Tapusi azartiška lietuve

Prof. Violetą Kelertienę kalbina Astrida Petraitytė
Užsienio lietuviams teikiamą mokslo permiją už tarptautinio lygio pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva šiemet pelnė keturi mokslininkai. Ypač džiugu greta tiksliųjų mokslų atstovų (informacijos specialisto Algirdo Avižienio, chemiko Viktoro Algirdo Sniečkaus, biologės Irutės Meškienės) sveikinti plunksnos draugijai gerai pažįstamą literatūrologę prof. Violetą Kelertienę. Ilgus metus vadovavusi Ilinojaus universiteto (Čikaga) Lituanistikos katedrai, ji dabar profesoriauja Viskonsino universiteto Skandinavistikos departamente. Profesorė reiškiasi ir kaip mokslininkė (kelių knygų, gausybės straipsnių autorė), ir kaip lituanistinės veiklos organizatorė, vadovė.
Skaityti toliau: Tapusi azartiška lietuve

Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija

Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990), vienas Maskvos logikos ratelio įkūrėjų (1952), bemaž nepaliko rašytinių veikalų. Jam, „sokratiškosios“ tradicijos tęsėjui, filosofuoti reiškė „mąstyti balsiai“. M. Mamardašvilis skaitė daugybę paskaitų įvairiuose buvusios Sovietų Sąjungos ir užsienio šalių universitetuose. Išliko daugelio šių paskaitų įrašai, iššifruoti ir paskelbti po filosofo mirties. 1984 m. Tbilisio universitete M. Mamardašvilis skaitė paskaitų kursą apie M. Proustą. 1997 m. šių paskaitų tekstai išleisti knyga „Psichologinė kelio topologija“. Siūlome vieną paskaitą. Skaityti toliau: Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija

Dainora Pociūtė. Nuo maišto iki melancholijos

1543 m. Andrea Vesalijus (1514–1564), Abraomo Kulviečio bendraamžis, publikavo savo revoliucinį medicinos veikalą „Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“ („De humani corporis fabrica libri septem“), kuriame žmogaus kūno anatomija pirmą kartą Vakarų medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantis tikrais žmogaus kūno pavyzdžiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos įprastomis žmogaus ir gyvūnų organizmų analogijomis.
Skaityti toliau: Dainora Pociūtė. Nuo maišto iki melancholijos

Valdemaras Kukulas. Nuo šiol mokysimės tylėti

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo logiška: vidurinės ir pagrindinės mokyklos kasmet vis daugiau ir daugiau išleidžia beraščių (bent jau gimtosios kalbos mokėjimo – taigi tiesiogine prasme), ir raštingesni darbdaviai nuolat paliudija, kad net pareiškimą, prašantį priimti į darbą, jau retas parašo be gramatinių klaidų. Skaityti toliau: Valdemaras Kukulas. Nuo šiol mokysimės tylėti

Zigmas Zinkevičius. Lietuviškos ir nelietuviškos pavardės

Dažnai girdime sakant: ši pavardė yra lietuviška, o ana – nelietuviška. Kai kas mūsų pavardes net skirsto (griežtai!) į lietuviškas ir nelietuviškas, skolintas. Ar taip gerai daroma? Pasiaiškinkime, kas gi toji nelietuviška pavardė ir ar įmanoma besąlygiškai pavardes skirstyti į savas ir nelietuviškas. Teisingai visa tai galėsime suprasti tik išsiaiškinę lietuvių pavardžių istoriją. Kaip atsirado tos vadinamosios nelietuviškos pavardės: ar jos iš tikrųjų yra pasiskolintos iš kitų tautų ar jos tokios pasidarė čia pat, Lietuvoje? Kaip yra iš tikrųjų?

Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Lietuviškos ir nelietuviškos pavardės

Lietuva ir lietuviškumas. 20 metų po Atgimimo

Kultūros istorikė habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, kalbinama Liudviko GIEDRAIČIO, aptaria tai, kas svarbiausia, – Lietuvos lietuviškąją būtį.

Raktas į šio pokalbio tikslą, manau, galėtų būti internete įrašytas Jūsų palinkėjimas Lietuvai: „Teišlieka per ateinančius šimtmečius noras būti lietuvių kalbos saistoma bendrija ir likti lietuvių tautos nariais“. Pasirašyčiau tūkstantį kartų. Bet ar toks palinkėjimas – tik jausminis troškimų išsakymo pliūpsnis, ar tie žodžiai iš supratimo, matymo, kad mūsų tautiškumas, lietuvybė skeldėja, eižėja, ir neaišku, kas tą pragarišką vyksmą begalėtų sustabdyt ir kokie šalčiai nežinia iš kur dar gali siūbtelt?..

Skaityti toliau: Lietuva ir lietuviškumas. 20 metų po Atgimimo

Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

     Diskurso sakymas

 Lietuvių humanitariniuose moksluose vis plačiau išsikeroja diskurso terminas. Prancūzų ir anglų kalbose, skiriančiose tekstą ir diskursą, pastaruoju terminu apibūdinamas „procesas, presuponuojantis sistemą“. Kalbose, kuriose diskursą nurungia tekstas, kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip proceso santykis išreiškiamas kitokiais būdais. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, diskurso vartoseną prancūzų tyrinėjimuose atitinka Tartu ir Maskvos semiotikų išpopuliarinta „antrinės modeliuojančios sistemos“ sąvoka. Diskursas laikytinas antrine reikšmes modeliuojančia sistema tuo požiūriu, kad būdamas dviejų semiotinių makrosistemų – natūraliosios kalbos ir natūraliojo pasaulio – dalis, jis įgyja tam tikrą reikšmės kūrimo ir/ar valdymo autonomiją.

Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

Čiurlionis ir Słowackis

Leidykla „Versus aureus“ išleido RADOSŁAWO OKULICZIAUS-KOZARYNO knygą „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių“ (vertė V. Dekšnys). R. Okuliczius-Kozarynas yra Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius, pagal išsilavinimą – lenkų literatūros istorikas, o pagal pomėgius – ir meno istorikas bei lituanistas. Su knygos autoriumi kalbasi Tadeuszas Tomaszewskis.
Skaityti toliau: Čiurlionis ir Słowackis

Daiva Sinkevičiūtė. Kokios yra mūsų pavardės?

Pavardė yra oficialus asmenvardis, rodantis priklausomybę šeimai. Asmenvardis pavarde tampa tada kai jį paveldi dvi ir daugiau tos pačios šeimos narių kartos. Įprastai lietuvis turi vardą (kartais daugiau vardų) ir po jo dokumentuose rašomą pavardę (ar pavardes). Tie, kurie domisi lietuvių pavardėmis, jas gali atrasti „Lietuvių pavardžių žodyne“, išleistame devintajame dešimtmetyje. Tačiau mokslo darbų, skirtų pavardžių raidai, kilmei ar darybai aptarti, Lietuvoje nėra daug: daugiausia vardyno tyrėjai yra skyrę dėmesio XVI-XVIII amžiaus dokumentų asmenvardžiams, iš kurių atsirado mūsų pavardės.
Skaityti toliau: Daiva Sinkevičiūtė. Kokios yra mūsų pavardės?