Aurelija Gritėnienė. Carinė Rusija „Lietuvių kalbos žodyne“

Lietuvių kalbos žodyną galima skaityti ne tik kaip akademinį leidinį, bet ir kaip populiarų istorijos vadovėlį, kuriame išryškėja ne tik istorinis kontekstas, bet ir atitinkamo meto įvykiai, dramos, veikėjai, draugai ir priešai. Kviečiame susipažinti su Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Aurelijos Gritėnienės tyrimu, parodančiu, kokią vietą carinė Rusija užima lietuvio pasaulėvaizdyje, koks jos vaizdinys susidėlioja akademinio žodyno kontekste.

Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ (toliau LKŽe) – šimtą metų rašytas didžiausias lietuvių kalbotyros veikalas, kurį pagrįstai galime vadinti savotišku lietuvių tautos epu. Į šį žodyną galime žvelgti kaip į įvairialypį tekstyną, kuriam medžiaga buvo renkama iš 445 rašytinių ir rankraštinių šaltinių ir 492 vietovių iš visų lietuvių kalbos tarmių. LKŽe nuo kitų lietuvių aiškinamųjų žodynų skiriasi savo apimtimi, istoriškumu ir tarminės medžiagos gausa. Būtent dėl to šis žodynas laikomas vienu svarbiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros tekstų. Tai unikalus šaltinis, teikiantis daugybę gaimybių bei impulsų naujoms įžvalgoms (Zabarskaitė 2012: 241). Ne veltui žodynai (taip pat tautosakos rinkiniai, istoriografiniai veikalai) laikomi svarbiais tautos požymių kompendiumais (Subačius 1999: 34). Remiantis akademinio žodyno kaip įvairialypio tekstyno medžiaga, jau ištirtas lietuvių politinis pasaulėvaizdis (valstybė, įstatymas, valdžia), pasitelkus žodyne fiksuotą Adalberto Becenbergerio (Bezzenberger) medžiagą, aprašytos marios, pamarys ir pamariškis (Zabarskaitė 2010: 126–143; 2012: 239–253); nagrinėtas šermukšnio ir žodyno vaizdinys (Gritėnienė 2016: 85–104; 2017: 1–19); tirta, kokia terminologinė informacija atrinkta žodynui, ką sako iliustrãciniai pavyzdžiai terminologijos klausimais (Umbrasas 2019: 162–183). Šįkart pasitelkę platų ir įvairų 20 žodyno tomų diskùrsą pasižiūrėkime, koks iš LKŽe iliustracijų ir apibrėžčių, kuriose minimos leksemos caro, carinė ir Rusija, susidėlioja carinės Rusijos vaizdinys.

Lietuvos valstybė įsikūrusi teritorijoje, kurioje kertasi Rytų ir Vakarų interèsai, tad visai suprantama, kad bene didžiausią įtaką Lietuvos „politiniam ir kultūriniam gyvenimui, jos valstybingumo raidai nuo XV a. pabaigos darė rytų kaimynė – Maskvos kunigaikštystė, vėliau carinė Rusija, o nuo XX a. Sovietų Sąjunga“ (Burinskaitė 2005: 9). Šiandienos istorikai ne veltui šią valstybę vadina imperija, teigdami, kad „imperijos, kaip kad buvo nuo amžių, ir netgi nuo tūkstantmečių, valdė ir valdys pasaulį – nepaisydamos liberaliai demokratinių postimperinės modernizacijos utopijų. Rusija įrodo, kad turi naujame (greičiau tik atnaujintame) „imperijų koncerte“ svarbią, esminę vietą“ (Nowak 2015: 285). Taigi įdomu pasižiūrėti, kokią vietą carinė Rusija užima lietuvio pasaulėvaizdyje, koks jos vaizdinys susidėlioja akademinio žodyno kontekste.

Autentiška žodyno medžiaga atspindi ne vieno laikotarpio daugelio žmonių jausmus ir mąstymą bei patvirtina mintį, kad „LKŽ galima skaityti ir kitaip“ (Zabarskaitė 2012: 241), kaip populiarų istorijos vadovėlį, kuriame išryškėja ne tik istorinis kontekstas, bet ir atitinkamo meto įvykiai, dramos, veikėjai, draugai ir priešai.

Tiriamoji medžiaga buvo renkama iš viso LKŽe: atlikus paiešką rasta apie 20 iliust­rãcinių sakinių ir 33 apibrėžtys, kuriose minima carinė Rusija, ir 190 iliustracijų bei 21 apibrėžtis, kuriose minimas caras.

LKŽe leksikografiniuose straipsniuose carinė Rusija dažniausiai minima iš įvairių rašytinių šaltinių užrašytuose sakiniuose. Daugiausia sakinių su carine Rusija išrašyta iš raštų (rš.), spaudos (sp.), Juozo Tumo­ Vaižganto, Gabrielės Petkevičaitės­ Bitės, Vinco Mykolaičio­ Putino veikalų. Tarmėse fiksuoti tik keli sakiniai, kuriuose informantai kalba apie carinę Rusiją.

Kadangi rašytiniuose šaltiniuose carinė Rusija minima kelis kartus dažniau nei užrašytuose iš gyvosios kalbos, galėtume teigti, kad LKŽe pirmiausia išryškėja įvairių rašto žmonių (publicistų, žurnalistų, rašytojų, politikų ir pan.), kultūros bei visuomenės veikėjų nuomonių, pozicijų, įsitikinimų, atliktų analizių ir įvairių patirčių nulemtas carinės Rusijos vaizdinys.

Medžiaga rinkta tik iš LKŽe 20 tomų, neimant pačių naujausių Papildymų ir Tarmių kartotekų duomenų, todėl gauti rezultatai atspindi carinės Rusijos vaizdinį, susidėliojusį lietuvių pasaulėvaizdyje iki XXI a.

Atskirõs LKŽe iliustracijos autorius yra arba individualizuotas – iliustrãcinio sakinio pabaigoje nurodoma konkretaus asmens, iš kurio raštų imtas sakinys, pavardės santrumpa, pavyzdžiui, Pt (Gabrielė Petkevičaitė­Bitė), Vaižg (Juozas Tumas­Vaižgantas), V. Myk-Put (Vincas Mykolaitis­Putinas), arba anoniminis – tokių iliustracijų autorių slepia beñdros santrumpos (raštai), sp (spauda), LE (Lietuvių enciklopedija) ir pan. Tačiau bendrąja prasme galime teigti, kad visą žodyno hipertekstą kūrė vienas kolektyvinis kūrėjas – visa lietuvių tauta: ne tik rašto, kultūros, visuomenės, politikos veikėjai, bet ir tūkstančiai gyvosios kalbos informantų, įvardytų tik vietovės santrumpa.

Carinė Rusija LKŽe iliustraciniuose sakiniuose

Carinė Rusija – sudėtinė, bet sykiu ir tarsi atskira bendro Rusijos vaizdinio dalis. LKŽe sakiniuose kalbant apie ją dažniausiai minima darbininkų kova su carizmu, caro laikų policija, kariuomenė, mokyklos: Carinės Rusijos darbininkų klasė nuėjo sunkų, bet garbingą kovos su carizmu kelią (sov.) sp. (ž. garbingas); Carinės Rusijos policija dėvėdavo kepures su raudonom kalkom Vabalniñkas (ž. kalka); Šiandien, vyrai, šaukia mus ant liosų (carinėje Rusijoje naujokai į kariuomenę buvo renkami iš jaunimo, traukiant burtus) Pi̇̀lviškiai (ž. liosas).

Taip pat randame šiek tiek informacijos apie Lietuvos padėtį carinės Rusijos sudėtyje, pavyzdžiui, Rusijos imperijoje vykdytą vadinamąją zemstvos reformą, kultūrinio, visuomeninio gyvenimo suvaržymą, kuris neigiamai paveikė mūsų literatūros vystymąsi ir pan.: Maskolijos valdžia ketina įvesti Lietuvoje „zemstvas“, bet rinkti urėd­ninkus turės tiesą tik tie, kurie turės 200 desetinų žemės sp. (ž. zemstva); Rusijoje vargdienių sveikata rūpinties leista žemietijoms, kurios šioje srityje nemažai darbuojasi Gab­rielė Petkevičaitė­ Bitė (ž. žemietija); Lietuvių literatūra carinės Rusijos sąlygomis buvo pasmerkta kultūriniam provincializmui rš. (ž. provincializmas).

Iš iliustracijų aiškėja, kad vi̇̀sos tautos carinėje Rusijoje buvo engiamos, žeminamos ir išnaudojamos. Kitakilmiai buvo persekiojami, jie patyrė didžiulę priespaudą ir suvaržymą, apskritai tautoms buvo sunku atlaikyti priespaudą, tempti slegiantį imperijos jungą: Carinė Rusija buvo tautų kalėjimas rš. (ž. kalėjimas); Caro vyriausybė pratino gyventojus rusus žiūrėti į tautinių sričių vietinės kilmės gyventojus kaip į žemesnę rasę, oficialiai juos vadino „kitakilmiais“ rš. (ž. kitakilmis).

Šios ir tolesnės LKŽe iliustracijos patvirtina Aleksanderio Etkindo (Alexander Etkind) mintį, kad imperinė valstybė savo teritorijoje vykdo „vidinę kolonizaciją“ ir mažiau išvystytoms teritorijoms nustato aiškų hierarchinį santykį (Etkind 2011: 2).

