Aldona Ruseckaitė. Prie Vytauto Mačernio jaunystės liečiantis…

Ištiko didelis muziejinis džiaugsmas. Paskutiniąją gegužės dieną iš Vilniaus atvyko viešnia – Irena Raugalaitė, atvežė nemažą paketą – dovaną jaunojo poeto Vytauto Mačernio jau nebe jaunam 90-mečio jubiliejui. Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d., žuvo 1944 m. spalio 7 d., eidamas 24-uosius metus, tad ir liko amžinai jaunas. Mieloji viešnia pildė Bronės Vildžiūnaitės prašymą –­­ perduoti muziejui dalį V. Ma­černio archyvo.
Skaityti toliau: Aldona Ruseckaitė. Prie Vytauto Mačernio jaunystės liečiantis…

Daiva Vyčinienė. Apie vidinės gelmės paieškas sutartinėse

2010 metų pabaigoje šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje bei Dainų ir šokių švenčių tradicijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, mūsų kultūros paveldo dalis – sutartinės – buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai žinia ne tik pasauliui, bet ir mums patiems: sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas.
Tačiau ką mes patys žinome apie sutartines, jų išskirtinumą, prasmę tradicinės bendruomenės ir žmogaus gyvenime, sutartinių paveldą bei naujas tradicijas, gimstančias čia ir dabar? Artėjančio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ proga apie tai kalbiname etnomuzikologę, sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ vadovę, kuri buvo ir viena iš sutartinių nominacinės bylos UNESCO rengėjų, Daivą Vyčinienę.

Skaityti toliau: Daiva Vyčinienė. Apie vidinės gelmės paieškas sutartinėse

In memoriam. Suvis grįžusi į savo Perloją (Petronėlė Česnulevičiūtė)

P.ČGegužės 11 d. atsisveikinome su Petronėle Česnulevičiūte (1925–2011) –­ daugiabriaune kultūros asmenybe, literatūros, teatro tyrinėtoja, docente, pedagoge. Perlojos, savo gimtojo krašto, Garbės pilietė. Kilusi iš stiprios, ambicingos dzūkų genties, paveldėjusi tvirtas šeimos tradicijas, joms sąmoningai įsipareigojusi.
Skaityti toliau: In memoriam. Suvis grįžusi į savo Perloją (Petronėlė Česnulevičiūtė)

Regina Koženiauskienė. J. Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.
Skaityti toliau: Regina Koženiauskienė. J. Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“

Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra

Kitos erdvės problema

Būtinoji paantraštė, gal bent iš dalies aiškinanti mintį, kad didelio kūrėjo lemties metafizika ima skleistis ne nuo gimimo, o nuo mirties. M. K. Čiurlionio lemtis vis dar skleidžiasi.
Pranešimo tema paprasta, bet vis dar neišsemiama, nors žinome, kiek jau semta, kiek darbų parašyta, kiek tyrimų atlikta. Kalbėta ir apie Kazį Bradūną, ir apie Salomėją Nėrį, ir apie Janiną Degutytę. Mąstyta ir apie Čiurlionio poveikį lietuvių literatūrai, XX a. pradžiai, modernėjimui. Atrodo, kad esminiai literatūriniai didžiojo menininko atgarsiai suregistruoti. Bet kartu atrodo, kad esame tuščioje vietoje. Čiurlionio fenomenas viską sugeria, o sugerdamas šviesą naujai išspinduliuoja. Vis kitaip nušvisdamas, jis pritraukia ir naujų žvilgsnių, atveria kitų perspektyvų. Kitos erdvės problema yra ir kita perspektyva. Atrodo, kad tik žvelgiant iš šios perspektyvos galima geriau suvokti, kodėl jo palikimas yra toks gilus, tiek daug aprėpiantis.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra

Jolanta Zabarskaitė: „Tikrovė yra tarsi užkalbėta būti neigiama“

Kalba atlieka dvi pagrindines funkcijas: ja apibūdinama tikrovė; ja mes komunikuojame su kitais žmonėmis. Šios kalbos funkcijos neatskiriamai susijusios. Netinkamai vartojant kalbą pažeidžiamos abi šios paskirtys vienu metu. Apie tai, kaip vienoks ar kitoks žodžių vartojimas veikia tikrovę, žurnalistas Zigmas Vitkus kalbasi su Lietuvių kalbos instituto direktore Jolanta Zabarskaite.

Skaityti toliau: Jolanta Zabarskaitė: „Tikrovė yra tarsi užkalbėta būti neigiama“

Antanas Balašaitis. Rūpestis dėl žodžio ateities

Ką sako žodis? Nesunku paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, kokia jo vartojimo aplinka. Bet kaip apibrėžti žodį teoriškai? Juk žodžiai tokie įvairūs, skirtingos jų funkcijos kalboje, santykiai su tikrove ir žmogum. Dauguma žodžių pavadina tikrovės daiktus ar reiškinius, kiti ne tiek įvardija, kiek išreiškia žmogaus požiūrį į veiksmus, ypatybes. Be to, labai įvairūs žodžių tarpusavio santykiai, jie parodo žodžių reikšmės galimybes. Kalba yra savita garsinių ženklų sistema, o žodis – tos sistemos elementas, taigi bendrais bruožais žodį galėtume taip nusakyti: tai garsinės kalbos elementas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys (Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija, 1980, p. 10).
Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Rūpestis dėl žodžio ateities

Rita Urnėžiūtė. „Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas“

Puikiai rašyti – talentas, išmanyti kalbos naujoves, ugdyti kalbos jausmą – siekiamybė, o tinkamai sutvarkytas tekstas – tarsi meno kūrinys, kurį kalbos redaktorius augina ir puoselėja. Tiesa, šiandien kalbos redaktoriai neretai genami ir skubinami leidybos tempo, kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių, todėl dailinti tekstą laiko nelieka – tik mechaniškai pataisyti tas klaidas, kurios aiškiai peržengia kalbos normas. Ar tuomet meno ir pagarbos darbui nebelieka?

Apie kalbos redaktoriaus darbą, jo subtilybes mintimis dalijasi žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. „Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas“