno Karavelovo demokratų partijos ideologija, kuri paskatino kovoti su konservatoriais. Jau tapęs Bulgarijos piliečiu (1891 m. lapkričio 16 d.), J. Basanavičius įstojo į šią politinę organizaciją bei aktyviai dalyvavo jos veikloje (kandidatavo parlamento rinkimuose, tapo Varnos miesto tarybos nariu, skelbė politinius straipsnius, redagavo partijos programą).

1905 m. įvykiai Rusijoje paskatino J. Basanavičių aktyvesnei politinei veiklai Lietuvoje. Tam jis jau turėjo pakankamai patirties. Apie tai byloja ir J. Basanavičiaus parengtas memorandumas Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimo proga dėl Lietuvos autonomijos, kuriame akcentuojamas Suvalkų gubernijos lietuviškų žemių atskyrimas nuo Lenkijos. Šis dokumentas turi istorinę vertę, nes jame bene pirmą kartą apibendrinami lietuvių tautos politiniai reikalavimai. Kita vertus, gimtinėje tautos patriarchas susidūrė su nesveika politine konkurencija, net oponentų priešiškumu. Su tamsiąja politinio gyvenimo puse jam teko susidurti organizuojant Didįjį Vilniaus Seimą, kada politinių oponentams pasistengus į forumo darbotvarkę nepateko siūlyti svarbūs klausimai (tautinių demokratų partijos įsteigimo būtinybė ir kt.).

Tik išsiskirsčius Didžiajam Vilniaus Seimui, 1905 m. gruodžio 10 d. įvyko Lietuviškosios tautinių demokratų partijos steigiamasis suvažiavimas, į kurį atvyko 16 asmenų. Tarp jų labai aktyviai reiškėsi ir J.  Basanavičius. Beje, jis pasiūlė ir šios politinės organizacijos pavadinimą. Tautiniai demokratai ryžtingai pradėjo kovą už Lietuvos autonomiją. Tačiau jie taip ir nesurado bendros kalbos su kitomis politinėmis srovėmis bei veikė vieni. Ieškant sąjungininkų nepadėjo net J. Basanavičiaus autoritetas, į kurį lietuvių politikai žiūrėjo pakankamai skeptiškai. Tad 1907 m. pavasarį tautiniai demokratai baigė savo veiklą. Tiesa, tautos patriarchas dar bandė gelbėti padėtį. Jis prisidėjo (parengė įstatus) prie „Sąjungos pagrąžinimui teisių lietuviškai kalbai Rymo katalikų bažnyčiose Lietuvoje“ įsteigimo tų pačių metų rugpjūtį. Tačiau ir ši organizacija žlugo. J. Basanavičiui beliko prisidėti prie Tautos pažangos partijos. Vadinasi, jam taip ir nepavyko suburti bendraminčių į vieną stiprią politinę organizaciją, galėjusią vadovauti tautos kovai už Nepriklausomybę.

Dar blogiau J. Basanavičiui sekėsi savo politinių pažiūrų teisumu įtikinti tautiečius. Šį teiginį tik patvirtina jo dalyvavimas trijuose Rusijos Dūmos rinkimuose. Na, pirmasis blynas (1906 m. rinkimai į I-ąją Rusijos Dūmą) nebuvo jau toks prisvilęs. Kauno gubernijoje jam pavyko sudaryti lietuvių-žydų demokratinį bloką bei suduoti politinį smūgį dvarininkams. Tačiau rinkimuose į II-ąją Rusijos Dūmą Suvalkų gubernijoje patirtas triuškinantis pralaimėjimas. Politiniai oponentai tiesiog tyčiojosi iš J. Basanavičiaus bei tautinių demokratų. Ypatingai šioje srityje reiškėsi socialdemokratai, vadinę tautos patriarchą svajotoju, seniu. Tad J. Basanavičius surinko mažiausiai rinkėjų balsų ir visai nusivylė politika. Apkalbos, skandalai, šmeižtai lydėjo tautos patriarchą rinkimuose į IV-ąją Rusijos Dūmą 1912 m. Jis taip ir negavo tautos mandato, bet nuo jos nenusisuko, o tiesiog tęsė lietuvybės puoselėjimo misiją.

J. Basanavičiaus veikla netruko duoti politinių vaisių. Vokiečių okupacinė valdžia leido sušaukti Lietuvių konferenciją Vilniuje, prie kurios organizavimo daug prisidėjo ir tautos patriarchas. Šio forumo metu (1917 m. rugsėjo 21 d.) vyko rinkimai į Krašto Tarybą. Juose J. Basanavičius surinko daugiausiai balsų (192 – už, 12 – prieš). Kita vertus, naujoje institucijoje jis teliko eiliniu nariu. Simboliška, kad 1918 m vasario 15 d. dėl nesutarimų Lietuvos Taryboje J. Basanavičius tapo jos pirmininku ir kitą dieną vadovavo Nepriklausomybės akto priėmimui. Tai buvo savotiška likimo dovana. Viso gyvenimo nuopelnų lietuvių tautai pripažinimas. Tačiau tą pačią vasario 16 d. jis vėl pasitraukė į šešėlį (Lietuvos Tarybos pirmininku vėl išrinktas Antanas Smetona) užleisdamas didvyrių laurus kitiems. Gal mažiau nusipelniusiems, bet politiškai aktyvesniems.

1919 m. lenkų kariuomenei okupavus Vilnių, J. Basanavičius pasiliko istorinėje sostinėje iki pat savo mirties bei tęsė pradėtą lituanistinę veiklą. Per šį laikotarpį Lietuvoje jis lankėsi tik vieną kartą (1924 m. Palangoje), kur ilsėjosi ir gydėsi. Kauno valdžia J. Basanavičiui atsidėkojo 2000 auksinų pensija (1920 m.).

1927 m. vasario 16 d., Vilniaus lietuviams susirinkus iškilmingai paminėti devintąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, buvo pranešta apie tautos patriarcho mirtį. Vasario 16-oji J. Basanavičiaus gyvenime tapo simboline. Tą dieną (1889 m.) mirė ir jo žmona, Čekijos vokietė Gabriela Eleonora Mohl. J. Basanavičius palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse su ypatinga pagarba. Tarpininkaujant Tautų Sąjungai bei Prancūzijos ambasadai, palydėti tautos patriarchą į paskutinę kelionę atvyko 15 žmonių delegacija iš Kauno. Laidotuvių eisena nusitęsė beveik kilometrą. Tik gaila, kaip iliustruoja J. Basanavičiaus pavyzdys, jog lietuviai iškiliausius tautos atstovus pradeda vertinti, jiems jau išėjus.