Arvydas Vidžiūnas. Jablonskio stebuklai

Didžiojo J. Jablonskio 150-metis (jį minėjome 2010 gruodžio 30-ąją) yra graži proga prisiminti, o nežinantiems – pasakyti, kad, pakylėtai kalbant, nau­jų­jų lai­kų Lie­tu­vos vals­ty­bė yra sukurta ant gimtosios lietuvių kalbos, ant jos gra­ma­ti­kos, ant istorijos pamatų ir suneš­ta ant knyg­ne­šių pe­čių. Visi Sūduvos ir Zanavykų žmonės gali dar sykį oriai papūsti krūtinę: ne Vilniaus, Kauno ar Šiaulių, o Griškabūdžio, Sintautų, Rygiškių ir jų kaimynų tarmė buvo paklota į bendrinės – valstybės teisėje, kultūroje, mokyklose, knygose, laikraščiuose ir kitose srityse vartojamos – kalbos pamatus.

Apskritai P.Kriaučiūno, J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, J.Jablonskio – stipriausių mūsų gimtojo krašto vyrų ketverto – gyvenimas ir veikla yra gražiausias pilietinės pozicijos ir tiesioginio darbo, profesinės veiklos ir meilės savo valstybei pavyzdys.

Man visa tai yra spalvingi, neginčijami, net mitologiniai stebuklai, ataidintys iš XIX a. antrosios pusės, bet ne vieną tvirtinantys ir šiandien – akimirkos tironijos, greitos televizinės laimės ir prarandamų tradicijų laikais.

Viltį stiprina viena aplinkybė: Jablonskis yra tokia didelė figūra, kad jo asmenybė, jo išpažinti ir mums įdiegti idealai gyvuos tiek, kiek bus gyva lietuvių tauta.

„Ne vieną šimtmetį lenkai mus kaip ratlankius lenkė, bet lenkais nepavertė, rusai jobsėdami rusino, šaudė gaudė, į sibirus trėmė, bet nesurusino. Mūsų gimtoji kalba pasirodė tvirtesnė“, – yra rašęs K. Saja. Stiprūs žodžiai, bet liudijantys lietuvių tautos atgimimo stebuklą. Žiū­rė­kim: XIX a. ant­ro­ji pu­sė – Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je grumiasi ru­sų ir len­kų kul­tū­ros; že­mai­čių ju­dė­ji­mas, galingasis XIX a. že­mai­čių ju­dė­ji­mas, jau nu­slo­pęs; draudžiama spauda lietuviškais (lotyniškais) rašmenimis – taip reiškiasi tiesiog unikali ling­vis­ti­nės oku­pa­ci­ja. Lie­tu­vių kal­ba iš es­mės li­ku­si kai­me, liaudies dainose, pasakose ir ant motinos kelių, mies­tas nelie­tu­viš­kas. XIX a. pabaigoje Kau­ne – tik ke­li pro­cen­tai lie­tu­vių, Vil­niu­je – taip pat. Išsilavinusiems žmonėms reikia nelengvai rinktis tarp jau blės­tan­čios Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos šlovės su lenkų kalba ir nau­jų­jų lai­kų tau­ti­nės lietuvių vals­ty­bės, rašto kalbos visai neturinčios. Reikia atvirai kalbėti ir apie Rusijos imperijos vykdytą planingą Lie­tu­vos rusinimą ir pravoslavinimą, kai atsisakiusiems katalikybės mokėtos daug di­des­nes al­gos, kei­stos lietuviškos pavardės ir vietovardžiai, viešose vietose drausta lie­tu­viš­kai kalbėti.

