Regimantas Tamošaitis. Lietuvos Homeras – Kristijonas Donelaitis

Šiemet minime 300-ąsias lietuvių literatūros tėvo Kristijono Donelaičio gimimo metines. Kiekvienas žinome, kad jo sukurta poema „Metai“ – garsiausias pasaulyje kada nors lietuvių kalba parašytas kūrinys, kiekvienas atmintinai galime padeklamuoti keletą pirmųjų poemos eilučių… Ar to pakanka, kad suprastume tikrąją K.Donelaičio vertę ir pajustume išties švenčiantys jo sukaktį, klausiame Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docento, humanitarinių mokslų daktaro Regimanto Tamošaičio.
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Lietuvos Homeras – Kristijonas Donelaitis

Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas

Virtualioje parodoje, pavadintoje „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas“, pasakojama apie lietuvių literatūros klasiko gyvenimą, kūrybą ir rašytinio palikimo sklaidą, visa tai iliustruojant svarbesniais dokumentais, saugomais projekto vykdytojų institucijose: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Be jų, pasitelkti kai kurie dokumentai iš Prūsijos kultūros paveldo slaptojo valstybės archyvo (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlynas); jų kopijos publikuojamos, gavus minėto archyvo leidimą. Kai kurie archyviniai dokumentai skelbiami pirmą kartą.
Skaityti toliau: Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d.

Da stieg ein Baum. O reine Ubersteigung!
O Orpheus singt! O hoher Baum in Ohr!
Und alles schwieg. Doch selbst in der verschweigung
ging neuer Anfang, Wink und Wandlung vor.
R. M. Rilke. „Sonetai Orfėjui“, I

Ir iškilo medis. O įveikime tyras!
O Orfėjaus giesme! O aukštas medi ausyse!
Nutilo visa. Ir tyloj toj tvyrojo
kryptis ir virsmas, ir pradžia nauja.

Kodėl R. M. Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai išverčiamas, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio? Kodėl M. Proustui, didžiajam laiko mįslės kėlėjui, prarasto laiko ieškotojui, tokia svarbi galėjo būti gudobelė, laukinis medis ar medelis, netgi gyvatvorių krūmas? Galbūt todėl, kad žmogaus pasaulis nuo jo paties tarsi atskirtas nežmogiškųjų daiktų. Ir pats su savim susitikti, pats į savo pasaulį įeiti žmogus gali tik nuolat sudarinė­damas sutartis su nežmogiškais, bekalbiais daiktais, pirmiausia – su gamtos daiktais. Svarbioji tų sutarčių dalis nuolat, be pertrūkio sudarinėjama meno. Eiti meno pėdsakais, vadinasi, sekti ir tų sutarčių sudarinėjimo būdus, principus.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

Arnoldas Piročkinas. Nei pavytas, nei pralenktas

Pamąstymai prof. Jono Palionio 90-ojo gimtadienio proga
Jau kuris laikas, gal metai, o gal ir daugiau, knieti mintis ir kaupiasi ryžtas rašyti straipsnį, skirtą iškilaus mūsų kalbininko Jono Palionio nepaprastai 90 metų sukakčiai. Ir vis nepalieka abejonė, ar pavyks trumpu rašiniu deramai apibūdinti ir įvertinti jo, savo Mokytojo, nueitą kelią ir nuveiktus darbus. Tada ypač skaudžiai suvoki, jog tau trūksta Juozo Tumo-Vaižganto talento, leidusio jam ypač vaizdingai ir nuoširdžiai kalbėti apie savo amžininkus. Tačiau apgailestauk neapgailestavęs, o pasveikinti Jubiliatą ir priminti visuomenei bent kelis ryškiausius jo, mokslininko ir žmogaus, bruožus – būtina.
Skaityti toliau: Arnoldas Piročkinas. Nei pavytas, nei pralenktas

Apie Lietuvą ir pasaulį. Kalbasi Irena Veisaitė ir Kęstutis Nastopka

Kęstutis Nastopka (K.N.). Suvažiavimo organizatoriai pasiūlė man Santaroje-Šviesoje pakalbinti nuolatinę suvažiavimų Lietuvoje dalyvę Ireną Veisaitę. Irena pageidavo, kad tai būtų ne jos pokalbis, o dviejų galvų pokalbis (ankstesnė suvažiavimo sesija vadinosi „Be galvos“).

