Audrius Musteikis. Scenoje – atsipalaidavusios kalbos padargais

Glu­mi­na jau ne vien il­gų­jų bal­sių trum­pi­ni­mas ar trum­pų­jų il­gi­ni­mas – jau­ni ak­to­riai įsi­gud­ri­na ne­at­pa­žįs­ta­mai mo­di­fi­kuo­ti vi­sus lie­tu­vių kal­bos bal­sius ir dvi­bal­sius. Aps­kri­tai į sce­ną brau­na­si „ma­din­ga“ jau­ni­mo kal­bė­se­na, kai kal­ba­ma lyg žio­vau­jant, lyg nuo­bo­džiau­jant, tin­gint kal­bė­ti, lyg kniau­kiant ir pa­na­šiai.

Ar iš tie­sų taip blo­gai? Klau­sia­me kal­bi­nin­kės, dės­tan­čios bū­si­mie­siems ak­to­riams, – Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jos (LMTA) do­cen­tės Ire­nos Kruopienės.

Mo­ky­ma­sis ne­si­bai­gia aka­de­mi­jo­je

– Tur­būt per kiek­vie­ną spek­tak­lį ak­to­riai pa­da­ro kir­čia­vi­mo ar gra­ma­ti­kos, lek­si­kos klai­dų, ta­čiau daž­niau­siai iš­sis­ki­ria jau­nie­ji ak­to­riai – ydin­ga tar­ti­mi. Ar aš klys­tu?

– Tar­tis ir kir­čia­vi­mas – kie­tas rie­šu­tė­lis. Daž­nas su­klys­tam, – ne iš­im­tis ir ak­to­riai, tik jų klai­dos la­biau pa­ste­bi­mos. Pa­pras­tai iš te­le­vi­zi­jos, ra­di­jo, tea­tro žiū­ro­vai ir klau­sy­to­jai ti­ki­si pa­vyz­di­nės kal­bos, de­ja, iš­girs­ta ne vi­sa­da. Pa­si­tai­ko vis­ko – kal­bos kul­tū­ros, žo­dy­no, kir­čia­vi­mo ne­tiks­lu­mų, bet ne­tai­syk­lin­ga tar­tis krin­ta į akis pir­miau­sia. Tik ne­no­rė­čiau api­bend­rin­ti ir vi­sos bė­dos su­vers­ti jau­niems ak­to­riams. Yra daug są­mo­nin­go ir kal­bai ne­abe­jin­go jau­ni­mo. Na, kad ir toks pa­vyz­dys. Prieš ke­le­tą me­tų vie­nam LMTA bū­si­mų­jų ak­to­rių kur­sui kaž­ko­dėl į prog­ra­mą ne­bu­vo įtrauk­tas tar­ties ir kir­čia­vi­mo kur­sas. Pa­tys krei­pė­si į de­ka­na­tą, pra­šy­da­mi, kad toks kur­sas bū­tų. Yra bu­vę at­ve­jų, kad pa­si­bai­gus kur­sui (ak­cen­to­lo­gi­ja ak­to­riams dės­to­ma 6 se­mes­trus), stu­den­tai no­rė­jo dar tęs­ti. Tai ma­ne la­bai ma­lo­niai nu­ste­bi­no.

– Kai ku­rie ta­ria taip, tar­si bū­tų pa­ty­rę vi­sų tar­mių – iš kar­to – įta­ką, ma­ža to, dar per­siė­mę žar­go­nu. Bal­siai ir dvi­bal­siai skam­ba taip, tar­si įpras­ti­nė mū­sų kal­bos fo­ne­ti­ka bū­tų ge­ro­kai pa­ki­tu­si.

– Vi­sa­da la­bai džiau­giuo­si su­ži­no­ju­si, kad kur­se yra tar­miš­kai kal­ban­čių žmo­nių. Kar­tais jie ne­drą­siai pri­si­pa­žįs­ta, kad tar­mės ypa­ty­bės yra jų ne­tai­syk­lin­gos tar­ties ir ki­tų blo­gy­bių šal­ti­nis. La­bai sten­giuo­si, kad to­kio po­žiū­rio kuo grei­čiau at­si­kra­ty­tų ir sa­vo tar­mę puo­se­lė­tų kaip ver­ty­bę. Bend­ri­nę tar­tį rei­kia la­vin­ti ir ją ne­sun­kiai ga­li iš­mok­ti bet ko­kios tar­mės at­sto­vai. Rei­kia tie­siog no­rė­ti iš­mok­ti. O tie, ku­rie ne­no­ri, daž­niau­siai ir kal­ba taip, kaip jūs api­bū­di­no­te – tar­si pa­ty­rę vi­sų tar­mių įta­ką, nors ne­mo­ka nei tar­mės, nei bend­ri­nės kal­bos.

– Ko­kios klas­tos ty­ko jau­ni­mo, be­si­mo­kan­čio tai­syk­lin­gai tar­ti ir kir­čiuo­ti? Ar ė – klas­tin­giau­sias pa­da­ras? Su­nku ar­ti­ku­liuo­ti?

– Kai su stu­den­tais su­si­tin­ka­me pir­mą kar­tą, vi­sa­da klau­siu, ką jie ma­no apie sa­vo tar­tį, kas ge­ra jų kal­bo­je, o kas tai­sy­ti­na. Daž­niau­sias at­sa­ky­mas yra il­gų­jų ir trum­pų­jų bal­sių (tarp jų, be abe­jo, ė ir o) ta­ri­mas. Iš tie­sų taip yra, bet čia ne tik ak­to­rių bė­da. Pa­sta­ruo­ju me­tu pa­ste­bi­ma jau­ni­mo ma­da ar ma­nie­ra kal­bė­ti su­gle­bu­siais ar at­si­pa­lai­da­vu­siais kal­bos pa­dar­gais. Taip kal­bė­da­mas il­gų­jų bal­sių nie­kaip ne­iš­tar­si. Dar dau­giau, ne­beiš­ta­ria­mi iš­ti­si skie­me­nys, ypač ga­lū­nė­se. Ki­ta ver­tus, ne­ma­ny­čiau, kad čia sly­pi ko­kia nors klas­ta, – rei­kia tik no­ro, lai­ko ir pa­stan­gų ir tuos trū­ku­mus ga­li­ma įveik­ti. Jau pir­mo se­mes­tro pa­bai­go­je dau­gu­ma stu­den­tų bū­na su tuo su­si­do­ro­ję. Vis­kas bū­tų dar pa­pras­čiau, jei ir mo­kyk­lo­je tam bū­tų ski­ria­ma dau­giau dė­me­sio.

– Stu­den­tai ma­to ir gir­di, kad ma­din­gais tam­pan­čiuo­se spek­tak­liuo­se sie­kia­ma žar­go­ni­nės tar­se­nos. Toks esąs re­ži­sie­rių nu­ro­dy­mas. Jei Wil­lia­mas Sha­kes­pea­re­“as šiuo­lai­ki­na­mas, va­di­na­si, jo per­so­na­žai tu­ri šne­kė­ti kaip šian­die­nos žmo­gus gat­vė­je. Ir kam čia dar įro­di­nė­ti, kad bend­ri­nės kal­bos nor­mos svar­bios, rei­ka­lin­gos, ver­tin­gos?

– Reng­da­ma­si šiam in­ter­viu pa­da­riau ne­di­de­lę ano­ni­mi­nę sa­vo stu­den­tų apk­lau­są žar­go­ni­nės kal­bė­se­nos te­ma. Kai ku­rie tei­gė, kad žar­go­nai sce­no­je jiems ne­priim­ti­ni, ne­rei­ka­lin­gi, su­tei­kia ne­šva­ros, tai tė­ra ma­dų vai­ky­ma­sis, o Sha­kes­pea­re­“o ar ki­tų kla­si­kų spek­tak­liuo­se žar­go­nai aps­kri­tai tu­rė­tų bū­ti drau­džia­mi, nes iš­krei­pia pra­di­nę au­to­riaus min­tį, ir dėl to nu­ken­čia kūrinys. O jei žar­go­ni­nė kal­ba vis dėl­to var­to­ja­ma kla­si­ki­nė­je pje­sė­je, tai tu­ri bū­ti la­bai pa­ma­tuo­ta, ji ne­tu­ri bū­ti tik kaip prie­mo­nė žiū­ro­vams pri­trauk­ti. Per­ke­liant kla­si­ki­nį kū­ri­nį į šias die­nas, per­so­na­žo kal­ba ne­tu­rė­tų keis­tis, nes to­kie teks­tai, kaip Sha­kes­pea­re­“o ar Če­cho­vo, yra ne­mir­tin­ga klasika. Ki­ti ma­ny­tų, kad šiuo­lai­kiš­kai vai­di­nant Sha­kes­pea­re­“ą, žar­go­ni­nė tar­tis vi­sai tin­ka. Vis­kas pri­klau­so nuo spek­tak­lio. Man pa­čiai be­lie­ka pri­dur­ti, kad žar­go­ni­nė tar­se­na spek­tak­ly­je ne­pa­tei­si­na­ma, jei tuo de­mons­truo­ja­mas ne­mok­šiš­ku­mas ar­ba sie­kia­ma pi­gaus efek­to. Šiuo­lai­kiš­ku­mas ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti sie­ja­mas su žar­go­nu.

– Ki­ta ver­tus, per­ne­lyg, pa­brėž­ti­nai tai­syk­lin­ga dik­ci­ja dvel­kia dek­la­ma­ci­niu ne­na­tū­ra­lu­mu. Kaip spręs­ti to­kią di­le­mą?

– Mū­sų sie­kia­my­bė yra tai­syk­lin­ga ir na­tū­ra­li tar­tis. Iš pra­džių ne­leng­va tai su­de­rin­ti: ar­ba gal­vo­ji, ką sa­kai, ar­ba – kaip sa­kai. Bet čia tas pats kaip pra­de­dan­čia­jam vai­ruo­to­jui, – vi­si ne­pa­to­gu­mai iš­nyks­ta įgi­jus pa­tir­ties ir įgū­džių. Tar­ties įgū­džius taip pat rei­kia la­vin­ti, kad kal­ba bū­tų tai­syk­lin­ga, sklan­di ir na­tū­ra­li. Ir daug kam pa­vyks­ta.

– Ko­kius sce­nos meis­trus nu­ro­do­te jau­ni­mui kaip pa­vyz­džius?

– To­kių pa­vyz­džių, iš ku­rių ga­li­ma mo­ky­tis ir į ku­riuos rei­kė­tų ly­giuo­tis, ti­krai yra daug. Tik čia ne­no­rė­čiau kon­kre­čiai jų iš­skir­ti, kad ko nors ne­ty­čia ne­pa­mirš­čiau pa­mi­nė­ti.

– Žiū­rė­da­ma spek­tak­lį tea­tre „at­si­jun­gia­te“ nuo sa­vo pro­fe­si­jos? Klau­so­tės tar­ties, se­ka­te, kaip kir­čiuo­ja­ma?

– Per spek­tak­lius eg­za­mi­nus bū­nu la­bai bud­ri. Pir­miau­sia no­riu iš­girs­ti tai, kas stu­den­tų kal­bo­je ge­rai, kad pa­skui vi­si kar­tu ga­lė­tu­me pa­si­džiaug­ti. Ne­pras­lys­ta pro au­sis, be abe­jo­nės, ir jų kal­bos trū­ku­mai. Kar­tais stu­den­tai klau­sia, ar aš jau­di­nuo­si kar­tu su jais per spek­tak­lius. Taip, jau­di­nuo­si, at­sa­kau, nes la­bai no­riu, kad jų kal­ba bū­tų gra­ži. Džiau­giuo­si to­kiu jų klau­si­mu. Tai daug ge­riau, ne­gu fra­zė aš jū­sų bijau. O aps­kri­tai tea­tre sten­giuo­si at­si­ri­bo­ti nuo sa­vo pro­fe­si­nės pa­dė­ties, bet ne vi­sa­da pa­vyks­ta. No­ri ne­no­ri klai­dos rė­žia au­sį ir truk­do su­telk­ti dė­me­sį į tai, kas vyks­ta sce­no­je.

– Kas stu­di­jas bai­gu­siam ak­to­riui tu­rė­tų pa­dė­ti tar­ties, kir­čia­vi­mo klau­si­mais?

– Pra­dė­ję dirb­ti tea­tre sa­va­ran­kiš­kai ak­to­riai daž­nai pa­si­gen­da pa­ta­ri­mų kal­bos klau­si­mais. Kar­tais su­si­sie­kia ir su ma­ni­mi. Ki­ta ver­tus, tar­ties ir kir­čia­vi­mo kur­sas aka­de­mi­jo­je dės­to­mas tre­jus me­tus. Jei­gu mo­ko­ma­si nuo­sek­liai, per tiek lai­ko ti­krai ga­li­ma ge­rai pa­si­reng­ti ir ne­si­bai­min­ti dėl at­ei­ties. Pri­rei­kus vi­sa­da ga­li­ma pa­si­tiks­lin­ti žo­dy­nuo­se ar in­ter­ne­to šal­ti­niuo­se. Pa­na­šiai sa­ko ir stu­den­tai, ku­rių nuo­mo­nę dar kar­tą no­rė­čiau pa­si­telk­ti. Tas ba­ga­žas, ku­rį ak­to­rius su­si­kro­vė aka­de­mi­jo­je, tu­ri pa­dė­ti jam ateityje. Ir dar pri­du­ria, kad mo­ky­ma­sis ne­si­bai­gia aka­de­mi­jo­je, – ak­to­rius nuo­lat tu­ri at­nau­jin­ti sa­vo žinias.

Spek­tak­liuo­se vai­kams klai­dų ma­žiau

Kar­tais tea­truo­se ma­to­me kaž­ką tam­so­je už­si­ra­ši­nė­jan­čias žiū­ro­ves. Ir tai ne tea­tro kri­ti­kės, o kal­bi­nin­kės. Kal­ba­mės su vie­na jų, Vals­ty­bi­nės kal­bos ins­pek­ci­jos vy­res­nią­ja ins­pek­to­re As­ta Barzdeniene.

– Kaip ti­kri­na­ma Lie­tu­vos tea­trų spek­tak­lių kal­ba?

– La­bai džiau­gia­mės, kad tea­trai su mu­mis mie­lai bend­ra­dar­biau­ja, tai ro­do jų pa­stan­gas skir­ti rei­kia­mą dė­me­sį spek­tak­lių kal­bai. Nuo­lat ti­kri­na­me nau­jus ar­ba bent jau ne­se­niai pa­sta­ty­tus spek­tak­lius. Kad bū­tų ga­li­ma da­ry­ti iš­sa­mes­nes iš­va­das dėl ak­to­rių kal­bos, vi­sa­da sten­gia­mės pa­ma­ty­ti į gas­tro­les at­vy­ku­sių tea­trų spek­tak­lius.

Jei­gu spek­tak­ly­je pa­ste­bi­me daug kal­bos klai­dų, sten­gia­mės jį pa­ti­krin­ti dar kar­tą. Su­pran­ta­ma, kad se­niai su­kur­ta­me spek­tak­ly­je ne­leng­va ką nors pa­keis­ti, to­dėl ir į mū­sų pa­sta­bas to­kiu at­ve­ju at­siž­vel­gia­ma ga­na van­giai, ak­to­riai vėl kar­to­ja tas pa­čias klai­das. Iš­mok­tą teks­tą vė­liau jau su­nku tai­sy­ti, mo­ky­tis iš nau­jo, to­dėl la­bai svar­bu, kad jau re­pe­tuo­da­mi, sta­ty­da­mi nau­ją spek­tak­lį, ak­to­riai iš kar­to steng­tų­si kal­bė­ti tai­syk­lin­gai.

– Ar žiū­ro­vai jums skun­džia­si?

– Skun­dų dėl spek­tak­lių kal­bos gau­na­me ga­na re­tai. Pa­ste­bė­jo­me, kad vi­suo­me­nę daž­niau­siai pik­ti­na žar­go­no ar­ba keiks­ma­žo­džių var­to­ji­mas. Nors žar­go­nas kar­tais ga­li bū­ti pa­tei­si­na­mas kaip sti­lis­ti­nė prie­mo­nė, pa­de­dan­ti at­skleis­ti ku­ria­mą per­so­na­žą, bet žiū­ro­vai iš tea­tro, ma­tyt, ti­ki­si ki­tų me­ni­nės raiš­kos prie­mo­nių, to­dėl daž­nai žar­go­ną ver­ti­na ne­igia­mai.

– Kaip kal­bos klai­dos ap­ta­ria­mos su ak­to­riais, tea­trų at­sto­vais?

– Pa­ste­bė­tų kal­bos klai­dų są­ra­šai siun­čia­mi tea­trų va­do­vams. Ke­li su­si­ti­ki­mai vy­ko su Vals­ty­bi­nio jau­ni­mo, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos tea­trų va­do­vais ir ak­to­riais. Bu­vo ap­tar­tos nuo­lat kar­to­ja­mos klai­dos, po­žiū­ris į kal­bos tai­syk­lin­gu­mą. At­kreip­tas dė­me­sys ir į tea­trų in­ter­ne­to sve­tai­nių kal­bą, juk tai pats grei­čiau­sias ir daž­nam prie­ina­miau­sias in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis, ku­ria­me ga­li­ma ras­ti re­per­tua­rus ir spek­tak­lių ap­ra­šy­mus. Vė­liau klai­dos iš spek­tak­lių anon­sų pa­ten­ka ir į prog­ra­mė­les, jas iš­tai­sy­ti pa­si­da­ro dar su­dė­tin­giau ir su­nkiau. Tai įver­tin­ti taip pat rei­kė­tų jau sta­tant ir anon­suo­jant spek­tak­lius.

– Ko­kios klai­dos daž­niau­sios?

– Kal­bant apie klai­dų po­bū­dį, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad spek­tak­lių kal­bos klai­dos nė­ra ypa­tin­gos ar ne­įp­ras­tos, jų pa­si­tai­ko nuo­lat ap­lin­kui, bet tea­trui, be abe­jo, ke­lia­mi aukš­tes­ni kul­tū­ros rei­ka­la­vi­mai, to­dėl jų iš­girs­ti ne­si­ti­ki­ma. Žiū­ro­vus daž­nai nu­vi­lia tar­ties nor­mų ne­pai­sy­mas, kai ku­riuo­se spek­tak­liuo­se bru­ka­mi bar­ba­riz­mai, žar­go­nas. Vis dėl­to dau­giau­sia klys­ta­ma kir­čiuo­jant, dar blo­giau, kai gir­di­ma gra­ma­ti­kos, lek­si­kos klai­dų.

– Jū­sų pa­sta­bos apie jau­nų­jų ak­to­rių tar­tį. Ar ji pra­stė­ja?

– Ga­li­ma bū­tų pa­ly­gin­ti vy­res­nio­sios ir šian­die­ni­nės kar­tos ak­to­rių kal­bą, skir­tu­mas ga­na aki­vaiz­dus. Vy­res­ni ak­to­riai, ga­li­ma sa­ky­ti, ro­do pa­vyz­dį, ko­kia tu­rė­tų bū­ti spek­tak­lio kal­ba: aiš­ki, tai­syk­lin­ga, pui­ki tar­tis. Ma­lo­nu žiū­rė­ti to­kį spek­tak­lį, nes ne­sun­ku iš­girs­ti net ta­da, kai ak­to­rius kal­ba la­bai ty­liai. De­ja, kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad jau­nie­ji ak­to­riai kal­bos di­de­le ver­ty­be ne­lai­ko. Su­pran­ta­ma, žiū­ro­vai ne­igia­mai ver­ti­na to­kį po­žiū­rį į kal­bą. Ar šis po­žiū­ris kei­sis, par­odys lai­kas.

