Aurelija Pociutė. Jurgis Savickis

Šiemet minime 125-ąsias Jurgio Savickio gimimo metines. Daug kam šis vardas girdėtas diplomatijos istorijos kontekste, bet vargu ar daug rastume žinančių bent vieną jo parašyto literatūros kūrinio pavadinimą. Nepaisant to, Jurgis Savickis laikomas garsiausiu XX a. pradžios lietuvių prozos novatoriumi ir ryškaus, unikalaus talento rašytoju.

Vienų jis vadinamas ekspresionistu dėl spalvingos raiškos ir menų sintezės kūryboje, kitų – impresionistu dėl meistriško kintančių įspūdžių vaizdavimo, kartais priskiriamas egzistencialistams, futuristams ar modernistams. Tačiau jo kūryboje, kaip ir jame pačiame, telpa viskas – novatoriškumas ir tradicija, šmaikštumas ir rimtumas, miestas ir kaimas, gyvenimo komiškumas ir tragizmas.

Vertinant netikėtų, naujų atradimų lietuvių literatūroje požiūriu, galima būtų vadinti Jurgį Savickį avangardizmo atstovu, tačiau daugelis jo kūrybą tyrinėjusių literatūrologų pritaria, kad šio rašytojo, visada vengusio bet kokių sambūrių, organizacijų ir draugijų, kūrybą sunku įsprausti į kurio nors „-izmo“ rėmus. Kaip rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Jurgis Savickis ligi šiai dienai pasiliko už akademinės ribos, nes neįsirašė į esamos tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei savo prigimties neišdavė. Nepavirto Savickis nė tuo, ką mes vadiname klasiku. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas ir neštampuotas.“ Jis liko mįsle, paslaptimi, nes „žodžiais sako viena, o pro eilutes trykšta visai kas kita“ (Balys Sruoga). Iš pirmo žvilgsnio – paviršutiniškas, labiau pasigilinus – daugiaplanis ir kiekvieno savaip traktuojamas, nelengvai suprantamas ir daug kam nepriimtinas. Pasak to paties A. Nykos-Niliūno, šis „amžinas emigrantas“, „artistas be publikos“ „lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dailiai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtaringai stebinčių kaimiečių tarpe“.

Aurelijos Pociutės straipsnis skelbtas žurnale „Tarp knygų“.

Visas tekstas čia