Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika

Raštijos ir raštingumo problemos Lietuvoje gvildenamos nuo seno. Reikia pripažinti, kad tai domino ne tik lietuvius, bet ir rytų slavus Rusijoje, prūsus ir kitas tautas. Netikėta, kad senovėje žmonės nemokėjo bendrauti sutartiniais garsui žymėti skirtais ženklais ar simboliais, kurie įvardijami rašmenimis, raidėmis ir panašiai. Gal tuo galima paaiškinti XVI a. prasidėjusius ir iki šių dienų nerimstančius bandymus rasti „lietuviško“ raidyno pėdsakus, teigti, kad nesunkiai, šnekamosios lietuvių kalbos priemonėmis galima skaityti sudėtingiausius hieroglifų tekstus (Juozas Šeimys, Gališkos runos, 2003, p. 239).

Neginčydamas raidynų plėtros svarbumo tautų pasaulėvokos procesuose, turiu atsiriboti nuo raštingumo istorijos nagrinėjimo, tik pridursiu, kad, palyginti su kitų šalių mokslininkais, lietuviams senuosius tekstus dešifruoti sekasi blogiau, nes nepakankamai nuosekliai buvo susipažinta su žymiausiais lingvistų tyrinėjimais.

XVI a. vokiečių istorikai Lucas Davidas (1503–1583) ir Kasparas Hennenbergeris (1529–1600) bandė perskaityti Simono Grunau publikuotą Prūsų vėliavos (vadinamosios Videvučio (Vaidevučio) vėliavos) tekstą. XIX a. jį bandė dešifruoti lietuvių istorikas Teodoras Narbutas, lenkas Tadeuszas Wolańskis. Sutelkę dėmesį į užrašą, mūsų mokslininkai net nepastebėjo pasikeitimų: atsirado vėliavos piešinio variantų su skirtingais užrašais ir esminiais vaizduojamų figūrų ikonografijos pakeitimais. Nors užraše buvo vos keletas panašių į skandinavų runas ženklų, vis tiek teigta, kad „rašyta runomis“. XX a. pradžioje Videvučio vėliavos užrašą nagrinėjo tautinio judėjimo vedlys Jonas Basanavičius, lingvistai Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga. XX a. pabaigoje nuomones apie neva turėtus rašmenis („lietuviai bent iki XIV a., o gal ir vėliau naudojo kažkokį savitą raštą“) paskelbė etnografė prof. Pranė Dundulienė ir astronomas prof. Vytautas Straižys. Apie rašto istoriją Lietuvoje, ypač apie lotynų abėcėlės ir slavų kirilicos plėtrą, rašė tyrinėtojai P. Jokubauskaitė, Edvardas Gudavičius, Stanislovas Lazutka. Su skandinavų ar germanų rašmenų (runų?) užrašais akmenyse supažindino istorikas E. Gudavičius. Jo plunksnai priklauso ir knyga „Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a.“ (1980). Apie išlikusius užrašus akmenyse yra rašęs archeologas Petras Tarasenka, apie Nacionalinio muziejaus fonduose saugomą originalų kalendorių, kurio užrašai daryti panašiais į skandinavų runas rašmenimis, ir jo ženklus rašė Libertas Klimka ir Ona Mažeikienė. Lietuvos lingvistikos ir semiotikos istorijai ypač svarbi buvo archeologės Marijos Gimbutienės studija apie senųjų europiečių raštą ir lingvistinių simbolių kilmę. Mano tyrinėjimų krypčiai reikšminga M. Gimbutienės sudaryta „Klasikinio Kipro rašto ir senųjų europiečių rašmenų palyginimo“ lentelė, taip pat jos pastabos apie sakralinio rašto kilmę. Straipsnis mėnraštyje „Mokslas ir gyvenimas“ 1985 m. ir išsami studija knygoje „Senoji Europa“ (1996) skatino plėtoti požiūrį į raidynų ir rašmeninių simbolių, papildžiusių arba pakeitusių archajiškas ideogramas, kilmę. Kartu paaiškinu atsirandantį skirtumą tarp rašto ir rašmenų-ideogramų.

Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė verstinių straipsnių apie dažnai minimus, tačiau mažai žinomus germanų ir skandinavų raidynus futarkus (taip vadinami dėl pradinių runų sudėtinių raidžių FE, UR, THURS, ASS, REID, KAUN), spausdinamos studijos apie Švedijoje akmenyse randamus įrašus, liudijančius skandinavų ir baltų keliautojų santykius (Arturas Mickevičius, „Baltai Švedijos runų įrašuose“, Žemaičių praeitis, 1994, p. 110–125). Gal dėl nesugebėjimo išsiugdyti tokio lygio lingvistų kaip britas Davidas Diringeris ar rusas Nikolajus Pavlenka randami tekstai aiškinami pateikiant pažodinį vertimą. Archajiškų kalbų ar tarmių neišmanymas tokius bandymus paversdavo spėlionėmis (Rimantas Matulis, „Vaidevučio vėliavos įrašas“, Švyturys, 1980, Nr. 22, p. 30).

Apie ankstyvųjų rašmenų-ideogramų kilmę archeologinių radinių puošyboje Pabaltijo prūsų, kuršių, lietuvių, lenkų žemėse sužinome iš vokiečių archeologo Wolfgango Krausės atradimų, paskelbtų knygoje „Runeninschriften im älteren Futhark“ (1937). Vėliau juos populiarino rusų archeologas Vladimiras Kulakovas 2002 m. Rygoje paskelbtame straipsnyje (Lietuvoje prūsų kultūrą populiarina archeologas Valdemaras Šimėnas).

 

Kitas požiūris į Lietuvoje vartotus skandinavų raidynus

Religinės konfesijos anksti suvokė raidynų ir rašmenų svarbą skleidžiant tikėjimą. Lokaliai žvelgiant, krikščionybės plėtra Europoje beveik sutapo su rašto panaudojimo pradžia. Kirilica IX a. iš Vidurio Europos skverbėsi į Euraziją, X–XI a. rytų slavams priėmus krikštą ji greitai išplito Rytų krikščionybės apeigas praktikuojančiame Kijevo Rusios ir Rusios regione. Nors apie kirilicos plėtrą žinoma daug, taip pat egzistuoja negausiais faktais paremta hipotezė, kad iki krikščionybės egzistavo originalus rytų slavų raštas glagolica, kitokie raidiniai užrašai beržų tošyse. Tokios žinios perša mintį, neva egzistavę keli raidynai: oficialusis tikėjimo tiesoms skelbti ir originalus, dažnai slaptas, naudotas būrimo tikslais, skirtas perduoti slaptas žinias (rus. tainopis’). Tai esą buvęs įtakos netekusių religinių tikėjimų žynių, vaidilų, šamanų raštas, vartotas nedideliuose regionuose. Originalių raidynų pavyzdžių yra nemažai, lingvistai juos bando susisteminti. Kaip pavyzdys gali būti runų raštas, įvedus krikščionybę naudotas kerėjimo ir būrimo tikslais. Jį išsaugojo senojo pagoniško tikėjimo žyniai ir šamanai.

Kirilicos plėtra į baltų kraštus, į LDK etnines žemes vyko kartu su Rytų krikščionybės įtakos stiprėjimu. XIII a. valstybės raštijoje vartota kirilica patvirtina šios konfesijos išskirtinumą.

Anapus Baltijos jūros, Švedijoje ir Norvegijoje, panašus vyksmas buvo užfiksuotas katalikų konfesijoje. Anot D. Diringerio, „laipsniškas runų keitimas lotynų rašmenimis neabejotinai sutapo su Romos katalikų bažnytinės konfesijos įtakos didėjimu. […] Kai tik kokia nors sritis christianizuodavosi ir tapdavo Bažnyčios dalimi, visada išnykdavo ar būdavo nutraukiamas runų futarkų vartojimas…“ Jis taip pat teigė, kad runos, net esant tokioms aplinkybėms, neišnykdavo galutinai, vartotos užrašyti prakeiksmus, memorialinius užrašus. Krikščionybei tai buvęs papildomas argumentas kovojant su pagonybe. Runos nuo pirmojo tūkstantmečio pradžios buvo paskelbtos pagonių simboliais, heraldikoje jos (pavyzdžiui, Lenkijoje) naudotos su papildomu kryželiu. Skandinavijos šalys christianizavosi: Danija – 948 m., Švedija – 1008 m., Norvegija – 995 (1000) m., karelai – 1391 m. Stabmeldystė tada traukėsi šiaurės ir šiaurės rytų kryptimis. Pietrytinėje Baltijos jūros dalyje ji išliko Prūsijoje, Lietuvoje (1387–1416), Estijoje. Runų, simbolių stilistikos skleidėjai buvo norvegų vikingai, pirmuoju ir antruoju gintaro keliu keliavę į Bizantiją. Jų atraminiai taškai kairiajame Baltijos krante buvo Truso, Kaupo (Prūsija) ir Zėburgo (kuršių žemė) uostai. Išskirtinių žinių apie šį mažai žinomą istorijos laikotarpį, skandinavų kultūros smelkimąsi į baltų, estų ir rytų slavų žemes pateikta V. Šimėno ir V. Kulakovo knygoje „Užmirštieji prūsai“ (1999).

Iš kur Riurikas atėjo į Rusią? Lietuvių ir rusų archeologai tvirtina, kad Kijevo Rusios įkūrėjai (Askoldas, Olegas, Igoris, Sviatoslavas, Jaropolkas, Vladimiras), Naugardo kunigaikštis Riurikas palaikė glaudžius santykius su Prūsija. Apie skandinavų ir baltų ryšius sužinome iš straipsnių rinkinio „Prūsijos kultūra“ (1994). Galima drąsiai sakyti, kad artimi santykiai darė įtaką karybai, religinėms apeigoms, pasaulėjautai. Runos (futarkas) vartotos išskirtinai kaip senąsias ideogramas papildantys simboliai, jie vadinti „pavienėmis runomis“, reikšminiais ženklais. Vaizdavimo stilistika – rašmeninė „runiška“, tačiau ne visada tiksliai kartotos egzistavusių raidynų raidės, įžvelgtas stilistinis naujadarų įvairavimas. Dėl šios priežasties tokie ženklai išskirti į atskirą grupę – jie pavadinti panašiais į runas ženklais. Žinodami žymiausių pasaulio lingvistų, lenkų istorikų nuomones, runas priskiriame prie stabmeldystės – pagonių epochos simbolių. Jų atsiradimas XIII–XIV a. pagoniškoje Lietuvos valstybėje buvo natūralus ir dėsningas. Moksliniu požiūriu tai labai reikšminga – pagal simbolių ir runų atitikimą archeologinių radinių ženklus, panašius į runas, galima priskirti prie vieno ar kito laikotarpio simbolių. Žinodami rašybos stilistiką, galime nustatyti jų kilmės šalį. D. Diringerio, N. Pavlenkos nuomone, runos atsirado III a., jos sudarė vadinamąjį vyresnįjį futarką, vartotą iki IX a. Skandinavijoje, nors raštijos paminklų randama ir Vokietijoje, Anglijoje. Vėliau atsirado mažiau tobulas jaunesnysis futarkas. Jis paliko runų pėdsakų Švedijoje ir Norvegijoje, X a. – Danijoje, kurioje šis 16 rašmenų raidynas XI a. transformavosi į punktuotąjį futarką, išplitusį Norvegijoje. Jam būdingi papildomi taškų ir brūkšnelių ženklai, pridedami prie ankstesnių futarkų rašmenų. Skandinavijoje runos išliko iki XIV–XVI a. Kaip priešprieša lotynų raidynui ir oficialiajai katalikų religijai, jos vartotos uždarai, slaptiems užrašams, būrimo tikslais, todėl rašto ir runų rudimentai padeda suvokti pagonių pasaulėjautą.

 

Lenkijos runų rašmeninių heraldikos ženklų ištakos

Pirmasis apie ankstyvąją rašmeninę lenkų šlėktų herbų kilmę knygose „Rycerstwo polskie wieków średnich“ (1896) ir „Heraldyka polska wieków średnich“ (1899) rašė Franciszekas Piekosińskis. Istoriko nuomone, lenkų šlėktų herbai atsirado apie V a. iš vyresniojo futarko, egzistavusio III–VIII a. Skandinavijoje. Šie rašmeniniai simboliai, naudoti karinių pulkų rikiuotei tvarkyti kaip atpažinimo ženklai, vadinti „stanicomis“. Sujungti po du, VIII–IX a. jie būdavo pririšami prie ilgų medinių karčių. Kaip ir lingvistai, F. Piekosińskis tokius runiškus raidinius simbolius priskyrė prie pagoniškų ženklų, kuriuos X a. nenoriai pripažindavo Katalikų bažnyčia. Taip pat jis teigė, kad „normaniškos“ kilmės raidiniai ženklai turėjo ne tik rašmeninę, bet ir ypatingą mistinę reikšmę. Tokią hipotezę iškėlęs istorikas vis dėlto nebandė aiškintis, kokios buvo tos „mistinės reikšmės“.

Iš F. Piekosińskio veikalų sužinome apie lenkiškų heraldinių rašmeninių simbolių vaizdavimo specifiškumą. Iš medžio buvo drožiami ženklai, panašūs į runas, jie būtinai būdavo sujungti po du, tačiau dažniausiai išskiriant „strėlinę“ runą, fonetiškai reiškiamą trigarsiu TYR. Žinant lenkiškų heraldinių raidinių simbolių vaizdavimo specifiškumą, buvo patogu nagrinėti rytų slavų ir LDK valdovų ankstyvąją heraldiką. XIX a. katalikiškoje Lenkijoje nebuvo priimta nagrinėti pagonybės epochą, nors „lechai“ su pagonybe atsisveikino 965 m. Kryželiai virš šlėktų herbų liudijo, kad katalikybė virš šių simbolių „pastatė kryžių“.

 

Lietuvos runų rašmeninių heraldikos ženklų ištakos

XIX a. pab.–XX a. pr., kai vyko Lenkijos ir Rusijos heraldikos istorikų polemika, Lietuvos, vadintos Šiaurės vakarų kraštu, tyrėjų nuomonės apie ankstyvuosius heraldikos ženklus, jų ryšį ir įtaką baltų pasaulėjautai niekas neklausė, krašto istorikai polemikoje nedalyvavo. Vis dėlto archajiškų lietuviškų heraldinių ženklų klausimas nebuvo pamirštas. Žinių apie juos randame lenkų istorikų F. Piekosińskio, Mariano Gumowskio, Ryszardo Kiersnowskio, S. Kubiako, rusų istorikų Nikolajaus Lichačiovo, Boriso Rybakovo, E. Jarovajos, N. Pašuto veikaluose. 1897 m. F. Piekosińskis sudarė, redagavo ir parašė įvadinį straipsnį Alberto Vijūko-Kojelavičiaus LDK bajorų herbų sąvadui „Compendium“, iliustruotam herbų piešiniais (1658). Nuosekliai nagrinėjant knygos ženklus ir lyginant su 1899 m. išleista autorine jo knyga „Heraldyka polska wieków średnich“ paaiškėjo, kad, sudarydamas A. Vijūko-Kojelavičiaus „Compendium“ lenkišką leidinį, dalį herbų piešinių jis iškupiūravo ir perkėlė į savąją knygą. Nesuprantama, kodėl F. Piekosińskis iš „Compendium“ išėmė ir į rinkinį įdėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos ir Vengrijos karaliaus Jogailos Vladislovo heraldinį, „lietuviškuoju“ vadintą dvigubą lygiakryžmį kryžių. F. Piekosińskis šį kryžių vengė įvardyti tikruoju vardu, du kryžius vadino bendriniu dvigubu kryžiumi, nors žinojo, kad lygių kryžmų dvigubą kryžių Jogaila atsinešė iš Lietuvos. Tyčinė painiava leido atsirasti neteisingoms interpretacijoms ir sugestijoms, sukėlė nepasitikėjimą istoriko F. Piekosińskio darbais. Pašlijusią nuomonę apie jo indėlį veik po 100 metų taisė R. Kiersnowskis straipsnyje „Godła Jagiellonskie“ (Wiadomosci Numizmatyczne, t. XXXII, 1988, p. 1–27). Prieštaringa ir neobjektyvi buvo F. Piekosińskio nuomonė apie ankstyvuosius lietuviškus runų raidinius, Lietuvos valdovų ir bajorų antspaudinius asmenženklius. Jie nebuvo priskirti herbų kategorijai, nes nebuvo įrėminti heraldiniuose skydeliuose, nors panašius runų radinius – ankstyvuosius lenkų šlėktų heraldinius „stanicų“ ženklus – F. Piekosińskis vadino „herbais“. Sunku atsikratyti požiūrio, kad lenkų istoriko tendencingumas atsirado dėl subjektyvių priežasčių sukelto nesveiko šovinizmo. Šį požiūrį pakeitė kitas lenkų istorikas Władysławas Semkowiczius, išskyręs ankstyvąjį, iki 1413 m. Horodlės unijos, lietuviškos heraldikos vystymosi laikotarpį. Būtent jis pastebėjo ir patvirtino panašų, bet skirtingais keliais ėjusį „runiškąjį“ rašmeninių lenkų ir lietuvių heraldinių ženklų pobūdį. Be žinomų Lietuvos valdovų simbolių, W. Semkowiczius nurodė ankstyvus runų tipo Lietuvos bajorų Eigirdų, Beinartų, Pūkštų, Sopočkų ir Buivydų antspaudinius heraldinius simbolius (W. Semkowicz, Braterstwo szlachty polskiej z bojarstwem litewskim, 1914, p. 395–445). Šį sąrašą galiu papildyti. Runų stilistikos būta šių bajorų ženkluose: bajoro Vaidilos (1380) – runa TYR; maršalkos Čiupurnos (1398) – runa TYR ir „m“; bajoro Beresnevičiaus – runa TYR ir „k“, „n“; bajorų Skarulskių ir Blusių – runa TYR ir „k“, „ö“; bajorų Šimkevičių ir Vijūkų-Kojelavičių – runa TYR ir „k“, „i“; bajorų Varanavičių, Rimvydų-Mackevičių, Tolutavičių heraldiniai ženklai panašūs – runa TYR ir „h“. Visų runiškų ženklų stilistika labai įvairi, vartoti vyresniojo, jaunesniojo ir punktuotojo futarkų raidynai, atskirais atvejais rašmenims įtaką darė germanų, danų, švedų-norvegų runų rašyba. Pavyzdžiai rodo, kad XII–XIV a. su runomis, jų stilistika buvo susipažinę ne tik LDK valdovai, bet ir nemažai bajorų. Skirtingai negu senieji lenkų heraldiniai ženklai, kurie buvo surišti po du, lietuvių bajorų asmenženkliai buvo komponuojami po kelis ant vienos konstrukcijos.

 

Kur veda ankstyvieji rašmeninių runų ženklų pėdsakai?

Nekyla abejonių, kad prieš tapdami heraldiniais simboliais rašmeniniai runų ženklai ilgai buvo vartojami buityje, žinotos jų slaptos prasmės. Nauji ženklai siejosi su baltų genčių anksčiau naudota amuletinių-toteminių simbolių sistema, kūrusia naujas reikšmes ir dariusia įtaką žmonių pasaulėjautai. Naudoti gaminiams ornamentuoti, jie nebuvo suvokiami kaip kulto ar magijos simboliai. Bandant sisteminti jų meninę stilistiką, išsiaiškinta, kad vienodos paskirties simboliai galėjo turėti grafinę arba plastinę išraišką, patogią naudojant skirtingas medžiagas. Ugnis vaizduota kryželiu, kaitrioji dangaus ugnis Saulė – kryželiu apskritime. Sukryžiavus vieną kryželį su kitu, pasidarydavo ratas su vidiniais spinduliais, tačiau grafiškai pasikeitęs simbolis vis tiek reiškęs Saulę. Medžiai palaikydavo ugnį. Saulė padėdavo medžiams augti. Taip susidarydavo organiškas žmonių, medžių (gamtos), laužo ugnies, dangaus kaitros-šviesos ratas. Žmonių pasaulėjautoje tokie atskirų objektų jungčių ratai susidarydavo ir kitose sferose. Rašmeniniai runų simboliai pritapo baltų ir vidurio slavų (lenkų, rusų) sakralinėje ornamentikoje – tai galėjo reikšti ir atsiradusią nišą pasaulėjautoje, kokią jau turėjo dangaus, požemių, vandens, zoomorfiniai, ornitomorfiniai, floramorfiniai ir kt. simboliai.

Dėl rašmeninių runų simbolių atsiradimo pietvakariniame Baltijos jūros regione daug polemizuota. Didžiausią įtaką ginčų baigčiai turėjo XIX–XX a. pr. archeologiniai Rytų Prūsijos kasinėjimai ir radiniai. Šiomis žiniomis remiuosi, cituodamas Rusijos archeologų V. Kulakovo ir V. Šimėno skelbtus faktus. XX a. pr. šių archeologinių atradimų autorius buvo vokiečių archeologas W. Krause, pagal jo piešinius rekonstruojame ankstesnius teiginius. Jo ir kito archeologo Herberto Jankuhno nuomone, formuojant ankstyvąjį vyresnįjį futarką didelę reikšmę turėjo „atpažinimo“ ženklai, naudoti senųjų germanų genčių. Runų simbolių ištakos atsirado iš ideogramų, kurioms buvo priskiriama maginė reikšmė. Šią hipotezę palaikė ir istorikas G. Jansenas. Pavienius ženklus suklasifikavo W. Krause, juos radęs dažniausiai strėlių antgaliuose ar jų koteliuose. Įkapių keramikoje, žalvariniuose papuošaluose, ietigalių, strėlių antgaliuose III–V a. atsirado ženklai, tapatūs senojo 24 runų futarko rašmenims. V. Kulakovo sudarytame kataloge yra 15 ant įvairių archeologinių radinių pastebėtų runų rašmenų, turėjusių analogus ankstyvajame futarke. Spėjama, kad jie turėjo sakralinę-maginę reikšmę. Kokie tai buvę ženklai? Runos vaizduotos beveik tiksliai taip, kaip randame vyresniajame futarke. Fonetiškai jos buvo reiškiamos taip: 1 – KEN, 2 – DAGAZ, 3 – ISS, 4 – GIFU, 5 – SOL, 6 – UR, 7 – ODAL, 8 – TYR, 9 – ALGIZ, 10 – REID, 11 – JARA, 12 – HAGAL, 13 – FEN, 14 – BJARKA, 15 – THURS. Šie raidiniai simboliai ornamentuojant dirbinius naudoti labai plačiai: puošiant keramines puodynes, žalvarines seges (fibulas), žiedus, diržų sagtis, pincetus, gramdeklius, kardus, buožes. Ilgą laiką nebuvo žinoma arba tik nuspėjama, ką galėjo reikšti tokių „pavienių runų“ visuotinis paplitimas. Slavų gyvenamose LDK žemėse ir Kijevo Rusioje, Latvijoje rasti verpimo skridinėliai verpstukai turėjo užrašus runomis arba kirilica. Tai suteikia galimybę atspėti jų slaptąją prasmę. Istorikas B. Rybakovas knygoje „Jazyčestvo drevnej Rusi“ (2001, p. 283–287, il. 62) pateikė vieno tokio verpstuko piešinį, dviejose jo pusėse yra užrašai kirilica potvorne prasleh. Autorius rusišką užrašą aiškina taip: potvornik – žiniuonis, kerėtojas, burtininkas. Kita nuomone, užrašas reiškęs tvori ne pria(lo) a poslin’ – „kurk ne verpinį, bet…“ (nežinomas žodis). Daugelio tautų mitologiniuose šaltiniuose minimi verpstukai buvo susiję su magija. LDK teritorijoje XI–XIV a. datuojamų verpstukų su užrašais, panašiais į runas, žinomi 9, Latvijoje – 1, Kijevo Rusioje – 1. Pavienėmis runomis, išreiškiančiomis ODAL ir ISS garsus, grafiškai atrodžiusiomis kaip brūkšnys ir kilpelė, buvo pažymėtos kelios XII a. Gardino miesto Šv. Boriso ir Glebo cerkvės mūro plytos. Manoma, kad šventykla buvo statyta karaliaus Mindaugo laikais. Tarp archeologo W. Krausės archeologinių žalvarinių radinių yra žiedas, rastas Juodkrantėje, Kuršių nerijoje, jo plokštumėlėje iškiliai išspaustos 3 runos: dvi panašios į R – runa REID ir viena į I – runa ISS. Šios formos runos gana dažnai vartotos. Į šį rašmenį reikia atkreipti ypatingą dėmesį, nes vėliau jį aptinkame svarbiausiuose valstybės heraldiniuose simboliuose. Iliustracijų pavyzdžiai ir bibliografiniai šaltiniai suteikia teisę teigti, kad ankstyvieji rašmeniniai simboliai – „pavienės reikšminės runos“ – Prūsijos, Lietuvos, Latvijos baltų genčių gyventame areale naudoti III–V a. ir vėliau.

 

Spėjama pavienių reikšminių runų ženklų priklausomybė pagoniškajam medžių ir augalų kultui

Ši hipotezė yra netikėta ne tik bibliografinio šaltinio atradimu. Pirmą kartą pavyko rasti ryšį tarp ezoterikos sričiai priskiriamo senojo pagonių tikėjimo „medžių kulto“ ir maginę reikšmę turėjusių „pagoniškų“ pavienių rašmeninių runų ženklų. Tokią ryšio galimybę suteikė tyrinėtojo Kennetho Meadowso knyga „Rune Power“ (1997). Mokslininko tyrimo objektas – per šimtus ir daugiau metų išsaugoto skandinavų pagonių žynių ir šamanų burtininkavimo, gamtos reiškinių stebėjimų, ženklų reikšmių ryšio su konkrečiais augalais sisteminimas ir pateikimas visuomenei suprantama forma. Runų rašmenų priklausomybės heraldikai autorius nenagrinėjo, bet sudarė schemišką sąsają tarp grafinių runų rašmenų, medžio ir augalo metafizinių savybių ir šių išskirtinių bruožų žodinio aprašymo. Žinome, kad metafizinės filosofijos (metempsichozės ir metamorfozės) buvo persmelkta didžioji dalis mums žinomos pagonybės pasaulėjautos. Požiūrį į kosmosą, dienos ir nakties šviesulius, augalus, gyvūnus, paukščius, žemę ir požemius lėmė jų priklausymas geroms ir blogoms stichijoms. Vienas knygos straipsnis yra skirtas runoms, kurios priskiriamos atskiriems medžiams. Jų metafizinės savybės neva sužinotos iš šamanų. Tas metafizines savybes bandyta pritaikyti ir žmonių charakteriams, poelgiams. Panašiai orientuota daugelio tautų mitologija, papročiai. Sudomino atskleidžiamų runų ir augalų gretinimo hipotezė. Iš istorijos ir likusių papročių žinome, kad žmonės medžius suvokia nevienodai. Knygoje aprašomos 24 vyresniojo futarko runos, aptariamas jų santykis su medžiais ir augalais, žolynais. Detaliau verta paanalizuoti tas runas, kurios buvo rastos prūsų, lietuvių, latvių genčių teritorijose. Tai vadinamieji reikšminiai simboliai arba pavienės runos, nesudarančios didesnių tekstų.

Kaip minėta, tarp W. Krausės archeologinių radinių yra žalvarinis žiedelis, rastas Juodkrantės gyvenvietėje. Jo plokštumėlėje išspausti 3 panašūs į runų rašmenis ženklai RRI. Tai dvi runos REID ir runa ISS, išoriškai panašios į lotynų raidyno raides R ir I. Runa R (REID) K. Meadowso knygoje asocijuojama su paprastuoju ąžuolu (Quercus robur), kuris simbolizavo fizinę jėgą, patikimumą, patvarumą. Pagonių metafizinėje pasaulėjautoje jis buvo simbolinis riboženklis tarp gyvybės ir nebūties, jis buvo vadinamas šventu medžiu. Graikijoje jis buvo siejamas su Dzeusu, Romoje – su Jupiteriu, Lietuvoje – su Perkūnu, Rusijoje – su Perūnu.

runa I (ISS) asocijuojama su juodalksniu (Alnus glutinosa). Jo mediena – atspari vandeniui, todėl naudota tiltų, vartų statybai. Juodalksnis ir runa ISS simbolizuoja sugebėjimą ramiai ir garbingai išgyventi sunkmetį, padeda atsilaikyti, moko, kad ir pačioje sunkiausioje situacijoje yra galimybė trūkumus paversti pranašumais. Tai susikaupimo, valingumo, ramybės ženklas.

Vienas iš dažniausiai V–IX a. heraldikoje naudotų rašmeninių simbolių buvo ženklas, panašus į strėlę ar ietigalį, tai vyresniojo futarko runa TYR. Ji buvo asocijuojama su Europoje augusiu vadinamuoju akmeniniu ąžuolu (Quercus ilex), amžinai žaliu medžiu. Iš jo medienos senovėje buvo daromi ypač tvirti ilgų iečių kotai. Kaip ir jo giminaitis šaltesniuose kraštuose paprastasis ąžuolas, jis buvo priskiriamas prie dieviškųjų augalų, simbolizavusių nemirtingumą. Kieta ir lanksti mediena asocijavosi su gyvenimo jėga, vyriškumu. Tai gyvybiškumo, energijos, agresyvumo ir tvirto apsisprendimo ženklas.

Viduramžių istoriografijoje esti patvirtinimų apie skandinavų-germanų runų simbolių metafizinį ryšį su antropomorfinėmis pagonių dievybėmis. Istoriko T. Narbuto knygoje „Lietuvių tautos istorija“ (t. I) aptinkame vadinamosios Videvučio vėliavos piešinį. Tai turbūt pirminis ikonografinis vėliavos ir antropomorfinių dievybių Pikuolio, Perkūno ir Patrimpo atvaizdas. Mirties dievas Pikuolis rankose laiko kaukolę, Perkūnas – žaibo strėlę ir akmenį, Patrimpas – pjautuvą rugiams nuimti. Po XVI a. buvusių S. Grunau „Prūsijos kronikos“ piešinio ir teksto „skaitymų“ bei koregavimų šie ikonografiniai atributai išnyko, dievai tarsi sustingo beprasmėmis pozomis, atsirado neįskaitomas iki šiol neidentifikuotų rašmenų užrašas. Pradiniame vėliavos piešinyje virš dievybių galvų vaizduojami 3 pavienių reikšminių runų simboliai: ženklas, panašus į kirvelį trikampiais ašmenimis, runa WYNJA – virš mirties dievo Pikuolio galvos; ženklas, panašus į lankstą, rašmenis M ir W (lenkų heraldikos specialistai jį vadina lękawica, Syrokomla, Abdank, Habdank, Abdaniec, Lietuvoje jis anksčiausiai žinomas kaip karaliaus Mindaugo ženklas, kildinamas iš germanų (danų) kilmės runų vyresniojo futarko rašmenų E ar P), – virš Perkūno galvos; anksčiau minėtas ženklas, išoriškai panašus į strėlę ar ietį, runa TIER – virš gausos ir gerovės dievo Patrimpo galvos. Panašus į kirvelį trikampiais ašmenimis ženklas-runa WYNJA K. Meadowso knygoje asocijuojamas su egle. Šis amžinai žaliuojantis augalas nuo pagonybės laikų baltų genčių buvo laikomas vėlių medžiu, po kuriuo Kūčių naktį jos atlėkdavusios pailsėti ir pavalgyti. Lietuvoje iki šių dienų išlikęs paprotys barstyti eglišakes kelyje į velionio namus. Runa WYNJA virš mirusiųjų ir požemio valdovo Pikuolio galvos Videvučio vėliavoje patvirtina sakralinį eglės ir mirties ryšį.

Šaltinis čia