Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia)

Žydų literatūros istorikas, Kauno universiteto profesorius Nachmanas Šapira savo 1938 m. lietuviškoje studijoje „Naujosios žydų literatūros metmenys“ yra suformulavęs provokuojančią idėją apie vietinės žydų literatūros kaip savarankiško organizmo atsiradimą atgimstančioje Lietuvos valstybėje. Mintis provokatyvi tuo, kad Lietuvos žydų, ypač jidiš, literatūros raidos lokalumas, vietinė tematika, specifiniai lietuviški motyvai ir ryšiai su kitų čionykščių tautų kultūra iškeliami kaip tos literatūros vertę ir nuolatinį atsinaujinimą labiausiai lemiantis elementas.

Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia)

Jūratė Baranova. Rašytojas kaip „rašymo mašina“ ir balto lapo baimė

Teoriškai įmanoma, kad kas nors sapnuotų tokį galbūt net pasikartojantį sapną. Ji / jis sėdi prie balto popieriaus lapo (arba mato jį kybant kompiuterio monitoriuje). Žino, kad ką nors būtinai turi čia parašyti, gal nuo to netgi priklauso gyvybė arba mirtis. Tik visiškai nežino, ką būtent, nes galvoje tuščia – atsivėrusi tikroji dzeno meditacijos siekiamybė – tuštumos erdvė.
Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Rašytojas kaip „rašymo mašina“ ir balto lapo baimė

Giedra Radvilavičiūtė. Žiniasklaidos kuriama Lietuva

Dešimtąjį kartą vykstančiame Šiaurės vasaros forume pranešimą skaitau pirmąkart. Pradėsiu Benderio fraze iš „Dvylikos kėdžių“: „Debiutas, broliai, tai kvazi uno fantazija“. Brangakmenių ieškosiu ne kėdėse, tačiau garsiosios knygos ir pranešimo perlai tie patys – tai frazės, citatos, teiginiai, pelnytai virstantys aforizmais. Jie atskleidžia kai kurių žurnalistų ir žiniasklaidos žmonių kompleksus, aroganciją, interesus, subjektyvumą, pras­tą skonį, mąstymą klišėmis ir požiūrį į savo valstybę. Tokia žurnalistika neabejotinai turi grįžtamąjį poveikį – žiniasklaida formuoja ne tik skaitytojų nuomonę, bet ir savimonę.
Skaityti toliau: Giedra Radvilavičiūtė. Žiniasklaidos kuriama Lietuva

Darius Kuolys. Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa

Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja. Kartu su UNESCO minėdami dr. M. Lukšienės šimtąsias gimimo metines, siūlome jos idėjoms skirtą Dariaus Kuolio straipsnį.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa

Darius Kuolys. Apie Meilę Lukšienę

Žiūriu į save jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien dažnai bando jas laužyti ir daužyti, kartais net paneigdamas santaikos, harmonijos ieškojimo būtinumą. Tuo keliu einant gyvenimas skurdėja. Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti? Kažin ar dera nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?
Meilė Lukšienė, 2004 m.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Apie Meilę Lukšienę

Arvydas Juozaitis. Meilės šimtmetis

Kaip klojami amžinų darbų pamatai? Meilė sakė: „Reikia įvertinti savo jėgas, tada įvertinti kitų jėgas, o jau tada pasverti, kas ir kaip geriau įgyvendins uždavinį“. Tai bent abėcėlė! Bendras uždavinys – pirmoje vietoje, o ne „aš“ ir ne „mano partija“. Paprasta. Inteligentiška. Ir bejėgiška.
Skaityti toliau: Arvydas Juozaitis. Meilės šimtmetis

Leonidas Donskis. Bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė

Anot profesoriaus, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. L. Donskio žodžiais, žmogui tampa svarbu būtinai nubėgti tam tikrą atkarpą – šiandien nuo A iki B, rytoj – nuo B iki C. „Bet juk pirma reikia suvokti, ką mes darėme, ar mes apskritai bėgome, ar stovėjome vietoje. Šitas momentas dingsta iš mūsų gyvenimo“, – pažymi filosofas. Jis siūlo linkėti vieni kitiems didžiulės šių dienų prabangos – sulėtėjimo.
Skaityti toliau: Leonidas Donskis. Bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Laisvė yra kultūros sritis.
Marcelijus Martinaitis

Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas. Dar ir 1981 m. nelengvai galėjo išlikti Meilės Lukšienės sakinys straipsnyje „Jono Biliūno laiškai“: „Kaip individas identifikuoja save, suvokdamas savo bendražmogiškas ir išskirtinai individualiąsias savybes, taip ir tautos savimonė grindžiama tų dviejų komponentų. Paneigiant nacionalinį savitumą, t. y. savitos kultūros turėjimą ir sugebėjimą ją toliau ugdyti, pažeidžiamas nacionalinis orumas“2. Bendražmogiška, bet ir atskira, daugiau ar tik vos vos. Kad tauta yra, kad žmoguje budi jo tauta, labiausiai matyti, kai pažeidžiamas tautos orumas, savigarba. Iš įžeisto tautos orumo kyla ir kraštutiniai, radikalūs veiksmai. Fašizmo genezėje slypi ir vokiečių tautos pažeminimas po Pirmojo pasaulinio karo; net jei tolygus. Radikaliais, pavojingais nacionalizmo demonstravimais į kažką atsakoma. Reikia teisingai suvokti, į ką.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo