Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

     Diskurso sakymas

 Lietuvių humanitariniuose moksluose vis plačiau išsikeroja diskurso terminas. Prancūzų ir anglų kalbose, skiriančiose tekstą ir diskursą, pastaruoju terminu apibūdinamas „procesas, presuponuojantis sistemą“. Kalbose, kuriose diskursą nurungia tekstas, kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip proceso santykis išreiškiamas kitokiais būdais. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, diskurso vartoseną prancūzų tyrinėjimuose atitinka Tartu ir Maskvos semiotikų išpopuliarinta „antrinės modeliuojančios sistemos“ sąvoka. Diskursas laikytinas antrine reikšmes modeliuojančia sistema tuo požiūriu, kad būdamas dviejų semiotinių makrosistemų – natūraliosios kalbos ir natūraliojo pasaulio – dalis, jis įgyja tam tikrą reikšmės kūrimo ir/ar valdymo autonomiją.

Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

Čiurlionis ir Słowackis

Leidykla „Versus aureus“ išleido RADOSŁAWO OKULICZIAUS-KOZARYNO knygą „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių“ (vertė V. Dekšnys). R. Okuliczius-Kozarynas yra Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius, pagal išsilavinimą – lenkų literatūros istorikas, o pagal pomėgius – ir meno istorikas bei lituanistas. Su knygos autoriumi kalbasi Tadeuszas Tomaszewskis.
Skaityti toliau: Čiurlionis ir Słowackis

Daiva Sinkevičiūtė. Kokios yra mūsų pavardės?

Pavardė yra oficialus asmenvardis, rodantis priklausomybę šeimai. Asmenvardis pavarde tampa tada kai jį paveldi dvi ir daugiau tos pačios šeimos narių kartos. Įprastai lietuvis turi vardą (kartais daugiau vardų) ir po jo dokumentuose rašomą pavardę (ar pavardes). Tie, kurie domisi lietuvių pavardėmis, jas gali atrasti „Lietuvių pavardžių žodyne“, išleistame devintajame dešimtmetyje. Tačiau mokslo darbų, skirtų pavardžių raidai, kilmei ar darybai aptarti, Lietuvoje nėra daug: daugiausia vardyno tyrėjai yra skyrę dėmesio XVI-XVIII amžiaus dokumentų asmenvardžiams, iš kurių atsirado mūsų pavardės.
Skaityti toliau: Daiva Sinkevičiūtė. Kokios yra mūsų pavardės?

Neringa Klišienė. Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

Henriko Radausko poezija, siekianti parnasietiškų formų tobulumo, skelbianti olimpietišką nesuinteresuotumą, neretai jo bendralaikiams sukeldavo įspūdį, jog tai tik mėginimas paversti kūrybą tegu ir grakščiai dėliojamu, bet vis dėlto žodžių žaidimu (1). Išties vietoj subjektyvių proveržių būties refleksijos link (Alfonsas Nyka-Niliūnas) ar efemerinės vizijos motyvų (Jonas Aistis) H. Radausko poezijoje nuskamba ryto juokas perlamutro akim, Otelo ir Dezdemonos įvaizdžiais blaškosi beprotiškas audros šėlsmas, eilėraščio subjekto jausenos taip įsupamos į pasaulio daiktų ar reiškinių sąveiką, kad yra sunkiai beatpažįstamos.
Skaityti toliau: Neringa Klišienė. Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

Eugenija Ulčinaitė. Žalgirio mūšio atspindžiai XV–XVI a. literatūroje

Šiemet minime Žalgirio mūšio 600-ąsias metines. Straipsnyje neketiname pateikti šiam reikšmingam įvykiui skirtų mokslinių tyrinėjimų apžvalgos, gal tik priminsime, kad 1990 m. liepos 15 d. pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtos Žalgirio mūšio 580-osios metinės. Ta proga Lietuvos istorijos draugija ir Lietuvos istorijos institutas bei Klaipėdos universitetas surengė tarptautinę konferenciją „Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai“, kurioje dalyvavo lietuvių, lenkų, vokiečių, švedų mokslininkai. Konferencijos medžiaga buvo publikuota (1).
Skaityti toliau: Eugenija Ulčinaitė. Žalgirio mūšio atspindžiai XV–XVI a. literatūroje

Evalda Jakaitienė: “Vertybių perkainojimo laikotarpiu reikia pusiausvyros”

Kai kalba pasisuka apie tai, kas vertinga žmogui, visada tikiesi išgirsti, kad šeima, namai, tėvynė, pagarba, dvasingumas, nekaltybė ir pan. vis dar yra vertybės, o tai išgirdęs nusiramini. Todėl iš pažiūros visai ramus pokalbis su Vilniaus universiteto profesore Evalda Jakaitiene truputėlį pribloškė. Nesumeluotu tikrumu ir drąsiu žvilgsniu į realybę. Skaityti toliau: Evalda Jakaitienė: “Vertybių perkainojimo laikotarpiu reikia pusiausvyros”