Aušra Židžiūnienė.Atrastas, neatrastas ir ieškomas Vaižgantas: šiandieninės klasės duris pravėrus…

„Mūsų kartai Vaižgantas buvo tarsi Dievas, visur kabojo jo paveikslai, mes daugiausia mėgome skaityti Vaižgantą. Aš persirašydavau ištisus puslapius iš jo knygų. Man Vaižganto žodžiai buvo kaip duona – kvapnūs ir skalsūs. Žavėjo jo didelis noras ieškoti deimančiukų žmonėse, kūryboje ir gyvenime. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios. Jis mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės – žmogiškosios“, – taip apie Juozą Tumą-Vaižgantą kalbėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Jaunoji karta, nors ir nebeseka Vaižganto rašto eilučių, dažnai jau ir nebemoka matyti Lietuvos Vaižganto akimis, bet visgi jo kūriniuose ieško tų pačių žmogiškųjų vertybių – ir paprastai, mokytojų padedami, jas randa… Apie šiandieninėje mokykloje, mokinių širdyse ir mokytojų lūpose skirtą vietą Vaižgantui daug kalbėta Seime vykusioje konferencijoje „Vaižgantas ir jo išugdyta karta“, keistasi nuomonėmis ir patirtimi diskusijoje „Kuo šiandien galėtų būti artimi Vaižgantas, Alfonsas Nyka-Niliūnas jaunam žmogui ir ką jam pasakytų?“

Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos mokytoja Aldona Kruševičiūtė visus ragino Vaižganto metais į Lietuvą pažvelgti vaižgantišku žvilgsniu: „Vaižgantas niekada niekam nepaliepė, kad tu, vargšele, eik ir daryk – jis ėjo ir pats darė… Aš dažnai jaučiuosi taip, kad einu ir darau, kiek mano jėgos leidžia, todėl drįstu paklausti: o kas padaryta kitų? Vaižganto metai – pasigendu aukščiausių šalies vadovų sprendimų, kad ant 2 eurų monetos atsirastų Vaižgantas. Ką tai reikštų? Mano galva, tai parodytų jaunimui, kad jis svarbus ir apie jį reikia kalbėti. Jau ne kartą girdėjome, kad šiandien vaikui knyga nėra autoritetas. O Vaižganto atvaizdas ant monetos parodytų valstybės požiūrį. Vaižgantas sakė, kad „atminties akys yra smailesnės negu kaktos“. Jis į visa žvelgė plačiai. Instituto išleistoje knygoje „Laiškai ir atsiminimai“ yra užfiksuotas paliudijimas, kad Vaižgantas kitiems skolindavo viską, ko tik jiems prireikdavo. Kartą jis įniršo, nes vienas studentas pametė „Aušros“ komplektą. Po pokalbio su juo Vaižgantas įlipo į konkę Kaune, susinervinęs ir piktas, kai prie jo priėjęs žmogus pasiteiravo: „Docente, gal paskolintumėte…“ Jam net neužbaigus sakinio, Vaižgantas pakišo špygą po nosimi. Kartu važiavusios Kauno ponios nusistebėjo ir kalbėjo, kaip taip baisiai pasielgta. Bet pamąstykime, kodėl jis taip pasielgė? Todėl, kad Vaižgantas surinko ir saugojo visą mūsų kultūrą. Vaižganto bibliotekoje buvo sukaupta visa spaudos draudimo metu išleista spauda. Kiek iš čia esančių lituanistų dabar prenumeruoja „Gimtąją kalbą“, „Metus“, „Būdą“ ar kitą spaudą?..

Kaip tik šią vasarą baigiau skaityti Vaižganto raštų tomus ir pagalvojau, kuo jis mums aktualus, kai dabar taip nemokame susitarti, negebame rasti sprendimų ten, kur itin svarbu tautai, – tai mes esame tokioje pačioje situacijoje, kurią Vaižgantas užfiksavo iškart po spaudos atgavimo: „Drąsus padėjimas savo tikros pavardės po spausdinamu rašiniu, neapsakomai didis rašytojų doros mokytojas. Tikrą pavardę pasirašant sumažės, jei neišnyks, tų korespondentų rūšis, kurie gyvenime teieško mėšluotųjų pusių ir labai mėgsta jas aikštėn vilkti. Ar tai reikalinga, naudinga, ar ne – velka aikštėn ne dėl pamokymo, bet tik kad orą pagadintų.“ Jeigu mes perskaitytume Vaižgantą, kuris moko nesižvalgyti į Vakarų kultūrą, o pasidėti ant stalo mūsų patarles, dainas ir įsiklausyti į jų pamatines mintis, galbūt kažkas Lietuvoje ir keistųsi. Ir mokykloje keistųsi. Bet visa tai turėtų būti daroma plačiai. Vaižganto metai paskelbti prieš metus, ką turime? Vasarą, maždaug po pusmečio nuo metų paskelbimo, per televiziją imamas rodyti reklaminis filmukas su Vaižganto žodžiais. Bet juk būtų galima paliesti daugybę temų: Vaižgantas kalbėjo ir apie vietovardžius, ir apie šaulius ir kt. Pavyzdžiui, kodėl negalėjo per radiją ar televiziją skambėti šie Vaižganto žodžiai: „Lietuviai, jei norim nepaliečiami būti, mes, maža tautelė, gyvendami ant tako, kuriuo iš visų keturių pasaulio šalių maklinėja, būkime visi šauliai, kad ir mūsų vaikai jau apsigimtų šauliais. Tegu visi žino, jog lietuvis tylus ir lėtas nepuls nieko, bet jį puolus, kiekvienas, nežiūrėdamas savo amžiaus, griebsis ginklų ir gins savo nepriklausomybę.“ Štai tokios citatos, ne knygoje sunkiai surandamos, bet sklindančios prieš įvairias eterio laidas, skatintų vaikus giliau pažvelgti į Vaižgantą. Tuomet mokytojas nebūtų paliktas vargšas vienas su mokyklos problemomis.“

„Vaižganto aktualumą mokykloje man įprasmino dr. Jolantos Zabarskaitės išsakyta mintis, kad Vaižganto kalboje antonimai atskleidžia tikrovės įtampas. Noriu pasakyti, kad aš jutau, jog mūsų vaikams įdomu. Nenuneigsi, kad licėjaus vaikai intelektualūs, bet jie išties pajuto Vaižganto sukurtas įtampas, kurias šiandien patiria jaunas žmogus. Labai keista, kai manęs žurnalistė Živilė Kropaitė, rašydama recenziją apie filmą „Tumo kodeksas“, paklausė, o kaip gi mokiniai vertina Vaižgantą? Aš jai atsakiau, kad jiems patinka Vaižgantas. Jinai paklausė, kuo? Bet aš jai negalėjau aiškiai įvardyti. Atsakiau, jog galbūt todėl, kad jis gyvenimą pateikia grynais pavidalais. Dabar suprantu, kad įtampas, kurias patiria jaunas žmogus, visas jau išrašė Vaižgantas. Šiandien žmogus dažnai atsiduria „tarp“: tarp seno ir naujo, tarp savo ir svetimo… Beje, Nyka-Niliūnas visa tai taip pat išrašė savo poezijoje ir dienoraščiuose. Ir įtampas, kurias jaučia, norą išeiti iš savos kultūros į pasaulį ir kartu tame pasaulyje – ilgesį tos kultūros, iš kurios išeita. Jeigu atsižvelgtume į „Dėdes ir dėdienes“ – tai čia tikrai rastume tą įtampą, kuri patiriama tarp gamtos ir kultūros, bet svarbiausia, turbūt, tarp mano interesų ir kito interesų. Jeigu kalbama apie „Nebylį“, tada reikėtų pabrėžti, kad įtampa yra tarp kūno ir dvasios, tarp dar nesuvokto, neįsisąmoninto erotiškumo ir racionalumo, kurio tarsi pati kultūra reikalauja iš žmogaus, bent jau palikdama jį vieną su savo erotiškumu. Galų gale, šiandien mokiniai patiria įtampą tarp tradicijos ir modernumo. Net norėdami būti labai modernūs, jie jaučia, kad yra veikiami tradicijos. Tarp žemiškumo ir dieviškumo – visa tai patiria kūrinių veikėjai, bet kartu tai patiria ir jaunas žmogus. Mano galva, čia ir galėtų būti vienas iš būdų, kaip „atrakinti“ Vaižgantą. Aš buvau prof. Aldonos Vaitiekūnienės studentė ir man ji atrakino XIX a. literatūrą, kaip šviesos ir įkvėpimo šaltinį. Jos namuose skaičiau Vincą Kudirką, nes rašiau kursinį darbą apie jį. Knygos dėstytoja neskolindavo, bet kviesdavosi atvykti pas ją. Ji buvo akivaizdus žmogiškumo, vaižgantiško elgesio pavyzdys. Ji mus įkvėpė. Vaižgantas mus taip pat kviečia būti tarpininkais. Esu tikra, kad Vaižgantas gali įkvėpti, o kaip mes atrakinsime kūrinį, priklausys nuo mokytojo santykio su juo: jeigu mokytojui Vaižgantas bus neįdomus, tai neįdomus jis bus ir jo mokiniams“, – pabrėžė Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja Vida Lisauskienė.

Kėdainių r. Josvainių gimnazijos Pernaravos skyriaus lietuvių kalbos mokytoja Loreta Andriulienė pasidalijo idėja, kaip ji mokykloje Vaižgantą mokiniams pristato per Jadvygą Juškytę, Vaižganto bendraamžę, šiais metais taip pat švenčiančią 150-ąsias gimimo metines. „Ji gimė ir augo Pernaravos dvare. Nuo 12 metų užsiėmė aktoryste, o vėliau dirbo mokytoja Pernaravos ir Ginkūnų mokyklose bei namų mokytoja. Parašė 3 vadovėlius mokykloms ir nuveikė daug kitų gerų darbų. Vaižgantas dar nematęs Jadvygos Juškytės apie ją jau žinojo, nes ji išgelbėjo kunigą ir kalbininką Kazimierą Jaunių iš Kazanės psichiatrinės ligoninės ir parvežė jį į Lietuvą, nors ji jo nepažinojo ir tevykdė savo tetos prašymą. Bet Vaižgantas, kaip dvasininkas, apie šį atvejį turėjo žinoti… Vaižgantas Jadvygą pirmą kartą pamatė vaidinančią spektaklyje „Amerika pirtyje“, į kurį iš Kulių atvyko su Sofija Kymantaite, bet artimiau susipažino, kai „Amerika pirtyje“ aktorių trupė buvo pakviesta paviešėti Kuliuose. Jie turėjo laiko išsišnekėti visais rūpimais klausimais, tada Vaižgantas ir atrado Jadvygos deimančiukus, kurių taip visur ieškojo. Pamatęs, kad ji gali kurti, rašyti, skatino ją tai daryti. Rezultatai pasirodė labai greitai: „Tėvynės sargo“ numeriuose buvo išspausdintas ne vienas jos apsakymas, kuriuos ji pasirašydavo slapyraide „N“. Vaižganto bendradarbiavimas su J. Juškyte tęsėsi ilgą laiką ir tai atsispindi laiškuose. Jų nėra daug, bet jie itin informatyvūs ir atskleidžia Jadvygos Juškytės gyvenimo detales. Esama laiškų, kurie atrasti praėjus net 63 metams po Jadvygos mirties. Vienas iš jų, kur Vaižgantas jai rašė 1913 m. iš Laižuvos, kviesdamas dalyvauti viename projekte, tačiau tikėtina, kad gerus norus užbaigė Pirmasis pasaulinis karas. Jadvyga Juškytė buvo įsteigusi Šaulių būrį, už nuopelnus Lietuvai apdovanota Gedimino ordinu ir 4 nepriklausomybės medaliais. Ji be galo brangino šaulių uniformą ir pirmąjį šaulės bilietą. Kai atėjo laikas jį keisti, ji nesutiko to daryti, sakydama, kad gavo jį iš tėvelio rankų (tėvas Vladas Putvinskis). Ji taip pat prašė, kad, kai numirs, būtų palaidota su šaulės uniforma – taip ir buvo. J. Juškytė mirė 1948 m., todėl į jos laidotuves negalėjo ateiti nei mokytojai, nei mokiniai – laidojo vos keli žmonės. Iki tol vykęs ne vienas Jadvygos Juškytės ir Tumo-Vaižganto susirašinėjimas. Pastarasis prašė suteikti informacijos apie brolius Joną ir Antaną Juškas, Jadvyga viską išsamiai papasakojo, nes jos mama su jais bendravo. Tuomet Juozas Tumas-Vaižgantas Jadvygą pavadino „žinių maišeliu“, taip pat – „išminties skrynele“. Jadvyga nuo pat jaunystės rinko ir užrašinėjo tautosaką, o 156 dainas nusiuntė Vaižgantui. Jas gavęs, jis rašė: „156 Pernaravos liaudies dainas gavau, aš jomis labai pasidžiaugiau. Tokios jos senos, nedirbtinės ir kitur neaptinkamos…“ Laiško pabaigoje Vaižgantas pažada: „Kai bus sunaudota ir, tamsta, dar būsi su gyvaisiais, gausi ir honoraro.“

Ir dar, atsakydama į temą, kuo šiandien Vaižgantas galėtų būti artimas jaunimui, noriu pasidalyti atsiminimu. Su aštuntokams skaitėme kūrinį „Napalys darbus dirba“. Kaip žinote, šis tekstas vaikams nėra itin lengvas, nes reikalauja ypatingo atidumo ir dėmesio. Vienas mokinys, kuris ne itin mėgo skaityti, sakė: „Mokytoja – tai pats nuostabiausias kūrinys, kurį tik esu perskaitęs.“ Šiandien tas mokinys yra didžiulio ekologinio ūkio šeimininkas“, – patirtimi ir išskirtine Vaižganto dėstymo mokykloje galimybe dalijosi mokytoja L. Andriulienė.

Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja Asta Karaliūtė-Bredelienė pasidalijo prisiminimais iš literatūros mokymo kursų, kurių vadovas buvo literatūros ir filosofijos mokytojas iš Šiaurės Anglijos itin konservatyvios „7 ąžuolų gimnazijos“: „Aptarinėjome programą, nes Tarptautinis bakalaureatas leidžia mokytojui pačiam ją susidaryti. Pagrindinė programos dalis yra ta, iš kurios vaikai rašo lyginamąjį rašinį. Mokytoja parenka 4 kūrinius, kuriuos sieja vienas bendras žanras. Kursuose dalyvavo 34 skirtingų šalių mokytojai. Vadovui paprašius pristatyti šią dalį, pasakiau, kad renkuosi romano ir apysakos žanrą, kur pirmoje pozicijoje yra Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Mano nuostabai, jis iškart sureagavo, sakydamas, kaip jis mums pavydi. Pasak jo, romanas yra mėgiamiausias jo žanras, bet, deja, Europoje jie jau nebeturi mokinių, gebančių perskaityti ilgą kūrinį. Akivaizdu, kas trukdo atverti Vaižgantą Europai. Ir galime pasidžiaugti, kad mes visgi dar turime kiekvienoje klasėje po vieną kitą vaiką, gebantį perskaityti ilgą kūrinį ir suprasti jo esmę. Fragmentuotame, greitame pasaulyje tai tampa didele vertybe. Tarptautinio bakalaureato programoje Vaižganto kūrinį „Dėdės ir dėdienės“ drauge su Vaižganto biografija turiu galimybę analizuoti pusantro mėnesio, – pasidžiaugė mokytoja, bet prisiminė, kad pasitaiko ir anekdotinių situacijų. – Jau kurį laiką skaitome ir analizuojame kūrinį ir vienas mokinys klausia: „Mokytoja, o mes dar ilgai jį skaitysime?“ Paaiškinu jam, kad dar kurį laiką. Po visų analizių, rašto darbų privalome atlikti ir refleksiją. Klausiu vaikų, ką jiems reiškia šis kūrinys? Ir tas pats mokinys iš Vilniaus senamiesčio sako: „Žinote, viskas taip kitaip nei mūsų gyvenime. Atrodo, kaip apie Marsą. Taip svetima… Ir kartu visiškai apie mus. Šitaip tiksliai apie mus man niekas dar neparašė, kaip tik Vaižgantas.“ Tai turbūt atsakymas ir yra, ką darome, analizuodami Vaižgantą – tai skaitome apie mus. Ir kol „apie mus“ neperskaitome, tol nesuprantame, kas ten parašyta.“

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas Marius Mikalajūnas prisipažino, kad pats vargo skaitydamas tekstą „Napalys darbus dirba“, bet, pasak jo, įspūdį jam padarė kitas Vaižganto tekstas – tai „Aleksiukas gydo motutę“. Mokytojo nuomone, neverta tikėtis, kad mokiniai patys perskaitys „Dėdes ir dėdienes“ – gal vienas kitas… M. Mikalajūnas pasakojo, kad tekstus su mokiniais skaito klasėje ir iškart juos nagrinėja. Anot jo, aktualių dalykų ten išties labai daug ir mokiniai tai geba atrasti. „Manęs nacionalinis charakteris, kuris buvo propaguojamas sovietmečiu, dabar jau nebedomina. Asmeniškai man toks charakteris kaip Mykoliuko nėra itin simpatiškas. Ir mokiniai tai įvardija. Bet Mykoliukas turi savybių, kurios ir šiandien yra įdomios. Kalbame apie Mykoliuką kaip apie tipą. Akcentas – du vidiniai balsai, kai reikia pasirinkti, kuriuo keliu eiti. Nepaneigsime, kad visi esame susidūrę su tokiais pasirinkimais. Be to, tai yra labai gražios prigimties žmogus, bet, deja, jis neturi sąlygų atsiskleisti. Noriu pastebėti, kad šiandien tokių mokinių irgi yra. Galima kalbėti ir apie gerumą. Išties geras žmogus yra Mykoliukas. Jis daug daro, bet jo pastangomis ir gerumu naudojasi kiti. Tuomet keliu probleminį klausimą, ar jo gerumas yra pragaištingas?.. Mokiniai patys pasiūlo daug įdomių dalykų, bet dar kartą noriu pabrėžti, kad tekstus aš parengiu ir juos skaitome klasėje. Svarbu, kad tekstuose neliktų nežinomų žodžių, todėl juos verčiuosi. Man rūpi teksto prasmė, idėja, o kalbos raišką tegul studijuoja filologai“, – pabrėžė šv. Kristoforo lietuvių kalbos mokytojas.

Literatūros kritikas, tyrinėtojas Marijus Šidlauskas, konferencijai einant link pabaigos, pastebėjo, kad su Vaižgantu mokytojas nėra vargšas, priešingai, jis tampa gyvybės, dvasios nešėju, skleidėju, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės liudytoju. „Man atrodo, kad mūsų diskusijos ir pranešimai nešė būtent šią žinią. Kokios būtų solidarumo su Vaižganto dvasia formos – vėlgi iš mūsų diskusijų „vagiu“ mintį, kuri buvo išsakyta šiandien, kad „mūsų darbas – ne padebesių, o pažemių“. Visa tai – Vaižganto sveiko proto, natūralumo, mokėjimo su žmogumi bendrauti ir jį suprasti pamoka. Kadangi Vaižganto stilius – aprėpti visos būties spektrą, tai ir formos gali būti įvairios, spalvingos. Galbūt solidarumą su Vaižganto dvasia šiandien išreikštų mokytojo gebėjimas papasakoti smagų anekdotą, saviironiškai improvizuoti. Neprarasti sveiko proto…“ – sakė jis.

Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas dr. Darius Kuolys pastebėjo, jog tautinė bendruomenė, siekdama būti savarankiška, privalo įsišaknyti savo kultūroje ir ją plėtoti, kad būtų pajėgi tarp kitų kultūrinių bendruomenių. Jis, kaip ir Juozas Tumas-Vaižgantas bei Alfonsas Nyka-Niliūnas, ragino visus būti išsilavinusiems, stipriems kultūriškai, kad pajėgtume būti savarankiški ir laisvi…

Šv.Nauj