Aušra Jurgutienė. Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje

Kai kritikai kalba apie lietuvių literatūros klasikinę arba geriausią šiuolaikinę literatūrą, dažnai neišsiverčia be šviesaus epiteto „humanistinė“, kuris paprastai liudija ne tik jos estetinį, bet ir etinį bei socialinį vertingumą. Tačiau jau nuo 20 a. vidurio humanitariniuose moksluose gvildenama humanistinės pasaulėžiūros, išaukštinusios protingąjį subjektą ir istorinį progresą, krizės problema ir su ja atsiradusio posthumanizmo (posthumanistinio subjekto) idėja (F. Nietzsche’s, M. Heideggerio, M. Foucault, J. F. Lyotard’o, G. Deleuze’o, J. Derrida, F. Jamesono darbuose). Ši idėja tebėra aktuali: apie tai kalbama Judith Halberstam ir Iros Livingston „Posthuman Bodies“ (1995), N. Katherinos Hayles „How We Became Posthuman“ (1999), Cary Wolfe, „What is Posthumanism?“ (2010) ir naujausioje Rosi Braidotti knygoje „The Posthuman“ (2013). Anot R. Braidotti, tradicinis antropocentrinis pasaulėvaizdis ir jo ribos turėtų būti įvardyti kaip didžiausi kliuviniai, trukdantys išspręsti dabar iškylančias globalias problemas (valdžios ir žiniasklaidos manipuliacijų, finansinių krizių, emigracijos, terorizmo, klimato kaitos, skurdo, aplinkosaugos, genetiškai modifikuoto maisto, demografijos ir pan.).

Taigi posthumanistinis mąstymas visų pirma yra postantropocentinis, nes domisi žmogaus santykiu su tuo, kas nėra žmogus (su gyvūnais, mašinomis, objektais, sistemomis, aplinka). Technikos progresas čia – tai „žmonijos fabriko“ progresas, kuriame sąvoka „žmoniškumas“ funkcionuoja tik kaip viso to protezas arba priedas. Pripažindami neišvengiamą laiko kaitą, turime pripažinti ir mūsų gyvenimo kaitą bei pastoviųjų tapatybių ir vertybių reliatyvumą. Taigi apmąstant naujausias 2013 metais išleistas prozos knygas, norėtųsi pasvarstyti apie jose pastebėtą posthumanistinės literatūros tendenciją.

Biogenetinės ir kibernetinės technologijos, ardančios buvusias ribas tarp žmogaus, gyvūno, mašinos, naikina buvusį vientiso ir visagalio AŠ įvaizdį. Tad šiuolaikinėje literatūroje nuolat keliamas klausimas, kaip žmogui (iš)būti, kai su „Dievo mirtimi“ ir su naujausia gyvenimo būdą keičiančia technologija menksta pats žmogiškumo supratimas? Kaip gyventi žmogui, gamtinių instinktų ir socioistorinių jėgų žaislui, praradusiam pačias gražiausias laisvės ir meilės iliuzijas? Užtenka prisiminti lietuvių skaitytojui gerai pažįstamus Michelio Houellebecqo nihilistinius posthumanistinius romanus „Elementariosios dalelės“, „Žemėlapis ir teritorija“ arba „Salos galimybė“.

Vis dėlto turėtume gerai suprasti viena: posthumanistinė literatūra, kad ir kaip atvirai demonstruotų nihilistinį kritiškumą tradicijai, nėra antihumanistinė literatūra, kurioje it kokioje juodojoje kosmoso skylėje kauptųsi vien tik kilniojo humanizmo (su antropocentriniu pasaulėvaizdžiu) nei­giniai. Minėtoje R. Braidotti knygoje apie posthumanizmą, iš dalies oponuojant dekonstrukcionizmui ir aptariant subjekto, etikos ir politikos pokyčius, viskas traktuojama kaip iš priešingybių atsiradusios konstrukcijos, tuo tikintis išplėsti „vilties horizontus“. Posthumanistinėje grožinėje literatūroje žmogaus tapatybės klausimas nėra mažiau svarbus nei mums įprastoje humanistinėje literatūroje, tik jis nekeliamas taip tiesiogiai ir aiškiai (antropocentriškai), patetiškai ir retoriškai, dramatiškai ir abstrakčiai, nes jau nebėra naivaus tikėjimo, kad kupiną įtampų globalų pasaulį galima būtų išaiškinti ir harmonizuoti politinėmis priemonėmis ar estetinėmis iliuzijomis. Taip randasi ir rūstaus blaivumo grožinė proza, kritiškai perskrodžianti kilniųjų idėjų (demagoginių gražbylysčių) ūkus. Šiuolaikinis vartotojiškas sociumas joje vaizduojamas labai konkretizuotomis ir komplikuotomis mažosiomis istorijomis arba anekdotais (šiam terminui suteikiant kiek platesnį turinį). Parafrazuojant Juozą Erlicką, tai proza, juodą gyvenimą išgrojanti baltais klavišais. Todėl ją rašantis/ti jaučiasi ypatingu kuriamos meninės misterijos magu, stilingo žodžio ir minimalistinio meninio vaizdo meistrautoju. Bet nebūtinai, nes mėgstamos ir bravūriškos paro­dijos arba abiejų stilistinių registrų miksai. Į pačią kūrybą taip pat dažnai žvelgiama su realistiniu skepsiu, bet tik tam, kad ji būtų labiau susaistyta su dabarties laiku ir išvaduota nuo glorifikuojančių klišių, o ne apskritai kvestionuota:

„Koks rašytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje? O koks jis buvo anksčiau? Pranašas, pamokslininkas, burtininkas, demiurgas, angelas, mediumas. Dabar – patarnautojas, kurio paslaugų kartais prireikia pramogų pasauliui. Rašytojui sunku su tuo susitaikyti. Jis vis dar mosuoja popieriniais savo sparnais, nori, kad jam subinę bučiuotų kuo didesnis būrys žmonių, o taip nėra ir jau nebus. Žinoma, šis atvykėlis kitoks, specifinis, vokiečiams nusispjaut į atvykėlį iš Rytų (…). Sovietmečiu iš tiesų kultūros statusas buvo kitoks. Mes tikėjome, kad kultūra – konkrečiai kalba, literatūra, tautosaka, menas – mus išgelbės (…). Demokratija viską pastato į savo vietas. Žmogus pasisotina iš daugybės šaltinių ir kultūra kukliai slenka į savo vietą – ant kilimėlio prie dvaro durų. Tūno didžiųjų instinktų paunksmėje. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Tik įpratusiems prie kitokių pozicijų tai sunku ir skausminga, tik jiems. Visuomet skaudžiausia perlaužti mąstymo klišes“ (S. Parulskis, „Mano tikėjimo iltys“, p. 153–154).

Ir dar daugiau:

„Suprantu, kad tai, kas ateina – o ateina arba jau atėjo šou laikai, kur viskas daroma vidutinybei, viskas išorei, paviršiui, viskas įspūdžiui, viskas linksmybei ir banalybei – taigi, supratu, kad tai neišvengiama. Ir kad judėjimą į priekį nebūtinai progresas“ (Ibid., p. 175).

S. Parulskis analizuoja posovietinės visuomenės kultūrinę būseną ir kuria „kultūrinio žiemos miego“ metaforą, kad ją palygintų su įkalinto kalinio būsena ir palinkėtų jai saldžių sapnų. Bet visame tame junti rašytojo ironiją, sveiką pyktį ir atkaklų dekonstrukcinį darbą su mūsų galvose vis dar tūnančiais pasenusiais jos vaizdiniais.