Tokia buvo ir Lietuvos padėtis carinėje Rusijoje: XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje vienas iš carinės valdžios tikslų buvo asimiliuoti lietuvių tautą. „Lietuviai ir katalikai per visą laikotarpį buvo ne tik išnaudojami, bet ir diskriminuojami. Rusai ir stačiatikiai buvo įvairiais būdais valdžios proteguojami“ (Burinskaitė 2005: 65).

Svarbūs 1863–1864 m. ir vėlesnių metų istoriniai momentai (vykdyta rusinimo politika, lotyniškų rašmenų draudimas ir kirilikos įvedimas, katalikų vertimas stačiatikiais ir kt.) žodyne išsamiausiai atskleisti žodžių rusinti ir rusinimas leksikografiniuose straipsniuose: Visa rusinimo politika laikė tautą dvasiniam skurde Vincas Mykolaitis ­Putinas (ž. rusinimas); Muravjovo nurodymais imta rusinti mūsų kraštą visur, o ypač mokyklose Mikalojus Katkus (ž. rusinti); Caro valdžia stengėsi lietuvius surusinti rš. (ž. rusinti); Lietuviams neverta duoti spaudos, be spaudos greičiaus jie apsirusinsią Tėvynės sargas (ž. rusinti).

Pabrėžiama neigiama carizmo įtaka ne tik pačiai Rusijai, bet ir kitoms šalims ir tautoms: Visos mūsų šalies tautos įveikė amžius trukusį atsilikimą, paveldėtą iš carinės Rusijos (sov.) rš. (ž. atlikimas).

Carinio režimo pabaigos Rusija dar vadinama ikirevoliucine Rusija. Iš neįvardytų autorių raštų parinktose iliustracijose pasakojama, kad darbo žmonėms joje gyventi buvo sunku, o bolševikai kėlė įvairių tautybių žmones kovoti už savo gerovę, pavyzdžiui: Graudus likimas laukė darbo žmogaus ir ikirevoliucinėje Rusijoje sp. (ž. graudus); Ikirevoliuciniais metais bolševikų partija jau telkė visų Rusijos tautybių darbo žmones bendrai kovai prieš bendrą priešą sp. (ž. ikirevoliucinis).

Carinė Rusija LKŽe apibrėžtyse

Kaip jau minėta, carinė Rusija minima ne tik LKŽe iliustracijose, bet ir apibrėžtyse, kurių turinys taip pat ne mažiau svarbus formuojant bendrą carinės Rusijos vaizdinį. Iš viso LKŽe su carine Rusija susijusios net 33 apibrėžtys (apibrėžiamos įvairios to meto įstaigos, pinigai, valdininkai, kariuomenė ir kt.). Tai liudija, kad caro režimas (lietuviškų žemių integravimas į carinę Rusiją, lietuviškos spaudos draudimas, rusinimas, kultūrinio gyvenimo suvaržymas) ir pasipriešinimas nutautinimo politikai paliko Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką.

Su oficialiais carinės Rusijos monarchais susijusios dvi apibrėžtys – cãras ir cãrė.

Rusija minima įvairių caro valdžios gynėjų, patikėtinių, valdininkų pavadinimų apibrėžtyse. Pavyzdžiui, baltagvardiẽtis – kontrrevoliucionierius, caro valdžios gynėjas Rusijoje; generalgubernãtorius – apygardos viršininkas carinėje Rusijoje, turintis aukščiausią karinę ir administrãcinę valdžią; juodašimtis – carinės Rusijos monarchistinės organizacijos, pramintos „juodąja šimtine“, narys; káncleris – aukščiausiasis civilinis laipsnis carinėje Rusijoje; staršinà – valsčiaus viršaitis carinėje Rusijoje ir kt.

Apibrėžtyse minimos įvairios caro valdžios įstaigos: kapitula – įstaiga, tvarkiusi ordinų suteikimą ir įteikimą carinėje Rusijoje; kolègija – centrinė valdžios įstaiga (ministerija) XVIII a. carinėje Rusijoje; magistratūrà – bendras teismo įstaigų pavadinimas ikirevoliucinėje Rusijoje; palatà – valstybinė vidutinės instancijos įstaiga carinėje Rusijoje; senãtas – aukščiausioji valstybės teismo ir įstatymų vykdymo priežiūros įstaiga ikirevoliucinėje Rusijoje ir kt.

Kelios apibrėžtys susijusios su caro kariuomene: baltóji gvárdija – Rusijoje XX a. pradžioje caro valdžiai ginti sudaryta kontrrevoliucinė kariuomenė (ž. gvardija); kornètas – carinės Rusijos kariuomenės kavalerijoje pirmasis karininko laipsnis; rekrùtas – carinėje Rusijoje naujokas kareivis; rótmistras – karininko laipsnis ikirevoliucinės Rusijos kavalerijoje ir žandarmerijoje.

Apibrėžiami su caro laikų policija susiję terminai: ochránka – carinės Rusijos imperijoje įsteigas slaptosios policijos organas kovai su revoliuciniu judėjimu; pristavas – policijos viršininkas carinėje Rusijoje; miẽstsargis – žemesnis policininko laipsnis carinėje Rusijoje; spráuninkas – apskrities policijos viršininkas carinėje Rusijoje; uriãdnikas – carinės Rusijos apskrities policijos žemesnysis pareigūnas; strãžninkas – kaimo policininkas ikirevoliucinėje Rusijoje.

Iš apibrėžčių sužinome, kad carinėje Rusijoje buvo vykdomas rusinimas – prievartinis tautinių mažumų kultūros slopinimas, skiepijimas joms stačiatikybės, rusų kalbos, siekiant jas asimiliuoti (ž. rusifikacija). Ryškėja kai kurie to meto švietimo bruožai. Minimos tuo metu veikusios mokyklos: institùtas – privilegijuota uždara mergaičių vidurinė mokykla ikirevoliucinėje Rusijoje; kòrpusas – vidurinė karo mokykla carinėje Rusijoje; pensiònas – privati vidurinė mokykla ikirevoliucinėje Rusijoje, kur mokiniai gaudavo visą išlaikymą. Mokslo įstaigų auklėtiniai ir darbuotojai: privatdoceñtas – priešrevoliucinės Rusijos aukštosios mokyklos dėstytojo mokslinis vardas; jùnkeris – karo mokyklos auklėtinis carinėje Rusijoje; pãžas – privilegijuotos bajorų karo mokyklos (vadinamojo pažų korpuso) auklėtinis carinėje Rusijoje.

LKŽe apibrėžiama nemažai carinės Rusijos piniginių vienetų pavadinimų: berlinka – 71/2 kapeikos pinigas; grivina – dešimtis kapeikų ir sidabrinė dešimties kapeikų moneta; sidabrinùkas – caro Rusijos 20 kapeikų sidabrinis pinigas. Be šių pinigų, 1755–1897 m. Rusijoje cirkuliavo imperijõlas – dešimties, vėliau penkiolikos rublių vertės Rusijos auksinis pinigas; penkẽklis – caro laikų penkių kapeikų moneta; penkérgė – caro laikų dvidešimt penkių kapeikų vertės pinigas; pustretinė – dvidešimt penki rubliai ikirevoliucinėje Rusijoje ir kt.

LKŽe pateikiami ir kai kurie carinėje Rusijoje buvę matavimo bei teritoriniai vienetai: dešimtinė – žemės ploto matavimo vienetas, lygus 1,092 ha; valsčius – mažas administrãcinis teritorinis vienetas, savivaldybė Rusijos imperijoje, Rytprūsiuose, Lietuvos Respublikoje.

Apibendrinimas

LKŽe apibrėžtyse ir iliustrãciniuose sakiniuose, kuriuose minima carinė Rusija, atsispindi istorinė kolektyvinė lietuvių atmintis. Perteikiamas tikrais įvykiais grįstas praeities aprašymas, kurį ne vieną dešimtmetį kūrė daugybė žmonių (rašytinių šaltinių autoriai ir tarmių informantai).

Carinė Rusija – sudėtinė, bet sykiu ir tarsi atskira bendro Rusijos vaizdinio dalis. Iš LKŽe sakinių aiškėja, kad vi̇̀sos tautos carinėje Rusijoje buvo engiamos, žeminamos ir išnaudojamos. Apskritai LKŽe iliustrãciniuose sakiniuose carizmas parodomas kaip blogybė, pabrėžiama jo neigiama įtaka ne tik pačiai Rusijai, bet ir kitoms šalims ir tautoms.

Kaip jau rašyta, carinė Rusija minima ne tik LKŽe iliustracijose, bet ir apibrėžtyse, kurių turinys taip pat ne mažiau svarbus formuluojant bendrą carinės Rusijos vaizdinį. Iš tiriamųjų apibrėžčių susidėlioja dar konkretesnis carinės Rusijos vaizdas: įvardyti oficialūs to meto Rusijos monarchai, nemažai apibrėžčių skirtos įvairiems caro valdžios gynėjams, patikėtiniams, valdininkams ir pan. nusakyti, minimos įvairios caro valdžios įstaigos. Kelios apibrėžtys susijusios su caro kariuomene ir policija. Ryškėja kai kurie to meto švietimo bruožai. Minimos tuo metu veikusios mokyklos, mokslo įstaigų auklėtiniai ir darbuotojai, be to, LKŽe apibrėžiama nemažai carinės Rusijos piniginių, matavimo bei teritorinių vienetų pavadinimų.

Tekstas buvo publikuotas leidinyje „Gimtoji kalba“ (2020 m. birželis, p. 10–15).

LKI