Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija

Dalia Sruogaitė (g. 1925, Kaune), rašytojo Balio Sruogos duktė. 1943 m. baigė Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo įvykiai ją drauge su motina istorike Vanda Daugirdaite-Sruogiene (1899–1997) nubloškė į Vokietiją. 1946–1949 m. Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių kultūriniame gyvenime, teatrinėje veikloje. 1953 m. su Petru Jurkštu „Margučio“ radijuje įsteigė savaitinę literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, kuriai iki 1977 m. vadovavo. Režisavo daugelį radijo pastatymų, tarp jų – B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 2001 m. sugrįžo į Lietuvą.
Skaityti toliau: Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija

Dangė Vitkienė. Prisimenant J.D. Salingerį

Ištisos kartos Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų jaunuolių tapatino save su Holdenu Kolfildu, žymiuoju Jerome‘o D. Salingerio (Džeromo D. Selindžerio) romano „Rugiuose prie bedugnės“ personažu. 2010 m. sausio 28 dieną, būdamas 91 metų, rašytojas mirė savo namuose, Naujajame Hempšyre.

Skaityti toliau: Dangė Vitkienė. Prisimenant J.D. Salingerį

Rita Urnėžiūtė. Atsargiai – šventieji!

Straipsnyje nagrinėjama, kaip populiariojoje kelionių literatūroje įvardijami Jėzaus Kristaus, Marijos, krikščionių šventųjų vardais pavadinti kulto pastatai ir kiti su religija susiję dalykai. Atkreipiamas dėmesys į dažniausiai šioje vartosenos srityje pasitaikančius netikslumus ir svarstoma, kaip jų išvengti. Keliama būtinybė rengti daugiakalbį krikščioniškųjų vardų žinyną ar bent pradėti kaupti tokiam žinynui reikalingą duomenų bazę.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Atsargiai – šventieji!

Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Atminty likusi seniai per vienintelę tuo metu Lietuvoje televiziją rodytos laidos apie režisierių Juozą Miltinį nuotrupa. Ant nedidelių lapelių maestro mėgdavo išsirašyti įdomesnes skaitomų knygų mintis ir paskui su tais lapeliais savotiškai žaisdavo: išsitraukia iš krūvos vieną, kitą, skaitinėja, dėlioja minčių mozaiką. Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai, brūkštelėti nematant perspektyvos viešai paskelbti. Kai atsivėrė galimybė viešai kalbėti apie ankstesnį laikotarpį, tai labai produktyviai darė ir Jurgis Kunčinas – jo kūryboje ypač ryški anų laikų inteligento valkatystės tema.
Skaityti toliau: Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

   Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje, laisvai komponuojamoje struktūroje, ir susitelkimu į išskirtinius likimus, ir provokatyviais siūlymais atgręžti žvilgsnį į pritemdytas istorijos puses.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

Elena Bukelienė. Marius Katiliškis. Biografijos bruožai

Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. (kai kurie šaltiniai nurodo jį gimus 1915 metais) Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje.
Skaityti toliau: Elena Bukelienė. Marius Katiliškis. Biografijos bruožai

Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Tragiškasis Šekspyro princas, išgirdęs šiurpią paslaptį iš savo tėvo šmėklos ir pats išsigandęs galimų­jų nebūties sapnų, pavadino meną tikrovės veidrodžiu. Jis norėjo, kad tame veidrodyje žudikas atpažintų savo nuodėmę ir galbūt, kad visas pasaulis, save ten pamatęs, suprastų, koks jis klaikus. Bet kritikai, vaizdingo palygi­nimo suvilioti, užmiršo jame glūdinčią grėsmę ir pradėjo kalbėti, kad menas apskritai yra tikrovės atspindys. Už­miršo jie ir tai, kad savo esme literatūra negali vien tik kartoti tikrovę kaip negyvas mėnulis, šviesdamas sveti­mais saulės spinduliais. Menas yra kažkas kita negu ja­me vaizduojamasis pasaulis; jis turi savo nuosavą gyvy­bę. Jis yra kaip gėlė, kuri susideda iš saulės šviesos ir iš drėgno žemės juodumo, ir iš vėjo dvelkimo, ir iš lietaus lašų, bet pati ji visai nepanaši į ją supančią ir sudaran­čią tikrovę. Ji nėra nei saulė, nei vėjas, nei žemė, nei lietus, o kaip tik gėlė – kažkaip nesuprantamai iš tikro­vės susikūręs ir joje augąs stebuklas.
Skaityti toliau: Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis