Lituanistai: maža garbė tarmėm kalbėti, didi gėda bendrinės kalbos nemokėti

Prieš dvejus metus vienas į dabartinį Seimą neperrinktas parlamentaras pasiūlė 2013-uosius paskelbti Tarmių metais, o kai kurie šios kadencijos įstatymų leidėjai, pusėtinai mokantys bendrinę lietuvių kalbą, ragina net teisės aktus per Seimo plenarinius posėdžius pateikinėti žemaitiškai, dzūkiškai ar „tuteišiškai”. Skaityti toliau: Lituanistai: maža garbė tarmėm kalbėti, didi gėda bendrinės kalbos nemokėti

Viktorija Daujotytė. Laukiant „Dulkių ir žvaigždžių“ tomo

Todėl tikėk manim, lietuvi,
Kiek grynai tiesai reikalinga,
Bus mano pasaka tvarkinga…
„Dulkės ir žvaigždės“
Poemos pratarmė

Šį pavasarį (gegužės 2, sen. st. balandžio 20) poetui Jurgiui Baltrušaičiui – 140 metų. Jo sūnui, menotyrininkui Jurgiui Baltrušaičiui – 110. Jurgiai, Jurginių laiko žmonės, išskirtinai talentingi, savitų charakterių, palikę ryškių pėdsakų įvairiose kultūros srityse, šalyse, išlaikę intensyvų tarpusavio bendravimo lauką. Sūnaus „Visuotinė meno istorija“ dedikuota „Mano tėvui“. Abu ir ilsisi viename kape Paryžiaus Montrouge kapinėse, kartu su abiem Baltrušaitienėmis – ruse Marija ir prancūze Helen. Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Laukiant „Dulkių ir žvaigždžių“ tomo

Leonidas Donskis. Lietuvą suvienyti ir paversti tėvyne gali prasmės jausmas

Lietuviai yra tauta, kuri nebegyvena vien Lietuvoje – tai faktas. Ir šiandien reikia labai daug kūrybos energijos, kad savo kalbą ir kultūrą išlaikytume kaip traukiantį gravitacijos lauką. Taip teigia filosofas profesorius Leonidas Donskis. Anot jo, mūsų valstybę reikia perorientuoti į kitokią strategiją.
Skaityti toliau: Leonidas Donskis. Lietuvą suvienyti ir paversti tėvyne gali prasmės jausmas

Jurgos Juodytės videoperformansas „Tarmė“

Tarmė – nekintantis, stabilus, įgimtas, su krauju gaunamas ankščiausias kalbinis įgūdis. Archajinis palikimas nekinta laike, yra griežtai „pririštas” prie vietos ir joje gyvenančių žmonių – taip sukuriamas uždaras arealas, bendruomenė, kalbanti tik jai suprantama specifine kalba.

Skaityti toliau: Jurgos Juodytės videoperformansas „Tarmė“

Austė Nakienė. Miesto folkloro sąjūdis. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos

XX a. amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo susidomėjimas kraštotyra, pradėta rengti tautosakos rinkimo ekspedicijas, pasidainavimų vakarus, liaudies šokių vakarėlius, ėmė burtis folkloro ansambliai. Galima įsivaizduoti, kad šis sąjūdis kilo dėl to, kad tradicijos „persikraustė“ į miestus.  Bet gal viskas klostėsi sudėtingiau? Kodėl miestiečiai susidomėjo kaimo gyvenimu, studentai važiavo į tautosakos rinkimo ekspedicijas, valandų valandas bendravo su lėtai kalbančiais, daug ko neprisimenančiais senukais arba rinkosi Vilniaus universiteto kavinėje ir pagal kaimišką muziką šoko seniai nemadingus šokius, kurių nešoko jų tėvai? Kodėl jie, būdami visai jauni, elgėsi lyg kokie pagyvenę žmonės?
Skaityti toliau: Austė Nakienė. Miesto folkloro sąjūdis. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos

Nida Poderienė: „Lietuvių kalba turi rūpėti ne tik lietuvių kalbos mokytojams, bet ir kitų dalykų pedagogams“

Šiandien jau nebestebina, kad dauguma moksleivių, nemažai ir darželinukų kuo puikiausiai kalba viena ar daugiau užsienio kalbų, ištisas valandas praleidžia ne bendraudami su bendraamžiais, o šiuolaikinių technologijų draugijoje, neretai geriau už suaugusiuosius išmano visas technologijų valdymo ir naudojimo subtilybes. Rezultatas – auga nauja, protingų ir kūrybingų žmonių karta. Deja, su apgailestavimu tenka pridurti – ir nelabai raštingų žmonių karta, mat dabartiniai jaunuoliai vis prasčiau vartoja savo gimtąją lietuvių kalbą.
Skaityti toliau: Nida Poderienė: „Lietuvių kalba turi rūpėti ne tik lietuvių kalbos mokytojams, bet ir kitų dalykų pedagogams“

Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Rilke, gimęs nerealybėje, gyvenimą baigė legendoje.   Claire Gol

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti.
Skaityti toliau: Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė