Marcelijus Martinaitis. Iš kačių ir žmonių gyvenimo

Ištrauką iš neseniai pasirodžiusios poeto Marcelijaus Martinačio (1936-2013) knygos „Kaip katinai uodega peles gaudo“ (išleido leidykla „Alma littera“). Tai viena iš paskutinių poeto knygų, kurią po rašytojo mirties kompiuteryje rado jo žmona Gražina.
„Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti  rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.“ – šios knygos pradžioje teigia rašytojas.
Tai subtilus, žaismingas, filosofinės išminties kupinas pasakojimas apie gyvenime sutiktus katinus: pilkus, rainus, juodus, pūkuotus, išdavikus, apsimetėlius, guodėjus, ištikimus draugus bei tikrus niekšus, bet vis dėlto mylimus, kuriems Marcelijus Martinaitis ištikimai tarnavo.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Iš kačių ir žmonių gyvenimo

Jonas Palionis. Kada liausimės ginčytis dėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos

Praėjo jau daugiau nei šimtas metų nuo Jono Jablonskio 1901 metų „Lietuviškos kalbos gramatikos“ pasirodymo. Joje buvo kodifikuotas dabartinis lietuvių raidynas ir nustatyti pagrindiniai lietuvių bendrinės kalbos rašybos principai, kurių mūsų tauta (su mažomis išimtimis) ligi šiol gana tvirtai laikėsi. Tačiau pastaruoju dešimtmečiu net tarp Seimo narių radosi tokių originalių „išminčių“, kurie nori sugriauti nusistojusią rašybos tradiciją ir grįžti prie „Aušros“ laikų raidyno.

Skaityti toliau: Jonas Palionis. Kada liausimės ginčytis dėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos

Kazys Saja. Kodėl mūsų tiek maža

Rugpjūtyje sirpstantys šermukšniai vaikystėje man žadino liūdesį. Raustančios uogų kekės primindavo, kad netrukus prasidės mokslo metai, kai kurie mano draugai išvažiuos į Telšius, į Plungę ar net į Klaipėdą mokytis, o aš vėl turėsiu likti namie prie savo gyvulių, vakarais – prie smilkstančios lempos ar prie avitaukių buroklempės. Net skaityti prie jos nedaug ką tesurasiu. Skaityti toliau: Kazys Saja. Kodėl mūsų tiek maža

Dalia Dilytė. Idant mažiau pagadintume

Grupė VU mokslininkų parengė „Antikos vardyną“ – skaitmeninę antikinių vardų duomenų bazę.
„Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, – skelbia lietuvių patarlė. Jai antrina garsioji anglų klasiko tragedijos herojė, sužinojusi, kad jai į širdį kritęs jaunuolis yra iš jos tėvams priešiškos šeimos: „Ką reiškia vardas? Jei rožę mes vadinsime kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ (A. Churgino vertimas). Nesileisdami į kalbos filosofijos gelmes, pasakysime, kad su šiais teiginiais ginčytis sunku. Be abejo, svarbiausia yra daikto esmė, o jo pavadinimas – antrinis dalykas, priklausantis nuo žmonių susitarimo. Tačiau tam, kad žmonės vieni kitus suprastų, reikia, kad pavadinimas būtų kuo tikslesnis. Tai tinka ir antikiniams vardažodžiams. Pavyzdžiui, antikinės Galijos vietovardžio Vienna nežinantys nepainios nei su mūsų skaitvardžiu, nei su Austrijos sostinės vardu tik tada, kai pateiksime taisyklingą jo transkripciją: Vijena. O rugpjūtį lyjančių meteoritų vardą patogiau transkribuoti Persėjidai, nes parašę Perseidai turėsime žinoti, kad šis vardas tarimas kitaip nei Agamemnono ir Menelajo patronimas, kurį tarti reikia taip, kaip parašyta: Atreidai.
Skaityti toliau: Dalia Dilytė. Idant mažiau pagadintume

Rasa Baškienė. Emilija Vileišienė – Lietuvos karalienė be sosto

Vileišių giminės vyrai ir moterys yra palikę ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Broliai Petras, Antanas, Jonas buvo lietuvių tautos žadintojai, lietuvybės reikalais susirūpinę dar XIX a. antroje pusėje. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas caro pareigūnams dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Vėliau rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”, rėmė juos, leido pirmąjį legalų laikraštį „Vilniaus žinios“. Savais Rusijoje uždirbtais pinigais pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną. Jo brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, vienas Jono Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigėjas, Kauno miesto burmistras, padėjęs pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai. Dar vienas brolis Antanas Vileišis buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros” bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinama „Lietuvos karaliene be sosto“.
Skaityti toliau: Rasa Baškienė. Emilija Vileišienė – Lietuvos karalienė be sosto

LIEPA: lietuvių kalbai atidaromi vartai

„Jau kartą nuėjome lengvesniu keliu. Rašėme savo istoriją senovės slavų kanceliarine kalba, o dabar baltarusiai sako, kad gal ne mes ir rašėme. Ne mūsų istorija“, – kalbėjo apie būtinybę lietuvių kalbai sklisti elektroninėje erdvėje prof. Laimutis Telksnys, projekto „Lietuvių šneka valdomos paslaugos (LIEPA)“ vadovas.

Skaityti toliau: LIEPA: lietuvių kalbai atidaromi vartai

Ray Bradbury: „Moralės klausimai rašytojui fantastui – neišvengiamybė“

Amerikiečių rašytojas fantastas Ray Bradbury būdamas vos dvylikos nusprendė tapti rašytoju ir to nuosekliai siekė. Būdamas 27 metų išleido pirmąją trumpų apsakymų knygą „Tamsus karnavalas“, o po šešerių metų pasirodęs romanas „451 Farenheito“ bei 1957 išleistas „Pienių vynas“ rašytojui pelnė pasaulinę šlovę. Be romanų bei apsakymų, rašytojas kūrė poeziją ir scenarijus kino filmams. Jis taip pat buvo dailininkas ir architektas. Menininko 95-ojo gimtadienio proga skelbiame pokalbį, parengtą pagal skirtingus interviu.

Skaityti toliau: Ray Bradbury: „Moralės klausimai rašytojui fantastui – neišvengiamybė“

Vanda Ibianska. Volteras – Apšvietos epochos simbolis

Daugeliui mūsų šis vardas asocijuojasi su bedievyste, nenuilstamu kovingumu ir… nešvankybėmis. Kas ir koks jis buvo? Šiame straipsnyje nepretenduojama į išsamias studijas apie bene garsiausią Apšvietos amžiaus asmenį, jo nuveiktus darbus. Tiesiog tai bandymas, greičiau eskizas, parodantis tai, ką jau linkstame pamiršti ir trumpas pasakojimas apie garsiojo prancūzo gyvenimo istoriją.
Skaityti toliau: Vanda Ibianska. Volteras – Apšvietos epochos simbolis