Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra

Kitos erdvės problema

Būtinoji paantraštė, gal bent iš dalies aiškinanti mintį, kad didelio kūrėjo lemties metafizika ima skleistis ne nuo gimimo, o nuo mirties. M. K. Čiurlionio lemtis vis dar skleidžiasi.
Pranešimo tema paprasta, bet vis dar neišsemiama, nors žinome, kiek jau semta, kiek darbų parašyta, kiek tyrimų atlikta. Kalbėta ir apie Kazį Bradūną, ir apie Salomėją Nėrį, ir apie Janiną Degutytę. Mąstyta ir apie Čiurlionio poveikį lietuvių literatūrai, XX a. pradžiai, modernėjimui. Atrodo, kad esminiai literatūriniai didžiojo menininko atgarsiai suregistruoti. Bet kartu atrodo, kad esame tuščioje vietoje. Čiurlionio fenomenas viską sugeria, o sugerdamas šviesą naujai išspinduliuoja. Vis kitaip nušvisdamas, jis pritraukia ir naujų žvilgsnių, atveria kitų perspektyvų. Kitos erdvės problema yra ir kita perspektyva. Atrodo, kad tik žvelgiant iš šios perspektyvos galima geriau suvokti, kodėl jo palikimas yra toks gilus, tiek daug aprėpiantis.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra

Jolanta Zabarskaitė: „Tikrovė yra tarsi užkalbėta būti neigiama“

Kalba atlieka dvi pagrindines funkcijas: ja apibūdinama tikrovė; ja mes komunikuojame su kitais žmonėmis. Šios kalbos funkcijos neatskiriamai susijusios. Netinkamai vartojant kalbą pažeidžiamos abi šios paskirtys vienu metu. Apie tai, kaip vienoks ar kitoks žodžių vartojimas veikia tikrovę, žurnalistas Zigmas Vitkus kalbasi su Lietuvių kalbos instituto direktore Jolanta Zabarskaite.

Skaityti toliau: Jolanta Zabarskaitė: „Tikrovė yra tarsi užkalbėta būti neigiama“

Antanas Balašaitis. Rūpestis dėl žodžio ateities

Ką sako žodis? Nesunku paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, kokia jo vartojimo aplinka. Bet kaip apibrėžti žodį teoriškai? Juk žodžiai tokie įvairūs, skirtingos jų funkcijos kalboje, santykiai su tikrove ir žmogum. Dauguma žodžių pavadina tikrovės daiktus ar reiškinius, kiti ne tiek įvardija, kiek išreiškia žmogaus požiūrį į veiksmus, ypatybes. Be to, labai įvairūs žodžių tarpusavio santykiai, jie parodo žodžių reikšmės galimybes. Kalba yra savita garsinių ženklų sistema, o žodis – tos sistemos elementas, taigi bendrais bruožais žodį galėtume taip nusakyti: tai garsinės kalbos elementas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys (Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija, 1980, p. 10).
Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Rūpestis dėl žodžio ateities

Rita Urnėžiūtė. „Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas“

Puikiai rašyti – talentas, išmanyti kalbos naujoves, ugdyti kalbos jausmą – siekiamybė, o tinkamai sutvarkytas tekstas – tarsi meno kūrinys, kurį kalbos redaktorius augina ir puoselėja. Tiesa, šiandien kalbos redaktoriai neretai genami ir skubinami leidybos tempo, kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių, todėl dailinti tekstą laiko nelieka – tik mechaniškai pataisyti tas klaidas, kurios aiškiai peržengia kalbos normas. Ar tuomet meno ir pagarbos darbui nebelieka?

Apie kalbos redaktoriaus darbą, jo subtilybes mintimis dalijasi žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. „Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas“

Vytautas Kubilius. Nepaklusti laikui

Literatūrologas, kritikas, tėvas, draugas… Kūrybingas, ironiškas, pastabus, nesukalbamas, rizikuojantis… Žmogus, apie kurį daugiau kaip 50-ties autorių atsiminimai sugulė knygoje „Nepaklusęs laikui“. Atsiminimai, aprėpiantys Vytauto Kubiliaus (1926–2004) gyvenimą nuo mokyklos laikų ir pirmųjų prisilietimų prie literatūros iki profesoriaus kasdienybės. Skaityti toliau: Vytautas Kubilius. Nepaklusti laikui

Nuveikė daugiau negu visos kitos

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo iš prigimties ligota, silpnos sveikatos – bet pasiaukojimas lietuvybės idėjai padėjo jai įveikti ir savo negalią, ir kitokias kliūtis.
“Ji nudirbo daugiau negu visos kitos…” – taip Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, gimusios lygiai prieš 150 metų, nuopelnus mūsų kultūrai įvertino Juozas Tumas-Vaižgantas.
G.P-B

Skaityti toliau: Nuveikė daugiau negu visos kitos

Birutė Jasiūnaitė apie žodžių rinkėjas ir pateikėjus

Vargu ar šiandien turėtume dvidešimties tomų didįjį “Lietuvių kalbos žodyną”, jeigu ne šiam darbui atsidavę žodžių rinkėjai, kurie duomenis su nešiojamais įrašymo prietaisais rinkdavo tiesiai iš gyvosios kalbos, nukeliaudami didžiulius atstumus per Lietuvos kaimus ir miestelius. Viena tokių entuziastingų žodžių rinkėjų – Vilniaus universiteto dėstytoja prof. Birutė Jasiūnaitė (52 m.): “Esu labai daug “valkatavusi” tose ekspedicijose, bet dėl nieko nesigailiu, galų gale, kiek aš visko mačiau… Dabar visa tai labai gražiai atrodo, nes to nebėra…”
Skaityti toliau: Birutė Jasiūnaitė apie žodžių rinkėjas ir pateikėjus