Ir vis dėlto XIX a. įvyksta didysis sprogimas – kyla tau­ti­nis atgimimas, iškeliantis kal­bos ir is­to­ri­jos vėliavas ir po jomis sutelkiantis orumą atgaunančią tautą. Tą tautinį orumą solidžiai paremia is­to­ri­nė lyginamoji kal­bo­ty­ra: žymiausi pasaulio mokslininkai pripažino lietuvių kalbai tokias prestižines teises, kokias Europos kultūroje turėjo lotynų ar graikų kalbos, o norinčius išgirsti, kaip kalbėję protėviai, kvietė važiuoti į mūsų kaimą ir paklausyti, kaip šneka lietuviai sodiečiai… XIX a. pa­baigoje lie­tu­vių tau­ti­nio at­gi­mi­mo vyrai P. Kriau­čiū­nas, J. Ba­sa­na­vi­čius ir kiti, taip pat „Aušra“, „Varpas“ gražiai iš­nau­do­ja ši­tas kalbos, kilmingos istorijos ir kitas temas, ir XX a. pradžioje jau visai solidžiai imama diskutuoti apie galimus kelius į Nepriklausomybę.

Iš to neapsakomai gražaus ir nelengvo laiko ateina ir J. Jablonskis. Jis apibendrino ir iki šviesaus idealo iškėlė apie savo valstybę svajojančios tautos tiks­lą – tu­rė­ti eli­ti­nę, pres­ti­ži­nę, sukultūrintą, kiek­vie­nai ci­vi­li­zuo­tai vals­ty­bei pri­va­lo­mą kalbą – aukš­tąjį jos sti­lių, vadinamą bendrine kalba. Ir štai koks Lie­tu­vos unikalumas: vi­sų di­džių­jų tau­tų ben­dri­nės kal­bos kū­rė­si ap­link sos­ti­nes esančių tarmių pagrindu, ten, kur bu­vo di­džiau­si tur­gūs, kur mai­šė­si tar­mės, kur klestėjo tų tautų kultūros ir prestižinės mados. Paprastai kalbėdami turėsime sa­kyti, kad vo­kie­čių bendrinė kal­ba yra su­si­kū­rusi Ber­ly­no tar­mių pa­ma­tu, Ro­mos tar­mės da­vė pa­ma­tą kultūrinei ita­lų kal­bai, Paryžius – prancūzų bendrinės kalbos kūrimosi centras ir t.t. Lie­tu­vos unikalumą galėtume rašyti į visas kultūrinių įdomybių knygas: čia į Ber­ly­no, Ro­mos ar Pa­ry­žiaus gretą stoja mano minėtas Griškabūdis, Sintautai ar Rygiškiai, nes iš šitų apylinkių kilo prestižinė lietuvių kalba.

Aišku, didžiulę įtaką darė visai tapati Rytų Prūsijos lietuvių kalba už Šešupės, mūsų kultūros lopšys – tenai juk pirmą kartą lietuviškai išleistas Šv. Raštas, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ten kūrė K. Donelaitis, ėjo pirmieji lietuviški laikraščiai, lietuviškai leisti ir net kirčiuoti Prūsijos karaliaus įstatymai ir įsakymai. Bet J. Jablonskio intelektas, mokslininko pasirengimas ir pilietinis autoritetas lėmė neišmatuojamai daug. Jam pridedamas „kalbos tėvo“ titulas, žinoma, nėra objektyvi teisinė tiesa, bet – daug svarbiau! – tai pati didžiausia pilietinė, kultūrinė, romantinė kategorija. Tiesiog mūsų kultūros aksioma, kurios įrodyti visai nereikia.