– Jei pra­sto­ka ar­ti­ku­lia­ci­ja, at­krei­pia­te dė­me­sį?

– Ak­to­rių ar­ti­ku­lia­ci­jos ins­pek­ci­ja ne­ver­ti­na.

– Anks­čiau ak­to­riai gau­da­vo su­kir­čiuo­tus pje­sių teks­tus. Da­bar tea­trai tam pi­ni­gų esą ne­be­ga­li skir­ti. Jau­čia­te, gir­di­te pa­da­ri­nius sce­no­je?

– Kir­čio klai­dų iš ti­krų­jų bū­na ga­na daug, ti­kė­ti­na, kad tu­rė­da­mi su­kir­čiuo­tus teks­tus ak­to­riai jų pa­da­ry­tų ma­žiau.

– Ką ga­lė­tu­mė­te pa­gir­ti?

– Ma­žiau­siai pa­sta­bų tu­ri­me Vil­niaus tea­tro „Lė­lė“ ak­to­riams, to­dėl džiu­gu, kad ma­žie­ji žiū­ro­vai ne tik ste­bi gra­žias is­to­ri­jas, bet ir mo­ko­si tai­syk­lin­gos kal­bos. Tai ro­do at­sa­kin­gą tea­tro po­žiū­rį į dar­bą, žiū­ro­vus ir į sa­vo, kaip tea­tro, mi­si­ją. Aps­kri­tai vai­kų spek­tak­liuo­se kal­bos klai­dų da­ro­ma kiek ma­žiau, nors ir juo­se pa­si­tai­ko tai­sy­ti­nų da­ly­kų. Pa­ste­bi­me, kad ne­tgi vai­kų spek­tak­liuo­se ak­to­riai ne­ven­gia žar­go­no.

Ga­na tai­syk­lin­gai kal­ba vi­sų tea­trų vy­res­nio­sios kar­tos ak­to­riai.

– Ar jums pa­si­tai­kė spek­tak­lių, per ku­riuos be­veik ne­bu­vo pa­da­ry­ta klai­dų?

– Taip, bū­na ir to­kių. Ar­ba pa­da­ro­ma tik vie­na ki­ta klai­da. Spek­tak­lių kal­bos, tar­ties tai­syk­lin­gu­mas pri­klau­so nuo bend­ro ak­to­rių, re­ži­sie­rių ir tea­trų va­do­vų po­žiū­rio į šiuos da­ly­kus. No­ri­si ti­kė­ti, kad sten­gia­si vi­si, de­ja, ne vi­siems pa­vyks­ta. Šiais me­tais vi­suo­se ti­krin­tuo­se spek­tak­liuo­se kal­bos klai­dų bu­vo ga­na daug. O 2014–2015 me­tais nė vie­nos klai­dos ne­pas­te­bė­jo­me Vil­niaus tea­tro „Lė­lė“ spek­tak­ly­je „Me­teo“, po ke­lias klai­das – Vil­niaus tea­tro „Lė­lė“ spek­tak­ly­je „Sprag­tu­kas“, Kau­no vals­ty­bi­nio lė­lių tea­tro „Žio­gas Zig­mas Žal­gi­rio mū­šy­je“, Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos tea­tro „Bar­bo­ra“, Pa­ne­vė­žio lė­lių ve­ži­mo tea­tro „Naš­lai­tė Ele­ny­tė ir Jo­nu­kas avi­nu­kas“.

– O jei nuo­lat su­lau­kian­tie­ji tų pa­čių pa­sta­bų ne­da­ro pa­žan­gos?

– Vi­sa­da pra­si­de­dant nau­jam se­zo­nui vi­lia­mės, kad bus at­siž­velg­ta į mū­sų anks­tes­nes pa­sta­bas. Vis dėl­to ak­to­riai dir­ba ne ins­pek­ci­jai, reik­liau­si ver­tin­to­jai – žiū­ro­vai.