Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Rilke, gimęs nerealybėje, gyvenimą baigė legendoje.   Claire Gol

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti.
Skaityti toliau: Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Tomas Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas

Prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, išleidęs pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį, sakė: Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra meilės dainos: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai…
Skaityti toliau: Tomas Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas

Donatas Sauka.Taurus poezijos neturtas kryžkelėje tarp kaimo ir civilizacijos

Marcelijus Martinaitis, šešeriais metais jaunesnis už Justiną Marcinkevičių ir panašaus amžiaus debiutavęs (plg. 1955 ir 1962), turėjo vaikystę, kaip ir Just. Marcinkevičius, savo turiniu ir prasme archajiškesnę, daug labiau nuo civilizacijos nutolusią nei bet kas iš ankstyvesnės kartos poetų, menininkų, taip pat nei dauguma jų bendraamžių. Kalbant apie Just. Marcinkevičių, šita aplinkybė nebuvo pabrėžta. O ją akcentuoti būtina.

Skaityti toliau: Donatas Sauka.Taurus poezijos neturtas kryžkelėje tarp kaimo ir civilizacijos

Rimvydas Stankevičius. Kalbėk man, Tūla, kuždėk…

Kalbant apie tokius lygiai tiek aukštos, kiek retos prabos kūrinius, kaip prieš dešimtmetį Anapilin iškeliavusio šviesaus atminimo rašytojo Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, galima cituoti tokius literatūros specialistus kaip Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Laimantas Jonušys, tvirtinančius, jog ši knyga – vienas ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius, galima sakyti, kad „Tūla“ – rezignuojančios sovietmečio inteligentijos patirtis tobulai perteikiantis kūrinys, kad drauge jis – ir himnas Vilniui, kur su didžiule meile aprašomi kasdieniai senamiesčio valkatų keliai, dėmesio pakanka kiekvienam skersgatviui, kiekvienam grindinio akmeniui, galima gėrėtis romane ištirpusia poezija, aistringai išrašyta meilės linija, stilistiniu rašytojo virtuoziškumu…
Skaityti toliau: Rimvydas Stankevičius. Kalbėk man, Tūla, kuždėk…

Marcelijui Martinaičiui atminti

***
O toj tyloj ir man yra kažkas,
kažkas iš to, ką žemėn kas.

Į savo dangų jau žiūriu žemyn,
ką bitės parneša su medumi,–

kas ne mirtis, ne saulė, ne aušra,
kažkas toksai, kurio nėra,

kam žodžių nėr,
kas vien tiktai klausa –
negirdima, mano slapta dvasia,

kur gailis tų, kurie manęs gailės
kas pelenuos, kas visada tylės.
Marcelijus Martinaitis

Séparateur4 Skaityti toliau: Marcelijui Martinaičiui atminti

In memoriam. Poetas Marcelijus Martinaitis

Balandžio 5 dieną po sunkios ligos, sulaukęs 77-erių metų, Anapilin iškeliavo garsus Lietuvos poetas, eseistas ir vertėjas Marcelijus Martinaitis.
M.Martinaitis.-E.Levin nuotrauka

Poetas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 metų balandžio 1-ąją dieną Paserbentyje, Raseinių rajone.

1964-aisiais jis baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980-ųjų dėstė Vilniaus universitete. Vėliau čia dėstytojavęs M. Martinaitis devintojo dešimtmečio pradžioje vadovavo „Literatų kalvei“ – lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui.
Skaityti toliau: In memoriam. Poetas Marcelijus Martinaitis

Marcelijus Martinaitis: tose knygose ieškokite ne manęs, o kūrybos

Neišsižadėdamas svarbiausio jo poezijai priskiriamo bruožo – senosios kaimo pasaulėjautos susidūrimo su moderniu pasauliu ir žlugimu – šįkart rašytojas į praeitį žvelgia akcentuodamas gyvenimo džiaugsmą. O jį pajusti padeda įžvalgios jo laiškų adresatės – Viktorijos Daujotytės – provokacijos. Apie rašto susvetimėjimą, laisvę mąstyti, prisiminti ir tuo džiaugtis – interviu su abiem leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos autoriais.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis: tose knygose ieškokite ne manęs, o kūrybos

Mąžtantis visuomenės raštingumas: pražūtinga nieko nedaryti

„Žmonės ne tik rašyti, bet ir skaityti nemoka. Jau yra problema perskaityti vidutinio sudėtingumo tekstą ir suvokti jo potekstę. Tai, kas pasiekia žmogaus smegenis, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Jei žmogus nori būti kvailas, jis turi tokią teisę. Bet tuomet neišvengiamai atsiranda terpė manipuliacijoms: kvailu žmogumi labai lengva manipuliuoti“, – tvirtina rašytoja Renata Šerelytė.
Skaityti toliau: Mąžtantis visuomenės raštingumas: pražūtinga nieko nedaryti

Vacys Bagdonavičius. Ar Vydūnas – slėpiningas sfinksas?

Vydūno 145-osioms gimimo ir 60-osioms mirties metinėms

Vydūno būtis mūsų kultūros erdvėje nuo pat jo vardo pasirodymo iki šiolei yra ypatinga. 1911 m. išleistame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys“ būties slėpiningumui pabrėžti jis panaudojo sfinkso įvaizdį. Tą įvaizdį galima pritaikyti ir jam pačiam. Vydūno fenomenas visą laiką buvo ir tebėra kaip tas sfinksas, slėpiningas, vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni pagarbiai žvelgia į jį kaip į gilios išminties šaltinį, kiti prieš jį jaučiasi pasimetę, nes nežino, kokiu matu jį matuoti, dar kiti juo piktinasi, kad drįso praverti platesnius minties horizontus nustatytoms tikėjimo tiesoms patikrinti, pagrįsti ar jų aiškinimus savaip pakoreguoti, o labai daug kam nei šilta, nei šalta, kad jis iš viso yra. Tačiau kultūriškai aktyvesnioji tautos dalis neišvengiamai jaučia jo buvimą, nors kai kam ir iš jų norėtųsi, kad geriau Vydūno nebūtų arba kad bent jis nesimaišytų mūsų dienų kultūrinio ir dvasinio gyvenimo vyksmuose. Tačiau tas fenomenas vis dėlto yra ir tuo buvimu vienaip ar kitaip mus veikia, tad svarbu jį pažinti ir išsiaiškinti, kur slypi jo veikimo galia. Kitaip tariant, reikia įminti šio mūsų kultūros erdvėje stūksančio sfinkso slėpiningumo mįslę. Žinoma, jei jaučiame pažintinę, kultūrinę ar kitokią to įminimo prasmę.
Skaityti toliau: Vacys Bagdonavičius. Ar Vydūnas – slėpiningas sfinksas?