Irenai Veisaitė (I.V.) Mane su Kęstučiu sieja tai, ką Goethe vadino Wahlverwandtschaft – sielų giminyste. Mes dirbome kartu Pedagoginiame universitete, kartu kūrėme Atviros Lietuvos Fondą. Man atrodė prasmingiau ne duoti interviu, o pamastyti kartu apie mūsų praeitį. Juk išgyventa daug per tą audringą, tragišką XX amžių. Ir, kaip sakė Czeslowas Miloszas, „ Nesusitvarkęs su praeitim, nesukursi ir ateities“.
Skaityti toliau: Apie Lietuvą ir pasaulį. Kalbasi Irena Veisaitė ir Kęstutis Nastopka

Alicija Dzisevič. Celina – įžymiojo poeto A. Mickevičiaus žmona

Adomas Mickevičius, būdamas 36 metų, nusprendė: arba vesiu, arba reikės galvoti apie vienuolyną. Vedybos pasirodė geresnė išeitis – jo vestuvių data buvo paskelbta praėjus vos porai savaičių po Celinos Šimanovskos – žymiojo dainiaus būsimos išrinktosios atvykimo į Paryžių. Pasirinkta nepaprasta data – 1834 m. liepos 22 diena. Celinai tą dieną sukako 22 metai. Jauna, graži, iš niekur atsiradusi mergina tapo didžiulio emigracijos atstovų susidomėjimo objektu. Mickevičius veda? Kaip? Kodėl ją? Nutilo emigrantų barniai ir negandos – visi, sulaikę kvapą, laukė.
Skaityti toliau: Alicija Dzisevič. Celina – įžymiojo poeto A. Mickevičiaus žmona

Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

Susitikimuose su skaitytojais ne kartą girdėjau pageidavimų daugiau papasakoti apie poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybinių užrašų sąsiuvinius. Teiraujasi apie juos ir spaudos žmonės, paklausinėja kolegos.
Taip, turėjau galimybę peržiūrėti nemažą dalį poeto rankraščių, rastų jo kūrybinio darbo kambaryje po mirties. Tai, ką peržvelgti patikėjo Genovaitė Marcinkevičienė, žmona. Kai ką pats galėjau pasirinkti, kai ką vėliau ji pasiūlė, įsidėmėjusi mano ketinimus rengti spaudai poeto knygas ir jo kūrybos tyrinėjimo interesus.
Skaityti toliau: Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

Mahiras Gamzajevas. Vincas Krėvė – diplomatas ir humanistas

Šį mėnesį sukako 60 metų, kai JAV (1954-ųjų liepos 7 dieną) mirė žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė. Ta proga norėtume apžvelgti šio talentingo žmogaus beveik nežinomą veiklą, susijusią su jo diplomatiniu darbu tolimajame Azerbaidžane 1919-1920 metais. Skaityti toliau: Mahiras Gamzajevas. Vincas Krėvė – diplomatas ir humanistas

Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika

Raštijos ir raštingumo problemos Lietuvoje gvildenamos nuo seno. Reikia pripažinti, kad tai domino ne tik lietuvius, bet ir rytų slavus Rusijoje, prūsus ir kitas tautas. Netikėta, kad senovėje žmonės nemokėjo bendrauti sutartiniais garsui žymėti skirtais ženklais ar simboliais, kurie įvardijami rašmenimis, raidėmis ir panašiai. Gal tuo galima paaiškinti XVI a. prasidėjusius ir iki šių dienų nerimstančius bandymus rasti „lietuviško“ raidyno pėdsakus, teigti, kad nesunkiai, šnekamosios lietuvių kalbos priemonėmis galima skaityti sudėtingiausius hieroglifų tekstus (Juozas Šeimys, Gališkos runos, 2003, p. 239).
Skaityti toliau: Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika