Donata Mitaitė. Viskas gerai, gražiausioji markize…

Mūsų kritikai jau ne kartą yra sakę, kad šiandieninė lietuvių poezija įdomesnė nei proza. Panašiai kalba ir rusai, o kai kas iš jų netgi teigia, jog rusų poezija dabar išgyvena savo briliantinį amžių. Nesiimu spręsti, ar tai tiesa, tačiau bent kol kas didžiulių poezijos knygų tiražų, kurie daugiau pasako apie visuomenės būklę nei apie eilėraščių kokybę, laikas yra praėjęs. Kaip tą gerą poeziją reflektuoja literatūros kritika?
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Viskas gerai, gražiausioji markize…

Dainius Razauskas. Kas ardo pasaulio vidurį?

Liudviko Giedraičio pokalbis su mitologu Dainiumi Razausku, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoju, „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcijos Bendrųjų kultūros klausimų ir mitologijos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi. Pokalbis publikuotas žurnale „Liaudies kultūra“.
Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Kas ardo pasaulio vidurį?

Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

Pačios 1968 m. pradžios „Literatūros ir meno“ pirmojo puslapio nuotraukoje – žvakių apšviestos natos, o greta – nedidelis naujametis redakcijos sveikinimas, kuriame, be kita ko, rašoma: „Paskutinis Senųjų vakaras. Nekasdieniškai ryškiai apšviesta Gedimino aikštė, katedra, varpinė, sniegas… Neįprastu laiku – puse valandos anksčiau – skamba varpai. Šį kartą jie palydi Paveikslų galerijon virtinę vilniečių, kurie kelias likusias metų valandas praleis muzikos draugijoje“ (1). Šiandien ypač krinta į akis fragmento dvilypumas: „Gedimino aikštė“, „Paveikslų galerija“, bet – ir „katedra“, „varpinė“, „varpai“. Tiesa, „Paveikslų galerija“ rašoma didžiąja raide, o „katedra“ – mažąja, bet tikrieji pavadinimai nepamiršti. Ko gero, tai būdingas to laiko kultūros bruožas: parašomi sovietinės ideologijos reikalavimus atitinkantys žodžiai, tačiau prisimenami ir tikrieji, o privalomieji vis akivaizdžiau lieka tik dekoracija.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

Kalbininkas Aldonas Pupkis: „Išnykti kalbai pavojaus nebėra, nebent emigruotų didžioji tautos dalis“

Pastaruoju metu girdėti įvairių dabartinės lietuvių kalbos padėties vertinimų. Vieni sako, jog ji – susinama, menkinama, tampa interneto folkloro auka, kiti – priešingai – teigia, kad ji pernelyg konservatyvi kaip, tarkime, albanų ar suomių, kuriose tarptautinių žodžių nėra, jie pakeičiami tautiniais naujadarais.
Skaityti toliau: Kalbininkas Aldonas Pupkis: „Išnykti kalbai pavojaus nebėra, nebent emigruotų didžioji tautos dalis“

Lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ (Informacija)

Keičiantis visuomenei, keičiasi lituanistikos uždaviniai ir prioritetai. Orientyru tampa moderni lietuvybė. Ypatingas dėmesys skirtinas humanitariniam asmenybės ugdymui. Apie tai planuojama kalbėti konferencijoje „Lituanistika mokykloje. Ką keisti, ką išsaugoti?“
Skaityti toliau: Lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ (Informacija)

Aras Lukšas. Naivumo kaina (Vincas Krėvė)

Šią savaitę, spalio 19 dieną, sukako 128 metai, kai gimė Vincas Krėvė-Mickevičius – rašytojas, dramaturgas, ilgametis Kauno universiteto profesorius. Likimas šiam didžiam žmogui lėmė ir kitokį vaidmenį – tapti pirmuoju jau sovietų okupuotos, nors formaliai dar nepriklausomos, Lietuvos liaudies Vyriausybės vadovu.

Skaityti toliau: Aras Lukšas. Naivumo kaina (Vincas Krėvė)

Alma Lapinskienė. Trijų Vilniaus okupacijų liudijimas

  Rapolo Mackonio dienoraščiai

Šiuolaikinė visuomenė, pavargusi nuo gyvenimo tempo, naujųjų technologijų, virtualios tikrovės, fikcijų, susvetimėjimo, vis labiau atsigręžia į autobiografinio žanro knygas: prisiminimus, laiškus, dienoraščius. Šio žanro naratyvas žada susitikimą su tikru gyvenimu, tikru įvykiu, tikru, nepramanytu žmogumi. Bene gryniausia autentika yra dienoraštis – ne tik tiesioginis jame užfiksuotų įvykių liudijimas, savotiškas dokumentas, bet ir patikimiausias pasakotojo sielos, pasaulėjautos, minčių atspindys. O tikri dalykai – nuoširdumas ir dokumentiškumas – vertingi visada.
Skaityti toliau: Alma Lapinskienė. Trijų Vilniaus okupacijų liudijimas

Aušra Martišiūtė. Vytautas Kavolis kaip iššūkis konformistinei intelektualo laikysenai

Vytautas Kavolis – vienas iškiliausių XX a. lietuvių intelektualų, gali būti gretinamas su pasaulyje žinomais mokslininkais Algirdu Juliumi Greimu, Marija Gimbutiene. V. Kavolio išskirtinumą tarp pasaulyje garsių lietuvių mokslininkų lemia itin glaudus jo akademinės ir visuomeninės veiklos, minties ir veiksmo ryšys, pastangos ne tik konceptualiai apibrėžti visuomenę bei kultūrą, bet ir jas koreguoti. Moralinį įsipareigojimą Lietuvai V. Kavolis vykdė aktyviai dalyvaudamas lietuvių visuomenėje ir kultūroje, tai darė nesiekdamas nei populiarumo, nei kompromisų reikalaujančio visuotinio pripažinimo. Rugsėjo 8 dieną Vytautui Kavoliui (1930–1996) būtų sukakę 75-eri. Visu gyvenimu ir veikla V. Kavolis įkūnija kritiško, polilogą esmine kultūros vertybe pripažįstančio intelektualo laikyseną. Tokios laikysenos svarbą liudija detaliai aprašyti revizionistinės asmenybės bruožai ir revizionistų etinė orientacija (kritikos imperatyvas dominavo ir „Santaros–Šviesos“ šūkyje: „Pasaulio revizionistai, vienykitės, jūs neturite ko prarasti, išskyrus savo ortodoksiją!“). V. Kavolis nuosekliai motyvuoja svarbų etinį kriterijų – „kritiką iš vidaus“.
Skaityti toliau: Aušra Martišiūtė. Vytautas Kavolis kaip iššūkis konformistinei intelektualo laikysenai

Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis

Žymiausio lietuvių kalbos normintojo Jono Jablonskio (1860–1930) vardu pavadinta mokslinė konferencija pirmą kartą surengta 1993 m. Lietuvių kalbos instituto (www.lki.lt) Kalbos kultūros skyriaus ir Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros pastangomis. Nuo tada konferencijos tapo tradicinės ir vyksta kas rudenį (iki 2003 m. Vilniaus universitete, išskyrus ketvirtąją, kuri surengta Marijampolėje, o nuo 2003 m. – pakaitomis Lietuvių kalbos institute arba Vilniaus universitete). 2005, 2009 ir 2010 metais konferencija buvo tarptautinė. 2011 m. konferencija nebuvo surengta, o įkūrus institute Bendrinės kalbos skyrių, 2012 m. vėl atnaujinta.
Skaityti toliau: Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis

Bronė Stundžienė. Tradicinės kultūros akiračiai šiandien

Šiandien nebepakanka vien kalbėti apie mūsų tradicinės kultūros vertę ir savitumą. Apibendrintai kalbant, vertingiausia jos dalis – senasis folkloras, papročiai bei tikėjimai – dabar daug kam, ypač jaunimui, tėra tik pasenusi, prie dabartinio laiko nebeprisiderinanti kultūros forma. Kaip jie patys pasakytų – visa tai svarbu buvo seneliams ir proseneliams, bet tikrai nebeaktualu mums – šiuolaikinei, į modernias vakarietiškas nuostatas besidairančiai dabartinei jaunajai kartai.
Skaityti toliau: Bronė Stundžienė. Tradicinės kultūros akiračiai šiandien