Vaiva Narušienė. Česlovo Milošo kelionė į praeitį jo eseistikoje

Vienas svarbiausių Česlovo Milošo kūrybos motyvų yra sugrįžimas į praeitį. Rašytojas nuolat į ją atsigręžia, ieškodamas savo šaknų ir savosios tapatybės pagrindimo, mėgindamas suprasti istoriją, jos prasmę ir sąryšį su dabartimi, suvokti atskiro žmogaus likimą didelių istorinių konfliktų akivaizdoje, atrasti tai, kas sieja ir skiria žmones bei tautas.
Skaityti toliau: Vaiva Narušienė. Česlovo Milošo kelionė į praeitį jo eseistikoje

Netektis. Profesorius Aleksas Girdenis (1937 10 19 – 2011 09 16)

2011 m. rugsėjo 16-osios naktį, eidamas 74-uosius metus, mirė iškilus kalbininkas, Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius emeritus, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, vienas iš žymiausių žemaičių kalbos tyrinėtojų ir žemaitiškos rašybos puoselėtojų, ilgametis žurnalo „Žemaičių žemė“ redkolegijos narys Aleksas Girdenis.
A.G
Velionis pašarvotas Šv. Jonų bažnyčioje, atsisveikinimas sekmadienį (rugsėjo nuo 18 d.) nuo 10 iki 19 val., karstas išnešamas pirmadienį 15 val. Skaityti toliau: Netektis. Profesorius Aleksas Girdenis (1937 10 19 – 2011 09 16)

Laiko ženklai. Simonas Daukantas

Laida apie istoriką, švietėją, tautinio atgimimo žadintoją Simoną Daukantą ( 1793- 1854 ), jo asmenybės mastą ir veikalų reikšmę Lietuvai. Laidos svečiai ir vedėja įvairiais rakursais apžvelgia jo gyvenimo kelią, tikslus, darbus, charakterio bruožus, santykius su kitais didžiaisiais ano meto žmonėmis- T. Narbutu, M. Valančiumi.
Skaityti toliau: Laiko ženklai. Simonas Daukantas

Jūratė Baranova. Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei

Yra galimi keli įvairūs aš ir kito santykio aptarimo aspektai. Kitas gali būti traktuojamas sociologiškai kaip subjektas, atsiduriantis už mano grupės ar postuluojamos normos ribų: kaip svetimšalis, kitos grupės, kitos planetos, kitos lytinės ar politinės orientacijos ženklas. Čia bus kalbama siauriau – tik apie mano kaip sau tapataus subjekto, Edmundo Husserlio žodžiais tariant, medituojančiojo aš (solus ipse) ir kito, kaip kito tokio paties kaip aš (alter ego), santykį, susiklosčiusį fenomenologiniame ir šiek tiek postmoderniame žvilgsnyje į filosofiją ir literatūrą.

Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei

Vitas Labutis. Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Veringesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai. Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.
Skaityti toliau: Vitas Labutis. Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų

Regimantas Tamošaitis. Tragiškasis civilizacijos punktyras Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Antanas Škėma  yra ryškiausias išeivijos moderniosios prozos kūrėjų, perteikęs literatūroje katastrofistines XX a. nuotaikas ir dramatišką žmogaus būseną didžiųjų sukrėtimų metu. Romanu Balta drobulė (1958) jis paliudijo epochos totalitarizmo formas: ideologinį komunistinį ir ekonominį kapitalistinį.

Straipsnis skelbtas LLTI leidžiamame žurnale  Colloquia (2011, 26)
Nr_26Colloquia_Str_Tamosaitis
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Tragiškasis civilizacijos punktyras Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

Tolstame nuo lyrikos tradicijos

Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą ir konstatuotą Balio Sruogos, vėliau esmingai, nors ir nedideliais fragmentais, svarstytą Jono Aisčio. Lyrikos refleksija reikalauja gryno žvilgsnio; lyrikos nebematyti, kai ji uždengiama kokiais nors konstruktais. Nors dabar turime gana ryškių jaunų poetų, svarbu, kad būtų išleidžiamos ir vyresnių poetų knygos.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

Rita Miliūnaitė. Raštingumo problema interneto bendruomenės ir mokytojų akimis

Pastaraisiais metais viešai pradėta daug diskutuoti apie visuomenės raštingumą – tiek siaurąja prasme apie mokėjimą be klaidų rašyti (ir perskaityti užrašytą tekstą), tiek apie plačiau suprantamą kultūrinį raštingumą (išprusimą), kuris apima ir gebėjimą kurti tekstą, jį atpažinti, suvokti, interpretuoti.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Raštingumo problema interneto bendruomenės ir mokytojų akimis

Lietuvių raštingumas gerokai suprastėjęs

Žmonės nebemoka taisyklingai reikšti minčių nei raštu, nei žodžiu, tvirtina lietuvių kalbos specialistai. „Manau, galima konstatuoti – Lietuvoje raštingumo lygis yra gerokai smuktelėjęs“, – sako Lietuvių kalbos instituto direktorė. Ji taip pat pastebi, kad dalis vaikų neberašo nosinių raidžių. Tokioms mintims antrina mokytoja iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos sakydama, kad turime informuotus naujos kartos beraščius.
Skaityti toliau: Lietuvių raštingumas gerokai suprastėjęs