Audrys Antanaitis: be kalbos skaitmenizacijos Jonas Jablonskis pasiliks XX amžiuje

„Atšauksime Jablonskį… Tuos žodžius išgirdau vienos diskusijos su praėjusios kadencijos Teisingumo ministerijos pareigūnais metu. Kai išgirdau šiuos žodžius, buvau šokiruotas. Lietuvos Respublikos pareigūnų nuomone, asmenvardžius galima rašyti bet kaip, nes kalbos taisyklingumas, jų manymu, nėra labai svarbus dalykas“, – gruodžio mėnesį viešosios įstaigos „Bendrauk, ugdyk save keiskis“ surengtoje konferencijoje „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“, skirtoje Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Nuo Mažvydo iki Jablonskio

„Lietuvių bendrinės kalbos istoriją galima papasakoti keliais žodžiais: Martynas Mažvydas, Danielius Kleinas, Kazimieras Jaunius, Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis. Visi didžiavyriai. Tačiau turbūt be Mažvydo ir Jablonskio mes šiandien būtume visiškai kitokie. Šiandien jau nesužinosime, kokie būtume, bet  už savo lietuvišką tapatybę, rašto kalbą, už kalbos, tautos ir valstybės modernumą turime dėkoti pirmiausia jiems. Neseniai sukako 500 metų Martynui Mažvydui, 160 metų –  Jonui Jablonskiui  Mažvydą ir Jablonskį skiria ilgas laikotarpis. Ragainės kunigas ir jo pasekėjai uždavė toną 300 metų. Per juos patyrėme daugybę išbandymų, nuopuolių, tačiau kalba ruošėsi naujam kokybiniam šuoliui. Ir jis įvyko XIX amžiuje. Šio amžiaus viduryje lietuvių kalbą puoselėja Antanas Baranauskas, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas. Jie buvo pirmtakai naujojo proveržio, prasidėjusio su Jono Basanavičiaus „Aušra“ ir Vinco Kudirkos „Varpu“. Jonas Jablonskis buvo šių žurnalų bendradarbis ir konsultantas, –  mintimis apie lietuvių bendrinės kalbos formavimąsi dalijasi Audrys Antanaitis. – Tas darbas Jablonskiui tapo tolimesnės veiklos praktika ir pasiruošimu. O tos praktikos rezultatas ir yra šiuolaikinės lietuvių moderniosios bendrinės kalbos gimimas.“

Įtaka jaučiama iki šiol

Kaip pabrėžia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas, Jono Jablonskio įtaka jaučiama iki šiol. 1901 metais išleista „Lietuviškos kalbos gramatika“, 1911 metais – „Lietuvių kalbos stilistika“, 1922 metais lietuvių kalba tampa valstybine kalba. 1940 metais Vilniaus universitete įkuriama Lietuvių kalbos katedra. „Jono Jablonskio pasėtas grūdas davė vaisių per visą sovietų okupacijos laiką, nes ir tada lietuvių kalba buvo ir norminama, ir gerbiama. Tada prasidėjo ir lituanistinis sąjūdis, trukęs iki pat nepriklausomybės atkūrimo, – teigia Audrys Antanaitis. –Jablonskinis laikotarpis tęsiasi ir per visus tris nepriklausomybės dešimtmečius, nors modernėjančios technologijos vis įsakmiau pradeda reikalauti kokybiškai naujų sprendinių, naujų kalbos plėtros modelių. Šiandien žengdami į naujų iššūkių metą dėkojame žmogui, kurio dėka kalbame ir rašome tokiais žodžiais, kokius visi girdime ir matome. Lietuvių kalba lieka ir šiandieninės Lietuvos valstybės pamatu. Jablonskio darbai parengė mus rytojui ir kartu su juo žvelgiame drąsiai ir pasitikėdami savimi. Bent jau aš tuo tikiu.“

Renginiai sukakčiai paminėti

„Šiemet vyko daug Jonui Jablonskiui skirtų renginių, bet šis yra vienas iš paskutiniųjų ir arčiausiai jo gimtadienio – gruodžio 30-osios, konferencijoje „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“ kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. – Taigi gražiu laiku jis gimė. Šiandien sakytume tarpušvenčiu. Savo darbais jis šventine kalba nušvietė mūsų laikmetį.“

Vienas renginių, skirtų Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms buvo viešosios įstaigos „Bendrauk, ugdyk save, keiskis“ ir naujienų svetainės manokrastas.lt susitikimų ciklas. Surengti susitikimus padėjo savivaldybės, bibliotekos, mokslininkai. Klaipėdoje vykusiame susitikime buvo prisimintos rašto kalbos ištakos – Martynas Mažvydas Vaitkūnas, kurio 500-ąsias metines paminėjome 2020-aisiais metais. Klaipėdoje vykusio pašnekesio tema – „Nuo Martyno Mažvydo iki valstybinės lietuvių kalbos“. Turiningą ekskursiją po Klaipėdos senamiestį „Prisimenant senuosius kalbos kūrėjus“ pravedė dr. Arūnas Baublys. Apie rašto kalbos atsiradimą: priežastis ir aplinkybes kalbėjo Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja dr. Inga Strungytė-Lugienė. Lietuviško žodžio paslaptis atskleisti padėjo Klaipėdos universiteto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jūratė Lubienė.

Kėdainiuose, padedant savivaldybei, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriui, šimtmetį šventusiai Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešajai bibliotekai buvo prisimintas Mikalojaus Daukšos indėlis į bendrinės lietuvių kalbos ir lietuvių kalbos rašto kūrimą. Apie Mikalojaus Daukšos idėjas ir bendrinę kalbą mintimis dalijosi senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrėja, vertėja, pedagogė profesorė Eugenija Ulčinaitė.

Šilalės muziejuje Vlado Statkevičiaus muziejuje prisimintas Dionizas Poška, lietuvių kalbos tyrinėtojas kunigas Kazimieras Jaunius ir kito šio krašto žmonės, nusipelnę lietuvių kalbai.

Kalbant apie bendrinės kalbos kūrimą, neįmanoma išsiversti be „Aušros“ ir „Varpo“. Tad Vilkaviškio rajono viešojoje bibliotekoje prisimintas Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Apie Jono Basanavičiaus asmenybę ir jo asmeninę biblioteką kalbėjo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas.
Visuose susitikimuose apie dabartinės lietuvių kalbos padėtį ir kiekvieno mūsų indėlį, kad mūsų kalba turėtų, kodėl turime ją saugoti ir puoselėti, mintimis dalijosi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.
„Dėkoju mokslininkams, savivaldybėms, kultūros įstaigoms, Lietuvių kalbos draugijos nariams, aktyviai prisidėjusiems paminint Jono Jablonskio jubiliejų bei lietuvių kalbos prestižo didinimą, – sakė Audrys Antanaitis. –  Jonui Jablonskiui skirti renginiai vyko Panevėžyje, Šakiuose, kituose šalies regionuose.“

Šiandiena ir Jablonskio laikų problemos

„Konferencijoje „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“ įstrigo kalbininkės profesorės Danguolė Mikulėnienės pateikta informacija apie lietuvių kalbos problemas, buvusias XX amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje. Ir kas įdomiausia, beveik tokios pat problemos yra ir XXI amžiaus antrame ir prasidėjusiame trečiame dešimtmetyje. Konferencijos pabaigoje profesorės paklausiau, ką reiškia problemų pasikartojimas: ar kad mes, palyginti su praėjusiuoju amžiumi, niekur nenuėjome, ar kad mes, nepaisant visų istorijos vėjų, atsilaikėme? Atsakydama į mano klausimą, profesorė pabrėžė, kad susiklosčiusi situacija turi dvejopą prasmę. Problemų pasikartojimas rodo, kad esama šiokio tokio pastovumo, kad išlaikytas praktinis lituanistikos pamatas, kurį klojo Jonas Jablonskis, jo mokinys Juozas Balčikonis, kiti kalbininkai, bet blogai, kad mes nesugebame pakilti virš praktinio lygio ir kad esame spaudžiami kitų. Ir taip, pasak profesorės atsiranda todėl, kad mes nemokame atskirti asmeninės nuomonės nuo tam tikrų tendencijų, nuo mokslininkų požiūrio, kad mes pakibome ir dabar blaškomės tarp globalizmo ir vietinių reikalų, nerasdami savo vietos. Be abejo, negalime nesutikti su profesorės teiginiu, kad mes patys, lietuviai, visą laiką kažkodėl smukdome lituanistiką. Juk ne kažkas kitas, o mūsų pačių pareigūnai nutarė, kad stojant į doktorantūros studijas, pirmenybę turės magistrantūros mokslus baigę užsienyje, bet kokiuose užsieniuose mokslų galės pasisemti lituanistikos magistrantai? Lituanistikos smukdymo atvejų mūsų šalyje ne tiek ir mažai. Ir niekas kitas, tik mes patys, keisdami savo požiūrį į savo kalbą, savo valstybę, galime pakeisti situaciją“, – po konferencijos pabrėžė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Naujas kalbos etapas: skaitmenizacija

Žinoma, sparčiai besikeičiantis pasaulis, į mūsų gyvenimą atneša savas korekcijas. Jos neišvengiamos ir lituanistikoje. „Mes turime matyti tuos pasikeitimus. Mes niekur nesidėsime nuo globalizacijos, kuri yra objektyvus dalykas, bet mes negalime painioti globalizmo su neoliberalizmu. Neoliberalizmas – baisi ideologinė srovė, kuri propaguoja žmogaus laisves, jas sutapatindama su mažumų diktatūra ir anarchija. Jei leistume tam procesui įsisiūbuoti, valstybingumo pamatai būtų labai smarkiai paplauti. Pasak beribės laisvės  šalininkų, pareigų valstybei nelieka. Anot jų, bet kokios visuomenės daugumos nuostatos vertybinės nuostatos pažeidžia mažumos teises. Todėl mažuma, esą turi teisę diskriminuoti daugumą tam, kad būtų apgintos jos teisės. Ir kai ši ideologija skverbiasi į kalbos reikalus, mes ir girdime nuostatas, kad rašyti ir kalbėti galima bet kaip. Teismų nutartis galima rašyti bet kaip. Įstatymus rašyti bet kaip. Apgailėtina, kad XXI amžiaus 2-ame dešimtmetyje valstybės pareigūnai sau leidžia viešai pareikšti: „Atšauksime Jablonskį“. Jei valstybės pareigūnai nesuvokia valstybinės kalbos ir jos taisyklingumo, mes grįžtame į XX amžiaus 2–3 dešimtmečius,  kai valstybės pareigūnams valstybinė kalba buvo problema“, – mintimis dalijasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Kaip pabrėžia komisijos pirmininkas, XXI amžiaus trečias dešimtmetis kelia savo iššūkius. Tarp jų – ir Jono Jablonskio palikimo perdavimas ateinančioms kartoms. „Jonas Jablonskis turi persikelti ir į dirbtinio intelekto epochą, nes be skaitmenizacijos  Jablonskis pasiliks XX amžiuje. Ir jei mes jį ten paliksime, savo pareigos iš esmės neatliksime“, – pabrėžia Audrys Antanaitis.

Parengė Karolina Baltmiškė

mano-krastas-logo