Audrius Musteikis. Knygų medžiotoja Zita Marienė

Sklandus, tikslus, meistriškas. Už tokį Anthony Doerrio romano „Neregimoji šviesa“ vertimą Metų vertėjo krėslo premija šiemet įteikta Zitai Marienei.
Su lau­rea­te, iš­ver­tu­sia jau dau­giau nei šim­tą kny­gų ir kny­ge­lių,  Audrius Musteikis kal­ba­si  apie ver­ti­mo šven­tes ir kas­die­ną, lei­dy­bos da­ly­kus, taip pat ne­pa­mirš­ta­mą­jį Ha­rį Po­te­rį, Ma­don­ną ir ki­tus.
– Šį­kart bu­vo pa­ste­bė­tas ir įver­tin­tas Ant­ho­ny Doer­rio „Ne­re­gi­mo­sios švie­sos“ ver­ti­mas. Ar šis ro­ma­nas vers­tas su di­des­ne mei­le ir ši­lu­ma nei pa­pras­tai dirb­da­ma įde­da­te?

– Var­gu ar tai iš­ma­tuo­ja­ma. Tiek ži­nau, jog dar­bo ėmiau­si džiu­giai nes kny­ga la­bai pa­ti­ko. Lei­dyk­la pa­siū­lė pa­skai­ty­ti gau­tą teks­tą, par­ašiau kny­gos įver­ti­ni­mą ir la­bai no­rė­jau, kad bū­tų per­ka­mos au­to­ri­nės tei­sės. Taip ir įvy­ko.

Vers­ti no­ri­mą, pa­tin­ka­mą kny­gą – kas­die­nė ma­žy­tė šven­tė, nors ir pa­si­tai­ko įvai­rių su­nku­mų ir da­ly­ki­nių prob­le­mų. Ki­ta ver­tus, ar įma­no­ma do­rai iš­vers­ti kny­gą, ku­ri ne­pa­tin­ka. Ma­nau, ga­li­ma, jei į ver­ti­mą žvel­gi kaip į dar­bą, o ne ypa­tin­gą mi­si­ją, įma­no­mą ar ne­įma­no­mą. Tie­siog pri­lim­pi prie teks­to ir ver­ti sa­ki­nį po sa­ki­nio. Aki­vaiz­daus nie­ka­lo ne­su ver­tu­si, o šiaip kny­gą ga­li­ma pri­si­jau­kin­ti, ras­ti tei­gia­my­bių ir į jas ka­bin­tis. Kai pa­gal­vo­ji, kiek­vie­na kny­ga su­si­ran­da sa­vo pir­kė­ją ar skai­ty­to­ją, va­di­na­si, jam rei­ka­lin­ga. Tad te­gu bū­na pa­da­ry­ta žmo­niš­kai, kad bū­tų ma­lo­nu skai­ty­ti.

– Jūs, iš­ly­dė­ju­si į gy­ve­ni­mą tiek daug kny­gų, ga­li­te ly­gin­ti, da­ry­ti api­bend­ri­ni­mus: ko­kia čia li­te­ra­tū­ra, ko ver­ta, į ką pa­na­šu? Ar iš­liks at­ei­čiai to­je kny­gų jū­ro­je?

– Man at­ro­do, „Ne­re­gi­mo­ji švie­sa“ – tie­siog ge­ra ir la­bai gra­ži kny­ga. (Da­bar iš­vis ne­be­sa­ko­ma „gra­ži kny­ga“, lyg tai bū­tų pra­sčio­kiš­ka, „ne ly­gis“.) Tai tar­si pro­zi­nė ele­gi­ja at­min­ti vi­sų ka­riau­jan­čių pu­sių vai­kams, žu­vu­siems per abu di­džiuo­sius ka­rus. Lie­tu­vo­je ir iš­ėjo per pa­tį An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ju­bi­lie­jų. Šiek tiek pa­sa­kiš­ka ir tur­būt skir­ta jau­nai au­di­to­ri­jai. Tie­sa, tei­gia­ma, jog da­bar pa­aug­lys­tė trun­ka maž­daug iki tris­de­šim­ties…

Ne­įsi­vaiz­duo­ju, ar ji į ką nors pa­na­ši, bent nie­ko ne­atei­na į gal­vą. Šiaip jau kny­gos – ne vai­kai: iš­ly­di į gy­ve­ni­mą ir sten­gie­si pa­mirš­ti, kad ne­truk­dy­tų at­si­dė­ti ki­tai. Ga­liu ne­bent pa­sa­ky­ti, kas bus į ją pa­na­šus te­ma­ti­ka ir net for­ma: nau­ja­sis Rū­tos Še­pe­tys ro­ma­nas jau­ni­mui „Salt to the Sea“, ku­rį pra­dė­jau vers­ti. O ar iš­liks at­ei­čiai, nė­ra aiš­kia­re­gio, ga­lin­čio tai pa­sa­ky­ti, – nei apie dau­ge­lį kny­gų, nei žmo­nių. (Aiš­ku, jos vie­tą li­te­ra­tū­ro­je ga­ran­tuo­ja gar­bin­ga Pu­lit­ze­rio pre­mi­ja.) Juk, kaip sa­ko­ma, kny­gos tu­ri sa­vo li­ki­mus, daž­nai ne­nus­pė­ja­mus. Pa­vyz­dys – ką tik iš­leis­tas lie­tu­viš­kai Joh­no Wil­liam­so ro­ma­nas „Stou­ne­ris“. Pa­si­ro­dęs Ame­ri­ko­je 1965 me­tais bu­vo su­tik­tas san­tū­riai, po to sken­do ir nu­sken­do už­marš­ty­je, kol prieš ke­le­tą me­tų jį at­ra­do po­pu­lia­rio­ji An­na Ga­val­da ir iš­ver­tė į pra­ncū­zų kal­bą. Ši­taip pra­si­dė­jo šio ra­maus, skal­saus ro­ma­no ke­lio­nė per pa­sau­lį.

Kny­gų kny­ga

– Ku­rias sa­vo vers­tas kny­gas lai­ko­te tar­si vi­zi­ti­nė­mis kor­te­lė­mis? „Die­vo kny­gą“? „Slap­tą is­to­ri­ją“? „Pe­rą, lai­mės kū­di­kį“? „Pran­cū­zų lei­te­nan­to mo­te­rį“?

– Tų vi­zi­ti­nių kor­te­lių, ku­rio­mis ga­liu ne­tgi di­džiuo­tis ir džiaug­tis jas įvei­ku­si, nė­ra daug, gal ir ne­ga­li bū­ti. Be jū­sų pa­mi­nė­tų­jų (o taip!), dar pri­dė­čiau da­no Jen­so Chris­tia­no Grøndah­lio „Spa­lio ty­lė­ji­mą“, bet pir­muo­ju nu­me­riu vi­sa­da bus Jo­han­ne­so V. Jen­se­no „Ka­ra­liaus ne­šlo­vė“, man ji aps­kri­tai kny­gų kny­ga. Ma­nau, jo­je yra vi­sa, ką įma­no­ma pa­sa­ky­ti apie gy­ve­ni­mo su­nky­bę ir mir­ties kar­ty­bę. Be­je, J. V. Jen­se­nas ir Hen­ri­kas Pon­top­pi­da­nas, „Pe­ro…“ au­to­rius, yra No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tai, įtrauk­ti į Da­ni­jos kul­tū­ros ka­no­ną.

– Jau užau­go bū­riai Ha­rio Po­te­rio kny­gų skai­ty­to­jų ir ger­bė­jų, man re­gis, įsi­dė­mė­ju­sių ir ver­tė­jos pa­var­dę. Juk ir jums pa­ti­ko tos kny­gos, ar­gi ne? O kaip se­kė­si dirb­ti jau­čiant spau­di­mą – lau­kian­čių­jų kuo grei­tes­nio ////pas­ku­ti­nių cik­lo kny­gų pa­si­ro­dy­mo?

– Kaip­gi be Ha­rio Po­te­rio, to­kia jau ma­no kar­ma… Vėl­gi – pir­mą­ją kny­gą ga­vau pa­skai­ty­ti ir pa­sa­ky­ti, ką apie ją ma­nau. Pui­ku, sa­kau, vai­kams ti­krai pa­tiks. Pa­ti jau, sa­vai­me aiš­ku, la­bai se­niai bu­vau iš­au­gu­si iš pa­sa­kų. Šiaip kaž­kas pa­ste­bė­jo, jog pa­sau­ly­je vis dau­giau su­au­gu­sių­jų skai­to kny­gas pa­aug­liams. Ver­tė­ja, ku­riai bu­vo pa­siū­ly­ta, vers­ti at­si­sa­kė, ta­da ėmiau­si aš. Ši­taip ma­ne užg­riu­vo šis kal­nas ir vi­sos pa­sek­mės. Ne­įsi­vaiz­da­vau, kiek bus tų kny­gų. Be ga­lo su­nku dirb­ti ne­tu­rint vi­so kū­ri­nio, da­li­mis. Daug kas ne­aiš­kaus pa­aiš­kė­da­vo tik vė­liau, ki­to­je kny­go­je, bet jau ne­pa­kei­si. Svar­biau­sia bu­vo iš­lai­ky­ti in­to­na­ci­ją, pa­sa­ko­ji­mo šmaikš­tu­mą. Lyg ir pa­vy­ko. O vi­sa ki­ta – kas ne­dir­ba, tas ne­klys­ta… Tem­pas bu­vo di­džiu­lis, 8–10 pus­la­pių per die­ną. Pir­mos po­ra kny­gų ne­di­de­lės, o to­liau – vis po 700–800 pus­la­pių. Iš vi­so pus­tre­čio tūks­tan­čio pus­la­pių lie­tu­viš­ko kny­gi­nio teks­to. Iš­ėjus sep­tin­tai kny­gai, vi­sas skai­čiau iš nau­jo ir daug ką tai­siau, po 2008-ųjų iš­ėjo pa­tai­sy­ti lei­di­mai.

– O kaip jums ati­te­ko Ma­don­nos kny­gu­čių vai­kams ver­ti­mai?

– Tur­būt rei­kė­jo mik­liai iš­vers­ti, sė­dint lei­dyk­lo­je daž­nai pa­si­tai­ky­da­vo vi­so­kios sku­bios smulk­mės.

– Ar pa­ti siū­lo­te kny­gas lei­dyk­lai? Ar jū­sų klau­so?

– Esu kny­gų me­džio­to­ja, ką įdo­maus ar pa­tin­ka­mo su­ra­du­si daž­nai siū­ly­da­vau (ir te­be­siū­lau) koor­di­na­to­rei. Ne­bū­ti­nai, kad pa­ti gau­čiau vers­ti. Tai toks lyg ir spor­tas. Bai­siai sma­gu, kai ta­vo no­ras su­tam­pa su lei­dyk­los in­te­re­su. Pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus šiuo at­žvil­giu la­bai se­ka­si, net su­nku pa­ti­kė­ti. Štai ati­da­viau vie­ną sva­jo­nių kny­gą, po R. Še­pe­tys ver­ti­mo lau­kia ki­ta sva­jo­nių kny­ga.

Ry­go­je – ge­riau

– Ki­ta­dos per lei­dyk­los „Al­ma lit­te­ra“ ju­bi­lie­jaus šven­tę bu­vo­te pa­gerb­ta kaip dau­giau­siai kny­gų jai iš­ver­tu­si ver­tė­ja. Gal esa­te su­skai­čia­vu­si sa­vo viš­čiu­kus: kiek iš vi­so iš ang­lų, kiek iš da­nų, kiek iš ki­tų kal­bų?

– Bus per šim­ti­nę: 19 iš da­nų, 71 iš ang­lų, 14 iš ru­sų kal­bos. Dau­gu­ma bend­raam­žių ko­le­gų tų viš­čiu­kų tu­ri ti­kriau­siai dau­giau, be to, ne ma­žiau kaip ket­vir­tis jų ne­di­du­kai, nes vai­kams ar pa­aug­liams.

– Ang­lų kal­bą stu­di­ja­vo­te Ry­go­je. O kaip čia taip? Ko­kių sen­ti­me­tų iš­li­ko jau­nys­tės mies­tui?

– Tre­jus me­tus, nuo 1967-ųjų, stu­di­ja­vau Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Po tre­čio kur­so pa­kvi­po va­sa­ros pra­kti­ka pio­nie­rių sto­vyk­lo­je ir ga­lu­ti­nai ta­po aiš­ku, kad bai­gu­si gau­siu pa­sky­ri­mą į mo­kyk­lą – o ten dirb­ti ne­ke­ti­nau, ne man. Tai­gi nu­ta­riau spruk­ti. Ry­gos uni­ver­si­te­tas vie­nin­te­lis So­vie­tų Są­jun­go­je tu­rė­jo ne­aki­vaiz­di­nį už­sie­nio kal­bų fa­kul­te­to sky­rių. Va­di­na­si, jo­kių se­mi­na­rų ir pri­va­lo­mų pa­skai­tų, sa­va­ran­kiš­kas dar­bas. Pa­grin­di­nis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas teks­tų ana­li­zei, man to ir rei­kė­jo. O svar­biau­sia – va­di­na­ma­sis lais­vas dip­lo­mas, bai­gęs uni­ver­si­te­tą kur no­ri, ten dė­kis, vi­sai kaip da­bar.

Žo­džiu, jau­nys­tės mies­tai du, Vil­nius ir Ry­ga, abu gra­žūs, bet Ry­goj bu­vo ge­riau, vi­sais at­žvil­giais nuo­sta­bu. Ne­pa­mirš­ta­ma ir ten stu­di­ja­vu­sių lie­tu­vių kom­pa­ni­ja. Mū­sų bu­vo apie pen­kio­li­ka. Mėgs­tu Ry­gą, bet po stu­di­jų la­bai re­tai jo­je te­ko lan­ky­tis, o taip no­rė­tų­si dar nors kar­tą pe­rei­ti bul­va­rais…

– Dir­bo­te vi­sų rū­šių lei­dyk­lo­se: „Min­ty­je“, „Moks­le“, „Va­go­je“, pa­skui ta­po­te ne­ats­ki­ria­ma „Al­ma lit­te­ros“ da­li­mi. Daug vis­ko su­re­da­ga­vo­te. Ko­kie bu­vo jū­sų tvar­ko­mi au­to­riai ir ver­tė­jai raš­tin­gu­mo po­žiū­riu?

– „Min­ty­je“ dir­bau ko­rek­to­re, bet trum­pai, pe­rė­jau į at­ski­lu­sį nuo jos „Moks­lą“, ten ta­pau jau­nes­nią­ja re­dak­to­re, pa­skui pa­kvie­tė į „Va­gą“, „Pa­sau­li­nės bib­lio­te­kos“ re­dak­ci­ją. Tai­gi au­to­rių ne­tu­rė­jau, tik vers­ti­nę li­te­ra­tū­rą. Bu­vau de­vin­ta­me dan­gu­je. Ver­ti­mų bū­da­vo ir yra vi­so­kių, kaip nors api­bend­rin­ti ne­įma­no­ma. Kol bu­vo tik ke­lios – vals­ty­bi­nės – lei­dyk­los, kny­gų iš­ei­da­vo la­bai ma­žai, tai­gi be­veik pa­ka­ko ge­rų ver­tė­jų dar­bo. Ta­čiau kas nors tu­ri ir pra­dė­ti, mo­ky­tis iš klai­dų, ki­to ke­lio nė­ra. Ir mo­kai­si vi­są gy­ve­ni­mą.

Kai Lie­tu­vo­je at­si­ra­do be­ne 400 lei­dyk­lų, ver­tė­jų ėmė ka­tas­tro­fiš­kai trūk­ti, ver­tė kas ne­tin­gi ir ne­tgi tin­gi. Re­dak­to­riai plu­šė­jo iš­si­juo­sę. Per tą dau­gu­mą pa­si­tai­ky­da­vo: kny­gos tei­sės nu­pirk­tos, iš­lei­di­mo ter­mi­nas griež­tas, o ran­kraš­tis be­veik ne­re­da­guo­ti­nas, ta­da jau ari, ir ga­li­ma sa­ky­ti, pa­ti iš­ver­ti. Kad bū­tų nor­ma­li kny­ga. To­kių tu­rė­jau ne vie­ną. Jas pri­si­me­ni la­biau ne­gu nor­ma­lų dar­bą.

Die­nos šerdis

– Su ko­le­ge pers­kai­tė­te Al­fon­so Lauč­kos, Bro­niaus Pie­sars­ko ir Ele­nos Sta­siu­le­vi­čiū­tės su­da­ry­to „Ang­lų-lie­tu­vių kal­bų žo­dy­no“ ko­rek­tū­ras. Tur­būt ir iš­mo­ko­te jį su vi­sais niuan­sais?

– Tai bent pokš­tas! Var­gais ne­ga­lais pri­si­mi­niau, jog šį žo­dy­ną, bet gal tik da­lį, ti­krai skai­čiau „Min­ty­je“ kaip ko­rek­to­rė. Vė­liau jį, da­bar­ti­nį „Al­ko­ną“, ne ma­žiau varg­da­ma, iš nau­jo par­en­gė ir iš­lei­do „Al­ma lit­te­ra“. Kaip jau­nes­nio­ji re­dak­to­rė po­rą kar­tų pers­kai­čiau vi­sus ke­tu­ris „Ru­sų-lie­tu­vių kal­bų žo­dy­no“ to­mus, iš to ti­krai tu­rė­jau daug nau­dos.

– Re­gis, il­gai­niui pe­rė­jo­te tik prie ver­ti­mų. Nors ir ver­tė­jas dir­ba la­biau au­to­riui nei sau, re­dak­to­riaus dar­bas – iš­vis „ne sau“. Ne­dė­kin­gas tai dar­bas, ne­la­bai įver­ti­na­mas?

– Ne­ži­nau, kaip tas įver­ti­ni­mas tu­rė­tų at­ro­dy­ti. Dir­bi žmo­gus, ir tiek, čia su­nkiau, čia leng­viau. Vers­ti­nės li­te­ra­tū­ros re­dak­to­riaus dar­bas spe­ci­fi­nis: juk teks­tą ly­gi­ni su ori­gi­na­lu, jei ver­ti­mas pra­stas – kiek­vie­ną sa­ki­nį. Kas ap­si­džiaugs juo­dai pri­mar­gin­tu ran­kraš­čiu? Ne­svar­bu, kad vis­kas da­ro­ma dėl kny­gos. Pa­ma­čiu­si, kad ant dvie­jų kė­džių per su­nku sė­dė­ti, ėmiau dirb­ti pu­se eta­to, o nuo 2009 me­tų, iš­au­šus pen­si­jai, tik ver­čiu. Ra­mu ir ge­ra.

– Ke­le­tą kny­gų iš­ver­tė due­tas: Zi­ta Ma­rie­nė ir Ju­lius Ma­rys. O da­bar jū­sų sū­nus ne­be­ver­čia? Per su­nku, nuo­bo­du, ne­pel­nin­ga?

– Žmo­gus stu­di­juo­da­mas pa­no­ro pa­mė­gin­ti, ga­bu­mų tu­rė­jo. Ir koks li­tas nu­kris­da­vo (su­re­da­ga­vus ma­my­tei). Tai bu­vo se­niai, jis gy­ve­na ne Lie­tu­vo­je, dir­ba pa­gal spe­cia­ly­bę, su li­te­ra­tū­ra ne­tu­rin­čią nie­ko bend­ra.

– Ko­kius jau­nus ta­len­tin­gus ver­tė­jus pa­ste­bė­jo reik­li jū­sų, re­dak­to­rės ir ais­trin­gos skai­ty­to­jos, akis?

– Man te­ko lai­mė dirb­ti su ta­len­tin­go­mis ir ta­da dar ti­krai jau­no­mis Dan­guo­le Ža­ly­te ir Eg­le Iš­ga­nai­ty­te.

– Tiek daug dir­ba­te. Ar ma­to­te bal­tą die­ną? Ga­li­te be dar­bo?

– Ne­ži­nau, ar taip jau daug. Ver­ti­mui per die­ną iš­ei­na apie tris va­lan­das, la­bai nor­ma­lu. Teo­riš­kai vis­kam už­ten­ka lai­ko, pra­ktiš­kai su­dė­tin­giau: lai­kas da­ro­si vis grei­tes­nis už ma­ne, jo tiek su­ėda vi­so­kia bui­tis, rei­ka­lai. O taip no­rė­tų­si dau­giau pa­skai­ty­ti. Sto­vi kny­gos len­ty­no­je, lau­kia. Liks pa­skui naš­lai­tė­lės ne­pers­kai­ty­tos…

Be dar­bo ga­liu pui­kiai ap­siei­ti – per at­os­to­gas tarp kny­gų ir di­džių­jų at­os­to­gų mė­ne­sį va­sa­rą, ta­da pa­lai­min­gai dy­ki­nė­ju. Baig­tą kny­gą „iš­tri­nu“ iš gal­vos, iš­vis pa­mirš­tu, kad yra koks nors dar­bas. Pa­skui pra­de­da kaž­ko stig­ti. Dar­bas rei­ka­lin­gas kaip die­nos šer­dis, apie ku­rią vis­kas su­ka­si.

Lietuvosžinios