Audrius Musteikis. Aldona Liobytė: iš gero Vilniaus molio

„Istorijai neturi jokios reikšmės, ką mes, bobos, prie stalo pasiplepėjom“, – laiške Onai Šimaitei žaismingai menkindamasi rašė Aldona Liobytė. Bet neseniai pasirodęs jos laiškų tomas „Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai“ byloja ką kita. Šiandien plepalai, ryt – iškalbingiausi epochos dokumentai. Epistolika – itin įdomi, intriguojanti A. Liobytės raiškos sritis. Pasak leidėjų, autentikos stebuklas, pranokstantis rašytojos literatūrines fantazijas.

Re­ži­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas pra­na­ša­vo, kad Te­tu­lės (taip jis kreip­da­vo­si į A. Lio­by­tę) laiš­kų ver­tė lai­kui bė­gant vai kaip pa­kils. Taip, iš­kart su­be­dė­me no­sis į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­los kny­gą, iš­ėju­sią ju­bi­lie­ji­niams A. Lio­by­tės me­tams bai­gian­tis. Jo­je – dau­gy­bė pri­dė­ti­nės ver­tės, ku­riai gau­sė­ti pa­grin­dus ka­dai­se pa­dė­jo ra­šy­to­ja, ver­tė­ja, re­dak­to­rė, glo­bė­ja A. Lio­by­tė.

Be kupiūrų

Kny­gą par­en­gė ra­šy­to­jos du­kra gy­dy­to­ja Gin­ta­rė Pa­ške­vi­čiū­tė-Brei­vie­nė ir me­no­ty­ri­nin­kė Gied­rė Jan­ke­vi­čiū­tė, A. Lio­by­tės au­gin­ti­nės Ra­mu­nė­lės Jan­ke­vi­čie­nės du­kra. Įžan­gos žo­dy­je su­da­ry­to­jos nu­ro­do, kad su­kak­čiai skir­tą laiš­kų rin­ki­nį bu­vo pra­dė­ju­si reng­ti pa­ty­ru­si re­dak­to­rė, il­ga­me­tė „Va­gos“ lei­dyk­los dar­buo­to­ja Da­nu­tė Kriš­to­pai­tė, ta­čiau su­nki li­ga ne­lei­do jai tęs­ti šio dar­bo. Jį te­ko pe­rim­ti „sa­va­no­rių“ ko­man­dai.

„Bū­ti­nai rei­kia to­kios laiš­kų kny­gos“, – per A. Lio­by­tės 90-me­čio mi­nė­ji­mą kal­bė­jo vai­kų li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Kęs­tu­tis Ur­ba. Ly­giai taip ma­nė ne vie­nas kul­tū­ros žmo­gus, skai­tęs A. Lio­by­tės laiš­kus ir ža­vė­ję­sis – da­lis jų bu­vo pa­skelb­ta Rū­tos Sau­kie­nės su­da­ry­to­je kny­go­je „Šmaikš­čio­ji re­zis­ten­tė Al­do­na Lio­by­tė“ (1995). Per tą kny­gą ne vie­nas iš nau­jo su­si­pa­ži­no su ra­šy­to­ja, o dau­ge­lis – tie­siog ją at­ra­do.

Ne­žmo­niš­ką smal­su­mą kė­lė: o kas iš skel­bia­mų laiš­kų iš­ku­piū­ruo­ta? Ir dar – jei­gu vi­si laiš­kai, tar­kim, Ju­ze­fai Čei­čy­tei ar Onai Dab­ri­lai­tei to­kie įspū­din­gi, ar ne­ver­tė­jo vi­sų ir pa­skelb­ti, kad ir pa­ku­piū­ruo­tų? Tai kas, kad jų esa­ma šim­tais! To­kie mak­si­ma­lis­ti­niai no­rai liu­di­jo di­džiu­lį su­si­do­mė­ji­mą laiš­kais ir jų ra­šy­to­ja: ne tik sti­liu­mi ir kal­ba, bet vis­kuo – vi­su­ma: ver­ti­ni­mais, įžval­go­mis, au­to­rės pla­čia­ša­ke veik­la, įta­ka kul­tū­ros pro­ce­sams, kon­kre­čių žmo­nių li­ki­mams.

Ku­piū­rų „Ko­res­pon­den­ci­jos frag­men­tų“ ren­gė­jos at­si­sa­kė, bet ir joms te­ko da­ry­ti at­ran­ką. A. Lio­by­tės laiš­kų įvai­riems as­me­nims esa­ma dau­giau, nei pa­skelb­ta: ir ly­giai to­kių pat įdo­mių, ir ver­tin­gų, ir ne­sun­kiai prie­ina­mų ar­chy­vuo­se, ta­čiau, kaip sa­ko­ma, kny­ga ne gu­mi­nė. „Laiš­kų esu par­ašiu­si tūks­tan­čius“, – tvir­ti­no A. Lio­by­tė.

Trys di­die­ji, svar­bie­ji kny­gos cen­trai – su­si­ra­ši­nė­ji­mas su dai­li­nin­ke J. Čei­čy­te, re­ži­sie­riu­mi J. Ju­ra­šu ir bib­lio­te­ki­nin­ke Ona Ši­mai­te, Pa­sau­lio tei­suo­le.

Iš bu­vu­sios gau­sios ko­res­pon­den­ci­jos su O. Dab­ri­lai­te at­si­rink­ta ne tiek jau daug, ma­tyt, nu­spren­dus, kad įdo­miuo­sius da­ly­kus iš­gliau­dė R. Sau­kie­nė, reng­da­ma anks­tes­nę kny­gą. Be­je, iš­sa­miuo­se ko­men­ta­ruo­se ne­nu­ro­do­ma, kad kau­nie­tė pe­da­go­gė O. Dab­ri­lai­tė bu­vo ir ver­tė­ja: į lie­tu­vių kal­bą iš­ver­tė po­pu­lia­riuo­sius Ale­xand­re­“o Du­mas ro­ma­nus (ka­žin, ar tik ne A. Lio­by­tės dė­ka prie jų „priė­jo“).

Bet ir „smul­kes­nio­ji“ ko­res­pon­den­ci­ja nuo­sta­bi ir ver­tin­ga. „Iš su­si­ra­ši­nė­ji­mo su Ro­ma­na Bro­gie­ne“ spaus­di­na­mas tik vie­nas A. Lio­by­tės laiš­kas (na, čia su­si­ra­ši­nė­ji­mo, kai­po to­kio, gal nė ne­bu­vo, tik šis „vie­ne­ti­nis“ at­ve­jis), ta­čiau ja­me – „Vai­di­los“ tea­tro is­to­ri­ja, pa­teik­ta „iš vi­daus“, ka­ro me­tų tea­tro is­to­ri­jos skirs­nis. De­ja, šis tarps­nis Lie­tu­vos tea­tro is­to­ri­jo­je vis dar – bal­ta dė­mė.

Eks­pe­ri­men­ti­nio tea­tro vi­zi­jos

Tea­tri­nės odi­sė­jos – ir A. Lio­by­tės laiš­kuo­se J. Ju­ra­šui. Skel­bia­mi taip pat J. Ju­ra­šo laiš­kai A. Lio­by­tei – čia tas lai­min­gas at­ve­jis, kai iš­li­ko abie­jų ko­res­pon­den­ci­ja. Įžval­gi ir ta­len­tams ati­di A. Lio­by­tė laiš­kuo­se J. Ju­ra­šui at­sisk­lei­džia ne tik kaip glo­bė­jiš­ka pa­ta­rė­ja, bet kaip tea­tro pro­ce­sų ir dra­ma­tur­gi­jos ži­no­vė, eru­di­tė. Jos pa­čios lan­gas į pa­sau­lį bu­vo Len­ki­ja, len­kiš­kos kny­gos ir spau­da (pa­vyz­džiui, Ro­mai­no Ga­ry „Auš­ros pa­ža­dą“ („Ryt­me­čio šyp­se­ną“) len­kų kal­ba ji skai­tė ir ki­tiems pa­ta­rė at­kreip­ti dė­me­sį dar 1967 me­tais – smal­su tik, ar ta­da jai su­kir­bė­jo min­čių apie ro­ma­no ver­ti­mą į lie­tu­vių kal­bą). Stul­bi­na A. Lio­by­tės „svai­čio­ji­mai re­per­tua­ro klau­si­mais“: ko­kį ji įsi­vaiz­da­vo sa­vo me­to Lie­tu­vos tea­trą – na­cio­na­li­nį, ne­per­žen­gian­tį tau­tos so­pių, sy­kiu mo­der­nų, ne­sus­ta­ba­rė­ju­sį. Stul­bi­na, kiek daug ji ap­rė­pė ir kaip vis­ką ke­ti­no in­teg­ruo­ti į lie­tu­viš­ką dir­vą. Kaip ais­trin­gai leis­da­vo­si į sce­ni­nes fan­ta­zi­jas, kaip ar­gu­men­tuo­tai įti­ki­nė­da­vo. Kai kuo J. Ju­ra­šas leis­da­vo­si už­kre­čia­mas, dėl kai ko – pa­abe­jo­da­vo. Na, o ko­kia bu­vo rea­ly­bė, ži­no­me – pil­kes­nė, niū­res­nė, ap­ri­bo­jan­ti, drau­džian­ti, be­sip­rie­ši­nan­ti. Už­tat ko­kie spal­vin­gi su­ma­ny­mai kun­ku­lia­vo. Di­džiu­lis no­ras veik­ti, pa­da­ry­ti, su­ži­no­ti.

Kau­no dra­mos tea­tre dar­ba­vę­sis J. Ju­ra­šas A. Lio­by­tę va­di­no sa­vo ne­eta­ti­ne li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ja. Ka­dai­se to­kias par­ei­gas ji iš tie­sų ėjo – po­ka­riu, kai Vals­ty­bi­nia­me dra­mos tea­tre (prie ku­rio pri­jung­tas „Vai­di­la“) bu­vo su­ma­žin­ta ak­to­rių eta­tų. Ta­čiau ne­tru­kus pe­rė­jo į ki­tą jos biog­ra­fi­jai la­bai svar­bų ba­rą – Vals­ty­bi­nę gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lei­dyk­lą. Tea­tras dar il­gai iš­li­ko jos mei­lė ir skau­du­lys.

Vi­siš­ka fan­tas­ti­ka: 1969 me­tų sau­sio 11 die­nos laiš­ke J. Ju­ra­šui A. Lio­by­tė kal­ba apie Kau­no dra­mos tea­tro la­bo­ra­to­ri­nę veik­lą – eks­pe­ri­men­ti­nius pir­ma­die­nius! Var­di­ja ta­da dar ne­gir­dė­tus ar ma­žai gir­dė­tus au­to­rius ir jų vei­ka­lus. „Ka­ra­lius Ūbas“! „Elž­bie­ta Bam“! „Ka­ra­lius Ūbas“ Kau­no sce­no­je blyks­te­lė­jo daug vė­liau, auk­si­niais Jo­no Vait­kaus lai­kais. „Je­li­za­ve­tai Bam“ rei­kė­jo su­lauk­ti Ne­prik­lau­so­my­bės lai­kų (Aka­de­mi­nia­me dra­mos tea­tre Vil­niu­je). A. Lio­by­tė, tar­si re­ži­sie­rė, nu­ma­ty­da­vo ir vaid­me­nų at­li­kė­jus. Pa­vyz­džiui, pa­tį J. Ju­ra­šą vaiz­da­vo­si kaip Nykš­tu­ko mo­no­lo­go iš Jer­zy Brosz­ke­wic­ziaus „Gu­li­ve­rio nu­ti­ki­mų“ sa­ky­to­ją. O Sa­mue­lio Bec­ket­to „Džiaugs­min­gų die­nų“ Vi­ni vaid­me­nį ji drą­siai (ir, be­je, vėl la­bai įžval­giai, nors tuo me­tu toks spren­di­mas ti­kriau­siai bū­tų šo­ki­ra­vęs prie kon­ven­ci­jų pri­riš­tą tea­tri­nę vi­suo­me­nę) ski­ria Re­gi­nai Var­nai­tei! Įdo­mu, kad ak­to­rė šį vaid­me­nį ir su­vai­di­no, Kau­no dra­mos tea­tre, tik ge­ro­kai vė­liau, Ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais, Bi­ru­tės Mar­cin­ke­vi­čiū­tės re­ži­suo­ta­me spek­tak­ly­je.

Ge­ras sko­nis – taip A. Lio­by­tę api­bū­di­no ir sa­vo „Die­no­raš­čiuo­se“ par­ašė net Al­fon­sas Ny­ka-Ni­liū­nas, šiaip jau kri­ti­ka­vęs vis­ką, vi­sus ir vi­sa­da: nuo Ho­me­ro iki José Sa­ra­ma­go, nuo se­niau­sių lie­tu­viš­kų teks­tų iki Ne­rin­gos Ab­ru­ty­tės… Laiš­kų A. Lio­by­tė – prie­ka­bi ir skru­pu­lin­ga li­te­ra­tū­ros, tea­tro, ki­no ver­tin­to­ja. In­tui­ci­ja, lo­gi­ka ir gau­sios ži­nios de­ra su im­pul­sy­viais purkš­ta­vi­mais. Ti­krą kri­ti­kos srau­tą ji tem­pe­ra­men­tin­gai, drą­siai ir lais­vai pa­leis­da­vo „Va­gos“ už­sa­ky­to­se vi­di­nė­se re­cen­zi­jo­se, ver­tin­da­ma ran­kraš­čius, pra­de­dan­čių­jų ir pa­žen­gu­sių­jų. Gal dar di­des­nę lais­vę su­teik­da­vo tai, kad re­cen­zi­jos – vi­di­nės, vis dėl­to ne vie­šu­mai skir­tos. Kaip ir laiš­kai.

„Ne“ smur­tui prieš moteris

A. Lio­by­tės ko­res­pon­den­ci­jo­je – fak­tai ir po­tė­piai šei­mos kro­ni­kai. Be­veik „For­sai­tų sa­ga“, pa­sak au­to­rės. Vie­nur ki­tur šmės­te­li, re­gis, ne­gai­les­tin­gas ar­ti­mų­jų ver­ti­ni­mas: vy­ro me­di­ko Vy­tau­to Pa­ške­vi­čiaus, du­kros Lais­vės, sū­nė­no Mi­ko Vi­lu­čio. Įdo­mu, ar bū­ta A. Lio­by­tės laiš­kų bro­liui Vy­tau­tui? Ne­iš­li­ko? Su­da­ry­to­jų va­lia į kny­gą ne­pak­liu­vo?

A. Lio­by­tė ak­ty­viai da­ly­va­vo vy­rų, ku­rių kū­ry­ba ža­vė­jo­si, as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo pe­ri­pe­ti­jo­se. Tar­kim, tu­rė­jo veik­los fa­vo­ri­tui dra­ma­tur­gui Ka­ziui Sa­jai su­si­py­kus su tuo­me­te drau­ge Mil­da Ri­bi­kaus­kai­te. Ban­dė im­tis sa­vų prie­mo­nių ko­vo­ti su su vy­rų smur­tu prieš mo­te­ris. Ir pa­ti spren­dė di­le­mą: ar di­de­lis ta­len­tas at­sve­ria ne­to­le­ruo­ti­nus bū­do bruo­žus?

Nors J. Ju­ra­šą pa­lai­kė, ska­ti­no, kai ka­da iki ado­ra­vi­mo, rėž­da­vo ir kri­ti­kos – dėl silp­nes­nių, jos ma­ny­mu, jo spek­tak­lių vie­tų ar aps­kri­tai dėl in­terp­re­ta­ci­jos. Tu­rė­jo ga­na griež­tą nuo­mo­nę dėl re­ži­sie­riaus sky­ry­bų su Li­di­ja Ku­tu­zo­va ap­lin­ky­bių ir aps­kri­tai dėl jo emig­ra­ci­jos.

Ne­gai­les­tin­ga A. Lio­by­tė bu­vo Juo­zui Mil­ti­niui (1956 me­tų ge­gu­žės 10 die­nos laiš­kas J. Čei­čy­tei): iš­kart perp­ra­to tea­tri­nio mi­to sa­vi­kū­rą, pa­ju­to an­ti­pa­ti­ją. To­kių įdo­mių, įžval­gių, ne­ti­kė­tų ver­ti­ni­mų pri­bars­ty­ta vi­suo­se laiš­kuo­se. Taip pat nuo­ro­dų į reiš­ki­nius, apie ku­riuos gal­būt dar bus pla­čiau šne­ka­ma. Pa­vyz­džiui, apie Ire­ną Kost­ke­vi­čiū­tę kaip Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no mū­zą.

V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no as­me­niui ir kū­ry­bai A. Lio­by­tė ne­bu­vo abe­jin­ga. Be ki­ta ko, ji sten­gė­si, kad Pu­ti­no poe­zi­ja bū­tų ver­čia­ma į pra­ncū­zų kal­bą – iš ko­res­pon­den­tės O. Ši­mai­tės su­ži­no­ju­si, kad Pra­ncū­zi­jos lei­dyk­lo­je „Gal­li­mard“ dir­ba lie­tu­vė Ug­nė Kar­ve­lis. Dau­gy­bė ge­rų su­ma­ny­mų taip ir li­ko ge­rais no­rais – idea­liz­mo (ar ne­pag­rįs­to op­ti­miz­mo) ap­raiš­ko­mis.

A. Lio­by­tė O. Ši­mai­tę ska­ti­no ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus apie na­cių oku­pa­ci­jos me­tus ir žy­dų vai­kų gel­bė­ji­mą. Su­si­ra­ši­nė­da­ma su Pra­ncū­zi­jo­je gy­ve­nan­čia ko­res­pon­den­te, A. Lio­by­tė sten­gė­si kaip įma­no­ma dau­giau su­ži­no­ti, iš­peš­ti, kas vyks­ta ana­pus ge­le­ži­nės už­dan­gos, ypač me­nų sos­ti­nė­je Par­yžiu­je. Be­je, pa­aiš­kė­ja, kaip at­si­ra­do toks ne­ti­kė­tas lie­tu­vių liau­dies pa­sa­kų lei­di­nio „Pa­sa­kų skry­ne­lė“ (1961) pa­vi­da­las: 12 ma­žy­čių kny­ge­lių vie­na­me fut­lia­re (ilius­tra­vo As­pa­zi­ja Su­rgai­lie­nė). Nu­si­žiū­rė­ta nuo Jea­no de la Fon­tai­ne­“o pa­sa­kė­čių, iš­leis­tų Pra­ncū­zi­jo­je, ne­tra­di­ci­nio for­ma­to – „spin­te­lės“, ku­rią su ki­to­mis kny­go­mis Vals­ty­bi­nės gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lei­dyk­los re­dak­to­rei Tai­dai De­vė­nai­tei at­siun­tė O. Ši­mai­tė, o T. De­vė­nai­tė vi­sa­da už­bėg­da­vo pas A. Lio­by­tę, Vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros re­dak­ci­jos ve­dė­ją, pa­si­džiaug­ti siun­ti­niais. Pa­gal pra­ncū­zų lei­di­nį par­eng­ta ir po­pu­lia­rio­ji „Šu­niu­kų abė­cė­lė“.

Vie­na­me laiš­ke A. Lio­by­tė sa­vo stip­ry­bę grin­džia vil­nie­tiš­ku­mu. „E­su iš ge­ro Vil­niaus mo­lio“, – sa­ko ji. A. Lio­by­tės jau­nys­tė – gy­ve­ni­mas ir veik­la len­kų oku­puo­ta­me Vil­niu­je – šian­dien do­mi­na ne vie­ną skai­ty­to­ją, ta­čiau to lai­ko ai­das nu­skam­ba gal tik Juo­za­po Ka­nop­kos laiš­ke: Šven­čio­ny­se vi­sur skam­ban­ti ru­sų kal­ba jam pri­me­na jau­nys­tę, me­tą, kai su en­tu­zias­tais vai­din­to­jais po šiuos kraš­tus ke­liau­ta, vai­din­ta – ro­dy­tas lie­tu­vy­bės ži­bu­rė­lis.

Dan­gus kve­pia hiacintais

Kad ir kiek akių per­žiū­rė­jo ran­kraš­tį, ne­tiks­lu­mų vis dėl­to pra­sprū­do. Šis fe­no­me­nas – kad jie pra­slys­ta ar slap­čia pa­si­dau­gi­na – ži­no­mas vi­siems dir­ban­tie­siems, nes juk ne­klys­ta tik ne­da­ran­tie­ji. Be to, čia kon­teks­tai itin pla­tūs, o lai­ko nuo ap­ra­šo­mų­jų rea­li­jų jau ga­na pra­bė­go…

A. Lio­by­tės „Meš­kos tro­be­lė­je“ Gra­ži­na Ba­lan­dy­tė vai­di­no ne Du­krą, o Po­du­krą; lin­kė­ji­mus laiš­ko au­to­rė per­duo­da ne jai, o ki­tai ak­to­rei. Klai­pė­die­čių pa­sta­ty­tos Že­mai­tės „Mar­čios“ dai­li­nin­kas – Jo­nas Vi­lu­tis, bent jau ofi­cia­lių­jų prog­ra­mų duo­me­ni­mis. Į Šiau­lius J. Čei­čy­tė vy­ko api­pa­vi­da­lin­ti ne So­fi­jos Čiur­lio­nie­nės-Ky­man­tai­tės „Dvy­li­kos bro­lių…“ Kur kal­ba­ma apie šiau­lie­čių „Gin­ta­ro laz­de­lę“, san­trum­pa „Vals.“ reiš­kia Va­le­ri­ją Val­siū­nie­nę (iš tie­sų ji yra an­tro­ji pje­sės au­to­rė). Kau­no dra­mos tea­tro „Ka­ra­liaus Mo­tie­ju­ko Pir­mo­jo“ ins­ce­ni­za­ci­jos au­to­rė – ne A. Lio­by­tė, ji tik iš­ver­tė sce­ni­nę ver­si­ją iš len­kų kal­bos (ei­liuo­tus teks­tus ver­tė Ja­ni­na De­gu­ty­tė). Ir taip to­liau. Bet tai, ži­no­ma, smulk­me­nos. Kiek su­dė­tin­giau dėl įvai­rių ne­pa­ko­men­tuo­tų rea­li­jų, ku­rios šian­dien dar daug­maž aiš­kios, bet ki­toms kar­toms gal jau nie­ko ne­by­los. Nors ga­li­ma su­pras­ti ir su­da­ry­to­jas: čia ne ko­kia „Die­viš­ko­ji ko­me­di­ja“ ar „Don Ki­cho­tas“, kad ko­men­ta­rų teks­tai bū­tų tris­kart di­des­nės apim­ties už pa­čius ori­gi­na­lus. Bet kaip ap­mau­du, kai skai­tant iš­ky­la jau nie­kie­no ne­beat­ku­ria­mas kon­teks­tas ar si­tua­ci­ja, vei­kia ne­beats­pė­ja­mi as­me­nys! Na, bet ki­tos kar­tos at­ras sa­vo A. Lio­by­tę ir sa­vo ra­kur­sus, kaip žvelg­ti į me­džia­gą, at­si­dū­ru­sią la­bai gra­žiai iš­leis­to­je kny­go­je „Al­do­na Lio­by­tė (1915–1985). Ko­res­pon­den­ci­jos frag­men­tai“. Dai­li­nin­kė Elo­na Ma­ri­ja Lo­žy­tė, sek­da­ma dai­lės is­to­ri­kų nuo­ro­do­mis, prieš­la­piams pa­puoš­ti pa­nau­do­jo po­pie­ri­nių sie­nų ap­mu­ša­lų pa­vyz­dį – ana­lo­giš­ki ap­mu­ša­lai bu­vo pla­čiai pa­pli­tę tar­pu­ka­rio Vil­niaus na­muo­se. Gra­ži užuo­mi­na į sve­tin­gų A. Lio­by­tės na­mų Vil­niu­je A. Mic­ke­vi­čiaus gat­vė­je, at­mos­fe­rą. Be­je, tik vi­sai ne­se­niai tas me­di­nu­kas „Lie­tu­vos ži­nių“ re­dak­ci­jos kai­my­nys­tė­je pa­kei­tė sa­vo pa­vi­da­lą: nau­jų šei­mi­nin­kų bu­vo re­kons­truo­tas mo­der­nes­niam, pa­to­ges­niam gy­ve­ni­mui. A. Lio­by­tė nuo de­be­sė­lio pa­sa­ky­tų: ci­vi­li­za­ci­ja, pa­žan­ga.

Nuo de­be­sė­lio, kur, pa­sak vie­no jos laiš­ko vaiz­di­nio, vis­kas kve­pia hia­cin­tais ir vis­kas ska­nu kaip ana­na­sas. Dar vie­nas įsi­dė­mė­ti­nas A. Lio­by­tės re­cep­tas.

Šaltinis čia