Apie J. Jablonskį – kalbos mokslininką ir bendrinės kalbos normintoją – kalbama ir rašoma daugiausia. Gramatikos, vadovėliai, žodynai, vertimai, lietuvių kalbos pamokos, profesoriavimas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kalbos straipsniai, laikraščių, knygų redagavimo reikalai ir kt. Jo įtaka šiandien tiesiog sunkiai aprėpiama. Kur tik dur­si­me pirš­tu – ten J. Jab­lons­kio kū­ry­ba: ma­te­ma­ti­kos ter­mi­nai da­li­nys, da­lik­lis, dal­muo ir kt. – J. Jab­lons­kio, gra­ma­ti­kos ter­mi­nai – daug J. Jab­lons­kio kūrybos, ir t.t. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad net XX am­žiaus pra­džio­je lie­tu­vių kal­ba ne­tu­rė­jo pir­ma­die­nio, ant­ra­die­nio, tre­čia­die­nio ir kitų savaitės dienų, var­to­ti pa­ne­de­liai, utar­ni­kai, se­re­dos, čet­ver­gai, pėtny­čios ir t.t. Visur Jablonskio širdis ir ranka pridėta. Bet kartu jo re­mtasi pui­kiu kla­si­ki­nių kal­bų iš­ma­ny­mu, ir nemokslinės kitų filologų pastangos taisyti tarptautinius žodžius (tri­go­no­met­ri­ja, ge­og­ra­fi­ja, is­to­ri­ja ir kt.) laikytos vi­siš­ka ne­są­mo­ne. Per kalbininko mo­ki­nius, per J. Bal­či­ko­nį, paskui per K. Ul­vy­do veiklą ar A. Pup­kio paskaitas J. Jablonskio nuostatos, norminimo šaltiniai ir principai yra svarbūs ir šių dienų mūsų kalbos politikams.

Gaila, plačiau bemaž neužsimenama, kad J. Jab­lons­kis bu­vęs anaiptol ne vien kal­bos že­mės žmo­gus, bet pirmiausia labai atsakingas lietuvis inteligentas, Lietuvos valstybės kūrėjas ir susipratęs pilietis. Ir aistringas publicistas, švietėjas, aktyvus įvairių organizacijų narys. Štai koks gra­žus jo įsitikinimas iš XX pr., kad geriausia būsimą savo valstybę kurti ir ateityje ją valdyti remiantis par­la­men­tinės demokratijos principais – per sa­vo do­rus at­sto­vus, su atstovaujamąja demokratija sietas ir būsimasis mūsų žmonių pasiturimas gy­ven­imas! Jo žodžiais tariant, Rusijoje žmonių valdymo tvarka yra biurokratija – viską darą valdininkai. “Visose gi kitose Europos šalyse (kaip antai, Anglijoje, Francijoje, Vokietijoje…) valstybės reikalus, ar šiaip, ar taip veda jau patys žmonės per savo rinktinius atstovus, t.y. per tam tikrus žmones, kurie valstybės valdyme atstoja savo rinkėjus. Per atstovus valdosi žmonės ir visose Amerikos valstybėse… Visos tos tautos gyvena geriau, padoriau ir turtingiau už mus, lietuvius, ir už visus Rusijos gyventojus. Tas labai suprantama: pati tauta, žinoma, geriau numano, kokie jai reikalingi įstatymai, kam kokie mokesčiai pakeliami, kam ir kaip tautos pinigai reikia suvartoti”. Paprasčiau ir nepa­sa­ky­si, populiariau nepaaiškinsi at­sto­vau­ja­mo­sios de­mo­kra­tijos teigiamybių. O štai dar vie­na J.Jablonskio ci­ta­ta, lyg iš rinkimų pradžiamokslio: „Bet tam reikalinga, kad žmonių atstovais patogūs žmonės taptų. Tokių žmonių, kurie norės atstovauti, arba vadinamųjų atstovų – kandidatų, bus, žinoma, daugybė. Bet atstovais reikia rinkti tik tokie žmones, kurie rūpįsis ne vien savo pačių nauda, ne vien savo gyvenamąja vieta arba savo luomu, bet visos žemės ir visos tautos gerove“, – žodžiu, rei­kią są­ži­nin­gų, au­to­ri­te­tin­gų ir švie­sios re­pu­ta­ci­jos žmo­nių.

Šiandien kiekvienas galime įvertinti, kiek mūsų dienų Lietuvoje yra realizuotas šis ide­a­lis­ti­nis, vil­tin­ga­sis J.Jablonskio žvilgs­nis į bū­si­muo­sius tau­tos at­sto­vus…

J. Jab­lons­kio politinį, visuomeninį nusistatymą atskleidžia jo skelbtas šū­kis „Žmo­nėms rei­kia duo­nos, švie­sos ir lais­vės“, taigi – pasiturimo gyvenimo, prieinamo mokslo ir demokratinio valstybės valdymo. Ir šis mo­ty­vas, ši nepriklausomos Lietuvos kūrimo programa ei­na per vi­sus jos visuomeninius straipsnius.