Posthumanizmo tendenciją, be minėto kritiškumo atgyvenusiems tradicinio humanistinio mąstymo įpročiams, naujausioje lietuvių prozoje galėtume užgriebti dar pagal kelis išryškėjusius požymius. Vienas iš jų yra tai, ką M. Foucault pavadino „erdvės posūkiu“ literatūroje, t. y. decentruoto posthumanistinio subjekto hibridinės ir nomadinės tapatybės konstravimu per geografines metaforas, kai vienu metu jame sueina ir persidengia tai, kas globalu, nacionalu, lokalu, – tarsi internetinio tinklo (network) principu. Daugelyje prozos kūrinių aprašoma žmogaus egzistencija ir kultūra praranda nacionalinį centriškumą ir vertingumą, nes ne mažiau svarbūs tampa didesni už tautinius globalieji ir už juos mažesni lokalieji dalykai. Įdomiausiai tai įprasminta Undinės Radzevičiūtės romane „Žuvys ir drakonai“. Geografinės vietos čia tampa konceptualiomis metaforomis, išreiškiančiomis Rytų (Kinijos) ir Vakarų civilizacijų priešpriešos ir traukos santykius, vizualiai išreikštus 18 a. su jėzuitų misija Kinijon atvykusio Kastiljonės nutapytame paveiksle, paradoksaliai vaizduojančiame šeštojo Cingų dinastijos imperatoriaus moterį Daigiyą su europietiškais šarvais. Romane kaitaliojamos dvi skirtingo stilistinio skambėjimo siužetinės linijos: pasakojimai apie 18 a. Kinijoje gyvenantį Kastiljonę ir šeimą, gyvenančią šiuolaikiniame vakarietiškame mieste (senelę Amigoreną, mamą Norą ir seseris Mikę ir Šašą). Čia meistriškai sukurti labai konkretūs personažai su jų likimais, išlaikomi neužbaigtumo bei paslaptingumo momentai, aktyvinantys skaitytojo vaizduotę. Gal laike nutolusios istorijos nėra jau tokios nutolusios, jei pamanysime, kad jų pynę sukabina pasakotoja, pasislėpusi už Šašos personažo – veikėjos, metusios doktorantūrą ir nuolat savo kambaryje užsidarančios kažką (ar tik ne literatūrinį chinoserie) rašyti? Knygoje per atskirus miniatiūrinius vaizdinius mums atsiveria paslaptingas iš faktų ir fantazijų, iš istorinių dokumentų ir jų falsifikacijų, iš liūdesio ir juoko, iš dviejų civilizacinių priešingybių konstruojamas pasaulis. Jo įtraukiantis ir užburiantis globalusis vaizdinys veikėjų egzistencijos trapumą ir įprasmina, ir dar labiau sudramatina. Todėl vadinamosios provokacijos dėl romano lietuviškumo, manau, neturi didesnės prasmės – jis aiškiai peržengia tradicinės tautinės problematikos ribas. Kita vertus, tai, kad jis parašytas (komerciškai labai ribota) lietuvių kalba, rodo nekvestionuojamą autorės kūrybos lietuviškumą, nepaisant to, ką U. Radzevičiūtė kalbėtų apie savo kitoniškumą pati.

Kitose knygose geografiniai pavadinimai nėra įgiję tokio konceptualumo ir dažniausiai esti personažo veiksmų fonas (Zitos Čepaitės „Londono vėjas“, Vaivos Rykštaitės „Kostiumų drama“), kartais tapdami kultūrinių nesusišnekėjimų vieta (Paulinos Pukytės tekstuose), kartais hibridinės tapatybės radimosi sąlyga (Vaivos Grainytės „Pekino dienoraštis“).

Posthumanistinė literatūra, nepai­sant romano žanro komercinio sėkmingumo, yra nutolusi nuo klasikinio humanistinio didžiojo pasakojimo jį fragmentuodama ir segmentuodama. Tai reiškia, kad rašytojas (kadaise buvęs visažinis pasakotojas) vengia apsimesti per daug protingu, išgliaudančiu visas aprašomų reiškinių priežastis ir pasekmes, nes daug kas gali nutikti ir visai atsitiktinai. Taip pat tai reiškia šiandien rašančiojo pastangas vengti apibendrinimų, kuriuos bet kada gali išsprogdinti aprašomų reiškinių vidiniai prieštaravimai. Gal todėl tebeišlieka gyvybingi mažieji prozos žanrai, S. Parulskio pavadinti audinio skiautėmis (esė, novelė, noveletės, fragmentai, vaizdeliai)? O romano struktūra irgi įgauna miniatiūrų vėrinio (ar kiniško sodo vaizdų?) pavidalą kaip minėtame U. Radzevičiūtės romane „Žuvys ir drakonai“.

Dar vienas posthumanistinės literatūros atpažinimo bruožas – kai rimtąją kalbą paliečia nerimta, kai pasakojimas yra persmelkiamas ironijos, parodijos ar juoko intonacijų, kai sustiprėja lingvistinis žaidybiškumas ir tradicinių banalybių dekonstrukcijos (S. Parulskis, U. Radzevičiūtė, J. Erlickas, P. Pukytė, V. Žilinskaitė). Šiandien rašyti pernelyg jausmingai ir rimtai, be šypsnio ir paradoksų, tampa tiesiog blogo skonio (arba melodramos žanro) ženklu.

Kalbėti apie posthumanistinės literatūros tendenciją išprovokavo pasirodžiusios naujos įdomios prozos knygos: S. Parulskio „Mano tikėjimo iltys“, U. Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“, P. Pukytės „Bedalis ir labdarys“, J. Erlicko „Išeinu iš krašto“ (ir kitos). Tačiau ji matoma ir silpnesniuose tekstuose, kuriuose šios koncepcijos gal net labiau apsinuogina (J. Melniko „Maša, arba postfašizmas“).

Iš minėtųjų knygų menine kokybe ypač išsiskiria dvi: tai jau aptartas U. Radzevičiūtės romanas ir S. Paruls­kio esė knyga „Mano tikėjimo iltys“. Šioje knygoje aprašomas žmogus yra konstruojamas iš priešybių – kaip plėšrūno ir aukojamo avinėlio simbiozė –­ nuolat išgyvenantis dvasinės įtampos ir artumo su kitais stoką, dažnai neturintis atsakymų į savo keliamus klausimus. Autorius šiomis esė parodė savo „iltis“ ir aiškią distanciją nuo popsinės literatūros, dėl kurios buvo ne kartą kritikuotas akademinio profilio kritikų. Savo palydovu pasirinkdamas Williamą Faulknerį, akcentavusį kūryboje patirtį, pastabumą ir vaizduotę (p. 172), daug ko išmokęs iš aštrios minties meistro Witoldo Gombrowicziaus, jis ne tik veda savo skaitytoją į šiandienio gyvenimo egzistencinius apmąstymus, bet ir pateikia įžvalgias populiariausių mitų ar įsitvirtinusių nuomonių dekonstrukcijas. Cikle „XX amžiaus prisiminimai“ jo ironijos taikiklyje atsiduria „sovietmečiu buvo geriau“ nostalgija, kitose esė („Cepelinai ir krepšinis“, „Karas“, „Sapnas, iš kurio nenoriu nubusti“, „Nebūtini, bet brangūs“, „Lietuviai“) peržiūrimi ir kritikuojami tautinės tapatybės ir kultūrinių skirtumų stereotipai, iš banalybių apie meilės tyrumą (kai abiem svarbiausia žiūrėti viena kryptimi) ir gašlumo sureikšminimo (kai akyse prasiveria ilgesio skylės) paradoksalių junginių kuriamos nevienareikšmės parodijos („Aš esu meilė“), diskutuojama su lyčių skirtumų klišėmis („Vyras moters paunksmėje“, „Kai moteris sako vyrui Pažaisk su manim„).

Posthumanistinės literatūros jėga, lyginant su humanistine, yra ta, kad čia, žvelgiant į tradicinio humanizmo griuvėsius, atsisakoma vienareikšmio rašymo, deklaruojančio gėrio ir blogio dualizmą, liūdnų virkavimo ir neveiksmingo moralizavimo intonacijų. Tai jau daug racionalesnė literatūra, sugebanti atviriau (skaudžiau? sąžiningiau? komplikuočiau?) kalbėti apie žmonių santykius, meilės eroziją ir vienatvę, dekonstruoti amžininkų protą apnuodijusius mitus ir banalybes.

Net ir didžiausio humanistinės literatūros puoselėtojo Romualdo Granausko pastarųjų metų kūryba, mano galva, nukentėjo nuo joje aktyviai gynybiškai moralizuojančio pasakotojo. „Išvarytuose“, daugiau kalbančiuose apie šiuolaikinį gyvenimą, pasakotojo aktyvumas taip pat sumenkina knygos meninę įtaigą. Ir tik novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“, kurioje rašytojui pavyko minimalizuoti ir neutralizuoti pasakotojo instanciją ir net įprastus kategoriškus politinius pokario vertinimus, tampa meniškai įtaigiu prozos šedevru apie pokario Žemaitijos miestelių žmones. Tobula menine forma knyga ne tik naujai priartėja prie gyvenimo, ne tik kelia estetinį skaitymo malonumą, bet ir įtaigiais meniniais vaizdais priverčia skaitytoją „humanizuotis“ ir suprasti, kad kiekvienas paprastas žmogus, sugebėjęs išgyventi tą baisų istorinį laiką, nusipelno būti pavadintas šventuoju.

Kaip vertą dėmesio humanistinės prozos tąsą matyčiau ir kitas naujausias prozos knygas: Janinos Survilaitės „Pašnekesiai su Helvecija: iš šveicariško dienoraščio“, Vytautės Žilinskaitės romaną „Ne tas drugys“, Emos Mikulėnaitės „Gyvenimas ir dvi novelės“, Viktoro Gerulaičio „Noveletes“.

J. Survilaitė emigraciniame dienoraštyje tradiciškai lygina dvi kultūras ir ieško jų dialogo. Patraukia pasakotojos humanistinė laikysena, atvira įvairiausiems svetimos šalies kultūros ir gyvenimo faktams (net ir fantastiškiausioms slaugomų senukų gyvenimo istorijoms), bet ir sugebanti išlaikyti pagarbą savo šaliai, išsaugoti savo asmens orumą, sąžiningai dirbant sunkų, bet labai reikalingą darbą. Tik tokios prielaidos leidžia dienoraščio užrašuose išplėtoti kultūrinį dialogą, suteikiant tam kritiškesnį ir visuotinesnį skambesį. Brandaus amžiaus autorė įdomiai svarsto apie tautinės tapatybės hibridiškumą, kuriamą elegantiškai derinant skirtingas kultūras – vengiant tautinio uždarumo, nihilistinio savo krašto nei­gimo, konfrontacijos tarp sava ir svetima, kosmopolitinės euforijos kraštutinumų (regis, daugiausia pasitaikančių jaunųjų emigrantų kūryboje). Šnekiesi su kitu, kad suprastum save. Tai, kad J. Survilaitės knyga apie emigraciją aiškiai oponuoja P. Pukytės posthumanistiniuose tekstuose keliamoms kultūrų nesusišnekėjimo problemoms, parodo ne tik naujausios lietuvių prozos žanrinę bei teminę įvairovę, bet ir leidžia daryti bendresnio pobūdžio išvadą apie dviejų aptartų tendencijų –­ posthumanistinės ir humanistinės –­ prasmingą koegzistavimą.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą LLTI 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimų posėdyje.

Šaltinis čia