Audrius Musteikis. Lietuvių kalba kaip fronto linija

Ko­dėl vals­ty­bė ga­lė­tų ne­no­rė­ti stip­rin­ti ins­ti­tu­ci­jos, su­tvir­ti­nan­čios mū­sų kal­bą? Ko­dėl tu­rė­tų at­si­sa­ky­ti iš­sau­go­ti kla­si­ki­nį da­ri­nį, ti­rian­tį ar­cha­jiš­ką­ją lie­tu­vių kal­bą: nuo­sek­liai, nuo­dug­niai, stra­te­giš­kai?
Pir­mo­ji min­tis, pir­ma reak­ci­ja, ta nuo­šir­džiau­sio­ji, – su­glu­mi­mas: ne­ži­nau. Ne­ži­nia, ne­aiš­ku, ko­dėl bū­tų ga­li­ma ši­to ne­no­rė­ti. Kur mo­ty­vai, ko­kie ar­gu­men­tai, ar  iš vi­so ga­li to­kių bū­ti?

Kam bū­tų ge­ra, kad Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to ne­lik­tų ar­ba kad jis bū­tų su­silp­nin­tas iki nie­ki­nio? Ypač da­bar, ka­da kaip tik, iš vi­sų pu­sių pu­čiant nau­jo­vių vė­jams, rei­kia nuo­lat mąs­ty­ti, kas dar da­ry­ti­na dėl kal­bos iš­gy­ve­ni­mo, stip­rė­ji­mo, taip pat rei­ka­lin­gu­mo ir nau­din­gu­mo ref­lek­si­jos (moks­lei­viai tvir­ti­na, kar­to­ja: mums ne­rei­kės, ne­be­rei­kės). Taip, kal­bos vaid­muo smar­kiai kin­ta – vi­sa­me pa­sau­ly­je. Taip, me­di­jos, skait­me­ni­nės tech­no­lo­gi­jos, vaiz­dų ko­mu­ni­ka­ci­ja iš­stu­mia tra­di­ci­nę kal­bi­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją. Ir štai mums prob­le­mos, ne­ma­lo­nios akis­ta­tos – nuo ele­men­ta­raus raš­tin­gu­mo ka­tas­tro­fiš­ko pra­stė­ji­mo iki ma­žos kal­bos naš­lai­tiš­kos sa­vi­jau­tos vir­tua­lia­me pa­sau­ly­je.

Tai juk pir­miau­sia na­cio­na­li­nių kal­bos ins­ti­tu­ci­jų, dė­lio­jan­čių kal­bos plė­tros stra­te­gi­jas, rū­pes­tis. Kad ir kaip keis­ta, nuo­sta­bu, vie­na svar­biau­sių­jų mū­sų na­cio­na­li­nių kal­bos ins­ti­tu­ci­jų pa­sta­ruo­ju me­tu pri­vers­ta įro­di­nė­ti, kad yra ver­tin­ga ir rei­ka­lin­ga. Sa­ko, da­bar mū­sų kal­bai pats ge­riau­sias, pa­lan­kiau­sias me­tas. O koks da­bar me­tas Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tui, pa­ti­rian­čiam įvai­rių po­li­ti­nių ir – vis la­biau – geo­po­li­ti­nių vė­jų žvar­bą?

O jis dir­ba vi­so­kius, dau­giau­sia – ty­lius, su­nkius, fun­da­men­ta­lius dar­bus. Bū­tent – pa­ma­ti­nius, jau tiek de­šimt­me­čių. Ins­ti­tu­to su­kaup­ti, sau­go­mi, tvar­ko­mi, ti­ria­mi iš­tek­liai – di­dy­sis mū­sų tur­tas, kad ir kaip ba­na­lu tai kar­to­ti. Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nas. Tar­mės. Var­dy­nai. Bend­ri­nės kal­bos ty­ri­mai vi­sais lyg­me­ni­mis. Ga­li­ma sa­ky­ti – kla­si­ka, kla­si­ki­nė sis­te­ma, vi­su­ma. Nu­sis­to­vė­ju­si, bet ne­sus­to­jan­ti: te­be­kau­pia­ma, skait­me­ni­na­ma, vie­ši­na­ma. Lie­tu­vių kal­bos duo­me­nų ba­zė mil­ži­niš­ka, jo­kia ki­ta moks­lo ins­ti­tu­ci­ja Lie­tu­vo­je to­kios nei tu­ri, nei tu­rės.

Pa­vyz­džiui, vie­nas nau­jau­sių ins­ti­tu­to lei­di­nių – Ja­ni­nos Švam­ba­ry­tės-Va­lu­žie­nės „Ma­to Slan­čiaus­ko ir jo pa­gal­bi­nin­kų pa­sa­ko­ja­mo­sios tau­to­sa­kos rin­ki­nių lek­si­ka. Žo­dy­nas“. Skam­ba spe­ci­fiš­kai, šim­tai, iš­gir­dę to­kį pa­va­di­ni­mą, pūs akis ar mos ran­ka. O žo­dy­nas – ne vien žo­džiai. Kiek­vie­nas žo­dis tu­ri sa­vo vi­są di­džiu­lį se­man­ti­nį krū­vį. Kon­teks­tą: is­to­ri­nį, so­cia­li­nį, kul­tū­ri­nį. Vi­sa tai ga­li­ma iš­kons­truo­ti ir pa­ma­ty­ti – kaip vis­kas su­siurb­ta, kiek daug su­tal­pin­ta ir kaip tai uni­ka­lu. Va da­bar pūs­ki­me akis ir su­plo­ki­me ran­ko­mis: ten tel­pa­me ir mes – va­ka­rykš­čiai, taip pat ir šian­die­niai. Štai kas yra ins­ti­tu­to dar­bai iš pir­mo žvilgs­nio keis­tais pa­va­di­ni­mais.

Mū­sų kal­ba daug kuo uni­ka­li, bet Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas, kaip na­cio­na­li­nė kal­bos ins­ti­tu­ci­ja, nė­ra ko­kia bal­ta var­na, pa­sau­li­nė iš­skir­ti­ny­bė. Juk taip dir­ba­ma dau­gy­bė­je ša­lių. Vie­nas pa­vyz­dys iš Eu­ro­pos – Vo­kie­čių kal­bos ins­ti­tu­tas Mann­hei­me. To­kia pa­ti kla­si­ki­nė struk­tū­ra: gra­ma­ti­niai ty­ri­mai, žo­dy­nas, bend­ri­nė kal­ba… Po­rei­kio tir­ti ir taip stip­rin­ti kal­bą su­vo­ki­mas.

Pa­vyz­dys iš Azi­jos – Ja­po­nų kal­bos ins­ti­tu­tas. To­kia pa­ti kla­si­ki­nė struk­tū­ra, pa­na­šūs fun­da­men­ti­niai ty­ri­mai.

O jei­gu opo­nen­tai ren­gia­si pa­teik­ti Lat­vi­jos pa­vyz­dį: Lat­vių kal­bos ins­ti­tu­to pri­jun­gi­mas prie Lat­vi­jos uni­ver­si­te­to, tai jis by­lo­ja tik apie to­kio su­ma­ny­mo ža­lą. Tai liūd­no­ji Lat­vi­ja, pra­lai­mė­ji­mas. Lat­vi­jo­je, ali­na­mo­je nuo­žmes­nės ru­si­fi­ka­ci­jos nei pas mus, ling­vis­tai vi­sa­da bu­vo nuo­la­ti­nės gy­ny­bi­nės par­eng­ties, iš­eik­vo­jo jė­gas vien tik gy­ny­bai ir ne­beat­si­lai­kė. O ką da­bar – lat­vis­ti­ka dar su­silp­nė­jo. Dia­lek­to­lo­gų gal tik vie­ne­tai be­li­kę… Vie­ni kal­bi­nin­kai dir­ba Hel­sin­kio uni­ver­si­te­te, ki­ti – Ko­pen­ha­gos…

Pa­si­girs­ta ir pas mus su­jun­gi­mų/p­ri­jun­gi­mų pro­jek­tuo­to­jų ble­fo. Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas plius Vil­niaus uni­ver­si­te­tas ar­ba ke­tu­rių hu­ma­ni­ta­ri­nių ins­ti­tu­tų su­ly­dy­mas į vie­ną kaž­ką-ne­ži­nia-ką. Jun­gia, šlie­ja, fan­ta­zuo­ja. Vie­nos afe­ros – su aukš­to­sio­mis mo­kyk­lo­mis – ne­iš­de­gė, už­si­mo­jo dar glo­ba­liau. Ko­dėl? Dėl kek­siu­ko? Ne­rea­li­zuo­tų na­po­leo­niš­kų am­bi­ci­jų? Gra­žu­tė sche­ma dėl šven­to­jo mi­li­jo­no?

Lai­kas pa­teik­ti pa­vyz­dį iš Ame­ri­kos. Re­gis, ką jau ten stip­rin­ti ir gin­ti – ang­lų kal­bą?! Ji ir taip įsit­vir­ti­nu­si pa­sau­ly­je. Bet yra, yra ir JAV Vals­ty­bi­nės kal­bos ins­ti­tu­tas. Ne bet kur, prie Gy­ny­bos de­par­ta­men­to. Kas jau kas, o mes tu­rė­tu­me su­pras­ti, kad kal­ba yra ir na­cio­na­li­nio sau­gu­mo sri­tis. Kal­ba – tai fron­to li­ni­ja. Mū­sų di­dy­sis ati­du­sis kai­my­nas ša­lia vi­sų ki­tų in­te­re­sų Lie­tu­vo­je tu­ri ir geo­ling­vis­ti­nių. Ne­ži­no­jo­te? Tam kai­my­nui stip­rus, so­li­dus, sa­va­ran­kiš­kas na­cio­na­li­nis da­ri­nys (Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas) – kaip rakš­tis vie­noj vie­toj.

O jei pa­tys at­si­sa­kom ins­tru­men­to sa­vo kons­ti­tu­ci­nei ver­ty­bei – kal­bai – su­tvir­tin­ti? Po to no­rė­sim, kad ji skleis­tų­si, kles­tė­tų, bū­tų pa­jė­gi, kū­ry­bin­ga, ver­tin­ga at­ei­čiai, tai­gi mums vi­siems?

Ge­riau­sia do­va­na – tu­rin­ti rea­lią nau­dą – liūd­nė­jan­čiai Lie­tu­vai ar­tė­jan­čio šimt­me­čio pro­ga ga­lė­tų bū­ti na­cio­na­li­nės ins­ti­tu­ci­jos sta­tu­sas Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tui. Su­tin­ku, vi­sų pir­ma tai sim­bo­li­nė reikš­mė. Bet už jos – di­džiu­lė kon­kre­ty­bė. Mes. Mes vis dar esam.

Lietuvos zinios logo