J. Jablonskis bu­vo gana nuo­sai­kus. Kai XIX a. pab. „Var­po“ redakcijoje su­si­kir­to dvi li­ni­jos, ir S. Matulaitis bei kiti kvietė imtis radikalesnių veiksmų, imtis re­vo­liu­ci­jų, griauti Ru­si­jos im­pe­ri­ją, J. Jab­lons­kis vi­są lai­ką sa­kė, kad pirmyn turime eiti švie­sdami, mo­ky­dami, ne griau­dami, bet kurdami ir to­bu­lindami.

Vie­nu me­tu prieš Ne­pri­klau­so­my­bę J. Jablonskio figūra buvo tapusi ypač svarbi, vienijanti ir reikšminga net strateginiams lietuvių politiniams siekimams. Lie­tu­vo­je, kaip žinote, vei­kė Lie­tu­vos Ta­ry­ba, kuri paskelbė Vasario 16 d. aktą ir vadovavo kuriant valstybę. Bet toks pat aktyvus politinis lietuvių gyvenimas vyko ir visoje Rusijos imperijoje, kur per I pasaulinį karą gyveno ir J. Jablonskis. Čia kūrėsi partijos, labdaros ir kitokios organizacijos, lietuviai rengėsi grįžti kurti savo Tėvynės. Ir štai 1917 m. pavasarį Petrapilyje vyksta Rusijos lie­tu­vių suvažiavimas, delegatai ginčijasi, kokiu keliu siekti Nepriklausomybės. Įvyksta di­džiu­lis par­ti­jų su­sikirtimas, kai­rie­ji ir San­ta­ros partija iš to su­va­žia­vi­mo pasitraukia, nes ne­bu­vo pri­im­ta jų re­zo­liu­ci­ja, dėl Nepriklausomybės siūlanti apsispręsti būsimajame Steigiamajame Seime. Balsuojant laimėjo de­ši­nieji, krikš­čio­nys de­mok­ra­tai ir ki­ti, kurie kvietė paremti Ne­pri­klau­so­my­bę iš karto, be išlygų… Situacija pažįstama: visi nori gero, bet įklimpsta į politinių ambicijų ir nesutarimų maišalynę…

Ir tada lie­tu­viai ka­ri­nin­kai pasiūlo ir įgyvendina tokį taikomąjį scenarijų: pakvie­čia tris gar­sias Rusijoje dirbančias as­me­ny­bes, kad su­si­pyku­sius po­li­ti­kus ir kitus lie­tu­vių vei­kė­jus susodintų prie vieno stalo. Tos trys as­me­ny­bės bu­vo J. Jablonskis, P. Mašiotas ir K. Gri­nius. J.Jab­lons­kis, mokytojas ir mokslininkas, apsisprendė nedvejodamas: “atsisakyti, nors esu silpnas, aš nė teisės neturiu”. Ši autoritetingoji trijulė, va­di­na­mo­ji Tri­jų ta­ry­ba, yra pa­si­ra­šiusi ke­le­tą do­ku­men­tų, krei­pi­mų­si į par­ti­jas ir vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas tai­ky­tis ir vie­ny­tis. Po kelių mėnesių Rusijos lietuvių veikėjai apie būsimą Nepriklausomybę jau kalbėjo vienu balsu…

J. Jablonskio 150-metis – graži proga pasakyti: šiandien mums tiesiog reikia dau­giau J. Jab­lons­kio. Dau­giau kalbinio idealizmo, daugiau at­sa­ko­my­bės, dau­giau pa­rei­gos, daugiau vienovės – žmogaus, savos vals­ty­bės ir motinos išmokytos gimtosios kal­bos. Taũtos ir valstybės, sugebančios taip gyventi, yra jaukios ir klestinčios, o jų piliečiai – orūs bei savimi pasitikintys.

Bernardinai.lt